Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Gimė 1961 gruodžio 23 d. Džabrailo rajone (Azerbaidžanas), kurį 1993 m. užėmė Armėnijos karinės pajėgos. 1989 m. E. Huseinbeilis baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Į literatūrą atėjo Azerbaidžano atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo metais. Kuria romanus, apsakymus, dramas, esė ir publicistiką. Išleido apie dvidešimt knygų. Nuo 2004 m. – Azerbaidžano rašytojų sąjungos leidžiamo literatūros žurnalo „Ulduz“ vyr. redaktorius.

 

Elčin Huseinbeili

 

Saulė spigina į akis

 

Iš azerbaidžaniečių k. vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas

 

Saulė spigino į akis. Prisimerkusi ji žiūrėjo pro langą į tolį ir prisiminė pirmąją laiško eilutę: „Tai turėjo kada nors įvykti. Tu gerai žinojai...“

Pakartojusi pirmąjį sakinį kelis kartus, ji jam pritarė. Antrajam sakiniui pritarė tik pusiau. Jis sukėlė abejonių – mat tikėjo vyro nemirtingumu.

Laišką ji aptiko spintoje užvakar ryte, tik pabudusi.

Tikriau, laiškas pats susirado ją, ir ji pažino vyro rašyseną. Jis išėjo. Išėjo vos saulei patekėjus... Išėjo tylomis, nežadindamas žmonos, su kuria trisdešimt vienus metus dalijosi pagalve.

Jis ir mirtį taip pasitiktų, tylomis.

Jos vyras nepagydomai sirgo. Visi tai gerai žinojo. Jis norėjo sutikti mirtį savo kaime, kuris dabar buvo okupuotas. Ir numirti taip, kaip miršta drambliai, tik ne vakare, o auštant, saulei vos pasirodžius horizonte.

Jis buvo gimęs saulei tekant. Jie abu suriko tuo pačiu metu.

„Perduok tas žinias keliomis kalbomis informacijos agentūroms ir televizijoms (kaip matai, viską pats iš anksto parengiau), tegul išplatina, tegul ir armėnus pasiekia, tegul pirmiausia iš manęs sužino apie mano ketinimus...“

Toliau buvo surašytas pranešimo tekstas: „Visiems pranešu, kad aš, penkiasdešimt trejų metų gydytojas („pasaulinio garso“ neparašė, matyt, varžėsi), jau šešis mėnesius sunkiai sergu, ir nėra jokios vilties pasveikti, tad noriu nukeliauti į savo gimtąjį kaimą, pasodinti ten medį ir mirti. Taip aš protestuoju prieš visus pasaulio konfliktus, o mano pasodintas medis tebus taikos simbolis...“

Daktaras pasirašė savo pranešimą ir nurodė rajono ir kaimo, į kurį nusprendė vykti, pavadinimą.

Ji laikė laišką rankoje. Jis buvo kupinas vyro kvapo, jo dvasios. Pabučiavo laišką, paskutinį daiktą, kurį laikė jos vyras, ir valandėlę svarstė, ką daryti. Pirma mintis – pranešti policijai vyro maršrutą – gal pavyktų jį susigrąžinti. Jos vyras turėtų pasiekti galutinį tikslą po šešių septynių valandų. Paskui jis dar turės eiti palei upę. Turbūt jau sutemus.

Paskui moteris persigalvojo. Tai būtų išdavystė, ir ji padėjo laišką, kuriame vyras buvo išsakęs savo paskutinę valią, į vietą...

Jos vyras anas vietoves gerai pažinojo ir žmonai kelis kartus buvo prasitaręs apie savo planus. „Nebegaliu daugiau kentėti“, – kartojo jis ir kiekvieną rytą pasakojo savo sapną. Žmona mokėjo tą sapną mintinai. Sapne jis važiuodavo į savo kaimą ir tenykštėje upėje žvejodavo.

Penkiasdešimt trejų onkologas, kaip žmona ir buvo numačiusi, pasiekė tikslą apytikriai po šešių valandų. Už dviejų kilometrų nuo gyvenvietės buvo įrengtas karinis postas. Toliau eiti draudžiama.

Iki sutemų buvo likusios kelios valandos. Visą tą laiką jis praleido čaichanoje, kitaip tariant, prastūmė laiką. Čaichanoje, be jo, buvo dar du lankytojai. Jie sėdėjo prie malkomis kūrenamos krosnies ir žaidė nardais. Vėliau jis sužinojo, kad vienas iš tų dviejų kauliukų mėtytojų buvo čaichanos šeimininkas.

Ta gyvenvietė jam buvo pažįstama. Vaikystėje dažnai tekdavo joje lankytis. Čia gyveno jo teta, ir vasarą pas ją svečiuodavosi. Dažniausiai dėl raudonų šilkmedžio uogų. Ir kiekvieną kartą jų prisivalgęs gaudavo barti. Motina pykdavo dėl raudonai išterliotų drabužių, o teta gindavo.

Nuo čia iki jo kaimo buvo gal tik keturiolika penkiolika kilometrų. Vakare reikėtų eiti palei upę. Tada nepasiklystų, o jei iškiltų koks pavojus, galėtų šokti į vandenį ir taip pasislėptų. Tokiam atvejui jis net turėjo atsarginių drabužių. Skausmą malšinančių „Stadol“ injekcijų pasiėmė vienai parai. Pats taip norėjo. Lengva pasitikti mirtį, kai skausmai nepakeliami.

Jis nemėgo vaistų, kurie, kaip morfijus, laikinai malšindami skausmą, drumsčia žmogui protą. Jis matė daug tokių ligonių. Gavę morfijaus jie tapdavo tarsi apduję. Matyt, bijojo artėjančios mirties. Jis norėjo pasitikti mirtį šviesia galva.

Saulei leidžiantis lankytojų čaichanoje daugėjo. Iš drabužių, iš to, kaip kalbėjosi su šeimininku, galėjai spėti, kad jie bedarbiai. Jaunimas daugiau tenkinosi atsitiktiniais uždarbiais ir valstybės skiriamomis pašalpomis, tėvų, senelių pensijomis, o vyresnieji kliovėsi Dievo malone. Jei nuo jaunų daugiau liktų, tai ir jiems šis tas kliūtų.

Šeimininkas padėjo ant prekystalio skolų sąsiuvinį, kad kiekvienas galėtų pasiskaityti skolon arbatą geriančių pavardes. Matyt, tikėjosi, kad taip sugėdinti skolininkai laiku grąžins pinigus. Juokeliai ir replikos rodė, kad skolininkų žymiai daugiau negu mokančių.

Daktaras sumokėjo už arbatą, paskui linktelėjo į sąsiuvinį:

– Nubrauk visas tas skolas.

Toks šio iš dangaus nukritusio žmogaus dosnumas ne nustebino čaichanininką, bet nudžiugino.

– Teatlygina jums Alachas, – pasakė jis, – nors aš jūsų nepažįstu. Jūs nepanašus į vietinius.

– Kodėl taip manote? Dėl tarties?

– Ne, tartis mūsiška. Bet jūs kažkaip keistai žiūrite į žmones, tarytum kur skubėtumėte.

– Taip, skubu, – atsakė daktaras ir išėjo iš čaichanos.

Lankytojai kurį laiką nustebę spoksojo jam įkandin. Paskui vienas pusamžis vyriškis tarė:

– Kad ir ne vietinis, bet, rodos, šventas žmogus.

O vienas jaunesniųjų pridūrė jį kažkur lyg ir matęs...

– Šventų žmonių visur pasitaiko, – didžiuodamasis savo išmintimi pabrėžė vyresnysis.

Dar keli vyrai pareiškė savo nuomonę apie netikėtai pasirodžiusį lankytoją, paskui vėl apsupo nardų žaidėjus ir visi prašalaitį pamiršo.

Daktaras pasuko gyvenvietės nuokalnėje tekančios upės link. Ji atrodė tokia pat, kaip ir anksčiau, tik gal truputį sraunesnė. Buvo balandžio pradžia. Tokiu metu kalnuose tirpo sniegas, eižėjo upokšnius kaustęs ledas. Kadangi šių vietovių klimatas buvo švelnus, skirtumai tarp metų laikų greit išnykdavo. Tą dalyką jis buvo įsiminęs mokykloje ruošdamasis geografijos egzaminui.

Daktaras nusikabino nuo peties krepšį, pasidėjo jį ant žemės ir, atsisėdęs ant upės kranto, ėmė žiūrėti į tekantį vandenį. Senas karklas, lyg norėdamas atsigerti vandens, buvo palinkęs prie pat upės, o jo šakas, žirginius buvo apsivijusios plūdenos.

Tarp jų dar galima buvo įžiūrėti mėlynai raudoną plūdę ir nedidelį vaikišką sviedinį. Matyt, vanduo bus atplukdęs juos iš toli. „Velionis labai mėgo žvejoti, žaisti sviediniu.“ Taip bus parašyta jo nekrologe, bet kuriuo atveju jam būtų malonu, jei taip parašytų.

Jis išsitraukė iš krepšio „taikos medį“ ir jį apžiūrėjo. Viskas gerai. Sodinuką pirko turguje. Paprašė pardavėjo, kad duotų jam tokį medelį, kuriam tiktų bet koks klimatas. Senas ir patyręs sodininkas pasiūlė jam šį sodinuką.

Medelio pavadinimą daktaras pamiršo, prisiminė tik matęs tokius medelius aplink stotį, ir tie hibridiniai augalai išsiskyrė iš kitų tuo, kad pražysdavo gegužės pradžioje. Sodinuką reikėjo sodinti su visa žeme ir paskui palaistyti kibiru vandens. „Medžius geriausia sodinti kovo viduryje, bet šis medelis ne toks, jį galima sodinti bet kuriuo metu“, – patarė pagyvenęs pardavėjas.

Kai vanduo pagaliau sublizgo tamsoje, jis atsistojo ir žengė upės krantu. Palei upę driekėsi tiesus takelis, bet netrukus jis baigėsi, ir toliau kerojo brūzgynai. Čia prasidėjo fronto su armėnais linija – tik vandeninga ir srauni upė ir krūmais apaugęs krantas. Jis žinojo, kad taip bus, kad aptiks čia tokią laukinę gamtą, tad turguje buvo nusipirkęs nedidelį kirvuką. Kadaise tokiu kirvuku jis genėdavo šilkmedžio šakeles kokonams maitinti. Ir ne kartą buvo susižeidęs. Todėl gerai išmanė, kaip tuo kirvuku naudotis.

Tamsoje buvo sunku judėti. Krūmai, o ypač gervuogių šakos įžūliai raižė rankas. Kelis kartus buvo priverstas net sustoti ir susitvarstyti kraujuojančias žaizdas. Ir skausmas kelyje vėl paūmėjo. Baigėsi prieš keturias valandas susileistų nuskausminamųjų poveikis. Jis išsitraukė „Stadol“ ampulę, pripildė vienkartinį švirkštą ir per kelnes įsišvirkštęs sau į šlaunį vaistų patraukė tolyn.

Paupio kaimus jis gerai pažinojo. Kasmet mokslo metų pradžioje juos siųsdavo čia rinkti medvilnės. Mergaitės triūsė kaip namų šeimininkės, pasilenkusios, ir visa darbo našta guldavo ant jų pečių, tikriau, ant juosmens, nes dirbant susilenkus labiausiai nukentėdavo juosmuo. O berniukai dykinėdavo, maudydavosi upėje, žvejodavo, paskui įsigaudavo į gretimų kiemų sodus, prisiskindavo vaisių ir, norėdami įsiteikti vargšėms mergaitėms su įsiskaudusia nugara, vaišindavo tais vogtais vaisiais. Už tai kiekvieną vakarą ir jiems būdavo užrašoma po du tris kilogramus neva surinktos medvilnės.

Tai tiko visiems: mergaitėms, berniukams ir mokytojams. Mokytojai būdavo patenkinti, nes kad ir kaip mokiniai buvo abejingi visuomeniniam darbui, jie neblogai su juo susidorodavo. Juk ir mokytojai kadaise buvo mokiniai, mynė tuos pačius kelius ir elgėsi lygiai taip, kaip jų auklėtiniai. O berniukų priskinti vaisiai padėdavo mergaitėms atgauti jėgas.

Jis jau praėjo du kaimus. Tarp jų ir tų, kurie dar laukė priekyje, buvo gana didelis tarpas, ištisai apaugęs šilkmedžių sodais, karklų ir eglūnų tankumynu. Keista, kad net tokioje tamsoje jis viską aiškių aiškiausiai regėjo. Tarytum mėnesienoje, nors iš tikrųjų mėnulio nebuvo nė ženklo. Jis pagalvojo, kad galbūt tas aiškumas atsirado dėl to, kad žemės paviršiuje buvo be galo ankšta ir tamsu.

Kaimai buvo išnykę, šmėsčiojo vien jų šešėliai. Namų stogai, sienos išardytos, išvogtos, sugriautos, stūksojo tik gyvenimui netinkamos mūrinės tvartų liekanos, nendrinių pašiūrių, šilkverpinių, vištidžių sienos. Nors šito aiškiai nematė, bet nujautė. Dalį tų namų išsitampė anapus Arakso Irane gyvenantys tėvynainiai, kitus – armėnai.

Jis pavargo. Nuo šakų kapojimo pakirto kelius, rankos irgi bejėgiškai sviro. Jis paėjo į šalį nuo kranto ir prisėdo atsiremdamas į storą šilkmedžio kamieną. Valandėlę daktaras tylomis klausėsi tylos. Paskui pasigirdo kažkoks šnaresys. Gal šakalas, o gal kiškis. Jam net į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti vilkas. Bet netikėtai toptelėjo, kad tokiose seniai apleistose vietose galėjo atsirasti sulaukėjusių šunų. Kai šunys netenka šeimininkų – sulaukėja. Jie neatleidžia savo šeimininkams neištikimybės ir nesitaiksto su tais, kurie pamina jų pačių ištikimybę.

Taip pagalvojęs, jis sunkiai atsikėlė ir vėl grįžo prie upės. Jis negalėjo nuo jos nukrypti, nes būtų pasiklydęs. O juk upė vedė tiesiai prie jo namo. Valandėlę atsipūtęs, vėl pasuko į taką.

Daktaras jau buvo įveikęs didesnę kelio dalį. Dar du kaimai, ir prasidės gimtosios vietos. O jau savo kaimą pažinti nesunku. Pažadintas vidury nakties užrištomis akimis jis atpažintų savo gimtąjį kaimą iš kvapo. Gimtinė kaip motina, vadinasi, ir ją, kaip motiną, gali atpažinti iš gimtojo kvapo.

Praėjus tuos kaimus, krantas tapo žymiai lygesnis. Ir krūmai nebe tokie tankūs. Nebėra kitoje upės pusėje kadaise ėjusio geležinkelio. Bėgius, matyt, bus kas išardęs, ir toje vietoje dabar atsirado platus takas.

Pagaliau jis priėjo tiltą. Ir šis sugriuvęs. Kadaise po juo veikė nedidelė elektrinė, kuri sutemus aprūpindavo šviesa kepyklą ir valstybines įstaigas. Jo kaimas jau čia pat, ir jį apėmė malonus džiugesys. Dar liko Maralijano sodai, paskui – diukeris. Iš vienos pusės vanduo į jį plūste plūsdavo, iš kitos – ištekėdavo. Diukeris buvo kone poros šimtų metrų ilgio. Jis visada jo bijojo. Pakliuvęs į diukerį, sveikas iš ten neištrūksi. Kai vanduo nusekdavo, vaikai įlįsdavo į tą baisų tunelį ir pasakodavo, kad ten vien plūdenos, bet pagyrūnai pliaukšdavo matę drakoną.

Sodas prie upės žiočių buvo pavirtęs džiunglėmis. Jam pasivaideno, kad vaikštinėja Amazonės pakrantėmis, ir kelią tuoj pastos danieliai ar laukinių arklių kaimenės.

Bet keista, aplink nieko nebuvo. Net šernų?! O jų čia būdavę daug. Naktimis medžiodavę vyrai tuščiomis negrįždavo.

Daktaras sustojo Vilkduobėje. Nuo čia upės vaga suko į šalį, nes toliau prasideda kalvos. Čia jo gimtieji vaikystės namai. Nuo kranto iki žemutinio kelio dunksojo kalvos. Dabar jos buvo visiškai plynos, tarsi nuplikusios. Netrukus jis sužinojo, kad vasarą čia viskas išdegė. Iki šiol trenkė degėsiais.

Užkopęs į Kiudriu viršūnę, jis apsidairė. Žvaigždžių ir melsvai balsvo dangaus fone pamatė guobą. Pavargę nuo darbų, žmonės ateidavo pailsėti tos guobos pavėsyje. Anais laikais jos ūksmė buvo tokia plati, kad prieš pat vidurdienį joje išsitekdavo visi kaimo gyventojai. Jeigu ištvėrė guoba, vadinasi, ištvėrė ir kaimas, vadinasi, gyvens. Ir jis apsidžiaugė kaip vaikas.

Nepaisydamas paūmėjusio kelio skausmo, jis nusileido nuo kalvos ir nuskubėjo guobos link, bet sutankėję krūmai vėl čaižė rankas. Čia buvęs takas dabar irgi apžėlęs.

Vargais negalais skindamas sau kelią, jis pagaliau atsidūrė prie guobos. Apsikabinęs jos kamieną jis taip susijaudino, kad vos tramdė giliai iš vidaus besiveržiančią raudą. Bijodamas palūžti, jis tvardėsi, kad nepravirktų balsu. Nenorėjo, kad naktis išgirstų jo verksmą, būtų jo ašarų liudininkė. Bet pamažu sunkiai tramdomi jausmai nugalėjo silpnybės baimę, ir jis paplūdo ašaromis.

Guoba buvo sužaliavusi, pasidabinusi lapais. Jos rūgtelėjęs ir vėsus kvapas privertė užmiršti skausmą. Dabar daktaras jau nieko nepaisė. Atsirėmęs į guobos kamieną, verkė kruvinomis ašaromis.

Kažkas guobos papėdėje buvo užkūręs laužą. Gal koks armėnų kareivis? „O gal tame kaime dar kas nors gyvena ir dabar mato mane?“ – šovė į galvą keista mintis. Laužavietė buvo šviežia. Kūrenta gal prieš kokias dvi tris dienas. Jis įsidrąsino ir atsitiesęs, apsidairęs aplink paklausė:

– Ei, ar čia yra kas nors? – o paskui sušuko garsiau: – Aš jau čia! Ar girdite?

Niekas neatsakė. Aplink tylu. Tik kažkur sulojo šuo. Paskui užkaukė. Ta-da viskas nutilo, daugiau jokių garsų. Gal jam tik pasivaideno? Gal tik pasirodė, kad šuo loja?

Jis atėjo į Jalobą. Kelias visai užakęs. Mahmudo sodas virto mišku. Vynuogyno nebeliko, prapuolė tarp eglūno krūmų.

O štai ir jų sodas. Čirpė svirpliai, kurkė varlės, aplink buvo daug sraigių, ir jis suprato, kad jų lauką vėl bus užliejęs vanduo. Kitaip iš kur tokiu metų laiku tie svirpliai ir sraigės? Jam ėmė mausti širdį, ir jis vėl pravirko.

Rudojo šilkmedžio, augusio lauko viduryje, nebebuvo. Gal nudžiuvo ir supuvo. O gal kas nukirto. Kaimynų sodas buvo kaip buvęs. O nulinkę medžiai panešėjo į gaubtais apsigaubusius kunigus, nuolankiai maldaujančius Dievo aname gyvenime atleisti nekaltai myriop nuteisto riterio nuodėmes.

Oras smarkiai atvėso. Vadinasi, greit pradės švisti. Todėl daktaras daugiau negaišo, nusileido prie upės ir nuėjo namų link.

Širdis virpėjo. Gimtosios vietos jam priminė praeitį, seną meilę, senus išgyvenimus. Jis susigraudino. Seni namai buvo virtę griuvėsiais, bet meilė jiems buvo galingesnė nei kartėlis. Ir jo širdis iš džiaugsmo ėmė spurdėti.

Jis įėjo į kiemą. Nosį pakuteno tvarto kvapas. Jo stogas ir po juo buvęs šienas visai sudegė. Sienos sumūrytos iš juodų akmenų, todėl jų niekas neišardė. Tvartą statė Nebylys Baloglanas.

Švito. Daržinė sudegusi iki pamatų. Namo likusi viena siena. Sodo medžiai – iškirsti, kiti nudžiuvę, bet granatmedžiai ir šilkmedžiai dar likę. Kiemą juosusi betoninė tvora irgi išardyta. Kiemas suniokotas.

Kad nuslopintų širdgėlą, kojas ir rankas pakirtusį apmaudą, jis apsiverkė... Tie, kas griovė namą, turbūt nebus aplenkę ir rūsio. Jis pasidėjo krepšį ant žemės, įėjo į sugriautą namą. Net grindys, po kurias jis kadaise ropinėjo keturiomis, žaidė su broliais slėpynių, ir tos buvo išplėštos. Kur ne kur likę tik keli supuvę lentgaliai. Rūsyje jis neberado nė vieno įrankio, kurie kadaise čia gulėjo. Kuo gi jis kas duobę sodinukui pasodinti?

Jis nuėjo pas kaimynus. Bet ir ten kiemas suniokotas. Kaimynų namas kadaise išdygo jo akyse. Tarytum tik vakar prakaituoti staliai, akmenskaldžiai susėdę po šilkmedžiu kartu gėrė burną plikančią arbatą.

Aplink tvyrojo visiška tyla. Ilgainiui ši vieta, žiūrėk, visai išnyks. Praeis metai, ir kai buvę šio kaimo gyventojai, jo vienmečiai, iškeliaus iš šio pasaulio, niekas jau šių vietų nebeprisimins. O jų palikuonys, net jo anūkai ir proanūkiai, nebepažins nei savo gimtinės, nei kaimynų. Neliks nė prisiminimų. Vadinasi, nebeliks praeities.

Saulė jau buvo pakilusi aukštai ir negailestingai kaip budelis apnuogino tą varganą vaizdą. Lyg keršydama žmonėms gamta veržėsi prie savo pirmapradžio pavidalo.

Galų gale prie vartų jis surado kažkokį gelžgalį. Tai buvo sviedinio skeveldra. Su tuo gelžgaliu jis tuoj pat pradėjo kasti duobę sodo viduryje, ten, kur anksčiau stovėjo namas. Tai truko ilgai. Jam skaudėjo kelį, negalėjo pritūpti, todėl reikėjo smarkiai susilenkti. Dėl to skaudėjo juosmenį, ir kad apmalšintų skausmą, jis buvo priverstas retkarčiais atsitiesti. Galiausiai neapsikentęs vėl įsidūrė adatą į šlaunį.

Pagaliau jis iškasė duobę. Dirbo taip ilgai, tarsi būtų kasęs kokio namo pamatus. Tada nuo kalvelės šalia tvarto atsinešė truputį supuvusio mėšlo ir įbėrė į duobę, atsargiai išsitraukė iš krepšio sodinuką, atvyniojo celofaną ir nuleido į duobę, užbėrė žeme ir sumindė kojomis. Dabar reikėjo iš upės atsinešti vandens. Bet neturėjo kuo pasisemti. Jis pagailėjo vandens, kurį buvo pasiėmęs kelionei. Valandėlę susimąstęs žiūrėjo į sodinuką. Jam už nugaros pasigirdo žingsniai ir šnaresys.

Jis atsargiai atsigręžė – priešais stovėjo du armėnų kareiviai nukreiptais į jį automatais. Greičiausiai bus pamatę jį nuo priešais stūksančios kalvos. Ten buvo armėnų užkarda. Tai jis sužinojo vėliau.

Aukštesnio rango kareivis (pagal antpečius seržantas) savo kalba kažką garsiai pasakė, paskui šūktelėjo. Daktaras susivokė, kad šis liepia jam pakelti rankas. Jis pakluso ir paklausė:

– Ar mokate rusiškai?

Kitas kareivis apžiūrėjo daktaro krepšį, bet ginklo nerado.

Aukštesnio rango kareivis vėl kažką pasakė savo kalba ir automato vamzdžiu parodė, kad daktaras eitų priekyje jų. Kitos išeities nebuvo. Jis pakluso įsakymui. Paėjus kelio galą, daktaras palengva nuleido rankas, ir net kai armėnų kareivis automato vamzdžiu stuktelėjo jam tarp menčių, nesureagavo, nes nejautė jokio skausmo. Kareiviai įširdo, kad belaisvis nuleido rankas.

Kareiviai atvedė jį į užkardą, kuri buvo per du kilometrus nuo jų kaimo. Kadaise čia buvo sovietų pasieniečių štabas. Kai SSRS sugriuvo, jis atiteko azerams, o kai šias vietoves okupavo armėnai, čia įsikūrė jų kareiviai.

Užkarda pasikeitė nedaug – padažytos namo sienos, vartai ir tvora. Kai kareiviai įvedė jį į kambarį, ant kurio durų kabojo armėniškas užrašas, daktaras suprato, kad pateko pas vadą. Teisybę pasakius, nieko keisto – jis iš anksto numatė tokią eigą.

Armėnų karininkas buvo jaunas. Antpečiuose blizgėjo trys mažos žvaigždutės. Pamatęs atvykėlį, jis nė kiek nenustebo ir linktelėjo jam, kad sėstųsi. Matyt, kareiviai įspėjo vadą per raciją.

Armėnų karininkas neatrodė blogas žmogus, jis nepanėšėjo ir į armėną, buvo labai ramus.

– Kas jūs? – paklausė rusiškai su būdingu armėnams akcentu. Daktarui armėnų tartis nepatiko. Sutikęs juos tarptautinėse konferencijose, visada mandagiai pasisveikindavo, bet nesibičiuliavo.

Daktaras pasakė, kas esąs, ir, nelaukdamas klausimų, papasakojo savo apsilankymo čia tikslą. Pamatęs, kad karininkas juo netiki, pridūrė:

– Jei netikite, galite pasižiūrėti internete.

– Iš kur čia internetas? – sumurmėjo karininkas, tarsi būtų pavargęs nuo dyko buvimo. – Čia net šviesos nėra. Kai turime pakankamai degalų, įsijungiame generatorių.

– Susisiekite su savo viršininkais, tegul jie pažiūri. Matysite, kad nemeluoju.

– Aš neturiu laiko kalbėtis su viršininkais, – pasakė karininkas. – Išsiųsiu jus pas juos. Tegul patys aiškinasi.

– Aš turiu mažai laiko, man liko gyventi viena diena, – pasakė daktaras ir pakėlęs kelnių klešnę parodė karininkui ištinusį kelį. Per paskutines dvi dienas jo kelis buvo dar labiau ištinęs ir paraudęs. Atsiliepė ilga kelionė pėsčiomis. – Prieš šešis mėnesius išplito metastazės, ryt poryt iškeliausiu į aną pasaulį, – pasakė jis ir, tarsi pasišaipydamas iš savo paties mirties, šyptelėjo.

Pažvelgęs į paraudusį ir ištinusį kelį, armėnų karininkas, regis, patikėjo.

– Jūs pats pagalvokite, jei būčiau sveikas, ar ieškočiau mirties tarp šių griuvėsių? Juk negalite tvirtinti, kad armėnų tauta būtų ką nors iš to karo laimėjusi. Karas niekam nėra naudingas. Aš pasodinau čia medį pasisakydamas prieš visus konfliktus. Tai mano protesto ženklas. Norėčiau, kad jūs jį prižiūrėtumėte. Jūs ar kas kitas – man nesvarbu, – kalbėjo daktaras. Jis nedrįso pridurti „kol mūsiškiai ateis“, suprasdamas, kad taip gali supykdyti karininką ir dar labiau pabloginti savo reikalus.

Karininkas susimąstė, nes daktaro žodžiai, rodės, jį įtikino.

– Bet kuriuo atveju aš turiu paskambinti, – tarė jis ir, dar sykį pasitikslinęs belaisvio vardą ir pavardę, išėjo į kitą kambarį. Ten jis ilgai kažką aiškino lauko telefonu. Valandėlę nutilęs klausėsi, paskui vėl kažką pasakė anam žmogui į ragelį ir grįžo.

– Jie patvirtino jūsų žodžius. Internete iš tikrųjų yra jūsų pareiškimas.

– Matot, – pasakė daktaras, vis taip pat plačiai šypsodamasis, – atvykdamas čia tikrai turėjau tik šviesų tikslą. Taip, aš norėjau pasodinti medį, bet ne tik. Aš atvykau čia numirti. Jei nenumirčiau arba jei negalėčiau numirti, kuris nors iš jūsų turėtų mane nušauti. Ir tai reikia padaryti švintant, vos pradedant saulei tekėti, – jis nekreipė dėmesio į karininko veide pasirodžiusį ironišką šypsnį ir kalbėjo toliau: – Prieš tai dar turiu išsikasti kapaduobę. Čia netoliese. Galbūt jūs ir matėte. Ant tų pilkų kalvų viršūnės. Ten palaidoti mano protėviai.

– Mes šito padaryti negalime, – pareiškė karininkas, – gautume į kailį.

– Kodėl? – nustebo daktaras.

– Dėl dviejų priežasčių. Pirma – nors jūs esate priešas, bet neginkluotas. Antra – mums liepta ne užmušti jus, o saugoti. Labai labai saugoti.

Tai paaiškinęs jis išėjo, pasišaukė kareivius ir kažką jiems pasakė armėniškai. Paskui atsigręžė į daktarą:

– Dabar mes nuvesime jus į laikino įkalinimo kamerą. O iš ryto su nauju sargybinių būriu išsiųsime į Jerevaną. Tegul ten sprendžia jūsų likimą.

– Aš juk sakiau, kad man liko gyventi viena diena. Jerevano aš nepasieksiu. Man nesunku nusižudyti. Aš puikiai žinau, kaip tai padaryti. Bet aš turiu tikslą. Ir būtinai turiu jį pasiekti. Jei sutiktumėte mane išklausyti vienas, aš jums pasakyčiau dar vieną svarbų dalyką.

– Kokį?

– Pasakysiu tik jums vienam.

Karininkas linktelėjo kareivių link:

– Jie rusiškai nesupranta. Tik vakar atvyko iš kaimo, – patikino jis.

– Gerai, tebūnie, kaip jūs norite. Aš jums duosiu daug pinigų.

Išgirdęs apie pinigus, karininkas liepė vyrams išeiti.

– Kokių pinigų?

– Jei paliksite mane vienui vieną vaduotis mirtimi arba sušaudysite, duosiu jums dešimt tūkstančių. Dolerių.

Karininkas susimąstė. Tokiam pasiūlymui jis nebuvo pasiruošęs.

– Ar pinigus turite su savimi? – sumurmėjo.

– Aš juos paslėpiau. Jei įvykdysite mano prašymą, pasakysiu kur.

– Kodėl turėčiau jumis tikėti?

– Tokį kelią dėl savo tikslo sukoręs žmogus yra viskam pasiruošęs. Gali ir pameluoti. Bet man meluoti nėra reikalo. Pinigų aš turiu daug. Ir anūkams užteks. Tai, ką siūlau jums, atidėta įkapėms. Jums reikia tik palaukti. Jei laiku nenumirčiau, jums tereikėtų paspausti gaiduką. Jei norit, tą gali padaryti ir vienas jūsų kareivių.

– Aš pagalvosiu, – pasakė armėnų karininkas. Jis išsiėmė iš stalčiaus cigaretę, prisidegė, užsitraukė. Bet, įkvėpęs per daug dūmų, užsikosėjo. – Neseniai mečiau rūkyti, – tarė jis kosėdamas.

Valandėlę abu tylėjo. Paskui armėnas paklausė:

– Kiek dar liko?

Daktaras nesuprato.

– Noriu pasitikslinti, kiek dar jums liko gyventi?

– Manau, vieną parą. Pirma gėriau vaistus, kurie stabdė ligą, bet jau savaitę nebegeriu. Ir jų nepasiėmiau.

– Aš negalėsiu jūsų sušaudyti. Geriausia būtų palaukti.

– Aš nebeturiu nuskausminamųjų. Ilgai nepratempsiu. Labai skauda.

– Kito kelio nėra – reikia laukti, – tarė karininkas skėsteldamas rankomis ir atsistojęs pradėjo vaikščioti po kambarį. Paskui jis vėl išėjo, ilgai su kažkuo kalbėjosi telefonu ir grįžęs pareiškė, kad vadovybė įsakė kuo greičiau jį išsiųsti.

– Jūs pasakykite jiems, kad jei mano prašymo neįvykdysite, jus pasmerks visas pasaulis. Visi pasakys, kad štai musulmonui arba tiesiog žmogui neleidote numirti gimtojoje žemėje. Be to, aš savo mirtį perku už pinigus. Savo mirtį už savo pinigus.

Šitie daktaro žodžiai vėl privertė karininką susimąstyti, ir jis dar sykį išėjo į kitą kambarį kalbėtis telefonu.

– Aš turėjau jiems pameluoti, pasakiau, kad jūs jau mirėte, veikiau, kad jūs visai prie mirties, – grįžęs paaiškino. – Jie leido jus palaidoti, bet su sąlyga, kad mes nufotografuotume jūsų lavoną ir kapą, o nuotraukas nusiųstume jiems, kad galėtų parodyti pasauliui. Na, o dabar sakykite, kur pinigai.

– Aš pasakysiu tik iškvėpęs paskutinį atodūsį, – daktaras bijojo, kad, gavęs pinigus, armėnų karininkas netesės savo žodžio.

– Ar jūs manimi netikite? – paklausė šis.

– Čia ne pasitikėjimo klausimas, vadovybė gali jums daryti spaudimą. Aš patikėsiu savo mirtimi tik tada, kai patogiai gulėsiu kape šalia tėvo.

– Kada jūs ten norite eiti? – pasitikslino karininkas, mosteldamas ranka kalvų link.

– Šiandien vakare.

– Sakėte, kad jums liko viena para.

– Bet liga gali vystytis ir greičiau. Vaistai, kuriuos gėriau anksčiau, nebeveikia, ir viskas gali vykti žymiai sparčiau. Aš tai gerai išmanau ir apskaičiavau. Tai įvyks ryt anksti rytą. Bet prieš tai man dar reikia išsikasti kapaduobę.

– Ne, geriau jūs pasilikite čia, o kai tai įvyks, mes jus palaidosime ir nufotografuosime kaip dera.

– Aš noriu pats išsikasti sau kapaduobę. Tai mano protesto ženklas. Taikos medžio man negana. Tegul visi pamato, kad kol trunka šitie karai, daugybė žmonių yra pasiryžę gyvi pasilaidoti. Iš tikrųjų taip ir yra – kiekvienas miršta viduje arba nužudo savyje meilę, pavyzdžiui, meilę tėvynei. Kas gali būti baisiau? Aš turiu mirti, kai saulė pasirodys horizonte. Žiūrėdamas į ją. Tada mirtis ateis be skausmo ir ramiai. Iki saulėtekio rausiu sau kapaduobę. Jei nenumirčiau tuo metu, kaip sakau, nušaukite mane.

Karininkas nepratarė nė žodžio. Paskui mostelėjo ranka, vėl išsitraukė cigaretę ir pasakė:

– Kai mečiau rūkyti, buvau nustojęs ir kosėti. Dabar kareiviai nuves jus į kamerą. Vakare išsiųsiu juos į kitą postą, kad nematytų, kaip mes su jumis einame į kapines. Išeisime, kai sutems.

Jis pašaukė kareivius ir liepė nuvesti belaisvį į kamerą.

Trenkiančiame drėgme kambaryje stovėjo sena lova, sulūžęs stalas ir kėdė. Daktaras atsisėdo ant lovos, suėmė rankomis skaudantį kelį, užkėlė koją ant lovos, atsargiai išsitiesė.

Nuo ryto nebuvo nieko valgęs, tiesiog neturėjo apetito. Dabar raičiojosi iš skausmo, tarpais atsikeldavo ir glostydavo kelį, tarpais, tarsi maldaudamas, kad neskaudėtų, jį apsikabindavo.

Galvojo apie praeitį, žmoną, vaikus ir mažuosius vaikaičius. Įsivaizdavo, kaip jie visi dabar susijaudinę aprauda jį, pasistatę kieme palapinę arba nuėję į kokį restoraną netoliese. Jis žiūrėjo į savo laidotuves iš tolo, viską matydamas ir net žinodamas, kas sėdi garbingiausioje vietoje. Čia buvo jo artimiausi draugai, kolegos, tikriausiai ir kai kurie valstybės tarnautojai, galbūt net sveikatos ministras.

Bet svarbiausia – jo žmona. Tikriausiai šalia jos seserys. Ji, žinoma, atrodė išdidi ir kantri, tarsi nieko nebūtų atsitikę, tiesiog jos vyras atliko žygdarbį. Ir nors atvirai šito niekas ir nesakė, visi jautė jos moterišką ištvermę ir tvirtumą.

Iki vakaro laikas jam be galo prailgo. Saulė tarsi sena ir pavargusi gyvatė lėtai slinko horizonto link.

Valandėlę nusnūdo. Nuovargis jį įveikė. Bet giliai įmigti neįstengė. Būsima kelionė nedavė ramybės. Vis svarstė, kas bus ir kaip...

Jis pasitraukia iš čia visiems laikams. Ir niekada nebematys savo artimųjų. „Slogūs jausmai. Sveikas žmogus gali nuo jų išprotėti, bet aš – ne. Aš – ligonis“, – galvojo jis šaipydamasis iš savęs.

Kai atsimerkė, už lango buvo tamsu. Vadinasi, sutemo. Jis atsargiai suėmė skaudamą kelį ir, nukėlęs jį ant žemės, atsisėdo. Skausmas buvo paūmėjęs. Suspaudė rankomis galvą. Valandėlę negalėjo susigaudyti kur esąs, tarsi dingo atmintis, bet tuoj pat susitvardė.

Netrukus atėjo karininkas ir pasakė, kad jie keliausią pėsčiomis, nes važiuodami mašina galį patraukti prašalaičių dėmesį.

– Dar geriau, – apsidžiaugė daktaras, – pamatysiu senas vietas.

Juodu išėjo po geros valandos. Nusileidę nuo tako pasiekė asfaltą. Nors tik retkarčiais juo važiuodavo mašinos, jis buvo gana lygus, ir net pro jo dangą prasikalusi žolė buvo sutrombuota. Daktaras ėjo sunkiai, tarsi prie kojų būtų prikabinti kokie akmenys. Jam dūrė širdį, trūkinėjo kvėpavimas, rodės, kad ne žingsniuoja, bet šliaužia. Tačiau tą kelią reikėjo įveikti. Vienas Dievas težino, kiek laiko jie ėjo tą kilometrą.

Jaunatviškas karininko nekantrumas pamažu veržėsi lauk, jis siūlėsi savo belaisvį užsiversti ant pečių, bet šis atsisakė.

– Aš pats eisiu. Taip mirtis ateis greičiau, – paaiškino.

Sunkiausia buvo perkopti pirmąją aukštikalnę. Daktaras sustodavo kas du tris žingsnius, klaupdavo ant kairiojo kelio, guldavosi ant šono, ilsėdavosi, paskui karininko padedamas stodavosi ir vėl eidavo. Bet be karininko pagalbos jau nebegalėjo pajudėti.

– Ar dar toli? – rūsčiai klausė šis.

– Reikia įveikti dar vieną kalvą.

Netrukus jie užkopė į kalvos viršūnę. Daktaras atsigulė.

– Aš toliau eiti nebegaliu, – sudejavo. – Jūs grįžkite, tegul viskas būna, kaip sutarėme. Čia parašyta, kur padėti pinigai, – švogždamas tarė jis ir, atsisegęs striukės apykaklę, ištraukė iš ten popieriaus skiautę. – Paslėpiau savo kieme po figos medžiu prie tvarto. Mane sulaikę kareiviai žino tą vietą. Tik nepamirškite palaistyti sodinuko. Ten reiktų supilti kokį kibirą. Kareiviai neleido man pačiam to padaryti.

Karininkas paėmė lapelį. Norėdamas įsitikinti, ar daktaras sako tiesą, įžiebė žiebtuvėlį ir pasilenkė ties jo veidu. Bet nieko, išskyrus skausmą, jame nepamatė.

– O jei nerasiu, kas tada? – paklausė pašnibždom, tarsi bijodamas, kad kas neišgirstų.

– Aš esu davęs Hipokrato priesaiką, – atsakė daktaras. – Ir tuo viskas pasakyta.

Karininkas kurį laiką pastovėjo pasilenkęs ties juo. Daktaras, rodės, prarado sąmonę.

– Aš negaliu jūsų čia palikti. Privalau pristatyti į vietą, toks įsakymas. Aš irgi esu prisiekęs, – tarė jis ir užsivertęs daktarą ant pečių ėmė žingsniuoti. Nuo kalvos viršūnės iki kapinių vedė klampus smėlėtas takas. Kartą karininkas suklupo, parvirto sykiu su daktaru, paskui atsistojo, kažką sumurmėjo savo kalba, valandėlę pailsėjo ir nuklampojo toliau.

Daktaras atitoko, atgavo sąmonę.

– Paleiskit mane. Aš galiu pats eiti, – paprašė.

Karininkas nuleido jį ant žemės, paėmė už parankės ir prilaikydamas nusivedė.

Kapinės buvo neatpažįstamos. Viskas išniekinta, kai kurie antkapiai dingę.

Tėvo kapas buvo tolėliau, pačioje kalvos viršūnėje. Tėvas mėgo aukštumas, jis irgi.

– Palikit mane, nuo čia iki anos vietos aš nueisiu pats.

Karininkas jį paleido, ir daktaras šliaužte nušliaužė prie tėvo kapo. Kauburėlio nebebuvo, tik duobė. Dingęs ir marmurinis antkapis su užrašu „Šviesiam prisiminimui nuo vaikų“.

– Nebereikia nieko kasti, – atsiduso daktaras ir šlumštelėjo į duobę.

Armėnų karininkas priėjo prie duobės, valandėlę pastovėjo ties ja. Iki aušros buvo likę labai nedaug. Jis apsidairė ir, pamatęs suniokotus kapus, pašiurpo. Jam pasivaideno, kad toje tamsoje iš visų pusių jį tuoj ims pulti viso pasaulio žmonės.

Jis nusisuko ir nuėjo neatsigręždamas, o paskui ėmė bėgti.

Kape buvo šilta. Skausmo daktaras nebejautė. Jo kūnas turbūt jau buvo miręs, bet sąmonė – dar ne.

Jis nenorėjo mirti be sąmonės. Prisiminė vaikystę, jaunystę. Prisiminė, kaip niūniuodama kažkokią gedulingą melodiją ir melsdamasi už mirusiųjų vėles, laikydama už rankos motina vedžiodavosi jį po šias kapines. Jos maldos žodžiai ir melodija iki šiol tebeskamba jam ausyse. Prieš akis slinko gėlėti kalvų šlaitai, mokykliniai metai, vietos, kur ganė avis, kur žvejojo.

Viskas buvo labai gražu. Bet gražiausia buvo saulė...

Deja, tas grožis kažkur prapuolęs. Jis ir nebeprisimena, kada tai atsitiko. Dabar to grožio ir netekties vietoje žiojėjo karti tuštuma...

Aušo. Daktaro širdis ir atmintis tebebuvo gyva...

Mirdamas jis pajuto, kad saulė spigina į akis...

Aš pasitryniau akis...

 

2010 m. vasario 15–18 d.