Vytautas Kavolis – vienas iškiliausių XX a. lietuvių intelektualų, gali būti gretinamas su pasaulyje žinomais mokslininkais Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje garsių lietuvių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos, minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę bei kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomenėje ir kultūroje, tai darė nesiekdamas nei populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo. Rugsėjo 8 dieną Vytautui Kavoliui (1930–1996) būtų sukakę 75-eri. Visu gyvenimu ir veikla V. Kavolis įkūnija kritiško, polilogą esmine kultūros vertybe pripažįstančio intelektualo laikyseną. Tokios laikysenos svarbą liudija detaliai aprašyti revizionistinės asmenybės bruožai ir revizionistų etinė orientacija (kritikos imperatyvas dominavo ir „Santaros–Šviesos“ šūkyje: „Pasaulio revizionistai, vienykitės, jūs neturite ko prarasti, išskyrus savo ortodoksiją!“). V. Kavolis nuosekliai motyvuoja svarbų etinį kriterijų – „kritiką iš vidaus“.

       Kritikuojama tai, kas jam pačiam yra artima ir svarbu, reikalaujant korekcijos, polilogo su kitomis, trūkumus užpildančiomis moralinėmis kultūromis, – tokios kritikos objektu pasirenkama liberalioji pasaulėžiūra, nacionalizmas, ypač vaizdingos ir aštrios strėlės nukreipiamos į lietuvių kultūros ir visuomenės provincialumą. V. Kavolio kritika, kaip mąstymą siekianti išjudinti provokacija, užbaigia Vilniaus universitete 1995 m. skaityto paskaitų kurso „Kultūros dirbtuvė“ įžangines pastabas. Apsistojama prie lietuviškos kultūros sampratos, kuri, pasak V. Kavolio, „iš pagrindų susiformavo XIX amžiaus tautiniame atgimime ir liko iki šios dienos šiek tiek įstrigusi ginties, visiems suprantamo kalbėjimo būdo ir nuolatinio visuomeniškumo laikysenoje“. V. Kavolio kritika efektinga: „Apie kultūrą skirtingomis kalbomis reikia kalbėti net ir skirtingu balso tembru <…> Lietuviškas kalbėjimas apie kultūrą panašus į provincijos bažnyčioje giedamas giesmes“.

       V. Kavolio mokslinių tyrinėjimų laukas platus, multidisciplininis, jo knygose kryžiuojasi keleto humanitarinių mokslų keliai: sąmoningumo istorija, civilizacijų analizė, lyginamosios moralinių tradicijų studijos, kultūrinė psichologija, literatūros sociologija, meno sociologija. Pirmosios V. Kavolio anglų kalba parašytos knygos priklauso vaizduojamojo meno sociologijai („Meninė raiška: Sociologinė analizė“, 1968; „Istorija meno link: Visuomenės dinamika ir meno sužydėjimai“, 1972), paskutinės studijos tyrinėja moralę („Kultūros moralizuotoja“, 1993), pačių stambiausių simbolinių struktūrų – civilizacijų – kultūrą („Civilizacijų analizė, kaip kultūros sociologija“, 1995).

       Jungtinėse Amerikos Valstijose ir anglakalbiame pasaulyje V. Kavolis yra reikšmingas kaip „daugiacivilizacinio diskurso visatos“, civilizacijų polilogo tyrinėtojas. Jis siekė problemas formuluoti „tiek iš vakarietiškos, tiek iš nevakarietiškos perspektyvos, o vakarietiškų mąstymo formų palyginimai su kiniškomis, indiškomis, islamiškomis ar afrikietiškomis mąstymo formomis išsilavinusiam individui būtų tokie pat įprasti kaip ir nuorodos į Platoną, Shakespeare'ą, Weberį ar didžiuosius redukcionistus Marxą ir Freudą“. V. Kavolio akademinė veikla sociologijos ir lyginamųjų civilizacijų srityse, prasidėjusi Harvardo universitete apginta daktarine disertacija „Totalitarinės sociologizacijos nesėkmės Rytų Vokietijoje: teoriškai orientuotas socialinis tyrimas“ (1960), tęsėsi Šiaurės Amerikos civilizacionistų sąjūdyje, kurį inicijavo Pitirimas A. Sorokinas, V. Kavolio profesorius Harvardo universitete. Paskui šiame sąjūdyje esmingai veikė Benjaminas Nelsonas ir V. Kavolis. Pastarasis 1977–1983 m. vadovavo Tarptautinei civilizacijų lyginamųjų studijų draugijai (ISCSC), buvo vienas iš žurnalo Comparative Civilizations Review sudarytojų.

       V. Kavolio veikalai parašyti lietuvių ir anglų kalba, išversti į švedų, ispanų, vokiečių kalbas, tapo reikšmingu indėliu į Lietuvos intelektinę kultūrą ir pasaulinį mokslą (jis yra 17 knygų autorius arba sudarytojas, parašė apie 150 mokslinių straipsnių, knygų recenzijų). V. Kavolis JAV dėstė sociologiją ir lyginamąjį civilizacijų kursą Tufts universitete (1958–1959), Defiance koledže (1960–1964) ir Dickinsono koledže (1964–1996), buvo kviestinis sociologijos profesorius Naujoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke (1970–1971).

       V. Kavolis buvo ne tik akademiškas mokslininkas, bet ir, pasak Leonido Donskio, programos intelektualas, sąjūdžio žmogus par excellence, kurio esminis bruožas – politinė ir kultūrinė kitamanystė. Jo biografijoje akademiškumas ir visuomeniškumas buvo itin glaudžiai susiję, tačiau reikšminis akcentas motyvuotai suteikiamas lietuviškajai veiklai, – V. Kavolio gyvenime „Santara–Šviesa“ ir ISCSC buvo giminingos bendruomenės, nes „abi atitiko jo viso gyvenimo siekį ieškoti būdų suprasti Kitą – tapatybės ir civilizacijos idiomoje“, kaip tik „Santaroje–Šviesoje“ „sutapo jo intelektinis ir moralinis įsipareigojimas“.

       V. Kavolio egzistencinės, kultūrinės ir ideologinės idėjos buvo „Santaros–Šviesos“ federacijos veiklos ir idėjų pagrindas, inspiravo straipsnius kultūros ir politikos temomis žurnale „Metmenys“ (žurnalą redagavo V. Kavolis nuo 1959 iki 1996 m.), lietuvių sąmoningumo istoriją tyrinėjančias studijas. Šiuo požiūriu V. Kavolio fenomenas jau pradėtas reflektuoti. Jo reikšmę Lietuvos kultūrai formulavo Lietuvoje leidžiamas V. Kavolio knygas pristačiusių straipsnių autoriai: Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Artūras Tereškinas. Leonidas Donskis knygoje „Tapatybė ir laisvė“ (New York: Routledge, 2002) V. Kavolį – sociologą ir civilizacijų teoretiką – pristato greta socialinio analitiko, politologo ir teisininko Aleksandro Štromo ir poeto, vertėjo, literatūros kritiko ir eseisto Tomo Venclovos, išskirdamas juos kaip tris iškiliausius lietuvių išeivijos mąstytojus ir visuomenės bei kultūros kritikus. L. Donskis V. Kavolį įveda į pasaulinį debatų apie konservatyvųjį ir liberalųjį nacionalizmą kontekstą, tačiau šioje knygoje apibrėžiami intelektualinių biografijų akcentai išryškina ir V. Kavolio reikšmę Lietuvai: „Kavolis ir jo draugai iš „Santaros–Šviesos“ pasiekė daug platesnę Lietuvos inteligentų auditoriją negu visi kartu karingi išeivijos kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę“.

       Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengtoje mokslinėje konferencijoje „Vytautas Kavolis: humanistica vs liberalia“ susibūrė literatūros ir sociologijos mokslininkai. V. Kavolio idėjos Lietuvoje pradėjo skleistis nuo lietuvių literatūros tekstus analizuojančių studijų ir 1992 m. pavasario semestrą skaitytų paskaitų Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Jis 1992–1996 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete (vedė du seminarus doktorantams), Vytauto Didžiojo universitete ir Klaipėdos universitete. Atskiromis knygomis išleisti Vilniaus universitete 1992 ir 1995 m. skaitytų paskaitų ciklai: „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (Lietuvos kultūros institutas, 1992) ir „Kultūros dirbtuvė“ (Baltos lankos, 1996). Tarp literatų buvo populiari 1990 m. „Proskynoje“ (Nr. 5 (8)) perspausdinta „Nužemintųjų generacija: Egzilio pasaulėjautos eskizai“ (Čikaga, 1963). Kultūros istorijos klausimais besidomintiems skaitytojams V. Kavolio vardas siejosi su dviem jo knygomis – „Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai“ (Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986), „Epochų signatūros“ (Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991). Tačiau tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vaizdingais filosofo A. Sverdiolo žodžiais tariant, „prieblandoje skendinti figūra žengė į avansceną“. V. Kavolis užmezgė tiesioginį kontaktą su Lietuvos bendruomene. 1993 m. jam buvo suteikta Lietuvos Meno ir kultūros nacionalinė premija už veikalus apie modernybę ir lietuvių kultūros savivokos modelius, tyrinėjamus anksčiau minėtose knygose.

       Konferencija išryškino V. Kavolio aktualumo akcentus, leidžiančius spręsti apie ryškiai jaučiamą svarbių ypatybių stoką šiandienos Lietuvos intelektualų akademiniuose diskursuose ir moralinėje laikysenoje. Ramutis Karmalavičius įžangos žodyje „Be konvulsijų priimti skirtingumus“ apibūdino tvirtą atskaitos tašką – kritinę interpretaciją, vėliau leitmotyviškai pasikartojusią svarstant V. Kavolio fenomeno reikšmę „vertybių persitvarkymo epochoje“ – šiandienos Lietuvos kultūroje. Konferencijoje skaitytuose pranešimuose (Algimanto Valantiejaus „Poetinė pažinimo kalba Vytauto Kavolio sociologijoje“, Alvydo Noreikos „Literatūros kūrinys kaip kolektyvinio emocionalumo išraiška“, A. Sverdiolo „Kam literatams Vytautas Kavolis?“, Rimanto Skeivio „Kavoliškosios sąmoningumo sampratos parametrai“) išryškėjo siekiai konceptualizuoti literatūros reikšmę V. Kavolio multidisciplininiuose veikaluose. Palyginus ankstyvuosius darbus su jo palikimo visuma, apibrėžtas V. Kavolio teorinis nuoseklumas (L. Donskio pranešimas „Vytauto Kavolio modernusis sekuliarinis humanizmas“), pasižvalgyta po lietuviškąjį ir europietiškąjį V. Kavolio idėjų kontekstą (Laimutės Tidikytės „Individualizmo trajektorijos: Vytautas Kavolis ir Julius Kaupas“, Elinos Naujokaitienės „Vytauto Kavolio sociologizuojanti literatūrologija prancūzų kultūros požiūriu“), išryškinti nauji akcentai apibrėžiant V. Kavolio reikšmę lietuvių kultūroje (Solveigos Daugirdaitės „Vytautas Kavolis ir feminizmas“), įsigilinta į konkrečius išsilaisvinimo ir laisvės aspektus aktualizuojant kavoliškąjį kritiškos ir poleminės laikysenos imperatyvą (Karolio Klimkos „Slaptažodis „liberalizmas“: Vytautas Kavolis ir literatūros politika“, Pauliaus Subačiaus „Vytauto Kavolio akademinės laikysenos pamokos“).

       Konferencijoje skaityti pranešimai, įvykusios diskusijos leidžia teigti, jog V. Kavolio idėjos ir mokslo darbai aktyviai veikia subrendusių mokslininkų ir doktorantų mąstyseną. Kita vertus, pabrėžta, kad Lietuvoje nėra intelektualų, nepriklausomų nuo institucijų, nuo įvairių „galios struktūrų“, galinčių laisvai kritikuoti vykstančius procesus ir ramiai dirbti savo darbą. Pasak L. Donskio, V. Kavolio idėjos galėjo paveikti visą generaciją. Tačiau V. Kavolis, genialus mokslininkas ir pedagogas, dirbdamas JAV koledžuose nepaliko savo išugdytų magistrantų ir doktorantų, o Lietuvoje pradėjo dirbti per daug vėlai, tik 1992-aisiais. Belieka kompensuoti šį trūkumą studijuojant jo veikalus, tyrinėjimų metodologiją, suvokti jo įnašą į sociologiją, literatūrologiją, menų studijas. Tam Lietuvoje galėtų būti išleisti V. Kavolio raštai.