tekstai.lt

Jonas Mikelinskas. Kas gena lietuvį iš Lietuvos?

 

Pamąstymai apie tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas yra ir kas gali būti

 

Gaudia principium nostri sunt saepe doloris*.

Ovidius

 

* Džiaugsmas dažnai esti mūsų skausmo pradžia (lot.).

 

Jau kuris laikas, kai naktimis galva įkaista nuo begalinių minčių apie emigraciją. Kada ji užverda nuo skaudaus klausimo: koks kipšas gena lietuvį iš Lietuvos, tada į mano vaikystės kiemą įdarda su savo amžina bėda Lupatų Karalius Icikas, kuris sustabdo savo Feniksą ir, dar nepastatęs kojos ant žemės, garsiai, it koks Homero Stentoras, apsiskelbia:

– Ponia Polyna, Lupatų Karalius Icikas jau tamstos kieme!

Netrukus iki galo atsilapoja priemenės durys, paženklintos trimis baltais kryželiais, ir ant slenksčio išdygsta su samčiu, dideliu mediniu šaukštu arba puodkėle rankoje ponia Polyna. Ji džiaugsmingai ir svetingai prabyla:

– Ačiū, ačiū, Icikėli, kad nepamiršti ir mūsų prasčiokėlių kiemelio.

– Kaip aš, Polynėl, galiu pamiršti šitą gražų kiemelį, kur manęs ne tik laukia dosni šeimininkės širdis, bet ir pačios lupatėlės, kaip išbaidytos vanago vištelės, tekinos pasitinka mano besotę sterblę.

– tos mano lupatėlės pasitinka tekinos tai pasitinka tamstos, Icikai, besotę sterblę, bet aš pati vis laukiu nesulaukiu, kada tu išmoksi žmoniškai ištarti mano vardą.

metai_2013_4.jpg– Žmoniškai ištarti tamstos vardą?! – išsižioja ir kurį laikelį nebegali sučiaupti burnos Icikas. – Kaip čia dabar, ponia, tas išeina? Negi tamsta ne Polyna?

– Ne, Icikėli, ne ir dar kartą ne. Ne rusiška Polyna, o lietuviška Paulina: Pau-li-na, – išskiemenuoja kiemo šeimininkė.

– Dovanok, tamsta, man, nevėkšlai žydeliui, dovanok! – ne tiek nustemba ar susinepatogina, kiek gudriai kažkokios minties apšviestas ar pažadintas šypteli Icikas.

– Prašom, prašom, – pagyvėja Paulina. – Tik neužsigauk, Icikai, čia aš tik tarp kita ko.

Tada Icikas dar gudriau šypteli ir sako:

– Aš išmoksiu žmoniškai ištarti tamstos vardą tik tada, kai pasidarysiu ne tik žydas, bet ir žmogus.

– Čia dabar?! – sušunka iš nuostabos gerbiamoji ponia Paulina. – Ne tik žydas, bet ir žmogus? Nieko nebesuprantu.

– Ir nieko, ponia Paulina, neprisimenat?

– O ką aš turėčiau prisiminti?

– Na, kai kartu su visais kitais klausdavai – pas žydą ar žmogų tą daiktą pirkai?

Tada Paulina, mano mama, garsiai, kažkaip džiaugsmingai ir linksmai nusijuokia ir nuoširdžiai prisipažįsta:

– Taip, taip, Icikėli, iš tikrųjų kartais paklausdavau. Ir pasakydavau. Bet nepiktai, ne burnodama, ne su panieka. Ir niekada negalvodavau, kad žydas yra ne žmogus, o koks nors… šeškas ar žebenkštis.

– O kas ta žebenkštis? – tuojau pat susidomi Icikas.

– Toks žvėriūkštis, ne ką geresnis už šešką. Tik gal kiek vikresnis, – trumpai paaiškina ji. – Ne veltui žmonės sako: vikrus kaip žebenkštis. Vištelių priešas. Tai va – tiek ir aš apie ją, tą žebenkštį, težinau.

– O man, gerbiamoji Paulina, to ir užtenka – nei aš jai, tai žebenkščiai, ponas, nei ji man šėtonas, – keistai, nei žydiškai, nei žmogiškai užbaigia Icikas.

– O dėl to žydo ar žmogaus, tai nuolankiai tavęs ir visų taviškių atsiprašau, kad taip negražiai tau ir visiems kitiems užduodavau širdį, – užraukė šią jautrią temą mano mama, ne tiek krikščioniškai, kiek prasčiokiškai.

– Tikiu, jau tikiu, gerbiamoji ponia Paulina, kad tamsta nei širdy, nei minty nieko blogo mums, žydeliams, nelinkėjai. O ir aš pats dėl to žydo ir žmogaus tik tarp kitko leptelėjau, – tai ištaręs Icikas abiem rankom pačiupo mamos plaštaką ir pakėlė prie lūpų. – Dovanok!

– Icikai, nebūk mažas, – kone išsigąsta mama. – Aš gi ne kokia dvarponė ar šventoji.

– Žinau, žinau, ponia Paulina, aš tik noriu, kad ir man atleistum ne už lietuvišką, bet žydišką gražbylystę.

– O aš savo ruožtu tavęs, Icikai, dar ir atsiprašau ne kaip žydo, bet žmogaus.

Abu gardžiai nusijuokia, patapšnoja vienas kitam per petį ir prekyba prasideda. O, toji prekyba! Iš šalies žvelgiant – ne kas kita, kaip tikra vaidyba. Ir ji pritraukia visų čia esančių akis ir ausis. Ypač mūsų – kelių vaikų – susidomėjimą: čia pat, mūsų akyse, prie gryčios, tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių už tvoros sodelyje, nusidriekia įvairiaspalvių lupatų klojinys. Užmovęs ant didžiaakės ir kantrios savo Fenikso galvos abrakinę, Icikas, daugiau negaišdamas, prišoka prie to įvairiaspalvio lupatų klojinio ir imasi jam įprasto darbo. Pirmiausia jis vikriai, it kokia pirmą kartą jo išgirsta žebenkštis, pasimuistydamas, tarsi geisdamas kažką nuo savęs numesti ar nustumti, atsisėda ant tų savo žiemą vasarą avimų prieštvaninių batų kulnų, užsikiša už dešinės ausies raudoną, smagų pieštuką, nekantriai pakelia sprigtu vis smunkančią ant akių beretę ne beretę su raudonu it kraujo lašas bumbuliuku ir atsargiai, neskubėdamas pradeda tas lupatas dėlioti į atskiras, tvarkingas krūveles. Ir tai daro taip kruopščiai, susikaupęs, tarsi tas darbas, tas savotiškas rūšiavimas šiuo metu jam būtų pats maloniausias ir svarbiausias darbas pasaulyje. Ir visa Iciko esybė į šį darbą įtraukta. Netgi tas raudonas bumbuliukas virš jo keisto galvos apdangalo neatrodo kaip koks vaikiškas papuošalas, bet kaip atklydęs iš amžių glūdumos visokio pastovumo ir nedrumsčiamos ramybės simbolis.

Stebėdamas šį man keistą, neįprastą ir kiekvieną sykį iki smulkmenų pasikartojantį lupatų rūšiavimą, kone šventom apeigom paverstą darbą, aš rasi pirmą kartą savo gyvenime pajuntu kažkokį paslaptingą, begarsį stuktelėjimą į pačią širdį: nėra gyvenime žemų darbų, yra tik žemi žmonės.

Ir tada tas Icikas, tasai Lupatų karalius, man tampa vienas iš tų retų ir pačių reikalingiausių mokytojų, kurie moko ne liežuviu, o galva, rankomis ir jų darbais.

Kai ši įdomi prekyba pasibaigia ir mes, vaikai, jau apdalyti „Dul-dul-dūdelėmis“, o ponia Paulina gauna pusę tuzino riebių silkių, butelį žibalo ir gabalą skalbiamojo muilo, Icikas su visa savo prieštvanine kepke sodinamas pačioje garbingiausioje, tik gaspadoriui skirtoje krikštasuolėje, kurioje jo laukia šalto, ką tik iš šulinio ištraukto pieno puodynė, puskepalis ragaišio ir gabalas sūrio su kmynais. Icikas viską kerta godžiai, nesivaržydamas, bet ir neskubėdamas, pasičepsėdamas, tolydžio paganydamas akis po šventuosius paveikslus, gausiai aplipusius aprūkusią, virš stalo kylančią ir keliančią visiems pamaldžią rimtį gryčios sieną.

Atsakančiai pasisotinęs ir net kaimo žmonių įpročiu pasiglostęs besikalantį pro languotus marškinius pilvuką, Icikas vėl puola bučiuoti vaišingajai šeimininkei slepiamos rankos, tačiau šį kartą ji atatupsta traukiasi atgal kone būgštaudama:

– Ir vėl tu, Icikėli, su ta savo poniška dėkavone. Aš gi tau jau sakiau, kad nesu nė kokia šlėktelė ar šventuolėlė, kad man rankas bučiuotum.

Du kartus Icikui sakyti nereikia – jis paklusniai atšoka atgal, visu ūgiu išsitiesia ir abiem rankom it kokią sunkenybę pakelia ant akių nusmukusią tą savo kepkę su bumbuliuku viršuje.

Mamai tokio Iciko, atrodo, pasidaro gaila ir ji, nukreipdama kalbą į šalį, netikėtai paklausia:

– Geriau tu man, Icikai, vietoj tokios poniškos dėkavonės pasakyk, kas jūsiškius taip traukia į tą Palestiną, kur, anot laikraščių, taip vertina lietuvišką sviestą? Dievo jums pažadėtoji žemė ar dar kas nors?

– Traukia tą, kas netvirtai stovi ant kojų čia. Žinau, kad ta žemė mums Dievo pažadėta, ne kartą mūsiškių prakaitu ir krauju aplaistyta, bet žinau ir tai, kad pažadėta man ir ta žemė, kur aš gimiau ir ištariau pirmą žodį.

– Ir tu net nesapnuoji, kad būtų gerai ten keltis, įsitaisyti, apsiprasti ir gražiau, linksmiau gyventi?

– Keltis su savo bėda, savo Feniksu ir visom lupatom? – gudriai šypteli Icikas ir net kažkam mirkteli.

– Lupatų visur rasi.

– O bėdą su Feniksu?

– Gerai paieškojęs, rasi ir tuos.

– O bėdai šunkelius, vieškelius, o Feniksui abrakinę rasiu toje Palestinoje ar ne? – nebe juokais į šį pokalbį įsitraukia Icikas.

– Ko nežinau, tai nežinau, o spėlioti nenoriu, – nusileidžia mama.

– O aš gerai be jokių spėliojimų žinau, kad net Dievo mums pažadėtoje žemėje Lupatų Karalius niekada nebūsiu, – išdrožia ir pergalingai atsilošia Icikas.

– Betgi, Icikėli, anokia čia laimė važinėti su bėda, – nusijuokia mama. – Argi ne?

– O čia geriau žino mano bėda ir mano Feniksas, – juoku mamai pritaria ir Icikas. – O be to – viena tai ne bėda, dvi trys susėda, tai ir žmogų suėda.

– Kas yra bėda, aš ir visi mes puikiai žinome, bet man vis dar neaišku, kas tas tavo Feniksas, nors jis ir neapsieina be abrakinės? – nusprendžia mama tą pokalbį užbaigti netikėtu klausimu.

– Ogi tas, ponia Paulina, ko negalima nei paskandinti, nei sunaikinti, nei užmušti.

– Oho, kokį gaivalą tu sugebėjai pažaboti ir priversti sau tarnauti, – garsiai nusistebi mama.

– Ir ne tik pažaboti ir priversti tarnauti, bet ir po visą valsčių, apskritį paklusniai mane vežioti ir laimės ieškoti, – jau sėdėdamas savo bėdoje ir laikydamas nerimstantį, per visas prekybas ir vaišes nusistovėjusį Feniksą už vadelių, ne tiek linksmai, kiek graudžiai pasigiria Icikas.

Kai Lupatų Karalius su savo bėda ir Feniksu iš mūsų kiemo išlinguoja ir įlenda į mišką, mes, vaikai, dar ilgai žvelgiame į tą pusę, kur ištirpo Icikas, tarsi laukdami ir norėdami, kad jis vėl pasirodytų, netikėtai sugrįžtų ir vėl su savo lupatomis įsikurtų tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių sodelyje už tvoros. Kažką panašaus, matyt, galvoja ir mama, nes nei iš šio, nei iš to mūsų, vaikų, paklausia:

– Sakykit, vaikai, ar Icikas šiandien buvo su barzda ar be barzdos?

– Su, su, – atsakom visi, kiek mūsų ten buvo, kartu, o aš, jau besimokantis miestelio pradžios mokyklos penktame skyriuje ir daugiau negu kiti tų žydų matęs, dar pridedu: – Kaipgi tikras žydas bus be barzdos.

– O kodėl, mamut, to klausi? – susidomiu.

– Mat aš, daugiau žiūrėdama į Iciko rankas negu į veidą, pražiūrėjau jo barzdą.

Nuo to laiko, kai aš pirmą kartą pamačiau Lupatų karalių Iciką kartu su jo bėda ir Feniksu, prabėgo jau daugiau negu trys ketvirčiai amžiaus, bet mano akyse iš amžių glūdumos jis tolydžio vis dar išlenda lygiai toks pat, kaip tada su savo bėda, Feniksu, ir valdingai sako:

– Lupatų Karalius Icikas jau tavo kieme. Ar pasirengęs jį priimti ir išklausyti?

Visa tai buvo ar nebuvo – nemigo naktimis, paženklintomis šimtų tūkstančių lietuvių emigracinio išsigimimo ar prakeikimo įdagu, aš nuolat klausiu pats savęs. Ir, daugiau nebesigalynėdamas su savo mintimis, skubu pats sau atsakyti. Ir atsakyti ne mintimis, o piktai, garsiai ištartais žodžiais:

– Buvo buvo, kaip nebuvo! Nes jeigu nebūtų buvę, argi tasai Lupatų Karalius Icikas su savo bėda ir Feniksu lįstų man į galvą nemigo naktimis? Ir dar taip atkakliai, negailestingai.

Juk netgi tie kone aštuoni dešimtmečiai neišdildo iš mano atminties to idiliško, tik senose knygose retkarčiais dar užtinkamo paveikslo, kur Icikas ne Icikas tarp amžinai žaliuojančio diemedžio rūtų darželyje ir amžinai dūzgiančių bičių avilių už tvoros sodelyje, užsikišęs už dešinės ausies, daug jaunesnės negu jo žila barzda papuoštas veidas, smagų pieštuką, prikandęs apatinę lūpą, pamaldžiai susikaupęs, tarsi tai būtų pats svarbiausias ir visiems žmonėms reikalingiausias darbas pasaulyje, dėlioja vieną prie kitos pelėsiais, senatve ir skurdu atsiduodančias lupatas.

Visa tai prisiminęs, iš naujo regėdamas ir išgyvendamas nemigo naktimis, aš vis dažniau savęs ir mane supančios tamsos klausiu: negi tie šimtai tūkstančių lietuvaičių, bernaičių ir mergaičių, kurie šiandien tose airijose, amerikose, britanijose, germanijose ar ispanijose skina braškes, raško obuolius, ravi daržus, darbuojasi laukuose, miškuose, jūrose ar upėse, stovi prie konvejerių, triūsia arbatinėse, valgyklose, viešbučiuose, prieglaudose, ligoninėse, marširuoja ir rizikuoja svetimšalių legionuose, slaugo kaprizingus senukus arba bastosi po platųjį pasaulį, nieko tokio ar panašaus negalėtų, kaip Icikas, surasti ir savo tėvynėje?

Žinoma, galėtų. Bet tam būtina turėti Iciko galvą, kuri ir iš lupatų sukuria bet kokius atstumus bei kelius nugalinčią bėdą ir amžiną, nesunaikinamą Feniksą.

Juokai juokais, o rimtai, visu rimtumu kalbant, būtina tiesiai, be jokių užuolankų, savęs ir viso pasaulio paklausti – kokia juoda katė perbėgo kelią, kad mums nepriklausomybė tapo kone savižudybe?

Norint į šį sudėtingą klausimą bent kiek įtikinamiau atsakyti, pirmiausia būtina palikti ramybėje tas lietuvio širdžiai mielas šalis, kur ne žmogus ieško darbo, bet darbas ieško žmogaus, ir mintimis persikelti į tolį, dar didesnį negu tas, kai į mano vaikystės kiemą su savo bėda ir nesunaikinamu Feniksu įdardėjo Lupatų Karalius Icikas, kuris, pasakytum, nieko bendra neturi su tuo fatališku lietuvių bėgsmu iš Lietuvos. Iš savo gimtosios šalies. Iš savosios Tėvynės.

Tad kas gi atsitiko? Kur čia tas šuva pakastas, kad niekas jo nesuranda ir neiškasa?

Ar ne ten to šuns reikėtų ieškoti, kur per amžius formavosi lietuvių tautos dvasia, brendo charakteris? Tad nuo jo, to charakterio, gal ir vertėtų visas paieškas pradėti.

Didysis lietuvių tautos mokytojas ir auklėtojas filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad būdingiausias lietuvių tautos charakterio bruožas yra „monstrualus pavydas“ ir servilizmas. Tegul jis šitaip rūsčiai teigė, vertino ir ne be galimos ir tikėtinos rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo, kuris šiuos niekam garbės nedarančius charakterio bruožus priskyrė savo tautiečiams, įtakos, tačiau ir broliams lietuviams į tai nereikėtų numoti ranka arba žvelgti pro pirštus. Juo labiau kad Lietuva ilgą laiką buvo rusų okupuota ir pagal rusišką įprotį it meška dresuota.

O kalbant apie servilizmą, kuris reiškia vergiškumą, tai yra okupanto primestą būtinybę tautai prisitaikyti prie jo režimo, manyčiau, kad Lietuvai geriau tiktų baudžiauninkiškumas (nuo žodžio „baudžiava“), nes jis būdingesnis jos istorijai. Juk dauguma lietuvių nuo pat 1569 metų (Liublino unijos) tą baudžiavą vilko. Ir tai neliko be pėdsako jų sąmonėje – prisitaikymas, sustiprintas baudžiauninkiškumu, pavirto servilizmu, kurį dar labiau sustiprino ir sutvirtino ilgi sovietinės okupacijos metai.

Pripažįstant, kad minėtame filosofo S. Šalkauskio teiginyje bei vertinime, ypač juos patikslinus dar būdingesniu lietuviams žodžiu „baudžiauninkiškumas“, ir yra daug tiesos, dabar iškyla pagrindinis klausimas – kaip tasai servilizmas, arba baudžiauninkiškumas, pas mus atsirado ir tapo kone savastimi, tai yra pagrindiniu lietuvių charakterio bruožu. Trumpai drūtai tariant, tai yra mūsų skaudžios ir tragiškos istorijos reiškinys, arba reliktas. Ir netgi apgailėtinas nūdienos faktas.

Bet, kita vertus, visa mūsų istorija iškalbingai liudija, kad nuo seniausių laikų iki pat Sąjūdžio atkurtos laisvės ir nepriklausomybės atkakliai ir nenuilstamai kovojame prieš tą servilizmą, arba baudžiauninkiškumą. Ir toji mūsų kova, bent iš pradžių, kone visuomet baigdavosi savo valios, bet ne valdžios primetimu kitiems, tiek kovojant prieš Rytus ar Vakarus, tiek – prieš Pietus ar Šiaurę. Bekovodami ir pralaimėjome. Ir vargu ar kitaip galėjo būti, nes jėgos buvo nelygios – saujelė pagonių skendėjo krikščionybės jūroje.

Tad mums, pralaimėjusiems, belieka tik pažvelgti ir įsitikinti, kaip per amžius viskas klostėsi ir vyko. Bent pačiais bendriausiais bruožais, idant bent iš dalies paaiškėtų, kas tai Lietuvos istorijai, tai garbingai ir nelaimingai mūsų praeičiai, būdinga. Ankstyvosios, pagoniškos mūsų istorijos vienas būdingiausių bruožų yra ilgai užtrukęs rusų žemių užkariavimas, neturint tikslo ten įsikurti bei įsitvirtinti, juo labiau pavergti vietinių žmonių.

Tačiau mūsų istorijai ne mažiau charakteringa ir tai, kad lietuviai, atkakliai besilaikantys savo protėvių tikėjimo bei papročių, užkliūdavo visiems – tiek Rytams bei Vakarams, tiek ir Pietums bei Šiaurei. Ir užkliūdavo ne tik savo kaimynams, kurie jau buvo priėmę krikščionybę, bet ir visokiems Vakarų Europos riteriams bei avantiūristams ar išganymo ieškantiems kovose su pagonimis lengvatikiams.

Tos nuolatinės kovos su svetimšaliais smarkiai ir be perstojo retino Lietuvos gyventojus ir niokojo kraštą. Viso to pasekmė – smarkus lietuvių mažėjimas. Tai iškalbingai patvirtina ir baltarusių istorikas Vladimiras Pašuta, teigdamas, kad XIII a. lietuvių ir lenkų skaičius buvo maždaug vienodas. O kas dabar? Nekas! Lenkų dešimtį kartų daugiau.

Žinoma, tada, kai lietuviai ir patys pajuto, kad jų sparčiai mažėja, dar nebuvo nei istoriko Vladimiro Pašutos, nei jo daug bylojančio atradimo, bet buvo akivaizdus pats faktas ir kartu nepaneigiama išvada – išlieka tik tie, kurie moka ne tik kariauti, bet ir prisitaikyti.

Žodžiu, visi tie karai ir užkariavimai, siaubingas tautos mažėjimas iškėlė lietuviams ir egzistencinį klausimą – O KAS TOLIAU? Norime išlikti ar nenorime? Ne tik kaip valstybė, bet ir tauta? Lietuviai.

Pirmiausia, žinoma, su šiuo egzistenciniu klausimu susidūrė mūsų šviesuomenė: bajorai, dvasiškiai, negausi to meto inteligentija. Deja, dauguma bajorų bei dvasiškių ištikimybės lietuvybei egzamino neišlaikė: susižavėję ar susigundę įvairiausiomis lenkų bajorų privilegijomis, jie pasuko jų keliu, nevengdami nei jų kalbos, nei jų įpročių bei papročių. Atidavę pirmenybę lenkų kalbai, persiėmę lenkiškosios bajorijos gyvenimo būdu, Lietuvos didikai ėmė sparčiai nutautėti, o tautos ir valstybės reikalai jiems vis mažiau rūpėjo. Šiuo požiūriu nieko negalėjo pasimokyti ir iš lenkų aukštuomenės, kuriai visokiausios pramogos buvo svarbesnės negu valstybės reikalai. Žodžiu, abiejų šalių didikai, surasdami bendrą kalbą tik ten, kur galėjo tenkinti savo neribotas asmeniškas užgaidas, sparčiai vedė jungtinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę į pražūtį. Ir tai tęsėsi tol, kol ji tapo besiplečiančios ir nepasotinamos carinės Rusijos grobiu.

Taigi Lietuvos sąjunga po Liublino unijos su Lenkija ne tik nieko gero lietuviams neatnešė, bet dar pablogino jų gyvenimą. O, be to, tai turėjo įtakos ir paspartintai rusifikacijai. Mat norėdama Lietuvą atitolinti bei izoliuoti nuo Lenkijos, carinės Rusijos valdžia primetė Lietuvai kirilicą – slavišką raidyną, kurio svarbiausias tikslas – lietuvius suartinti su rusais. Šis sprendimas po numalšinto 1863 metų lietuvių sukilimo prieš rusus baigėsi visišku spaudos uždraudimu, kuris tęsėsi iki pat 1904-ųjų. Per visą spaudos draudimo laikotarpį lietuvybei – lietuvių kalbai ir kultūrai – atėjo bene pats sunkiausias ir liūdniausias metas, kuris poreikį ar būtinybę prisitaikyti pavertė realia grėsme visiškai nutautėti, tai yra prarasti tautinį identitetą.

Šį pavojų dar didino dažnėjančios, ypač inteligentijos, mišrios vedybos. Iškilo kaip dar niekada realus pavojus visai išnykti. Tačiau kartais pasaulyje atsitinka ir taip, kad, žmonių bendruomenei ar visai tautai iškilus mirtinam pavojui išnykti, nebegyventi, mirti, iš jos paslaptingų, tiesiog mistinių gelmių išnyra, tarsi koks pasakiškas džinas iš butelio, jėga ir taria savo žodį. Tokį žodį išgirsta ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Ypač tai atsitinka tautai, kuri per visą savo istoriją ne kartą buvo atsidūrusi ribinių išbandymų zonoje. Šįkart – Lietuvai. Nes ji turėjo drąsos vienų viena ilgus metus kovoti prieš visus. Argi ne tokia jėga, tarsi atėjusi iš niekur, buvo dar negirdėta plačiajame pasaulyje Knygnešių epopėja? Negi ne tokia pat jėga buvo ir Vargo mokykla, kur kartu su motina, tempiančia gyvybės siūlą iš verpiamojo ratelio, augo ir brendo lietuviškas žodis, suteikęs galimybę gimti, subręsti ir pasišvęsti Laisvės idėjai basanavičiams, kudirkoms, maironims, vileišiams, žemaitėms, višinskiams, vaižgantams, biržiškoms, petkevičaitėms-bitėms ir daugeliui kitų ateinančio Pavasario kvieslių bei šauklių.

Tai jie 1918 metų vasario šešioliktą atnešė Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tai jie visą laiką ištikimai ir sąžiningai dirbo Lietuvos labui, akompanuojant Petro Vileišio žodžiams: „Ponuliai, dirbkime! Ką norite dirbkite, bet tik liaudies naudai, kad ir prasčiokėliai būtų bent kiek apsišvietę ir bent kiek praturtėtų. Nebus iš ko, tai nė idėjiškai liaudis nepakils... geriausia dabar politika – jokios politikos... dirbkime, tiktai kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa tai padaugės, tai ir politikos padaugės savaime...“

Na, ir dirbo jie Lietuvos naudai! Ir kovojo jie prieš užsienio ir vidaus priešus. O kai ponų Lenkija vis nesiliovė grasinusi Lietuvai, tas pats P. Vileišis, kuris jau buvo pirkte išpirkęs Maskvoje lietuvišką žodį, 1921 metais savo lėšomis nuvyko į Paryžių išleisti plačiai paplitusios prancūzų kalba knygelės „Le conflit Polono-Lithuanien“, atveriančios pasauliui akis ir ausis į lenkų klastą ir grobuonišką politiką prieš Lietuvą.

Neatsiliko nuo savo brolio Petro ir Jonas Vileišis, kuris irgi padėjo daug jėgų ir laiko, kovodamas dėl lietuviško žodžio. Net ir savo gyvybę paaukojo, gelbėdamas tuos Petro pavadintus prasčiokėliais tautiečius nuo bado ir ligų. Ir visuomet surasdavo laiko ir lėšų Vinco Kudirkos „Varpui“ ir jo skleidžiamoms tautinėms idėjoms remti. Ir bene būdingiausias brolių Vileišių – Petro, Antano ir Jono – bruožas buvo kuo daugiau tėvynei duoti, o ne iš jos imti. O ir į Lietuvos raidą link nepriklausomybės Vileišių šeimos indėlis buvo nė su kuo nesulyginamas.

Kalbant apie vėlesnę, jau povileišinę, tarpukario arba smetoninę, Lietuvą, pirmiausia tenka pasakyti, kad joje visko buvo. Tiek gero ir nelabai gero, tiek ir blogo, bet nebuvo to, ką galėtum pavadinti sąmoningu kenkimu. O bene dar svarbiau – kad toje tarpukario Lietuvoje nebuvo rūsčios būtinybės prisitaikyti prie to ar tų, kurie veda valstybę ir tautą į pražūtį. Ši rūsti būtinybė prisitaikyti atsirado tik tada, kai, anot poetės Salomėjos Nėries, „galingi Stalino pečiai išlaužė vartus į saulę“, ir kai mūsų „šauni“ delegacija, žurnalisto Justo Paleckio ir švietimo viceministro Liudo Giros vadovaujama, nuskrido į Maskvą tos saulės parvežti ir į Lietuvą, kad, apšvietusi Lietuvos žmonių protą, parengtų juos kurti ir gyventi būsimame žemės rojuje. O kol jie į tą žmonijos išsvajotą žemės rojų, gulagais ir kolchozais nusėtą, dar keliaus, turi išmokti prisitaikyti prie jos žudančių spindulių, kad išliktų ne tik gyvi, kūrybingi, bet ir principingi Stalino gerbėjai bei rėmėjai. Tam tikslui buvo mobilizuoti garsūs Lietuvos poetai, dramaturgai, rašytojai, publicistai, oratoriai, muzikantai... O vienas iš jų, pats garsiausias poetas, net šitaip suokė:

 

Nėr kito vardo, kuris labiau žavėtų,

Šviesiom viltim suvienijęs visus,

Kur taip skambėtų dainose poetų,

Kaip vardas Stalino šviesus!

 

O jeigu dar prisiminsime, kad net šlovingasis pergalės prieš nacionalsocializmą Antrojo pasaulinio karo metais organizatorius Winstonas Churchillis ne tik Jaltoje apimtas ekstazės kalbėjo: „Mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“, bet ir vėliau. kai toji „brangiausia esybė“ pakartojo Katynės genocidą, pagarbiai išsireiškė: „Stalinas mus ves į kovą prieš skurdą, netvarką, chaosą ir priespaudą.“ Tačiau visus, garbindamas Staliną, pralenkė irgi anglas, net Kenterberio klebonas, Hiuljetas Johnsonas, kuris Stalino humanizmą sulygino su Kristaus humanizmu.

Žodžiu, lietuviams imti pavyzdį ir mokytis, kaip garbinti tironą, buvo iš ko.

Taigi ar galėjo būti geresnės idėjinės sąlygos, sukurtos Lietuvoje ir visame pasaulyje, prisitaikyti net prie stalininio teroro?

Negalima užmiršti ir to kraupaus fakto, kad tie, kurie negalėjo ar nenorėjo prie Stalino saulės prisitaikyti, žiauriausiu būdu buvo persekiojami, kankinami, naikinami, šmeižiami, badu marinami. Argi ne taip elgtasi su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais?

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį tasai daugelio žmonių prisitaikymas prie okupacinės valdžios, paskatintas bei sureikšmintas daugelio žinomų Lietuvos ir viso pasaulio garsenybių žodžiais bei veiksmais, pavirto baisia, dar negirdėta tautos nelaime, su savimi nešančia nebe išlikimą, o tiesiog išsigimimą. Argi tai neliudija faktas, kad, įsitvirtinus Lietuvoje sovietų valdžiai, vis gausėjo skaičius žmonių, norinčių susieti savo gyvenimą, ateitį su liūdnai pagarsėjusia sovietų komunistų partija? partija, kurioje visi svarbiausi šalies reikalai pradėti aptarinėti ir spręsti Lenino kalba, tai yra rusiškai. Žodžiu, prisitaikymas virto beveik išsigimimu. Kai žmoguje išnyksta įgimtas jausmas ar poreikis kurti, ką nors pritaikyti sau, o išlieka tik potraukis save prie ko nors pritaikyti. Juk iš tikrųjų ir lietuvių tautą naikinanti emigracija yra ne kas kita, kaip prisitaikymas. Prisitaikymas svetimame krašte prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų, žmonių bendruomenės, kalbos, papročių ir t. t. O tai daug lengviau, negu kurti save savame krašte.

O dabar, o šiandien emigracija virto pačios tautos išnykimo prakeiksmu, išvijusiu iš Lietuvos pusę milijono pačių darbingiausių, kūrybiškiausių, talentingiausių tautiečių. belieka apgailestauti ir savikritiškai pripažinti, kad didelę tautos ir valstybės nelaimę nulėmė ne tik noras bei būtinybė prisitaikyti ir išlikti gyvam bei sveikam, bet ir mūsų pačių valdžios neatsakingi darbai, veiksmai bei žingsniai. Kuri iš mūsų daugelio partijų ir vyriausybių pasirūpino ar stengėsi, kad būtų įvykdyta desovietizacija? Kam nedavė ramiai miegoti darbo vietų kūrimas? Kas iš esmės padaryta, kad teisingumas taptų valstybės pagrindu? Kas suskaldė mūsų visuomenę ir ką reikėjo, reikia padaryti, kad to nebūtų? Kodėl niekas nepasirūpino, kad būtų sudarytos bent elementariausios sąlygos susiformuoti viduriniajai klasei, nors jau seniai visas pasaulis žino, kad be jos valstybė tampa nuoga, verslo magnatų bei kitų besočių finansiniu oligarchų grobiu? Kas bandė švelninti socialinę atskirtį? Kas be galo, be krašto atidėliojo progresinių mokesčių įvedimą? Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip be galo.

O kokie žodžiai, linkėjimai ir šūkiai lydėjo pilietiškai, politiškai ir tautiškai nesubrendusį ir bręstantį jaunimą atkurtos nepriklausomybės pradžioje? Iš dienraščių, radijo ir televizijos, iš žinomų, garsių žmonių lūpų? „Čia Lietuva, čia durniais lyja“, – šaukte šaukė vienas to meto populiarus dienraštis savo tituliniuose puslapiuose. O radijo ir televizijos „popsininkai ir roksininkai“ jam tarsi pritarė isteriškais klyksmais, liudijančiais, kad pas mus taip gera, linksma ir smagu, jog džiaugsmas netelpa krūtinėje. Ar nepadėjo apsispręsti jaunuoliui, kuris dar tik svarstė galimybę emigruoti, 1992 metais, po rinkimų į Seimą, kai laimėjo ir atėjo į valdžią socialdemokratai, iš seimūno konservatoriaus lūpų išsprūdę žodžiai: „Aš gėdinuosi esąs lietuvis“, sprukti iš tėvynės? Ar nepastūmėjo emigracijon jaunimo laikraštyje perskaityta žinomo filosofo Arvydo Šliogerio nuomonė: „Lietuva neturi jokios ateities, nei geros, nei blogos“? O jeigu dar prisiminė kažkada girdėtus intelektualų garbinamo Vytauto Kavolio žodžius, kad Lietuva toks kraštas, „kur niekas nesilaiko žodžio ir niekuo negalima pasitikėti“, tada šis jaunimas nedelsdamas pradėjo galvoti nebe galvom, o kojomis. O jeigu tos galvos dar kupinos tokių garbaus europarlamentaro Leonido Donskio sukurptų epitetų, skirtų broliams lietuviams: „lituanistinis-dorovinis terorizmas, agresyvus nacionalizmas, absoliutus akonceptualizmas, siauraprotystė, sąmonės uždarumas, nekritiškas požiūris į savąją tautą…“ („Kultūros barai“, 1995 m., Nr. 1, p. 8), tada nieko kito ir nebelieka, kaip duoti toms kojoms laisvę ir valią. O, manding, paskutinis lašas, perpildęs kartybių gyventi Lietuvoje taurę, buvo lyg perkūno griausmas iš pačios Vakarų demokratijos citadelės pasiekusi žinia: „Lietuva yra organizuoto nusikalstamumo Meka.“

Į visa, kas džiugino arba liūdino Lietuvos piliečius, kas gero ar negero dėjosi mūsų akyse ar pašonėje, nejautė pareigos ar noro giliau, nuodugniau pažvelgti ir mūsų priklausoma nuo oligarchų žiniasklaida. Ji, užuot publikavusi daugiau analitinio pobūdžio straipsnių, kuriuose išryškėtų valstybės kūrimo taktika ir strategija, artimesni ir tolimesni orientyrai bei tikslai, ateities perspektyvos ar vizijos, tenkinosi arba net mėgavosi detalizuotu nusikaltimų aprašinėjimu bei pramogų pasaulio vaizdais ir gandais.

O grįžtant vėl prie jaunimo, kuris turėjo arba turi tokioje nuolat žmogų šokiruojančioje bei traumuojančioje aplinkoje gyventi, tenka nuolat savęs bei kitų klausti – į ką jis turi ar net privalo orientuotis, kad visai neišprotėtų? Į kokią žinomą asmenybę? Valstybinio masto veikėją? Juo labiau kad šis klausimas Lietuvoje itin aktualus dabar, kai daugeliui jaunuolių, kaip liudija apklausos, imponuoja toks odiozinis politikas kaip W. Churchillis, kuris tarsi išprotėjęs garbino tironą Staliną ir žodžiu bei veiksmu padėjo jam apkrėsti raudonuoju maru didelę pasaulio dalį. Beje ir deja, tokį norą orientuotis, tai yra lygiuotis į W. Churchillį, išreiškia ne tik daugelis mūsų jaunuolių, bet ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.

O Lietuvoje? Ar orientuotis į pirmąjį atkurtos nepriklausomybės Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską? Bet juk jis ne tik neatsiprašė lietuvių tautos už kolaboravimą su okupantu, kaip buvo žadėjęs, bet ir nuskubėjo atsiprašyti Izraelio, kuriam nieko blogo nebuvo padaręs.

O gal imti pavyzdį iš Vytauto Landsbergio, kuris vadovavo Sąjūdžiui ir atvedė tautą į nepriklausomybę? Taip, jis drąsus, garbingas, daug nusipelnęs, populiarus veikėjas. Ir vis dėlto, prieš apsisprendžiant orientuotis į jį ar ne, neprošal būtų išsiaiškinti, kodėl prieš Vytautą Landsbergį taip griežtai nusistatę tokie pagarsėję ir garbingi vyrai, kaip Liudas Dambrauskas, Gediminas Ilgūnas, Viktoras Petkus, Kazimieras Radziukynas, Stasys Stungurys ir Albertas Žilinskas? („Kauno diena“, 1997 m. rugpjūčio 4 d.)

O gal lygiuotis į buvusį Sąjūdžio numylėtinį, auksaburnį filosofą Arvydą Juozaitį, kuriam savo gyvenimo ir veiklos credo patikėjo ir patarimo nepagailėjo net pagarsėjęs sovietinio komunizmo triuškintojas Aleksandras Zinovjevas: „Reikia pačiam sau pasakyti, kad esi genialus, nes niekas šito už tave nepasakys. Reikia nepamiršti savęs. Nes pasaulio istorija – tai konkrečių žmonių vardai. Vardų vardai.“ Taip, per Sąjūdžio kūrimąsi jis buvo riteris be priekaišto. Bet tik iki „Istorinės klaidos“ ir „Aukso amžiaus”. O toliau… „Kosmopolitizmas su gravitacijos centru Maskvoje“. Tad belieka „Postmodernistinis dialogas ant savitarpio supratimo griuvėsių“. O kol jis, tas dialogas, vyksta, bet kokia orientacija betikslė. Argi ne?

gal ypatingos jaunimo pagarbos verta Kazimiera Prunskienė, kuri kovos už laisvę ir nepriklausomybę metais išgarsėjo visame pasaulyje kaip Gintarinė ledi? Tačiau ši Gintarinė ledi ne mažiau išgarsėjo ir tapusi Maskvos kunigaikštiene. O ką tai reiškia tikram lietuviui, manau, daug aiškinti nereikia.

O dabartinė mūsų prezidentė D. Grybauskaitė ar gali būti orientyras? Juk ji taip šauniai pradėjo nešti savo naštą ir akimirksniu išpopuliarėjo. Mat iš pat pradžių lygiavosi į tris politines garsenybes – Indijos premjerą Mahatmą Ghandį, Britų imperijos premjerą W. Churchillį ir Margareth Thatcher, britų imperializmo atgaivintoją. Bet kam tas Churchillis?

O dvi kadencijas išprezidentavęs Valdas Adamkus? Bet jo politinėje veikloje dar vis laukia aiškaus atsakymo du klausimai – kokį vaidmenį prezidento gyvenime vaidino Maskva ir tos šlepetės, paliktos po lova Šiauliuose?

Gal jaunam žmogui lygiuotis į vieną iš mūsų Sąjūdžio pradininkų Romualdą Ozolą? drąsų ir reiklų sau bei kitiems Sąjūdžio tribūną? Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai.

Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti.

Tad nieko kito nebeliko net tam jaunuoliui, kuris dar bandė, nors ir beviltiškai, kovoti su per kartų kartas genetiškai užkoduotu lietuviško prisitaikėliškumo potraukiu, kaip tik drauge su garsiu poetu Tomu Venclova, suradusiu prieglobstį ir laimę užsienyje, pasakyti: „Aš dūstu Lietuvoje“, ir kuo skubiau, lyg iš degančio laivo, sprukti iš tėvynės. Juo labiau jeigu kiekviename žingsnyje beveik kasdien girdėdavo: „Prie ruskio buvo geriau.“ Nors tas ruskis be gailesčio lietuvius kalino, trėmė, kankino, žudė, Lenino kalbą per visus galus kišo…

Summa summarum – kad ir kaip galvotum, kaip svarstytum – padėtis šiuo metu Lietuvoje beveik be išeities. Tikras circulus vitiosus.

Ar galėjo būti kitaip?

Žinoma, galėjo – atsakys optimistas ir euroentuziastas. Ne tik atsakys, bet ir nurodys pagrindinį kaltininką, kodėl tas KITAIP netapo FAKTU. ne tik nurodys, kad pagrindinis dabartinės situacijos kaltininkas yra mūsų Seimas, bet ir pacituos garsaus rašytojo Ričardo Gavelio nuomonę: „Į Seimą buvo išrinkta gausybė nieko neveikusių, tobulai atžangių, pasibaisėtinai tamsybiškų ar tiesiog žmogiškai kvailų personažų. Toji portretų galerija – visai nebloga mokymo priemonė tema: „Kokių tipažų šiukštu nevalia rinkti į Seimą“.“

Tegul šitaip teigdamas R. Gavelis ir smarkiai perlenkė lazdą, bet, kita vertus, reiklesniu žvilgsniu pažvelgus į Seimo darbą per nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpį, apima šiurpas. 2001 m. išleistoje knygoje „Ave, Libertas!..“ ir aš pats apie Seimą rašiau: „Argi ne absurdas, kad Lietuvos Seimo deputatai, kurie gauna, palyginti su kitais piliečiais, astronominius atlyginimus ir kuriems sudaromos kone idealios gyvenimo ir darbo sąlygos, ateina į savo sesijas ne pasiruošę rimtai dirbti, o užsiprogramavę vienas kitam į skiauterę kibti? Argi ne absurdas, kai prokuratūrai pateikta medžiaga apie korupciją ir vagystę dingsta kaip akmuo vandenyje? Argi ne absurdas, kai partijos auklėtiniai, kurie slopindavo kiekvieną laisvesnę mintį, dabar vėl visus moko demokratijos? Argi ne absurdas, kai sučiuptas vagis ne tik nenubaudžiamas, bet ir paaukštinamas? Argi ne absurdas, kai aukščiausiuose organuose darbuojasi buvę KGB informatoriai?“ (p. 121–122). Ir t. t.

Apie ką byloja tai, kad į Seimo darbotvarkę laiku ar apskritai nebuvo įtraukti tokie svarbiausi valstybei klausimai kaip desovietizacija ar liustracija, Lietuvos ateities vizija, taktika ir strategija bei jų derinimas, viduriniosios klasės kūrimas bei formavimas, mūsų kaimas, užsienio lietuviai, lietuvių kalba, emigracija, gimstamumas, savižudybės, teisėtvarka bei teisėsauga, kompensacijos už okupaciją, turto deklaravimas, progresiniai mokesčiai… O prisiminus, kad Seimas neįteisino 1941 metų vyriausybės, vadovaujamos Juozo Ambrazevičiaus, dėl T. Venclovos absurdiško tvirtinimo, kad ji neva susijusi su holokausto pradžia Lietuvoje, sunku atsikratyti minties, jog dauguma seimūnų serga kažkokia paslaptinga liga, slopinančia ne tik savarankišką, nepriklausomą mąstymą, bet ir ryžtą peržengti kažkieno nustatytą ribą.

O euroskeptikas neigiamai vertina ne tik Seimo, bet ir visų valstybės struktūrų bei grandžių darbą. Ir vertina iš esmės, tai yra atsižvelgdamas, kad Lietuva nėra izoliuota nuo kitų pasaulio valstybių ir jų politikos. Todėl jis teigia kategoriškai ir ne be pagrindo: jeigu šiandien mes turime tokią valstybę, kuri vieniems suteikė neribotas sąlygas klestėti, o kitiems tik burbėti: „Prie ruskio buvo geriau“, pirmiausia turime „padėkoti“ Niurnbergo tribunolui, kuris bijojo, negalėjo ar tik nenorėjo pasmerkti sovietinio komunizmo kaip žmogžudiškos ideologijos. Nepasmerkė todėl, kad istorinės aplinkybės nulėmė, jog Anglija ir Amerika įstengė karą laimėti tik sudariusios sąjungą su didžiausiu žmonijos istorijoje blogiu – Stalino tironija. Ir dabar pasaulyje triumfuoja nugalėtojų moralė bei dvejopi faktų ir reiškinių vertinimo standartai, kurių auka ir yra nūdienė Lietuva. Auka? Argi ne? Juk Lietuvos gerovė, laimė ir pats likimas priklauso nuo politinio moralinio klimato, kuris paženklintas aiškiu absurdu: asmuo, kolaboravęs su Hitlerio nacionalsocializmu, susilaukia kartuvių, o bendradarbiavęs su Stalino bolševizmu pasodinamas į prezidento krėslą. Tokia ateitis laukė buvusio Prancūzijos prezidento maršalo Phillipo Pétaino ir buvusio Lietuvos komunistų partijos genseko A. M. Brazausko? Dėl šito absurdo pas mus negalėjo įvykti ir desovietizacija, nes kiekvienas bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn buvusį aukštesnio rango sovietinį nusikaltėlį sukeldavo dvejopų standartų paženklintoje Europoje tokį triukšmą ir dantų griežimą, jog mūsiškė Temidė iš siaubo netekdavo žado ir apalpdavo. Ir taip buvo ne tik pas mus. Latvijoje teisiant buvusį komunistų partijos genseką Alfredą Rubiką visa Vakarų pasaulio liberalioji spauda kaltino Latviją, kad teisiamas niekuo nenusikaltęs veikėjas, kuris veikė pagal to meto įstatymus. Tokioje politinėje ir moralinėje atmosferoje vykdyti kažkokias desovietizacijas ar liustracijas buvo ne tik blogo tono ženklas, bet ir pavojinga. Ypač kai įsitvirtino finansinė oligarchija ir verslo magnatai – ankstesnės nomenklatūros atstovai.

Žodžiu, į klausimą, ar galėjo Lietuvoje būti kitaip, kai joje yra taip, kaip yra, negali teigiamai atsakyti nei euroentuziastas, nei euroskeptikas. Todėl dabar ir iškyla esminis klausimas: o ar apskritai šiandien galima teigiamai atsakyti į tą klausimą? Ar gali būti kitaip, negu yra? Juo labiau kad jauni žmonės, kaip liudija kategoriškas studentės Miglės tvirtinimas, kai buvo paklausta apie grįžimą iš Airijos į Lietuvą, įsitikinę: „Nemanau, kad lietuviai grįš namo. Gal į kitą užsienio šalį patrauks – tik ne į Lietuvą. Kad ir kaip sunku būtų Airijoje, vis vien bus nepalyginti geriau negu Lietuvoje. Lietuvoje situacija šiuo metu apgailėtina visais atžvilgiais“ („Vakaro žinios“, 2010 m. gruodžio 4 d.).

Tegul tie skaudūs kiekvienam Lietuvos piliečiui patriotui žodžiai yra smarkiai perdėti, liguisto prisitaikymo prie svetimų dievų įpročio rezultatas, bet nuleisti jų negirdomis negali net didžiausias Lietuvos patriotas, jeigu jis dar ne idiotas.

Ir vis dėlto, nepaisant to circulus vitiosus, tai yra padėties be išeities, rankų nuleisti nevalia, kaip jų nenuleido ir tie, kurie gyveno ir dirbo dar sunkesnėmis ir sudėtingesnėmis sąlygomis. Dirbo, stengėsi, kovojo, sukūrė Vargo mokyklą, Knygnešių epopėją ir išugdė tuos dvasios ir veiksmo galiūnus, kurie, kaip daktaras Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Petras Vileišis, Povilas Višinskis, Žemaitė, Maironis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas ir kiti, atnešė Lietuvai Laisvę ir Nepriklausomybę.

Tad ką daryti?

Visų pirma reikia dar kartą atsigręžti į Petrą Vileišį ir atidžiai įsiklausyti į jau minėtus jo žodžius, raginančius dirbti. Argi tai ne pranašiški žodžiai, skirti nūdienei finansinių oligarchų nustekentai ir vis dar gniuždomai Lietuvai? Argi tai ne specialisto, aukščiausio rango vadybininko bei psichologo nurodymai, kaip surasti geidžiamą išeitį iš visų mus kamuojančių bėdų bei negerovių ir sukurti ne tik pakenčiamas sąlygas visiems žmonėms gyventi, bet ir tvirtai žengti kultūros bei ekonomikos kūrimo darbe. O išeitis tik viena – dirbti. Ką tai iš tikrųjų reiškia dabartinio žmogaus protui ir sąžinei? Tik kultūrindami liaudį mes sukursime viduriniąją klasę, kuri suteikia valstybei galimybę ir garantiją normaliai funkcionuoti bet kuriuo metu. Argi to neliudija tarpukario Lietuva?

Visa tai, apie ką čia buvo kalbėta, samprotauta ir kas juodu ant balto išdėstyta, jei nieko konkretaus nedarysime, kad padėtis pagerėtų, prilygs stručio galvos kišimui į smėlį, su liūdesiu bei nerimu konstatuojant: deja, amžių eigoje iš kartos į kartą persidavęs ir ištobulėjęs lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių, kad ir nepalankiausių sąlygų bei aplinkybių, gelbėjęs lietuvių tautą daugelį metų nuo išnykimo, dabar, kai atsidūrėme Europos Sąjungoje ir atsivėrė neregėtos emigravimo galimybės, pavirto išsigimimu ar net prakeiksmu. O nuo tokio prakeiksmo mūsų neišgelbės nei egzorcistas, nei šventikas, nei ekvilibristas, – tik mūsų pačių protu ir rankomis sukurta ir pastatyta ant tvirtų kojų – kartoju – vidurinioji klasė.

Tad nūnai ir iškyla pagrindinis bei svarbiausias klausimas – kaip tą viduriniąją klasę mūsų sąlygomis sukurti ir pastatyti ant kojų? Nuo ko pradėti? O pradėti, kaip ir dera demokratinėje valstybėje, reikia nuo Seimo ir per Seimą. Tegul jis tą klausimą ar problemą apsvarsto ir įteisina įstatymu. Juo labiau kad, kaip liudija kai kurie faktai, mūsų Seimas yra itin jautrus ir paslaugus iš aukščiau nuleistai nuomonei. (Turiu galvoje privertusį ne vieną mūsų ne tik iš nuostabos išsižioti, bet ir suabejoti seimūnų veiksmais faktą, kai įstatymas dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės deklaracijos pripažinimo buvo vienbalsiai priimtas, o vėliau, įsikišus paslaptingai nuomonei, vienbalsiai atšauktas.)

Kur kas sudėtingiau, turint omenyje dabartinę Lietuvos padėtį, kai viešpatauja finansinė oligarchija, monopolijos ir korupciniai ryšiai, tokį – skatinantį viduriniąją klasę – įstatymą įgyvendinti. Ypač jeigu juo įteisinama valstybės globa ar bent parama. O tai dabar būtina vidutiniam ir smulkiajam verslui. Juk šis įstatymas gali susilaukti ir, ko gero, susilauks rimto nesuinteresuotų ta klase arba tuo sluoksniu jėgų pasipriešinimo. Tad kaip pasielgti, pajutus pasipriešinimą? Manau, geriausia pasikliauti liaudies išmintimi: „Bijai vilko, neik į mišką.“

Turbūt šiuo metu tai vienintelis kelias, kuriuo eidama Lietuva nusimes išsigimimo ar prakeiksmo naštą, susigrąžins Sąjūdžio dvasią ir vėl nuties ne tik Baltijos kelią, bet ir Baltijos magistralę. O ja, pasišokinėdami iš laimės ir laisvės jausmo, pirmiausia grįš visi emigrantai. Ir bus Lietuva tokia, kokia dar niekada nebuvo. Nepriklausoma nuo savų ir svetimų ponų.

O kuo čia dėtas Icikas? Tasai Lupatų karalius? – ne vienas manęs paklaus. Pats nežinau, kodėl jis visada su savo bėda ir Feniksu prisistato, kai smegenys įkaista besvarstant, kas gena lietuvį iš Lietuvos. Gal tas Icikas dėtas tuo, kad jis, kaip koks Laimės ar Nelaimės pranašas, prisistato iš anksto nepranešęs ir Stentoro balsu sušunka: „Icikas, Lupatų Karalius, jau tavo kieme!“ O paskui dirba savo darbą, kuris verčia galvoti ir įsisąmoninti: nėra žemų darbų, yra tik žemi žmonės.

 

Vilnius, 2012 m. gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis