Gytis Norvilas. Išlydžių zonos. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. – 80 p.
Trečiasis poeto, vertėjo ir eseisto Gyčio Norvilo poezijos rinkinys, kaip rašoma anotacijoje, pasižymi gaivališka jėga, pulsuoja ryškiais vaizdiniais ir poetinės energijos pliūpsniais. Rinkinyje tęsiami kalbiniai ir vizualiniai eksperimentai, kai kur priartėjama prie kone proziško pasakojimo ar visiško minimalizmo. Poeto eilėraščiai yra lyg gyvi kūnai, todėl nė vienas jų nepanašus į jokį kitą, nors panašūs motyvai ir įvaizdžiai, eilėdaros ypatumai keliauja per visas jo poezijos knygas ir atskirus kūrinius.
Į penkias dalis suskirstytame rinkinyje atskiras skyrius „sapnų ikonos“ skirtas autoriaus paišams, jungiantiems rašytojo kasdienybės paraštes su poetiniais įvaizdžiais. Siurrealistiniai piešiniai ir pabiras tekstas jungiasi sudarydami naują visetą, kuriame tekstas ir vaizdas organiškai susilieja arba komentuoja vienas kitą. Kaip ir poetiniuose tekstuose, čia ryškus polinkis į eksperimentavimą, spontaniškumą ir konkretumą, pasaulio vientisumo ardymą ir jo elementų – kūno dalių, daiktų, ženklų, simbolių – pergrupavimą ir perorganizavimą į naujus tvarinius, pavyzdžiui, į dviratžmogį ar moters ir gyvūno hibridą. Daiktiška erdvė užpildoma natūraliojo pasaulio elementais ir atvirkščiai. Kaip rinkinyje „Skėrių pusryčiai“, taip ir čia tarp piešinių randame kalbančiojo autoportretą (piešiniuose kartojamas veido motyvas), o pirmuoju eilėraščiu pusiau rimtai, pusiau juokais pateikiama jo „charakteristika“ ir įvairios galimos identifikacijos galimybės. Netradicinė, poeto ne kartą išmėginta pirmo eilėraščio forma – pusiau perskeltos strofos – išryškina žaismingas, paradoksalias priešpriešas, perteikiančias ironišką požiūrį į žmogaus susireikšminimą, egoistinius siekius, pretenzijas ir iliuzijas:
esu mirusiųjų tautybės / turintis gyvųjų pilietybę
esu tik laikinai einantis / žmogaus pareigas iki pareikalavimo.
(p. 11)
Tačiau šiame tekste gilesni prasmės lygmenys neužkabinami, taip ir liekama plūduriuoti „rūgpienio paviršiuje“, išskyrus eilutę: „esu lauželių kūrentojas / save deginantis“, nurodančią į savirefleksiją kaip pagrindinį kūrybos principą.
Nuo žmogiškojo laiko netvarumo („laikrodžiai klaksi pumpuruodami mirtį“, p. 73), daiktėjimo paradigmų („buvau susitraukęs į sieros gumuliuką / vienatvės dievo degtukų dėžutėje / dabar manęs nelikę visai“, p. 72) pereinama prie nepaliaujamo pasaulio tapsmo, kaitos, dinamikos, nuolatinio atsinaujinimo pojūčio, išreiškiamo ritmingu žodžių bangavimu: „tas veiksmas kartojas. it metų laikai, mirtys, gimimai, teroras, dozės, pasaulinio cirko seansai“ (p. 64), būdingo ir kuriančiai sąmonei, kurioje modernus pasaulėvaizdis jungiasi su archajiška cikliško kosminio laiko samprata: „kaskart turiu / numirti ir prisikelti / kaskart mirt ir keltis“ (p. 32). Žmogaus būtis intuityviai suvokiama kaip aukštesniojo plano, viską suvedančio į apvalų, tobulai tuščią ir begalinį nulį, dalis. Gyvybingumas, atgimimas siejamas su geismu ir juoku. Ir juokas kyla ten, kur juoktis draudžiama, pavyzdžiui, per senelio šermenis (p. 76). Tokia būsena taip pat nurodo archajinį tikėjimą mirtį įveikiančio juoko galia. Komiškasis, infantilusis G. Norvilo poetinės tikrovės pradas pasireiškia per žaidimą žodžių reikšmėmis (bereikšmiškumu?) ir skiemenų skambesiu („sielas de facto de presuoja dievas“; „iš migių išvirsta klerkai ir juda, ir juda / – jududo“, p. 13), absurdiškus, alogiškus sugretinimus („pelėsio violetas / kūčių valetas“, p. 11), nonsensiškus akibrokštus („– o kodėl lūpas išrietęs liūdesys? / – todėl kad sapnui žiūri į dantis / o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn“, p. 25). Čia išryškėja poetinės kalbos funkcijos – žaidybiškumas, estetinis poveikis, autoreferentiškumas arba, kaip užsimena pats autorius, – siekis grįžti prie kalbos pirmapradiškumo, tikrovės užkalbėjimo.
Vis dėlto ironijos kauke prisidengusiam lyriniam subjektui labiausiai rūpi užtekstinė tikrovė. Daugelyje eilėraščių galima įžvelgti net savotišką socialinę poziciją, vartotojiško gyvenimo būdo kritiką. Šią sapnišką, vaiduoklišką realybę, kur lyg inertiška robotų armija juda klerkai, žmonės dirba vaikus ir mašinas, iš indų servizų statosi Babelio bokštus, o „puotauja, krykščia“ tik jų, mirusiųjų, šešėliai ar į pirmapradį būvį sugrįžę kūnai, stebėtojas reflektuoja iš distancijos, iš savo vienatvės vienuolyno.
Kita vertus, pasaulis dažnai suvokiamas jusliškai, tuo pat metu ir stebint jį iš šalies, ir būnant aprašomų įvykių epicentre. Tuomet laikas sustoja ir patiriama akimirkos pilnatvė. Laisvai klajojantis, pro mirgančius paviršius į kitą esinių pusę prasiskverbiantis subjekto žvilgsnis pastebi kiekvieno elemento reikšmę pasaulio įvairovėje, neišskirdamas nė savęs: „kai tulžys, sustingęs ant šakos, virš srovės taikosi mailiaus – aš jo spalva, tulžies nuodų žaismas, jo atspindys, šešėlis dugne“ (p. 73). Subjekto jausenos aprėpia platų diapazoną nuo beprotiško geismo gyventi iki troškimo mirti, išnykti, išsiskaidyti, kurie reiškia vieną – laisvės siekimą. Taip formuojama unikali kosmogoninė sistema, kurią apibrėžia pasikartojantys gimimo ir mirties ritualai, vandens (pirmapradės substancijos ar mitinės jungties su anapusybe), ugnies ir kitos stichijos.
Kaip tiksliai įžvelgė G. Norvilo knygą „Skėrių pusryčiai“ recenzavusi Imelda Vedrickaitė, jam būdinga „kertama išorės ir vidaus riba, pasireiškianti žaizdos, į dalis skaidomo kūno vaizdiniu“. Naujausiame rinkinyje ši tendencija išlaikoma – lyrinis subjektas žvelgia į pasaulį įvairiais aspektais, leidžiančiais patirti savotišką transą: „esu vėjo pražiodytas polietileno maišelis / nešamas pažemiu, Gedimino prospekto trinkom – prieš eismą prieš eismą – tai laisvė tai laisvė – – –“ (p. 15), o kiekviena išlydžių zona jam – tiesioginis juslinis patyrimas, iracionalus kiaurai persmelkiantis tvilksnis: „kai žaizdras laka gaivų orą / atgyja išpjautas instinktas mylėti / akmens instinktas tylėti, išpažinti tylą / instinktas išeiti į plaukiančią šaligatvių tuštumą“ (p. 15). Taip ardoma kūno ir dvasios, proto ir instinktų, tapatybės ir kitybės priešprieša, o skirtis tarp subjekto ir pasaulio nuolat pažeidžiama. Lyrinis subjektas tarytum teigia, kad norint „atsiverti būčiai“ reikia išsilaisvinti iš homocentristinės kultūros diktato ir leistis būti pasaulio įsiurbtam, nors tai reikštų nepriklausymą niekam, nebent kūnui, organikai, saulei, dulkėms, vėjui (p. 26). Rinkinyje gėrimasi gyvybės apraiškomis, atiduodama duoklė kūniškumui, kūno patirtims, juslėms ir iš dalies priešinamasi logocentrinio mąstymo dominavimui, apeliuojant į tai, ko kalba negali išreikšti. Taip G. Norvilo poezija balansuoja ant sąmonės ir pasąmonės, ikikalbinės, grynai patirtinės, ir artikuliuotos tikrovės ribos.
Knygoje vienas ant kito klojasi praeities ir dabarties vaizdiniai. Į sąmonės paviršių vis išnyrantį vaikystės laiką lydi aukojamų gyvulių, naikinančios ir apvalančios ugnies, leidimosi į požemį, šermenų vaizdiniai, turintys įvairių simbolinių, ritualinių reikšmių. Pavyzdžiui, kadaise matytas gyvulių skerdimas – baigties ir neišvengiamybės paliudijimas – laikomas iniciacija į suaugusiųjų pasaulį: „visa tai perkošus vyzdžiais, vaikystė atsitraukia it jūra, subliūkšta / vaikystės burės, lieka tik musės marlėje perkošus laiką it pieną, jis / jau tikrai nebe toks, koks buvo. kokie dar žaidimai: akla višta ar / 10 pagaliukų, kaip leisi laivelius ir aitvarus? – – – man jau duokit / degtinės“ (p. 71). Regėti vaizdai ir girdėti garsai iš naujo įvaizdinami poetinėje kalboje, įgydami kontrastingą ir efektingą ekspresiją: „liaunos kojos aukštyn – išskėstos pagaliu per sausgysles. Atlapos kūno ir tvarto durys, o aš su švytinčiais peiliais rankose. Pakibęs vidus svyra žemyn it prisirpusios vynuogių kekės, šlumšteli į mėšliną metalinę kriauklę po obelim, kur spingsi žiedlapių įkapės“ (p. 28), siurrealistinius sapno, vizijų, haliucinacijų, realybės ir nerealybės susiliejimo bruožus: „čirška, spragsi riebus raudonas dangus. Neužsitepsi ant duonos. Trimituoja ant sniego pražiodytos angelų galvos“ (p. 70); „brėkštant vos užgimę šešėliai išsikrausto iš proto / paukštis nušoka nuo namo / o degančios upės liepsnos žolėj, išrietę straublius / ganosi tiltai“ (p. 16). Rinkinyje esama nemažai nuorodų į mirtį ir jai artimas būsenas. Leidimasis į požemius – tamsos, chtoniškų jėgų pasaulį, nevaldomų pasąmoninių impulsų ir instinktų sritį – tai tas pats tamsos krapštymas (taip pavadintas pirmasis knygelėje sutinkamas autoriaus „paišas“), gilinimasis į nematomą ir paslaptingą būties pusę, vis prasprūstančią į „šiapusybę“.
Rinkinio struktūros padrikumo nelaikau dideliu trūkumu. Priešingai, atrodo, kad tekstai sudėti pagal vidinę, sąmoningai chronologijai ar tematiniam vientisumui prieštaraujančią logiką. Be kita ko, būtų sunku įvardyti, koks teminis leitmotyvas tempia šį poezijos traukinį, bet vargu ar to reikia. Pavyzdžiui, trečio skyriaus „Trumpieji jungimai: kaulų metimai“ eilėraščiai iš kitų išsiskiria ne vien haiku stilistika, bet ir lošimo kauliukus imituojančiu išdėstymu, išryškinančiu visa ko atsitiktinumą ir sykiu – dermę. G. Norvilo poezijos įtampas ir prasmės išlydžius kelia svyravimas tarp trapios akimirkos ir amžinybės, gamtiškos / daiktiškos ir transcendentinės erdvės, smulkmės ir visuotinumo, buvimo vienu metu „čia ir dabar“ ir belaikėje „visur“ erdvėje. Tai siejasi su rinkinyje iškylančia svaigulio, reiškiančio grįžimą į pirmykštį, nesuvaržytą būvį, kuris apverčia hierarchines struktūras, tema: „siuntėm velniop visas pakylas – žemė mums ir gyvenimas, ir ešafotas. visus siuntėm velniop, gyslose raitėsi laisvė, griaučiai tirtėjo iš meilės: svaiguliui, moterims, savo vaikams“ (p. 30). Nejučia kyla asociacija tarp „Išlydžių zonos“ lyrinio subjekto būsenos ir, cituojant autorių, svaiginančio žaislinio vilkelio sukimosi laiko ir erdvės kontūrus praradusioje plokštumoje.