tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Proza kaip drabužis (A. Kisarauskaitės „39 salto mortale“)

Aistė Kisarauskaitė. 39 salto mortale. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 192 p.

 

b_200_304_16777215_0___images_stories_metai_2013_39_salto_mortale.jpgAistės Kisarauskaitės knyga paslaptingu pavadinimu „39 salto mortale“ (taip ir neišsiaiškinau, ką tiksliai jis reiškia – bent jau ne tekstų kiekį) pirmiausia sukėlė šiek tiek balto pavydo. Nors gal jau apskritai ėmiau chroniškai pavydėti visoms knygas rašančioms moterims. Teisinuosi tuo, kad skaitant pavydu buvo ne tiek rašymo, kiek ramaus santykio su pasauliu, gebėjimo lakoniškai įvardyti jausmus; taip pat – reabilituoti vartojimą, poetizuoti buitį. Nors tai emocionali proza, ji skoningai asmeniška. Knyga turi paantraštę „noveletės“, kuri veikia kaip žanrinis apibūdinimas, nors rašymo technika, spėju, yra natūraliai išaugusi iš „Šiaurės Atėnų“ eseistikos tradicijos. Žodis „noveletė“ (kaip ir kokia nors „operetė“, kurios galima nemėgti vien dėl pretenzingos priesagos), tik paėmus knygą į rankas, nesukėlė išankstinės simpatijos, tačiau gal šita knyga šiek tiek pagerins žanro reputaciją. „Autorės žodyje“ A. Kisarauskaitė pati išduoda koliažo principą, vartodama tokius įvaizdžius kaip trupiniai, kaleidoskopas. „Kaip kaleidoskope atsitiktinai sukritę stikliukai kuria įvairias kombinacijas, taip šios knygos herojai, atsidūrę iš pirmo žvilgsnio banaliose situacijose, bando kalbėtis, sutarti ar mylėti vieni kitus. <...> Tekstai sulipdyti iš trupinių, kuriuos mes lengva ranka nušluojame nuo savo kasdienybės stalo, – parodų anotacijų, matematikos uždavinių, vynų apibūdinimų, piešimo terminų, pokalbių nuotrupų...“ (p. 9). Knygoje pro forma tikrai esama postmodernizmo ženklų: minėtosios citatos iš vynų aprašymų, parodų anotacijos čia tampa intertekstais. Esama ir šiokio tokio eksperimentavimo: paskutinė noveletė („Smėlis, arba Turinys kitaip“) – labiausiai iš knygos, kaip visumos, iškrentantis tekstas, tačiau tai kūrybiška pastanga tekstą paversti veikėju. Savo turiniu knyga labiau maloniai senamadiška (kiek sentimentali) negu postmoderni.

Šios knygos pasirodymas verčia galų gale pripažinti, kad lietuvių literatūroje egzistuoja reiškinys – rašantys dailininkai (prie jų savavališkai prijungiu ir menotyrininkus). Gal ir nereikėtų jų kategorizuoti atsižvelgiant tik į profesiją, bet kad greta labai mažai, tarkime, knygas rašančių kompozitorių ar choreografų. Ne tiek jau daug net rašančių aktorių ar režisierių. A. Kisarauskaitės knygoje toji profesija krenta į akis: turbūt dar niekas taip nepoetizavo dailininko amato – nerašė apie minkštašerdžius ir kietašerdžius pieštukus, trintukus, atstumų matavimus ir kitas specifines piešėjų realijas. Bent jau aš nesu skaičiusi, nebent fragmentiškai – Leonardo Gutausko prozoje. Į akis krenta ir vizualūs, faktūriški skyrelių pavadinimai: „Drabužių spinta“, „Buitinė chemija“, „Piešimo pamokos“ ir t. t. Daug dėmesio skiriama medžiaginėms detalėms, joms suteikiami kone žmogiški charakteriai. Kartais rašymo stilius nejučia pasigauna gyvenimo būdo žurnalų stilių, ypač kai komentuojamos aprangos detalės – šis žavus nukrypimas veikiausiai neatsitiktinis, ironiškas. Pavyzdžiui, taip aprašomi medžiai:

Čia niekas nebendradarbiauja, nėra simbiozės, betonas ir plienas tik pabrėžia, kas gi yra tie medžiai. Jie minkšti lyg moterys, pasidabinusios pobūviui, – viena dėvi purius apvalių formų kailinukus, kitos šilkas ir nėriniai kaskadomis krinta žemyn, dar kelių gilios iškirptės ir gausybė apnuogintų dalių dera su sunkaus vilnonio audinio klostėmis, tafta, nailonas, medvilnės karpiniai, apsiūti nežinomų rankyčių, – lyg bepročio dizainerio vaizduotės sukurti apdarai, užmesti ant treniruoto kario kūną primenančios struktūros („Pirma pamoka – peizažas“, p. 84).

Tie medžiaginiai apibūdinimai labai tinka ir autorės pasirinktam žanrui vizualizuoti. Proza kaip kailis, šilkas, nėriniai, vilna, tafta, nailonas, medvilnė – originalios metaforos teksto tūriui nusakyti. Žvelgiant įdėmiau – drabužiai (arba proza, nuoseklus rašymas kaip darbas) paprastai koegzistuoja kartu su kūnu; jais apsirengiama, puošiamasi, jie dėvimi, skalbiami, vėl nešiojami, išmetami. Už metaforos slypintis rašymas (kaip kasdieniai drabužiai) yra neišvengiamos pozos, asmens laikysenos, pažiūrų dalis.

Kitas labai svarbus šios knygos aspektas – aukštyn kojom apverčiama santykių psichologija. Pavyzdžiui, noveletė „Pasikalbėkime“ (p. 105) pradedama tokiu nokautuojančiu sakiniu: „Frazė „man reikia su tavim pasikalbėti“ reiškia visišką fiasko.“ Šiaip jau būtų įdomu, kokį poveikį darytų ši knyga, jeigu kas nors įtikintų publiką skaityti ją vietoj kokios nors populiarios patarimų kaip gyventi, savipagalbos (self–help) knygos. Dominuojančiai veikėjai, kuri dažniausiai figūruoja kaip moteris, vardu Ana, tenka šiokia tokia ambivalencija: adoruoti lengvą bohemą ir jaukų šeimyninį gyvenimą. Įdomu tai, kad A. Kisarauskaitės veikėja savęs nepasmerkia nei sėkmei, nei nesėkmei, nei perfekcionizmui: meilės ji ilgisi, tačiau praradimus ir nusivylimus priima natūraliai, kaip duotybę. Rašome taip, kaip gyvename, – kažkur yra išsitaręs Jurgis Kunčinas. Tikrai nesiimsiu spėlioti, ar siužetinės įdomybės yra grįstos nutrūktgalviška empirika, ar tiesiog psichologijos išmanymu. Bet toji ambivalentiška kasdienybė, jaukios ir nelabai jos klostės įtikina – atrodo miela, nuoširdu. Vykusi atrodo net erotika, nors literatūroje apskritai nelengva surasti erotikos sėkmės istorijų. Tiesa, A. Kisarauskaitės prozą apsunkina dialogai, paverčia ją beveik pjese. Tačiau sintaksėje esama ir netikėtumų – pavyzdžiui, noveletėje „Viza“ išsivysto beveik poetinis ritmas. Dialogai neriami inkrustuojant įvairias buitines smulkmenas, todėl susidaro įspūdis, kad visa tai – apie efemerišką moters buitį, trokštamą paversti ir ontologine buveine. Vienas gražiausių knygos pasažų – vinių skyriaus „Ermitažo“ prekybos centre aprašymas:

Jų skyrius yra vienas iš poetiškiausių. Jautiesi kaip vartydamas gerą šriftų knygą – raidės lyg ir tos pačios, tačiau tiek įvairių modifikacijų ir dydžių... Lentynos atrodo lyg nežinomų genčių runų rašmenys, kuriais išdėstyti svarbiausi vyrų pasaulio įstatymai. Žinoma, yra ir kitų nesuprantamų įnagių, kuriais dėlioja įstatymus tie paslaptingieji vyrai. Stovint prie šių lentynų apima palaimingas jausmas, kad esi prisilietęs prie tam tikros beveik karinės paslapties. Pro šalį giliame susimąstyme žingsniuojantys skaito pranešimus, trumpas esė ar ilgus romanus, kol galiausiai išsirenka vieną ar kitą maišelį, apie tai dar padiskutuodami su pardavėju. Šioji bendruomenė vienija ypač ryškius Žinančiuosius – štai diedukas varto rankose du maišelius, jie tik atrodo vienodi. Šalia jaunas sportiškai sudėtas vyras su sūnumi, vien iš batų gali suprasti neprastą padėtį materialinių vertybių turėtojų sistemoje. Vaikas lyg užkerėtas žiūri į vinukų rinkimosi ritualą („Vienas patalynės komplektas“, p. 23).

metai_2013_4.jpgTiesą sakant, patekusi į tokio pobūdžio parduotuves panašiai jaučiuosi, tik niekad į galvą nešovė to taip poetiškai įvardyti. Apskritai lig šiol mažai lietuvių literatūroje kas aukštino konsumerizmo grožį (o toks tikrai egzistuoja). Prekybos centrai, pirkimas kaip pramoga ir malonumas – tai jau seniai įsitvirtino sąmonėje kaip nemaža gyvenimo dalis, tačiau reflektuojamas šis reiškinys paprastai negatyviai, su išankstine panieka vartojimui. A. Kisarauskaitės knygoje toji panieka tarsi apeinama, atrandamas pirkimo jaukumas. Pirkimas netikėtai tampa santykių kūrybos dalimi. Dar viena ryški noveletė, galinti reprezentuoti intuityviąją autorės vaizduotę, galėtų būti „Ana matematikos pasaulyje“: ją smagu skaityti ir dėl to, kad ji savaip patvirtina paprastai skeptišką humanitarų santykį su tiksliaisiais mokslais, priešiškumą racionalumui. Skaičiavimai ne vienam iš mūsų tarsi sukelia beprasmybės pojūtį, tačiau retkarčiais veikia kaip dzenas. Vis dėlto racionalumo veikėjų motyvuose esama – noveletės turi ryškias pabaigas, atomazgas, konfliktai jose sprendžiami ryžtingais potėpiais. O ir pati teksto sąranga labiau konstruojama, negu paleidžiama sąmonei pasroviui. „39 salto mortale“ – tai trumpų, glaustų idėjų knyga, kurią idealiai atitinka kamerinės prozos formos.

Pabaigoje galvoju – kodėl toks ramus šios recenzijos tonas, tarsi būčiau užhipnotizuota A. Kisarauskaitės megateksto?.. Galbūt reikėjo skaityti kritiškiau, reikalauti globalesnių idėjų, panoramiškesnio vaizdo, apčiuopiamesnių charakterių. Priminti prozos kontekstą, pagalvoti, kaip autorė įsikomponuoja skalėje tarp esė ir, tarkim, novelės. Vis dėlto labiausiai džiaugiuosi, kad išėjo tokia akiai miela, estetiškai adekvačiai apipavidalinta knyga be blizgių paviršių (minkštašerdžiai Lino Jablonskio piešiniai, Sigutės Chlebinskaitės dizainas), o jos likimą parodys laiko atstumai.