tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Don Kichotas raudoname fone

metai_2013_4.jpgNubudau, dzūkiškai tariant, pradzugau, pasižiūrėjau į laikrodį: pusė valandos, kaip vasara baigės.

„Heres ist Zeit, der Sommer War sehr gros…“ Mėgstamiausias Antano Ramono eilėraštis. Rilke.

Ir… kaip dažnai iš ryto būna – melodijytė ima galvoje skambėti ir dažnai visądien skamba:

Ir gavo vaikas dovanų

Gražius medinius arkliukus,

Išėjo linksmas iš namų

Ir nebegrįžo jau pas mus.

Lietuvių liaudies baladė pod gitarušku. Arba su katarinka.

Kažin: ar dainuojama tat Airijoje? Tarp lietuvių, žinoma. Airiai mėgsta balades, ypač savotiškais tekstais. Irgi pasiklausytų.

Tokias dainas kadais dainuodavo ubagai (ntk. elgetos), pritardami katarinkomis (ntk. rylomis). Panašiai dainuodavo pusbalsiu keistuolis kunigas Antanas Vienožinskis spintoje savos klebonijos, tyliai pritardamas armonika, kad gaspadinė neišgirstų. Tarp parapijonų irgi buvo tokių, katrie šmeižė, neva ir arielkos butelį šalimais pasistatęs… Kaip ir neapvertė tamsioje spintoje, armonika grodamas, savas dainas kurdamas…

Tai kas čia jums rašytojas? Ceremonmeisteris? Gerų manierų liokajus, etiketo žinovas, dorovės šuo sarginis? Atsiprašau, tam yra specialūs achlamonai.

„Buitis, sesuo gera…“ Būtis, egzistencija… Palyginus su A. Šliogeriu, tai ir J. P. Sartras išrodo gana padorus vyrukas. Tačiau daugely vietų Šliogeris man patinka.

Savo ruožtu irgi norėčiau tarti:

– Lietuva man rodos it vaikų darželis: ten kuo kvailesnis vaikas, tai tuo populiaresnis ir atsiranda daug daug jo pamėgdžiotojų (epigonų).

Gal todėl daug tautiečių traukia Ispanijon apelsinų raut. Ar save parodyt? Alonso Kichanos tėvynėn. Nesang, L. v. riteris, būkime tiesūs, didžiu protu nepasižymėjo, nebent originalumu.

O, kad taip būtų! Iš tiesų, iš tiesų dabartinė Lietuva – tai Puodžiūnkiemyje spoksanti Pikčiurnienė: godi, pavydi, smulkmeniška, vulgari ir banali. It Kauno ponička.

Mano jaunystėje daugelis mėgo papaistymus ir pakraigliojimus be ryšio. Tada tą draudė. Man (ir Daugirdui) tat ypatingo žavesio nekėlė, bet kartais (dėl įvairovės), jei leisit, galima. Varietas delectat.

Su variotais čia nieko bendra. Pamenu, Juozas Šikšnelis, neartimas, kaip jis pats kartą išsireiškė, M. K. Čiurlionio giminaitis, andai porino, kad jo kokios tetukės tolimos taip pasakė:

Czurlanis? Ten wariat? Etc.

Ir atidavė kažkokiems kraštotyrininkams (žulikams?) neva Kaune jų palėpėje užsilikusius Čiurlionio piešinius, eskizus (na, kažkas užmesta popieriuj, dabar pergeltusiam ir patrūnijusiam). Tie nulėkė džiūgaudami kaip šuva su kaulu. Juk dykai gavo.

Juozas labai krimtosi, apgailestavo:

– Būtų atitekę man, tai būčiau garsus ir turtingas.

Mes visi jį labai užjautėm.

O, kada tai buvo! Pamiršau kaip voverinas grybą… Alz-heimeris, senatvinė demencija seniau buvo trumpesnis žodis – sklerozė.

Šia diena gyvenu, smulkmenų trupinius rankioju. Sau rimuoju:

Kartais būna šviesu,

kartais būna sunku,

kada lieku aš su

žiurkiuku Simuku…

Simutis pabėgo ir nesirodo. Gal užpyko žiurkės vaikas? Ant žmogaus. Įsižeidė? Dėl nesupratimo. Kad jo kalbos bukas žmogus nesupranta? Nei išraiškingos pantomimos? Iš jo kalbos supratau: „pik“ – gerai, „čmik“ – blogai, „čirp“ – skauda. Pvz., privėrei, čirp, durim uodegą, o ji tokio ilgio kaip jis pats.

Gal jį sulesė apuokas?.. Neduok dieve Manitu!

Gal jis gyvena už mano lango seno sodo žagarų krūvoj? Porąkart mačiau: po paparčiu palangėj pasismalsavo jauna dzika žiurkutė. Gal tai Simučio draugė… Simai Simonai, ko gi tau trūko pas mane?

Atplaukia atmintin žodžiai iš Eluard'o „Liberté“:

J' écris ton nom…

Ar pastebėjot, gerbiamieji, kad lietuviams negalioja dvigubo neigimo dėsnis? Pvz., niekas manęs nemyli etc. Plg. lotyniškai: Nemo amat. Kartais lyg ir veikia: nesu laimingas. Bet čia lyg ir triple. Alogiška esame tauta. Sadauto tauto! Lioj!

Penkiasdešimt trečiųjų vasarą (tūkstantis devyni šimtai) vienas Čižiūnų kaimo išminčius ištarė:

– Kaltas čia ne Stalinas, a kamunistai!

Kaimynai pritardami tylėjo. Kaip lietuviai dzūkai valstiečiai jie labai greit esmę perprato – tereikėjo penkių mėnesių.

Prieš karą tai labai protingai vienas kitam aiškino:

– Kam tas Seimas? Užtenka Smetonos ir ministrų.

Paskui:

– O kam tie ministrai? Tegu Smetona vienas sprendžia. Bus mažiau ponų.

Bet Smetona viską ėmė spręsti su švogeriais, ir eilinis lietuvis ėmė taip daryti. Ar nuo to pasidarė tvarka? Ar tapo gerai?

Aš tyliu… O Jūs, jei norite išsiaiškinti lietuvišką visuomių mąstyseną, pasiklauskit Daugirdo. Jis prie to pripratęs. Apie tą bolševikinę daugumą ar menševikinę opoziciją… Etc. Jo proproproprosenelis Daugirdas buvo LDK Vytauto Ponų Taryboje. Be to, Romas psichologas ir kantrus be galo.

Tai kas gi Lietuvoje yra idealus, žinoma, jeigu ne lėtas?

Na, ne lėtas, netgi spartus. Tai visų pasididžiavimas: ir ponų, ir ubagų – darboholikas valstietis. Tikras lietuvis, pasak J. Kunčino: akys mėlynos, nosis irgi mėlyna. Lupa prūnija pila, šviesios dienos nematydamas, pats nelabai žinodamas kodring. Dvi žmonas į kapus nuvaręs, trečios tam beieškąs. Duktė šniurkščia už seno „vaikingo“ našlio išėjusi (panevalia atiduota). Užtat bagoto. Sūnus laukiniu balsu ima kvatotis, pirmą jaunaties dieną pažvelgęs į žmoną iškištdantę. Užtat bagotą.

O dabar: lekia visi Airijon, daugiau nieko nesugalvoja. Artimi žmonės airiai lietuvio širdžiai: katalikai, rudi, girtuokliai ir mušeikos. Dar ir kokia airišė stovi pasišiaušus po medžiu, o gal ir keliolika.

Galėtų kakt ir Gudijon bulvių kast pas batjką Lukašenką. Arčiau, o bulvės ar ne tos pačios? Gudai, čmero patraukę, irgi narsūs, nors gana draugiški.

Tik tas jų batjka, kolchozo pirmininkis, neleidžia, ir psio.

Tai dabar visi lekia Airijon, po žalia raudona vėliava dobilienon.

Kas neišlekia it gandras, tas lieka neįdomiam kaime arba Naujininkų I kaime (irgi neįdomiame) kaip aš.

Išeinu iš ryto, o gatvėje – šunų vergai ir vergės nužemintosios.

Ak, šunyčiai, ak, šunelės… Šunelio skriaudiką negerą vaiką į Veliučionis, nes jei šunelį muša, tai ir savo bobutę nukokošins… o užtektų tėvui tokiam rapniką parodyt išraiškingai ar ir perleisti per… n kartų.

Šlykštu žiūrėt, nuotaika visai dienai ligi vakaro subjūra, kai rytmetėlį ankstų pamatai šunio vergą (dar nemaloniau – vergę), nuolankiai sekantį paskui besmegenį padarą, ties kiekvienu stulpu ar krūmu šikantį ar myžantį, o ir ant šaligatvio ar kiemo (ntk., atliekant „Pakeltkojį“ iš LTSR nus. l. ansamblio repertuaro).

Nemalonu jau net iš atstumo matyti šunvergius, palaimingai uostančius šunšūdžio ar myžalų kvapą. Beje, Europoje privalomo kastuvėlio ir specmaišelio nesinešioja ir nevartoja niekas nigdy. Specmaišelio su opričnikų ženklu. Bent aš nemačiau.

Tie šunšuniai… Ypač Naujonyse. Stori kliši, šunų padermės padugnės, žiūrėkit, anas – snukis kvailas kaip Kramarovo.

Net J. Šveikas nesugalvotų tokiam pase vardo ir klasifikacijos.

Buvo mintis pastatyti LDK Gediminui stovylą tokią: raitas ir šunų rujos lydimas. Gerai, kad ši geležinė mintis neįsikūnijo, o tai koks Trezoras jau ir Seime tupėtų.

Kalbėjo rašė, kad 2012-aisiais būsianti pasaulio pabaiga ir todring buvo įsteigta A. Valinsko partija, kurią lenkai Koronoje iš pat pradžių pavadino zmartwychstansais. Gal tat ir įvyko, tik mes, lietuviai, nematom ir nesupratom, nes esame, nesikartosiu, sulėtinto mąstymo.

Yra kaime toks terminas apie žmogų: lėtas. Tariamas netgi su nemeluota simpatija, palankiu prielankumu. Tarptautinis šio žodžio sinonimas – debilas… Brolelis debilėlis, sesulė debilėlė, lėlė.

Stoviu ant viaduko, į Naujonis pučia vėjas iš rytų, neša lietų ant pietų. Prisimenu vaikystėje išmoktą A. A. Jonyno tėvo eilėraštį (mintinai!), kuriame jis ironizavo:

– Šiltas linksmas vėjas pučia iš rytų…

Iš Rytų viskas miela malonu, bet kad ne. Kaip gerai, kad Lietuvoje tėvynėje vyrauja ziudvestas, o tai geras vėjas, tada ir krosnys gerai traukia, ir žuvis nebrangsta, ir bobos duoda.

O, kad aš turėčiau tokius marškinius, kokius pasiuvo Izolda Tristanui – nėkart nedėvėtus.

 

Ramūnas Kasparavičius

Vilnius, Naujonys