1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
1. Nėra abejonių, kad klausime formuluojama diagnozė gana tiksliai įvardija esmines „mūsų nerimo žiemos“ priežastis ir aplinkybes. Kapanodamiesi it bevaliai šapeliai ir tarytum pritrenktos žuvelytės plūduriuodami sūkuringame mūsų šimtmečio pradžios vandenyne, jaučiamės praradę patikimesnius kelrodžius ir pasimetę baugioje egzistencinėje tuštumoje. Neturime, kaip atskiri individai, pakankamai tvermės ir galių, kad su/pristabdytume bankų griūtis, nomadiškų antplūdžių (arba Europos islamizacijos) stimuliuojamą atoveiksminį ekstremizmą, juo labiau – gamtos kataklizmus ir ekologines grėsmes. Nors Lietuvoje kiek ramiau, tačiau klaikybės netolimoje apsuptyje (atsitiktinių žmonių žudymai Prancūzijoje, Norvegijoje, metro sprogimai Baltarusijoje) verčia gūžtis, baugiai dairytis aplink. Šiuo požiūriu, drastiškiau tariant, esame neįgalūs, bejėgiai. Jeigu žvelgsime globaliu akipločiu, be sakralizuotų apoteozių, suvoksime, kad pavienis žmogus neturi tolimos ateities: nuo amžių amžinųjų jis vienišas, grėslių nuojautų hipnotizuojamas dairosi į beribę visatą, bedugnį dangų, sustingęs stūkso it Velykų salos „moai“, bijodamas amžinosios mirties ir laukdamas, kada ims „drebėti dangus ir žemė“.
Manyčiau, kad tas stiprėjantis būties nerimas, atsidūrus dabarties konfliktų akivaizdoje, labai susijęs taip pat su bendromis mūsų epochos disproporcijomis tarp sąmonės ir veiksmo, tarp klausimų „Kas su mumis vyksta?“ ir „Ką daryti?“ Jos vis dažniau įgauna iškreiptus, groteskiškai deformuotus pavidalus, kai sprogstamuoju mišiniu tampa nereflektuoti ideologiniai simuliakrai, neatpažintos fantasmagorijos. Esame tarsi objektas kažkokiam iš viršaus mus stebinčiam psichoanalitikui, sumodeliavusiam neįprasčiausias situacijas. Slavojus Žižekas studijoje „Sveiki sugrįžę į tikrovės dykumą“ rašo apie keistas nūdienos sociopsichiką užvaldžiusias „tikrovės pasijas ir regimybės pasijas“, kurių kontekste mėgina paaiškinti tuos agresyvius prieštaravimus. Antai, pasak jo, „terorizmas (Baaderio-Meinhofo „gauja“ ir t. t.) rėmėsi prielaida <...>, jog masės taip giliai įklimpusios savo apolitiškame konsumeristiniame būvyje, kad jų tiesiog neįmanoma pažadinti įprastu politiniu švietimu ir sąmoningu skatinimu – reikia daug drastiškesnės intervencijos, norint prikelti jas iš ideologinio sąstingio, iš hipnozinės konsumeristinės būklės, ir tik tiesioginė prievartinė intervencija, pavyzdžiui, prekybos centrų sprogdinimas būtų veiksmingas. Ir argi tas pats, tik skirtingu lygmeniu, negalioja šiandieniniam fundamentalistiniam terorizmui? Ar jo tikslas nėra pažadinti mus, Vakarų piliečius, iš mūsų sąstingio, iš panirimo mūsų kasdieniame ideologiniame pasaulyje?“ (Slavoj Žižek, „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 355).
O vis dėlto... Katastrofizmo būsenos, eschatologinė savijauta, ideologiniai miražai žmogų lydėjo nuo pat visos šios genties atsiradimo, tolydžio tokias nuostatas veikė konkrečiame sociume susiformavę vaizdiniai, būtiškieji konceptai. Nė kiek nepretenduoju į giliamintiškus istoriosofinius apibendrinimus, tačiau, žvilgtelėjęs platesniu akipločiu, esu linkęs manyti, kad šis šimtmetis kol kas nėra kaip nors labai ypatingai išsiskiriantis. Juk ir XX a. pradžia, brėžusi absurdų nuengto žmogaus „Proceso“ vizijas, kūrusi masių užvaldytos civilizacijos saulėlydžio koncepcijas, anaiptol nebuvo nei rami, nei optimistinė, nei negrėsminga. Kaip, beje, ir XIX šimtmečio slinktys (jau du šimtai metų sukanka nuo Napoleono karų). Galbūt tie laikai buvo net labiau šurmulingi ir bauginantys: ūžė nuožmūs karai, siautėjo žudikiškos revoliucijos, vos alsavo laisva mintis, buvo gniuždomos ir engiamos tautos, smaugiamos jų aspiracijos. Tačiau lygia greta mušė meno, kultūros versmės: klestėjo Vilniaus Alma Mater su romantizmo polėkiais ir bundančia lietuvybe; kito šimtmečio pradžioje, ypač po spaudos atgavimo (nelyg Henri Bergsono Élan vital), prasiveržė vitališkos energijos kupinas lietuvių tautinės literatūros srautas.
2. Žmonės glaudžiasi vienas prie kito ir kuria bendruomenes, ieško jose gilesnio savo vienišos būties įprasminimo, tam tikros saugesnės prieglaudos daugybės iššūkių akivaizdoje. Stiprybė – vienybėje, susitelkusioje kokiu nors pamatu, ypač prigimtiniu, etniniu. Tad atskirų asmenų, žmonių nuostoliai, jeigu jie praranda arba vienybės jausmą, arba pamatus, aišku, galop irgi sumuojasi ir virsta visos tautos nuostoliais. Bet turbūt taip buvo / yra visais amžiais. Net ir toji baisi „Lietuvos tuštėjimo“ grėsmė, dabar auganti kone geometrine progresija, tautą juk alino ir anksčiau: prisiminkime posukilimines tremtis į Sibirą, išeiviją į „Ameriką pirtyje“, prisiminkime frankus krukus, Čikagos skerdyklas, vargų „džiungles“, pokarines DIP stovyklas, perpildytas inteligentų, „išėjusių negrįžti“... Tautos ir valstybės – kokie jų rezervai, ištekliai, viltys, iš kur jos turėtų semtis savo stiprybę? Turbūt daugiausia iš savęs, t. y. iš mūsų visų, iš „jaunosios Lietuvos“, nes, kaip įtikinamai rodo istorija, itin retais atvejais paspirties galima tikėtis iš kitur, iš kaimynų. XIX ir XX a. pradžioje lietuvybė vis dėlto neturėjo šviesių perspektyvų, todėl netgi nuolat paaimanuodami, netgi skeptiškai, neoptimistiškai gretindami anuos laikus su šiandiena, turime šiuo požiūriu pripažinti neabejotinus dabarties pranašumus, pirmiausia susijusius su nepriklausomu būviu ir įsijungimu į tarptautinio lygmens komunikacijas. Paradoksas: kad ir kaip būtų keista, bet jie šiandienos žmonėms žadina veikiau nuogąstavimus, o ne tik viltingas ateities svajones, – pavyzdžiui, net ir išsikovota derama vieta didžiausiose tautų ir valstybių bendrijose. Atsivėrimas „didžiajam“ pasauliui nėra vienaprasmis ir nekomplikuotas, jis yra egzistencinis iššūkis, kurį galima palyginti su mažesnės upės situacija, kai ji pagaliau pralaužia užtvaras į dideles vandens akvatorijas. Jie neatsispiriamai traukia, vilioja, „nebeužtvenksi upės bėgimo“, bet ar ilgam pakaks tų, ją maitinančių, šaltinių? Nemuno, Neries istorija rodo, kad labai labai ilgam... Kita vertus, aštrėjantys išlikimo, tautiškumo dalykai neturėtų būti traktuojami vien kaip iššūkis kam nors, o greičiau – kaip atsakas, tvermės paliudijimas.
3. Asmeniniai mūsų pavienių būčių išgyvenimai, mano įsitikinimu, negali tvyroti beorėje erdvėje, būti atsiję nuo bendruomenės, tautos savijautos, jos vaizdinių, dvasinės būklės, etinių hierarchijų. Ypač dabar, kai net ir privačią erdvę (nepainioti su privačia valda!) persmelkia visagaliai komunikacijų ūkai. Archetipai (jie irgi kolektyvinės pasąmonės matricos) tik tada optimalūs, kai kristalizuojasi sandūrose tarp ego ir sociumo, tarp natūros ir kultūros... Regis, tik tuomet jie tampa stiprybės galimumo versme ir padeda orientuotis klausimų-atsakymų labirinte. Net ir tarp tų, kurių kone neįmanoma racionaliai reflektuoti ir kuriuos tegali intuityviai pajausti ir suvokti metafiziniu arba literatūriniu lygmeniu. Kaip tą garsųjį Czesławo Miłoszo algoritmą „Unde malum?“ („Iš kur blogis?“).
Vis dėlto norėčiau būti konkretesnėje vietoje ir laike, čia ir dabar, – dar grįžtelėti prie ankstesnio retorinio „Ką daryti?“ (arba kaip vienas mano amžinatilsį kolega sakydavo: „Kur besdėsi?“). Į tuos paskutiniuosius anketos punktų interrogatyvinius sandus norisi atsakyti žinomų poetų rinkinių pavadinimais ir jų parafrazėmis. Kai esi „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Tuštumoje“ ar „Peleno mieste“, kai neišvengiamai susiduri su „Kurčio asiliuko“ sindromu, gal reikia „Paglostyti žolę“, austi „Voro stulpą“ ir juo ropštis, rankioti „Aguonų pelenus“, o „Jeigu“ liks tik „Vargšas Jorikas“, žvelgiantis į „Sudėvėtus pasaulius“, ir turėsi tiktai „Tylos matavimo vienetus“, tada pagaliau turėsi teisę atsakyti vien: „(...)“.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)