tekstai.lt

Moll tonacijos pasakojimai

Mykolui Sluckiui atminti

 

Jis buvo žinomas vokiečių skaitytojui – iš lietuvių rašytojų jo kūriniai Vokietijoje buvo leidžiami dažniausiai. Mykolo Sluckio apsakymus ir romanus pradėta spausdinti XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje ir jie veik be pertrūkio pasirodydavo iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Tarp jų galėjai atrasti ir nuostabių vaikams skirtų apsakymų. Tiek suaugusiems, tiek vaikams jis atskleidė lietuvių pasakų ir padavimų grožį. Tačiau M. Sluckis pirmiausia buvo rašytojas, vaizdavęs Lietuvos dabartį. Jo kūriniai vokiečių skaitytojui perteikė subtilų vidinių prieštaravimų paženklintos lietuvių visuomenės vaizdą – pradedant dramatiškais pokario metais ir baigiant ankstyvąja „perestrojkos“ faze.

Kilęs iš žydų šeimos, M. Sluckis Lietuvos žydus beveik visiškai sunaikinusį holokaustą išgyveno greičiau atsitiktinai. Dvylikamečiui kartu su maža sesute pavyko pabėgti iš bombarduojamos Palangos pionierių stovyklos ir pėsčiomis ar liepsnų apimtais prekiniais traukiniais pasiekti sovietinį užnugarį. Ten jis prisiglaudė vaikų namuose ir galėjo baigti mokyklą. Grįžęs į Lietuvą studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Kai baigėsi karas, jis buvo šešiolikos; jam teko ir našlaičio dalia, nes tėvus nužudė jau pirmosiomis karo dienomis. Visa tai buvo sunku suvokti, tačiau nerimą kėlė ir dabartis – pilietinio karo (Bürgerkrieges) žiaurumai ir prasidedantis sovietinis antisemitizmas. Iš Lietuvos provincijos kilęs žydų berniukas tampa lietuvių komjaunuoliu, kuris jėgų semiasi iš tikėjimo nauja pradžia ir iš žmonių lygybės idėjos.

metai_2013_4.jpgPirmieji M. Sluckio apsakymai pasirodė dar rašytojui studijuojant. Dirbo spaudos redaktoriumi, Rašytojų sąjungoje, o nuo 1959 m. atsidėjo kūrybinei veiklai ir tapo laisvuoju rašytoju. Jis rašo lietuvių kalba ir apie Lietuvą – juk Lietuva jo gimtinė. Šių ankstyvųjų metų entuziazmas nuoširdus, lygiai kaip ir XX amžiaus pabaigoje apėmęs nusivylimas. Jo kūryboje – vėliausiai pradedant romanu „Adomo obuolys“ (1968) – įsigali moll tonacijos: tai pasakojimai apie genetiką Augustiną („Adomo obuolys“), kuriam gresia pavojus palūžti po ideologizuotų pseudomokslinių intrigų našta, apie gydytoją Narimantą („Saulė vakarop“), kurio profesinė etika kertasi su tikrove, su augančia visuomenės korupcija ir todėl atrodo lyg anachronizmas, arba apie tragikomišką keistuolio kultūrologo Aloyzo nuopuolį („Kelionė į kalnus ir atgal“). M. Sluckio proza pasižymi kondensuotu vaizdingumu ir įdėmia itin sudėtingos psichikos veikėjų analize. Tiesa, jo atskleistos tiesos skaitytoją provokuoja ir nėra malonios. Rašytojas rodo, kad jo personažai sėkmingai įsitvirtinti sociume sugeba tik todėl, kad pamina moralines vertybes: „Dėl moralinių temų jaudinasi tik donkichotai.“ Į lietuvių literatūros istoriją M. Sluckis įėjo kaip „vidinio monologo romano“ meistras. Jis įtikinamai pavaizdavo, kokias traumas jo personažams sukelia šeima bei visuomenė ir tam pasitelkė psichoanalitinius metodus. Turėjo atlaikyti priekaištus, esą jis rašo „buržuazinę sąmonės srauto“ prozą. Į tai atsakė, kad jo tikslas – parodyti „kelius, kuriais galima atkurti ryšius tarp individo ir visuomenės“. Kokios deformacijos...

Sovietinėje Lietuvoje M. Sluckis buvo pripažintas rašytojas, kuris nekonfrontavo su oficialia kultūros politika. Kaip tos politikos atstovas jis keliavo po Europą ir Jungtines Amerikos valstijas. Kas skaitė jo knygas, gali nusistebėti, nes juk oficialus rašytojo „partiškumas“ niekaip nesiderina su niūriomis visuomenės prognozėmis. Tačiau M. Sluckis buvo ne cinikas, bet greičiau melancholikas. Jo gyvenimas atspindi XX amžiaus menininko konfliktą – menininko, tikinčio didžiąja utopija ir kartu suvokiančio jos išsigimimą bei pragaištingumą.

M. Sluckio mirtis reiškia, kad mano pirmasis susitikimas su Lietuva jau tapo istorijos dalimi. Rašytojas tai pažinčiai padėjo pamatą ir už tai aš jam lieku dėkinga.

 

Prof. dr. Christina Parnell

 

Veimaras

 

Iš vokiečių k. vertė Jadvyga Bajarūnienė