tekstai.lt

Julius Keleras.Apie Jurgį Lebedį ir jo epochą

2013 m. vasario 14-ąją Vilniaus universiteto Baltojoje salėje įvyko profesoriaus Jurgio Lebedžio (1913–1970), Lietuvos kultūros ir literatūros istoriko, 100-ųjų gimimo metinių minėjimas bei šiam jubiliejui skirtos parodos „Profesoriui Jurgiui Lebedžiui – 100“ atidarymas. Dvidešimt ketverius metus (1946– 1970) dėstęs Vilniaus universitete, keletą metų vadovavęs Lietuvių literatūros katedrai, J. Lebedys išliko šviesiuoju prieštaringos epochos simboliu. Anoje epochoje J. Lebedys, kartu su kitais šviesuoliais, formavo ir saugojo tautinę tapatybę, veiksmingai oponavo totalitarinei ideologijai. Tai liudija ir dvi monumentalios monografijos – „Simonas Stanevičius“ (1955) ir „Mikalojus Daukša“ (1963), kitos profesoriaus knygos, studijos, straipsniai, skirti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bei Mažosios Lietuvos lietuvių literatūros problemoms, taip pat ilgametė pedagoginė ir kultūrinė veikla.

„Jurgio Lebedžio kaip literatūros istoriko dalia ir likimas yra labai simboliški ir svarbūs mūsų literatūros istorijai. Jam teko pradėti formuoti lietuvių literatūros istorijos vaizdinį pokariu ir ne tik tęsti, bet ir sukurti lietuvių literatūros istorijos pasakojimą, pradėtą dar prieškario Biržiškų tyrimais“, – teigė minėjimą pradėjusi ir jam drauge su dr. Dariumi Kuoliu vadovavusi Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Ji konstatavo, kad „Lebedžio epocha iki 1970 m. mums davė pirmąsias universalias lietuvių literatūros istorijos pamokas ir pirmąjį universalų pasakojimą apie lietuvių literatūrą“. J. Lebedys suformavo standartus, kuriais remiamės iki šiol naudodamiesi daugeliu jo sukurtų sąvokų bei senosios lietuvių literatūros periodizacija. Esmingiausias J. Lebedžio veiklos apibendrinimas – 1977 m. išleistas pirmasis tokio pobūdžio vadovėlis „Senoji lietuvių literatūra“, profesoriaus mokinio dr. Juozapo Girdzijausko parengtas pagal ypatingą vertę turinčių profesoriaus paskaitų archyvą. Šis darbas, pasak D. Pociūtės-Abukevičienės, buvo pirmasis akademinės lietuvių literatūros istorijos provaizdis. Kitas J. Lebedžio mokinys dr. Albinas Jovaišas, tęsdamas Mokytojo tradicijas, drauge su dr. Eugenija Ulčinaite išplėtojo Jo idėjas ir parašė akademinę lietuvių literatūros istoriją.

Vienas svarbiausių J. Lebedžio prioritetų buvo koncentruotis ties lietuviška literatūra, išskiriant lietuvių kalba parašytos senosios literatūros dimensiją ir lietuvių kalbos vartojimo klausimus. J. Lebedys, pasak D. Pociūtės-Abukevičienės, yra sujungęs dviejų valstybių – LDK ir Prūsijos lietuviškosios raštijos dalis į senosios lietuvių literatūros visumą, kuri iki šiol neskaidoma ir telkiama į vieną lituanistikos studijų pamatą, į vieną išsamų senosios lietuvių literatūros kursą. J. Lebedys buvo pirmasis, pradėjęs lietuvių literatūros istorijos vaizdinio formavimą nuo Gedimino laiškų, Lietuvos metraščių, šiuo vaizdiniu remiamės ir šiandien. Profesoriui buvo lemta daugelį knygų, daugelį raštų kelti, vartyti ir žiūrinėti pirmajam, pagrindinė darbo vieta – Vilniaus universitetas, jo ir kitos bibliotekos, rankraštynai, saugantys pagrindinį darbo įrankį – lituanistinį palikimą. Simboliška ir natūralu, kad Vilniaus universitete laikomas ir J. Lebedžio archyvas.

Dr. Marija Prakopčik, pristačiusi bibliotekoje surengtą parodą, papasakojo, kaip VU biblioteka susijusi su prof. J. Lebedžio gyvenimu. Greta kitų archyvų bei kolekcijų, VU bibliotekoje esama ir išskirtinio J. Lebedžio rankraštinio archyvo ir knygų kolekcijos, kurią, pasak pranešėjos, prof. Vladas Žukas taikliai apibūdino kaip „mokslinį-filologinį knygų rinkinį, subordinuotą jo savininko mokslinio darbo poreikiams“. Joje dominuoja lietuviškoji ir lituanikos literatūra. Toji tikslingai sukaupta profesinė biblioteka pradėta formuoti 1973 m., kai profesoriaus našlė Elena Lebedienė perdavė 4362 bibliotekinio saugojimo vienetus – spaudinius ir rankraščius, vėliau patekusius į VU bibliotekos rankraštyną. Laikui bėgant J. Lebedžio fondą pildė jo kolegos – prof. J. Girdzijauskas perdavė draugų prisiminimus, literatūros tyrinėtojas dr. Rimantas Skeivys – J. Lebedžio mokinių ir kolegų surinktas fotografijas ir jų kopijas. Tas archyvas turtingas įvairios medžiagos – tai ir paties J. Lebedžio dokumentai, ir prisiminimai apie jį, iš viso saugojami 1109 saugojimo vienetai, o kambarys su J. Lebedžio knygų kolekcija nuo 1985 m. vadinamas Jurgio Lebedžio kambariu. Ryšiai su prof. J. Lebedžio šeima ir dabar nenutrūksta: dukra Ramunė perdavė grafikos, meno darbų. Fondas, susijęs su J. Lebedžiu, labai įvairus, o ši paroda atspindi tik labai mažą turimų fondų dalį.

D. Kuolys tęsė mintį, kad J. Lebedys, greta Vinco Mykolaičio-Putino, Vandos Zaborskaitės, Meilės Lukšienės, – viena esminių pokario lituanistikos figūrų. 1970 m. J. Lebedžiui netikėtai mirus, gerai jį pažinojęs išeivijos filosofas Juozas Girnius žurnale „Aidai“ rašė: „Dar nesuvokiam, ko netekom“, o nekrologe, paskelbtame „Literatūroje ir mene“, kolegos išryškino tokias velionio savybes: griežtas, santūrus, labai kuklus, kolegas bei studentus apgaubiantis netikėta šiluma ir švelnumu. Pasidžiaugęs gražia proga pagerbti profesorių ir pakvietęs susirinkusiuosius pasidalyti mintimis, D. Kuolys pasiūlė diskutuoti ir aptarti J. Lebedį kaip centrinę pokario lituanistikos figūrą, išskiriant jo laikysenas, nuostatas, itin svarbias pokarinei lituanistikai idėjas. D. Kuolys, atkreipęs klausytojų dėmesį į dar vieną svarbią J. Lebedžio veiklos sferą – pedagogiką, teigė, kad jam yra tekę skaityti garsių mūsų poetų atsiminimų, kur pasakojama, kad J. Lebedžio paskaitos buvo ypač nuobodžios, bet kiti liudija, kad J. Lebedys buvo ypač charizmatiška asmenybė. Nuomonių įvairovei papildyti D. Kuolys pakvietė dalyvaujančius pasidalyti įžvalgom, padiskutuoti, kaip J. Lebedžio nuostatos, idėjos gali praturtinti mūsų dialogą apie Lietuvos kultūrinę raidą, senosios ir šiuolaikinės kultūros vaizdinius, kaip mes jį šiandien galėtume įjungti į polilogą apie svarbius tautinės bendruomenės reikalus.

Prof. Viktorija Daujotytė pasidžiaugė, kad buvo viena paskutiniųjų lituanisčių, humanitarų, įtrauktų į J. Lebedžio orbitą, į kurią patekti nebuvo labai lengva ir nebuvo savaime suprantamas dalykas. „Jaučiau, kad patekau į šią orbitą ir tai mane labai įpareigojo. Prof. J. Lebedys yra absoliutus mano likimo lėmėjas“, – sakė V. Daujotytė. „Jeigu ne profesoriaus rūpestis, mano gyvenimas būtų pasukęs visai kita linkme, tikrai nebūčiau pasilikusi universitete, tikrai Jurgio Lebedžio šimtmečio čia neminėčiau.“ Pasakojimas apie lietuvių literatūrą, literatūros suvokimas nuo pokario metų (1946), pasak profesorės, buvo formuojamas VU Lietuvių literatūros katedros mokslininkų ir šiek tiek kitaip negu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Šiandien sunku patikėti, bet tas literatūros suvokimas, pasakojimas apie literatūrą turėjo būti pradėtas iš naujo – iš naujo ieškant kalbos, kuri tuo laiku būtų įmanoma. Prof. Vanda Zaborskaitė, J. Lebedžio bendradarbė ir vienas artimiausių jo dvasios žmonių, akivaizdžiausiai yra paliudijusi, kaip J. Lebedžiui reikėjo tą darbą dirbti: jos, pradėjusios rašyti disertaciją apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“, vadovui prof. Kostui Korsakui tai atrodė apskritai neįmanoma. Ką daryti, kaip išmokti tos naujos kalbos, kuria reikėtų kalbėti apie lietuvių literatūrą? Tuo metu kito geresnio šaltinio nebuvo galima nurodyti, kaip tik „Tiesos“ vedamuosius. J. Lebedys ir jo bendraminčiai kolegos su tuo negalėjo sutikti, tad profesoriaus veikla buvo kupina įtampos – kaip išsaugoti tai, ką būtina išsaugoti. V. Daujotytė pabrėžė J. Lebedžio esminį principą – rinkti, saugoti gabiuosius žmones. Jo įsipareigojimas tiems žmonėms, kuriuos jis manė ko nors vertus, ką nors galinčius padaryti, buvo neįtikėtinas – jis aukojo savo laiką, savo interesus, kad galėtų padėti tam, kas ateityje galės ką nors lituanistikos labui daryti. Tokių įvykių, atsitikimų be galo daug. J. Lebedžio pagrindinė užduotis buvo lietuviško korpuso, pasakojimo formavimas. Jo pozicija buvo valstietiškai apdairi, žemdirbiškai sutelkta – padaryti tai, ką įmanoma, netgi šiek tiek daugiau, geriau šį tą prarasti negu viską, geriau aukoti kažką mažesnio dėl svarbesnio tikslo. Tokia laikysena pasiteisino. Apibendrindama V. Daujotytė apibūdino, kaip ji – tame laike iki 1970-ųjų – jaučia J. Lebedžio vietą. Tai buvo be galo patikimas kertinis akmuo, kuris turėjo neįtikėtiną tvirtybę: laikysenos, pozicijos, apgalvojimo, ėjimų. J. Lebedys formavo mažas kultūrines bendruomenes, iš pradžių Lietuvių literatūros katedroje, vėliau prisijungdavo jauni žmonės net po jos išblaškymo. Buvo tokių kamerinių bendruomenių organizatorius, „vadas“, „ekscelencija“ – vasarą Ščiuryje, žiemą slidžių žygiuose savaitgaliais, švenčių dienomis. Brangino bendravimą, slaptumą nuošalėse, gamtoje, kur daug ką galima aptarti, išsiaiškinti. Negailėjo laiko kitų rūpesčiams, mokslo planams, darbo reikalams. Ką pajėgdavo, spręsdavo ryžtingai, neatidėliodamas, buvo filologijos, lituanistikos darbų organizavimo centrinė figūra. Daug dėmesio skyrė jauniems žmonėms, pro jo akis nepraslydo nė vienas gabus studentas lituanistas, rūpinosi jų moksline perspektyva, kasdieniais rūpesčiais. Po netikėtos J. Lebedžio mirties, sakė V. Daujotytė, mes, jauni aspirantai, pajutome, kad pasaulis griuvo. Savo gyvenimu, pasirinkimais, pozicijomis J. Lebedys realizavo lietuviškąjį kultūrinį angažuotumą: neprarasti nieko iš to, ką duoda prigimtoji kultūra, kas atsinešta iš pirminės patirties, jungti šiuos klodus su mokslu, knygomis, su pasaulio išmintimi.

metai_2013_4.jpgIstorikė dr. Ingė Lukšaitė, irgi klausiusi J. Lebedžio paskaitų, prisiminė, kaip jos mama, dr. Meilė Lukšienė, grįžusi po posėdžių, pasakodavo apie Lietuvių literatūros katedroje vykusias diskusijas, kaip turėtų atrodyti pirmas akademinės lietuvių literatūros istorijos tomas, rengtas nuo 1955 m. (išleistas 1957 m). Tai buvo toks laikas, kai pasakotojas, tyrinėtojas iš faktinės medžiagos lipdė idėją klausančiojo galvoje. Jis tos idėjos įvardyti tiesiogiai negalėjo, ji buvo nusakoma. „Turi galvą ant pečių – suprasi. Neturi – taip tau ir reikia.“ Taip užaugo dvi kartos.

Pasidalijusi atsiminimais apie J. Lebedžio asmenybę, I. Lukšaitė prisiminė, kaip buvo džiaugtasi, kai 1963 m. pasirodė J. Lebedžio monografija „Mikalojus Daukša“ – pirmoji XVI a. Lietuvos kultūros istorija. Ten M. Daukša atsiveria kaip unikali asmenybė, o monografijos kontekste – ir intelektualinio gyvenimo bruožai, ir lietuvių kalbos vartojimo galimybės ir negalimybės – visa tai atskleidžiama kalbant apie vieną žmogų. Bet kilo klausimas – kokiu keliu toliau eiti? Tuo metu galiojo griežta senosios lietuvių literatūros tyrinėjimo nuostata – lietuvių literatūra yra tai, kas parašyta lietuvių kalba, lietuvių kultūra yra tai, kas sukurta lietuvių kalba. J. Lebedys irgi buvo tos nuostatos šalininkas. Suprantant tą laiką toks prioritetas buvo būtinas, tai buvo organizuojanti idėja, bet istoriškai žvelgiant ji nebuvo teisinga. Tarp tų dviejų kelių reikėjo ieškoti jungties ir ją rasti. J. Lebedys persijojo milžinišką kiekį faktinės medžiagos – tai, kas yra surinkta, atsirado labai nelengvai, po ilgų adatų šieno kupetoje paieškų. O tas adatas jis surinko, sudėjo audiniui siūti. Tai, kas J. Lebedžio padaryta, yra visiška klasika, visiškas pasitikėjimas fakto galia. Padaryta ir padėta kaip kertinis akmuo trobai statyti.

Diskusijose kalbėjo ir atsiminimais dalijosi dr. E. Ulčinaitė, dr. K. Nastopka, dr. Romualdas Ozolas, dr. Sigitas Narbutas, sūnus Jurgis Lebedys, dr. Vitas Labutis. Profesorius J. Lebedys visų paminėtas kaip ryški, didelio masto figūra, reikšminga Lietuvos kultūrai, kaip asmuo, kuriam buvo svetimos intrigos ir klastos, o duoto žodžio laikymasis – savaime suprantamas dalykas.