tekstai.lt

Gintautas Černeckis. Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose

Plungės „Varpo“ knygyne jau kelintą kartą užtinku nukainotą Justino Marcinkevičiaus „Daukantą“. Tik trys litai už Dainiaus Vargo Pelę. Toks rinkos dėsnis. Be sentimentų. Imu visus daukantus iki vieno. Ne sau. Bus jauniesiems knygos mėgėjams. Gal kuris jų pradės kaupti asmeninę biblioteką. Gražu – jei pradėtų nuo „Daukanto“.

Plungės knygiai pradėjo žemaičių bibliofilų sąjūdį surankioję Didžiojo lietuviškos knygos puoselėtojo „mantą“. 1984 m. gruodžio 26 d. prie Plungės miesto viešosios bibliotekos buvo įkurtas Simono Daukanto bibliofilų klubas (tuomet – Simono Daukanto knygos bičiulių klubas), kuris jau dvidešimt devynerius metus stovi knygos sargyboje, puoselėdamas bibliofiliją ir knygos kultūrą. Tokiam apsisprendimui labiausiai pritarė klubo pirmeiviai, istorijos mokytojai Česlovas Vaupšas, Saulius Augūnas, Gintaras Morkis, šių eilučių autorius ir šviesios atminties biologas Povilas Grigola.

Nors klubas buvo atvira visuomenei knygos mėgėjų organizacija, tačiau iš šalies atrodė kaip slapta brolija. Gal dėl to, kad suformulavome griežtus klubo nuostatus. Klubo nariu galėjo tapti knygos mėgėjas, turintis ne mažiau trijų šimtų knygų. Narių skaičius neturėjo viršyti dešimties. Tikrasis narys išbraukiamas iš sąrašo, jei per metus neparuošė pranešimo. Metų gale kiekvienas klubo narys turėjo atsiskaityti už nuveiktą darbą. Klubo susirinkimams pasirinkta kiekvieno mėnesio 10 diena, nes tą dieną spalio mėnesį gimė S. Daukantas.

Kai manęs paklausia, kas sukūrė Simono Daukanto bibliofilų klubą, atsakau gal kiek patetiškai – „nesuvirškintieji“. Tai savarankiškai mąstantys žmonės, nepasidavę valdžios ir minios poveikiui, branginantieji asmens laisvę.

metai_2013_4.jpgKlubas veikia pagal patvirtintą programą. Pagrindinė klubo veiklos forma – susirinkimas, kurį sudaro šios dalys: bibliofilo žinynas, bibliofilo archyvas, perskaitytos knygos pristatymas, supažindinimas su naujomis knygomis. Griežtai laikomasi nustatyto reglamento. Klubo sudėtis: tikrieji nariai, garbės nariai ir rėmėjai.

Kurdami bibliofilų klubą, turėjome kultūros atgimimo viziją. Klubo nariai buvo susipažinę su Alberto Schweitzerio (A. Šveicerio) žmogaus dvasinio prisikėlimo etine koncepcija, Henry'io Davido Thoreu'o (H. D. Toro) pilietinio nepaklusnumo pareiga, Vydūno teosofinėm pažiūrom, Rerichų dvasiniu, kultūriniu palikimu. Kai kurie iš mūsų atrado tikrą išminties lobyną – Agni jogą, kitaip dar vadinamą Gyvosios Etikos Mokymu. Įsigilinome į S. Daukanto „Būdą“, raginantį tautiečius rūpintis dorove.

Negalėjome pradėti kryptingos kultūrinės veiklos be aiškios humanistinės pasaulėžiūros. Klube ugdėme supratimą, kad dvasinis atgimimas yra individualus, vidinis procesas. Patys tuo įsitikinome kurdami asmenines bibliotekas. Dvasinio tobulėjimo kryptį išsakiau vienoje lakonikoje: savikūra – kelias į Šventovę.

Sovietinis režimas slopino laisvą mintį ir naikino tautines vertybes. O mes statėme Dvasinės Tėvynės Rūmą, kaupdami asmeninių bibliotekų lituanistinius rinkinius. Laikėme pareiga surinkti „Lituanistinę biblioteką“, poezijos biblioteką „Versmės“, mokslo biblioteką „Lietuvos mokslo paminklai“, istorijos biblioteką „Lietuvos istorija“, lietuvių rašytojų raštus, egzodo literatūrą ir kt. Perėmę knygnešių devizą „Švieskis ir šviesk“, pasiryžome tęsti knygnešystės tradiciją sovietmečiu. Klubo rengiamose parodose Plungėje, Kuliuose, Žlibinuose, Žemaičių Kalvarijoje pradėjome eksponuoti tarpukario Lietuvos leidinius.

Pirmaisiais veiklos metais klubo nariai susipažino su bibliofilijos istorija, bet tuo neapsiribojo. Nenorėdamas skaitytojų pernelyg apkrauti faktais, paminėsiu tik pagrindines klubo veiklos gaires.

Vyko susitikimai su dailininkais, ekslibrisų kūrėjais (Gerardu Bagdonavičiumi, Alfonsu Čepausku, Gražina Didelyte ir kt.), literatais (Stasiu Kašausku, Gediminu Ilgūnu ir kt.). Klubas rengė literatūrines viktorinas. Plungės laikraščių („Kibirkštis“, „Žemaitis“) literatūriniuose puslapiuose skelbiami klausimai iš Lietuvos, Rusijos, kitų šalių knygos istorijos. Nugalėtojai apdovanojami vertingais albumais.

Žygiavome pėsčiomis Simono Daukanto taku, o dviračiais – Motiejaus Valančiaus keliais. Tikslas – žadinti tautos dorovę, moraliai palaikyti kaimą.

Klubo nariai (ir svečiai) dalyvavo literatūrinėse kelionėse į Židikus, Žemaičių Kalvariją ir Priekulę, siekdami paminėti ir iš naujo apmąstyti lietuvių klasikų – Šatrijos Raganos, Vytauto Mačernio, Ievos Simonaitytės – kūrybą. Dalyvavome Simono Daukanto visuomeninio muziejaus atidaryme Papilėje.

Organizavome tęstinį konkursą „Prakalbinta knyga“ (Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai). Tikslas – ugdyti skaitymo kultūrą. Dalyviai – iš visos Lietuvos. Jų rašiniai buvo renkami, vertinami ir apdovanojami. Įtraukdamas jaunimą į šias knygos šventes, klubas auginasi pamainą.

Inicijavome konferencijas „Žemaičių knyga“, siekėme pasitelkus šalies knygotyrininkus ir bibliofilus pradėti kryptingą ir sistemingą žemaičių knygos tyrinėjimą. Pranešimus skaitė žymūs šios srities specialistai: Domas Kaunas, Irena Kubilienė, Nijolė Lietuvninkaitė, Bronius Raguotis, Arvydas Pacevičius, Juozas Šimkus, Tomas Petreikis ir klubo nariai.

Propaguojame bibliofiliją periodinėje spaudoje – iš pradžių Plungės „Žemaičių saulutėje“, kur turėjome šiai temai skirtą skiltį, vėliau darbą tęsėme jau klubo įkurtame specializuotame laikraštyje (beje, vieninteliame Lietuvoje) – „Žemaičių bibliofilas“.