tekstai.lt

Tomas Venclova. Į ietus nuo pusiaujo. (Pabaiga) 1

      
       Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 2

 
       II. 5
       Šią dieną daugiausia skiriu antrajam Buenos Airių rašytojui, tikram argentiniečiui Jorge'ui Luisui Borgesui. Yra ir trečiasis, ne tokio masto, bet man įdomus – Juozas Kėkštas. Jis čia leido „Literatūros lankus“ ir užsidirbo pragyvenimui tiesdamas plentą, kol pagaliau, bene dėl saulės smūgio, jį ištiko paralyžius, privertęs persikelti į Lenkiją. Sykį aplankiau Kėkštą Varšuvos invalidų namuose, bet rimtesnis pokalbis – tiesą sakant, joks pokalbis – neužsimezgė. Deja, nemanau, kad Buenos Airėse būtų galima rasti jo pėdsakų. Nors ką gali žinoti: „Literatūros lankų“ leidimo vieta gal dar atsekama, vienas kitas jų bendradarbis – Nyka-Niliūnas, Mekas – tebegyvi...
       Borgeso gimtieji namai – ties Tucumáno ir Esmeraldos gatvių sankryža, beje, vos pora kvartalų nuo nebesančio Gombrowicziaus bankelio. Tuometinių Buenos Airių būta kompaktiškų. Abu rašytojai buvo susipažinę – iš to nieko neišėjo, liko tik neprilygstamai komiška nevykusio pasimatymo vizija Gombrowicziaus „Transatlantike“. Priešingybė kone chrestomatinė: vienas – grynos smegenys ir comme il faut (kaip dera), kitas – grynas kūnas ir provokacija. Nepaisant to, kad abudu mėgo žaisti su skaitytoju ir abudu buvo aristokratai (tik Gombrowiczius Argentinoje atrodė niekam nežinomas išsišokėlis).
       Namai Tucumáno ir Esmeraldos sankryžoje nedideli ir daugmaž elegantiški, nors ir apšiupėję, seniai neremontuoti. Netoliese dar dvi Borgeso vietos – jo lankyta kavinė Florida Garden ir gana kaunietiškas pastatas, kurio šeštame aukšte jis gyveno ir rašė. Langinės užsklęstos, ir kas ten dabar – nežinia.
       Vykstu į prabangų, žalią ir vėsų Recoletos priemiestį, jis Buenos Airėse bene labiausiai primena Paryžių. Išsistatęs aplink garsiausias, itin brangias miesto kapines. Jorge'as Luisas, tiesa, palaidotas ne ten, bet Ženevoje, tačiau galima aplankyti du jo pažįstamus – Adolfo Bioy Casaresą ir Victoria Ocampo. Pastaroji leido įtakingiausią Argentinos ir visos Lotynų Amerikos literatūrinį žurnalą „Sur“, kaip tik jos salone būdavo sprendžiama, kas padarys rašytojo karjerą, kas ne (Gombrowiczius „nepraėjo“). Anapus aukštos tvoros kvadratiniame plote tankiai sugrūsti juodo marmuro mauzoliejai, piramidės, obeliskai, baltutėliai angelai. Skonis superburžuazinis – Rasos ir Antakalnis man labiau prie širdies. Čionykštis paprotys – apkarstyti mauzoliejus bronzos lentomis, jų susidaro ištisos parodos. Esama čia ir prezidentų, ir diktatorių, bet beveik visus lankytojus domina tiktai Evita Duarte-Perón. Tos minių mylimosios neverta pristatinėti, nes kiekvienas apie ją girdėjo iš miuziklo ar bent iš dainos Don't cry for me, Argentina. Dvarininko ir virėjos neteisėta dukra, ji susidėjo su populiariausiu Argentinos politiku, iš tikrųjų įsodino jį į sostą ir drauge su juo kurį laiką valdė šalį. Nuo tos poros prasidėjo valstybės smukimas, tačiau liaudis Evitą garbino ir tebegarbina kaip Švenčiausiąją Mergelę ar kaip Marilyn Monroe. Peróno ir Evitos kūnų pomirtinės bėdos – makabriškiausia istorija krašte, kuriame tokių istorijų tikrai nestinga. Kai 1955 metais Perónas buvo nuverstas ir atsidūrė Ispanijoje, tremtyje, Evitos palaikus naujoji valdžia slaptai išgabeno į Italiją, kad žmonės jų pernelyg nelankytų (Evita nesulaukė vyro žlugimo – mirė nuo vėžio). Antroji Peróno žmona ilgainiui tapo prezidente, liepė abudu grąžinti iš Europos ir palaidoti greta. Po dvejų metų chunta nuvertė tą prezidentę – beje, itin negabią – ir vėl išskyrė mylimuosius: Perónas atgulė Chacaritos kapinėse, o Evita – Recoletoje. To dar maža: kažkoks Peróno priešas ar pamišęs mylėtojas, įsilaužęs į jo mauzoliejų, elektriniu pjūklu nugenėjo jam abi rankas. Kad kas panašiai neišniekintų (ar, priešingai, iš didelės pagarbos neišvogtų) balzamuoto Evitos kūno, ji buvo palaidota devynių metrų gilumoje, bet, jei neklystu, sykį jau ir jai kažkas neprideramo buvo atsitikę. Įrašas ant kapo mažytis, vos įžiūrimas tarp galybės bronzinių lentų, kurios su Evita lyg ir nedaug teturi bendra. Lenino mauzoliejaus istorija vis dėlto ne tokia paini.
       Tarp angelų ir obeliskų raičiojasi, pešasi ir mylisi dešimtys juodmargių kačių bei katinų. Dar ne kovas, bet jų papročiai Pietų pusrutulyje tikriausiai kiek kitokie.
       Tikrasis Borgeso pėdsakas Recoletoje – jo sumanyta Nacionalinė biblioteka, vienas iš tų prestižinių Lotynų Amerikos projektų, kurie po metų kitų ima atrodyti visiškai apleisti ir nušiurę. Postmodernistinis statinys, kurį sunkoka net surasti, stovi, bent iš pažiūros, tuščias ir nefunkcionuojantis. Gal tai ir borgesiška. Kaip žinoma, siaubinga biblioteka, kurioje telpa visos egzistuojančios, neegzistuojančios ir negalinčios egzistuoti knygos, buvo jo manija ir svarbiausioji gyvenimo tema.
       Atsisėsti ir nusifotografuoti greta Borgeso – kitaip sakant, jo vaškinės, labai natūralistinės figūros – galima ir net priimta Tortoni kavinėje, Buenos Airių centre. Tai vietinė Neringa (aišku, mūsiškei ligi jos toli šaukia) – art nouveau šventovė su spalvotais vitražais, kadainykščių avangardistų paveikslais ir galybe garsių lankytojų biustų (krinta į akį Pirandello). Užsisakau garsų čionykštį gėrimą dulce de leche, tokį kaloringą, jog gana jo paragauti vieną sykį. Ne per toliausiai nuo kavinės yra Peróno gatvė. Borgesas buvo jo nepermaldaujamas oponentas, todėl Perónas nušalino jį nuo bibliotekininko pareigų ir paskyrė paukštienos inspektoriumi Buenos Airių turguje.

       II. 6
       Argentiniškos netvarkos pavyzdėlis. Noriu vienai dienai ištrūkti iš miesto į Urugvajų, kad pridurčiau prie savo „donžuaniško sąrašo“ dar vieną valstybę. Urugvajus yra greta, kitapus La Platos upės (beje, tai ne tiek upė, kiek įlanka); bet kurioje kelionių agentūroje bilieto pirkimas užtruktų dvi minutes. Buenos Airėse užtrunka septyniasdešimt penkias. Pragariškai prastai veikia kompiuteris – tiksliau, apie jį nieko nenusimano dvi merginos, kurios skundžiasi „neįvaldžiusios naujos sistemos“.
       Apie Argentinos sostinę dera pasakyti du dalykus. Pirma, tai žymiausias pasaulyje ispaniškai kalbančios civilizacijos miestas (kaip Niujorkas – angliškosios). Net Mexico City jam neprilygsta, ką jau kalbėti apie Madridą. Antra, jis turi savo aristokratišką West Endą ir plebėjišką East Endą, tik vakarai yra šiaurėje (Recoleta ir Palermo), o rytai pietuose (San Telmo ir La Boca). West Endas nusidriekia ligi Tigrės miestelio, ten jau taip aristokratiška, jog kaip tik Tigrėje buvo pagautas nacis Eichmanas. Vykstu į proletariškąją miesto dalį – iš pradžių itin prastu metro, paskui taksi. Pasiekiu La Boca, daugiausia italų gyvenamus kvartalus, iš kur kilęs futbolininkas Maradona, nė kiek ne mažiau garsus kaip Evita. Namai dažyti papūgiškomis spalvomis, jų sienos dažnai skardinės, vyrauja linksmas architektūriškai tapybiškas chaosas, o kraštovaizdis truputį trenkia Klaipėda ties keltu į Smiltynę. Prie smuklės El Samovar de Rasputin, musica en vivo šoka jau netgi ne porelė, o trejetas. Čia visada vyravo italų jūreivių ir itališkų bordelių dvasia. Nutolti nuo turistinio rajono Caminito nerekomenduojama, bet vis dėlto nutolstu. Necochea gatvė autentiškesnė, pritrenkiamai ir simpatingai šiukšlina, pilna užeigų – Cantina Rimini, Il piccolo vapore, Tres amigos, kurių prieangius puošia kičinės undinės, delfinai ir tango šokančios poros. Būtų nelabai jauku, bet čia pat kažkokie religiniai centrai – Jesus esperanza, Emaus – ir galybė motinų su kūdikiais. Su Buenos Airių monumentaliuoju centru tai nieko bendra neturi.
       Provincija vyrauja ir arčiau centro – San Telmo rajone, į kurį patenku pro didelę rusišką cerkvę. Buenos Airėse apie dvidešimt tūkstančių rusų – sako, jie ligi šiol leidžia monarchistinį savaitraštį, kuris, kaip dažnas mūsų politikas, nepastebėjo Rusijoje jokių pasikeitimų nuo Stalino laikų. San Telmo – gana stilingas ir taurus senamiestis. Na, gal kiek Europos senamiesčių parodija, bet tik truputį. Lyg Užupyje kaba lentos: Republica de San Telmo, Refugio de la amistad y la alegria (San Telmo respublika, draugystės ir linksmybės prieglobstis). Apvalūs grindinio akmenys, jaukios aikštės ir vėsūs gelsvi senoviniai kiemeliai, vienas jų – El Patio del Tiempo (Laiko kiemas). Ten stori medžiai ir lieknos kolonos; nemažai statulų – beje, gana mokiniškų. Namai apleisti, geriausiu atveju aštuoniolikto amžiaus, įrašai skelbia jų romantišką ir sentimentalią praeitį. Prekiaujama senienomis ir vis tuo pačiu tango – yra dešimtys jo klubų. Pats nepastebėjęs atsirandu pažįstamame kvartale, prie Gombrowicziaus namų. Šiame kontekste jie neatrodo labai bjauriai, nors visame San Telme yra bene patys prasčiausi.

       II. 7
       Montevidėjaus (Montevideo) simbolis („mūsų Eifelio bokštas ir Big Benas“, kaip sako urugvajiečiai) yra La Carreta – didžiulė bronzinė skulptūra, vaizduojanti klimpstantį vežimą, kurį tempia šeši jaučiai (iš paskos klampoja dar du). Vežimą lydi raitas bronzinis gaučas. Linksmiausia, kad La Carreta turi ir dvynį – diližano skulptūrą kitoje miesto vietoje, ten jaučius pavaduoja arkliai. Neįpratęs gali skulptūras net supainioti. Abi simbolizuoja kolonistų bėdas ir atkaklumą. Absoliutus natūralizmas, kaip dažnai būna, įveikia pats save ir įgauna mitologinių matmenų. Beje, gyvų arklių su vežimais Montevidėjuje irgi esama.
       Tris valandas su trupučiu plaukiau rudais La Platos vandenimis. Neaišku, ar tai upė, ar jau Atlantas; turbūt upė, nes vanduo dar gėlas. Paskui kairėje pamačiau kalvelę, nuo kurios Urugvajaus sostinė gavo savo vardą. Vieni sako, jog tai jūrininkų šauksmas „matau kalną“, kiti pateikia turbūt tikslesnę, nors visai groteskinę versiją: žemėlapiuose žymėta „Monte VI de O“, tai yra „šeštasis kalnas vakarų pusėje“. Jūros čia irgi dar nėra, bet miestą supa ar ne dvidešimt kilometrų neblogų pliažų, ir La Plata jau ne purvina. Išsimaudyti pritrūkau laiko, tik paspoksojau į smagią mūšą.
       Čia gyveno ir net tebegyvena nemažai lietuvių. Vieną jų pažinojau – Antaną Vaivutską. Turėtų būti Vaivuckas, bet savo pavardę jis rašė ispaniškai: turbūt jam tai buvo siūlelis, jungiąs su kraštu, kurį jis per neapsižiūrėjimą paliko ir, kaip kelios dešimtys kairiųjų Lotynų Amerikos emigrantų, grįžo į šaltą sovietinį Vilnių. Nesakė, bent man, kad norėtų vėl Urugvajun, bet tenykščių miestelių vardai – Paysandu, Salto, Melo – jo ir ypač jo žmonos lūpose skambėjo it Adomui ir Ievai prarastojo rojaus vietovardžiai. Buvo čia ir Lietuvos pasiuntinybė, nes aneksijos Urugvajus nepripažino. Ispaniškuose laikraščiuose Lietuvos atstovas spaudai Kazimieras Čibiras (Casimiro Verax) spausdino straipsnius šalia Gombrowicziaus – bibliotekoje radau numerį, kur jie abu yra kartu. Išlipęs į krantą tuojau išgirstu, kad lietuvių čia esama ištiso rajono – kaip tik Monte VI de O papėdėje – garsiausias jų esąs dailininkas José Gurwitschas, na, ne etninis lietuvis, bet litvakas.
       Montevidėjus įkurtas vėliausiai iš visų reikšmingųjų Lotynų Amerikos miestų – aštuoniolikto amžiaus pradžioje. Atrodo kaip miniatiūrinis Buenos Airės, tik mažiau koloritingas, toks ohne Eigenschaften (be savybių). Sakyčiau, miestas esperanto, pabrėžiąs savo tarptautiškumą. Kad ir tie paminklai: stovi Garibaldis (mat jis šičia kurį laiką gyveno), bet ir Churchillis, ir Gandhi, ir Konfucijus. Visa šalis irgi kažkokia esperantiška. Nei džiunglių, nei kalnų, nei dykumų, juo labiau – ugnikalnių ar žemės drebėjimų. Trys milijonai gyventojų, vienam tenka keturios karvės ir trys avys su trečdaliu, taigi labai daug cholesterolio. Provincinė kurorto nuotaika. Politikoje ramu, nors išimčių pasitaikydavo. Kad ir ką sakysi, ir kairuoliai Allende bei Moralesas, ir fašistuojantis Perónas – bent jau gana ryškios asmenybės: Urugvajuje nėra nieko panašaus. Šalis pozuoja kaip Lotynų Amerikos Šveicarija. Ji labai pirmeiviška – anksti įvedė aštuonių valandų darbo dieną, atskyrė bažnyčią nuo valstybės. Supasaulietinimas krinta į akis – pasitaiko bažnytėlių, kad ir tame lietuviškame rajone, bet jos toli gražu nelemia kraštovaizdžio. Demokratija, nota bene, priverstinė: jei nebalsuoji, turi mokėti baudą. Beraščių beveik nerasi, nors, sako, jų truputį daugiau negu būdavo. Įstatymai apskritai pažangūs, kalėjimas visame krašte tik vienas, ir tas pats vietovėje, vardu Libertad. Indėnai išnaikinti, paskui jiems irgi pastatytas paminklas.
       Uoste nedideli karo laivai (ne visai aišku, nuo ko jie turėtų – ar pajėgtų – ginti). Netoliese vokiečių šarvuočio Graf Spee inkaras – tai garsi čionykštė istorija; 1939 metais laivą susprogdino kapitonas, nesitikėdamas atsispirti britams (Urugvajaus valdžia liepė jam išplaukti, kitaip jis būsiąs internuotas), po to nusišovė. Pakhauzai, švyturiukai, palmės ir platanai. Greta senamiestis, bet vargu ar įdomus. Užtat patenku į centrinę aikštę su vyriausybės rūmais, teatru ir gana dekoratyviu dangoraižiuku Salvo. Urugvajiečiai turi savąjį nepriklausomybės kovų didvyrį Artigą, jis joja viduryje aikštės it Aleksandras Makedonietis. Po pjedestalu labai erdvi kripta, joje urna su herojaus palaikais ir du sargybiniai.
       Visa tai, kaip ir Mendoza, primena mūsų prieškarinę laikinąją sostinę. Toks pat konstruktyvizmas ir toks pat patriotizmas. Galų gale tatai gana jauku. Be ko kito, yra memorialinė lenta melodijai La Cumparsita: Buenos Airės – tango tėvynė, bet garsiausias tango atsirado vis dėlto čia.
       Kongreso rūmams sunaudota šešiolika granito atmainų ir penkiasdešimt dvi marmuro atmainos, daugiau apie juos neką gero tepasakysi, nebent tai, kad jie atokiai nuo centro. Dar toliau ana kalva, davusi vardą miestui; tarp akmenų styro agavos ir dunkso tvirtovėlė su pora mažučių pabūklų. Tai vienintelė vieta, kuri dvelkia šiokia tokia senove. Tiesa, visai greta Comandante'o Ernesto Guevaros aikštė. Bet Che kultas Urugvajuje neatrodo grėsmingas. Didelio vargo krašte nematyti, nors vietiniai, kaip visur ir visada, skundžiasi, kad nusikaltėlių daugėja. Truputį brangiau negu Buenos Airėse. Valgau jautieną, vietinį desertą massini ir visa tai užgeriu media y media – dviejų baltųjų vynų mišiniu. Ne taip jau blogai.
       Grįždamas pasuku laikrodį vieną valandą atgal. Garlaivyje skaitau Bioy Casaresą – pasiduodu snobizmui, Borgesą skaityti būtų banalu. Tiesa, Borgesą moku beveik atmintinai ir net esu vertęs, o šis jo bičiulis ir bendraautoris – visai neblogas rašytojas, kurio fantastinių, kartais nabokoviškų novelių veiksmas vyksta daugiausia ties Urugvajaus ir Argentinos riba. Vietovė skatina vaizduotę kaip tik tuo, kad joje iš pažiūros nieko neatsitinka ir negali atsitikti.

       II. 8
       Vėl žygis anapus Buenos Airių, bet ne toks tolimas, šioje La Platos pusėje, į miestą, kuris irgi vadinasi La Plata. Tai – Buenos Airių provincijos sostinė. Kelio apie šešiasdešimt kilometrų, bet ten esama unikalaus gamtos istorijos muziejaus. Pro pažįstamą La Bocą išsiveržiu, anot Ilfo ir Petrovo, „į laisvę, į laisvę, į pampą“. Stepės kraštovaizdis – ji vešli, neišdžiūvusi, lygumą kerta kanalai. La Platos aštriabokštė katedra matyti iš labai toli, pats miestas veikiau mizeriškas, kupinas tingulio ir šiukšlių. Beje, tai savotiškas premodernistinio planavimo pavyzdys – pagal išankstinį projektą provincijos sostinė atsirado tuščioje vietoje (kaip žymiai vėliau Brazilijos miestas), gubernatorius 1889 metų Paryžiaus parodoje už tai gavo aukso medalį iš paties Jules'io Verne'o rankų. Bet mane tai nelabai domina, juo labiau, kad miestas netrukus gerokai smuko – tai daugelio panašių sumanymų likimas. Liko pirmiausia ekstra klasės muziejus, įsteigtas keistuolio paleontologo Ameghino.
       Nė nestabtelėju salėse, kuriose rodomi dinozaurai – šito gero galima pasižiūrėti ir kitur. Tik vėliau sužinau, kad padariau nedovanotiną klaidą, nes bene didžiausiąjį dinozaurą Patagonijoje rado lietuvis Kazimieras Šlapelis, ir jis pavadintas Šlapelio arba Slapelič vardu. Vis dėlto svarbiausia, kas muziejuje yra – senųjų Patagonijos žinduolių liekanos. Tai lyg ir antroji dinozaurų laida, kur kas artimesnė mūsų laikams. Šiandien Pietų Amerikoje veisiasi šarvuočiai, tinginiai ir skruzdėdos – labai keisti, bet ne per didžiausi padarėliai; palyginti neseniai jie turėjo visai kitokio masto giminaičių, sakytum, Guliverio milžinų. Vos prieš dešimt tūkstančių metų tie milžinai, ar bent kai kurie jų, bastėsi Pietų Argentinos lygumose. Iš pažiūros baisūs, nebuvo niekam pavojingi, mat labai lėti; indėnai juos medžiodavo arba ir prisijaukindavo. Žemyne stigo plėšrūnų, kurie juos naikintų, jei neskaitysime žmonių. Na, žmonės ir išnaikino. Svarbiausias eksponatas muziejuje – vieno tokio padaro, milodonto, kailio likučiai, nelyginant rusvas skalpas. Jie rasti oloje prie pat Magelano sąsiaurio. Šalia guli kažkas panašaus į smegenis, tik tamsiai rusvos spalvos: tai suakmenėjusios milodonto išmatos (štai dėl ko vykau į pietinį pasaulio galą!). Esama teorijos, kad ola buvusi prijaukintų milodontų tvartas. Netoliese kitos priešistorinės pabaisos – megaterijaus griaučiai (gryna Godzila iš japonų siaubo filmo), taip pat keli gliptodontai vėžliškais šarvais. Visa tai dinozaurų didumo. Norėtųsi įsivaizduoti, kad kur nors dykose Patagonijos vietovėse tų gigantų dar esama – ir, tarp kitko, tai labiau tikėtina, negu „sniego žmogaus“ arba Lochneso slibino egzistencija. Bent jau Ameghinas, rodos, tuo neabejojo. Tiesa, jis iš viso buvo fantastas, manė, kad pirmieji žmonės atsirado Pietų Amerikoje, ir kūrė savo atrastiems gyvūnams nelabai ištariamus vardus, tokius kaip Propalaeohoplophporus.
       Tiek gamtos istorijos. Antrame aukšte jau etnografijos skyrius, neginčijamai puiki gvaranių dievdirbių paroda: jėzuitų misionierių pakrikštyti, jie skaptavo angelus, šventuosius ir popiežius didžiulėmis akimis – visa tai atrodytų net lietuviška, tik formos apvalesnės, barokiškesnės net už Vinco Svirskio. Gražiausioji – Šventoji Trejybė (tiksliau, Dvejybė, nes balandis kažkur prapuolęs). Argentinos indėnų keramika ar metalo reljefai Tivanaku lygmens anaiptol nesiekia, bet ir antraeilis periferijų menas būna šio to vertas.

       II. 9
       Bandau aplankyti tai, kas Buenos Airėse man ligi šiol buvo išsprūdę. Pavyzdžiui, Casa Rosados požemiuose yra valstybinis prezidentų relikvijų muziejėlis (kažką panašaus, rodos, galvojama įrengti Antano Smetonos buveinėje Kaune). Įeinant reikalaujama paso, kurio kaip tyčia nepasiėmiau, bet kontrolierė pasitenkina, kad išstenu jo numerį. Prezidentų labai daug, ir visų vardai pažįstami, nes jais vadinamos didžiosios gatvės. Labiausiai patraukia bene Peróno ir Evitos atvaizdai: dvilypiame portrete jie atrodo kaip kičiniai tango atlikėjai. Ekspozicija kažkodėl baigiasi 1973 metais, taigi įdomiausiojo chuntos laikotarpio ir vėlesniųjų įvykių muziejuje stinga.
       Aplinkui vidutiniškos kokybės (ne Vilnius!) barokinės bažnyčios, bet suku kita linkme, pasižiūrėti Colóno teatro. Tai didžiausia ir prabangiausia opera Pietų Amerikoje, gal net pasaulyje, bent jau įspūdingesnė už Vienos. Ji klesti birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai Argentinoje žiema: geriausieji pasaulio atlikėjai, pasibaigus sezonui Europoje ir Šiaurės Amerikoje, suguža šičia. Dabar ne sezonas, tačiau po pastatą rengiamos ekskursijos. Rodoma visa teatro virtuvė, o didžiojoje salėje, be ko kito, specialios ložės našlėms, suprojektuotos taip, kad jose sėdinčių nebūtų matyti. Spektaklių bilietai nėra pragariškai brangūs – daugiausia apie devyniasdešimt dolerių. Atsidėjęs ieškau lietuviškų pėdsakų, nes čia dainavo Kipras, o vėliau dirigavo, sakykime, Algis Žiūraitis. Užtinku Šaliapino biustą, Nižinskio peruką, lentą Rostropovičiaus garbei, bet mūsiškių – nė šnipšt.
       Po pietų susitikimas su Beriso lietuviais. Siunčiau elektroninį paštą kelioms lietuviškoms organizacijoms, bet reagavo viena vienintelė. Beriso miestelis greta vakarykštės La Platos, jame, kaip Čikagoje, būta didžiulių skerdyklų – senieji mūsų emigrantai visada vertėsi tuo amatu. Veža inžinierius Ricardo Cagliardi (Semėnas), su juo kalbamės angliškai. Yra buvęs Lietuvoje trisdešimt šešias valandas – lankęs giminaičius.
       – Jie gyvena miestelyje, kuris vadinasi Bambašys.
       – ?!
       – Bambašys.
       – Hmm... Panevėžys?
       – Taip, taip, Bambašys!
       Važiuojame per didžiulį ir nykų Avelanedos priemiestį (ji tariama „Avežaneda“), paskui pažįstamu stepės greitkeliu. Berisas – žymiai mizeriškesnis miestelis negu La Plata, bet jame yra net dvi lietuviškos draugijos – Mindaugas ir Nemunas. Pastaroji, į kurią vykstame, esanti seniausia tautinė draugija visoje Lotynų Amerikoje.
       Neklausiu, kuo skiriasi Mindaugas nuo Nemuno. Gal net politine pakraipa, nors tie dalykai per daug dešimtmečių, be abejo, sušvelnėjo. Į Lotynų Ameriką žmonės daugiausia emigruodavo pirmosios nepriklausomybės laikais, tai galybės literatūros veikalų tema, nuo Binkio „Raulo keliauninko“ iki Sirijos Giros „Buenos Airių“. Vykdavo tie, kurie nepajėgdavo prisitaikyti prie tuometinio lietuviško kapitalizmo, taip pat režimo priešai, neišskiriant komunistų. Buvo, žinoma, ir katalikiškai, ir tautiškai nusiteikusiųjų, jie būrėsi į kitoniškus klubus ir šliejosi prie Lietuvos pasiuntinybių. Anot Ricardo, miestelyje viešpataujanti gryniausia tautų draugystė – lietuviai palaiką ryšį su aštuoniolika bendruomenių, be kitų, su lenkais, baltarusiais ir albanais. Tai lyg ir rodytų, kad draugijos tradicija veikiau kairioji negu dešinioji. Nors šimts žino. Nemune rengiamos arbatėlės (viena jų – kaip tik šiandien), kuriomis visuomenės gyvenimas šiais laikais bemaž ir ribojasi.
       Dulkėtoje draugijos salėje – tokia graudi lietuvybė, kokios ir Jungtinėse Valstijose nerasi. Ant sienos Vytis, Valdo Adamkaus portretas, Zapyškio bažnyčia, Kauno pilis, abrūsas su išsiuvinėtomis raidėmis „Ašara Dievo aky“, pagaliau net trys lietuvaitės, išrinktos čionykštėmis grožio karalienėmis. Klausytojai – beveik tiktai pagyvenusios, sunkių darbų nuvargintos moteriškės, gimusios jau šičia ir lietuviškai beveik nebemokančios. Vienintelis jaunikaitis Ignas, baigęs Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, laisvai susikalba ir prašo ką nors pasakyti savo radijui „Lietuvos aidai“. Deja, nėra nieko girdėjęs apie man rūpimus argentiniečius, Juozą Kėkštą ir Helę Vilčinskaitę. Pastaroji buvo Salomėjos Nėries bičiulė. Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare“ ji atvaizduota kaip lesbietė, pažindinanti provinciališką poetę su Paryžiaus gundymais: ar tai Mariaus fantazija, ar teisybė, neturiu supratimo. Šiaip ar taip, ji buvo kairuolė, iš Paryžiaus persikėlė į Buenos Aires, po karo susirašinėjo su mano tėvu, paskui dingo be žinios. Galima būtų paieškoti net aušrininko Andriaus Vištelio pėdsakų – šis atsidūrė Lotynų Amerikoje 1886 metais, pigiai įsigijo didžiulius žemės plotus, o kai vėliau sužinojo, kad devynis mėnesius iš dvylikos juos užlieja La Platos vandenys, išprotėjo ir paskutinius dvidešimt trejus gyvenimo metus praleido ligoninėje. Bet kažkas, ar ne Saulius Šaltenis, jų jau ieškojo ir nerado. Užtat Ignas nemažai žino apie Patagonijoje gyvenusį Kazimierą Šlapelį, La Platos dinozauro atradėją. Jis buvo vienas iš seniausiųjų pasaulyje lakūnų ir net aštuoniasdešimties metų sulaukęs kasdien apskrisdavo monoplanu savo avių bandas. Išgarsėjusioje apybraižoje apie Patagoniją jį mini bestselerių autorius Bruce'as Chatwinas („Visos jo bibliotekos knygos buvo lietuviškos, spausdintos aristokratiškiausia indoeuropiečių kalba, ir siejosi su jo šalies planais atgauti nepriklausomybę“). Esquelio miestelyje, netoli tų vietų, kur Šlapelis gyveno, esąs net lietuviškas muziejus, bet, norint ten pasidairyti, reikėtų mažiausiai savaitės.
       Vis dėlto ir Beriso klube, kambaryje anapus scenos, randu šį tą labai įdomaus – tvarkingą žaliai aptaisytų, jau niekieno neskaitomų lietuviškų knygų biblioteką. Beveik visos – tikros retenybės, išleistos Amerikoje praėjusio amžiaus pradžioje, tokios kaip Šliūpo versta bedieviška „Spėka ir medega“ arba Šerno-Adomaičio geografija.
       Pirmą kartą gyvenime ragauju tirštą it sriuba matės arbatą, be kurios Argentinos kaip ir nėra. Sėdžiu už vieno stalo su Sofija Talmantaite, kalbančia lietuviškai geriau už kitus – jai devyniasdešimt septyneri metai (iš pažiūros ir iš elgsenos apie septyniasdešimt). Dėl tautų draugystės pakviesta poetė Cristina A. Knoll, Mujer del año Berissense en Literatura, Gran Premio de Honor Acción Cooperativo Mendoza, Segunda Mención Especial Peña Diario Gazeta, etc. Ji kažką skaito ispaniškai, paskui nejauna lietuvaitė dainuoja, beveik niūniuoja „Tiktai ne siandien, tiktai ne sicia“ (be „š“ ir „č“). Visi prašo, kad ir aš skaityčiau. Jusdamas totalinį situacijos absurdiškumą, kaip pasakytų Alfonsas Nyka-Niliūnas, perskaitau eilėraštį ir susilaukiu mandagių plojimų. Kai mane išlydi mosikuojantys draugijos nariai, užplūsta šiltas jausmas.

       II. 10
       Švintant giliai po lėktuvo sparnais matyti pampa, turbūt nuobodžiausias planetos peizažas. Ją gana greitai pavaduoja tikrų tikriausia violetinė dykuma su kanjonais. Akiratyje tobulas ugnikalnio kūgis.
       Barilochas – Patagonijos pradžia, pasaulio pakraštys, dvidešimt dvi valandos autobusu nuo Buenos Airių. Buvo ir traukinys, bet jis panaikintas. Lėktuvu – dvi valandos su trupučiu. Visai greta Čilė, laukinis ir nuošalus Araukanijos regionas. Kaip tik šiose vietose, kiek labiau į šiaurę, kirto Andus ir Argentiną kapitono Granto vaikai. Miestelis atrodo it Bavarijos ar Šveicarijos parodija, tarp jo gyventojų vyravo ir gal tebevyrauja vokiečių kolonistai (neišskiriant nacių), dauguma merginų – Gertrūdos ir Margaretos. Užtat kraštovaizdis į nieką nepanašus.
       Alpės? Būtų lyg ir Alpės. Grandioziškas tamsmėlynis ežeras tarp kalnų. Bet rytuose jį siaučia sausa ir skaidri dykuma, įžambiais šlaitais nutolstanti link horizonto. Į vakarus šlaitai užžėlę, tačiau visiškai laukiniai, be jokio žmogaus pėdsako. Pačiose viršūnėse boluoja nežymūs sniego lopai, sumišę su vulkaninio peleno danga. Beribė tuštuma, idealiai perregimas oras.
       Šiandien poilsis ir šiokia tokia pažintis su vietove.
       Argentina išnaikino savo indėnus beveik taip pat nuodugniai kaip Urugvajus – prie to nemažai prisidėjo švietėjas ir liberalas Sarmiento. Vis dėlto truputis jų liko. Septyniasdešimt šeimų tehuelčių ir net dvidešimt penki tūkstančiai mapučių. Mapučiai – tai tie patys araukanai, ilgai neįsileidę kolonistų į pietinę Čilę (ten jų išlikę daugiau). Dažnas čionykštis vietovardis paimtas iš jų kalbos, pavyzdžiui, ežeras Nahuel Huapi, kitaip sakant, Tigro akis („tigras“ – tai, žinoma, puma). Tehuelčiai yra garsieji milžiniško ūgio patagonai, kuriuos matė dar Magelanas. Tarp kitko, indėnų kalbose nėra žodžio „žmogus“ – tik genčių pavadinimai (baltieji vadinami vinka gentimi); rodos, nėra ir žodžių moteriai bei vyrui atskirti, juo labiau giminės kategorijos. Indėnų menas – daugiausia dažyti odos dirbiniai, asketiškų, prigesintų spalvų, geometriniu skoningumu jie kiek primena Australijos aborigenų meną.

       II. 11
       Circuito Grande – kelionė po Barilocho ežerų kraštą – užtrunka nuo pusės devynių ryto iki pusės septynių vakaro. Keistų kontrastų pasaulis. Iš pradžių dykuma, kuria, beje, teka pora vandeningų upių, paskui nykūs uolynai, lavos formacijos, viena jų pavadinta „Dievo pirštas“ (galėtum, žinoma, vadinti ir falu). Paskui kelias krypsta gana vešliai žaliuojančiu kanjonu link fantastiškai gražaus ir dyko ežero Trafulo. Vardas skamba vokiškai ar bent europietiškai, bet jis araukaniškas ir reiškia, jei neklystu, santaką. Ežerą stebiu nuo visiškai statmeno, baisoko, bent šimto metrų skardžio. Aplinkiniai kalnai nelabai aukšti, kokių dviejų kilometrų, tačiau spalvingi. Visi ežerai ledyninės kilmės, kaip ir mūsų apylinkėse – šalti, bet maudytis galima.
       Kaimelis Villa Traful (reikia tarti Viža) atrodo kaip Amerikos naujakurių gyvenvietė iš Bret Harte'o ar net iš Cooperio. Pirmasis gydytojas čia atsirado tik prieš dvidešimt metų. Keli namiūkščiai – jų rąstai dažyti ryškiai geltona spalva. Bažnytėlė, ir turbūt miniatiūriškiausias pasaulyje bankas. Tiesa, prekiaujama vietiniu visai vokišku šokoladu.
       Bendrakeleivė Melina pasakoja apie čionykštę gamtą. Ji turi panašumų su australiškąja, tarkime, yra sterblinių gyvūnų oposumų. Svarbiausieji paukščiai – kondorai, bet jų nematyti, nes šiandien nėra vėjo, kuris jiems sklandyti būtinas. Pasitaiko šinšilų, gyvatės nepavojingos – iš viso Patagonija gana taikus kraštas. Vaistingų augalų – kas antra rūšis, bet žolė suteikia ėriukų mėsai nemalonų kvapą.
       Neprijaukinta gamta staiga užleidžia vietą komerciniam ir ne itin patraukliam miesteliui arba ištisam miestui Villa La Angostura. Jau ir Patagonijoje niekur nepabėgsi nuo globalinės civilizacijos (nors tuščiomis vietomis važiavome pusdienį). Čia pradėjo keltis turtingieji Buenos Airių gyventojai, kai atmosfera sostinėje pakvipo kriminalu ir politiniu nestabilumu. Namų ir sklypų kainos paežerėse siekia pora milijonų dolerių. Šiaip jau dulkės ir triukšmas. Tiesa, už kelių žingsnių vėl prasideda skaisti gamtos viešpatija – pusiasalis, beveik sala, skirta Los Arrayaneso nacionaliniam parkui. Į ten reikia plaukti laivu. Arrayanesai – eukaliptų giminaičiai, visur kitur jie tik krūmai, o šioje vietoje įgyja medžių (ir nemažų) dimensijas. Dygsta grupėmis, tarsi būtų sodinti lysenkišku „kvadratiniu lizdiniu būdu“, kuris buvo toks populiarus mano vaikystėje, ir visą augmeniją aplinkui save nustelbia. Lieka ryškiai raudonų ir oranžinių kamienų puokštės, it Deraine'o ar Vlamincko paveiksluose. Esama legendos, kad Waltas Disney'us panaudojo šį mišką savo filmui „Bambi“, bet tai prasimanymas. Beje, to filmo nesu nė matęs.
       Melina įbrenda į vandenį ir mirko pavargusias pėdas. Ji gimė ir augo Bariloche, bandė studijuoti politologiją Buenos Airėse, tačiau miestas ją nugąsdino – „juk tai grynos džiunglės“. Užtat lankėsi Cape Towne, kur išmoko angliškai. Į šiaurę nuo pusiaujo niekada nėra buvusi.