tekstai.lt

Petras Venclovas. 1863-ieji. Ilgesys

. Apsakymas

 

b_214_200_16777215_0___images_stories_metai_2013_Petras_venclovas.jpgPo kojomis žliugsi rudėtas vanduo, auliniai batai klimpsta į jaurą, kuri kartkartėmis grėsmingai prasiveria ir piktai sugurguliuoja, krūmokšniai pastoja kelią, reikia sukti į šalį, dairytis styrančių kemsų, nors ir jie dažnai apgauna, panirdami į juodą pliurzą. Ruduo, rūkas, dulksna, persismelkianti iki kaulų, pelkė be pradžios ir pabaigos, dangus žemas ir pilkas, regis, pratrūkstančio lietaus čiurkšlėmis pridygsniuotas prie žemės, horizontas suplotas, čia pat susiskliaudžiąs, be properšų, suglobiantis žvilgsnį ir nepaleidžiantis. Šėmos šviesos vis mažėja, nors dar ne vakaras, tumulais verčiasi santėmis, prilytas, prisigėręs drėgmės, purvo ir puvėsių kvapo. Sunkus, su garktelėjimais alsavimas, retkarčiais perrėžiamas aimanos ar keiksmo; nuo milo kepurių kapsi lašai, rudinės permirkusios, po jomis šliaužia srovelės, sutekėdamos į pliurpsinčius drobinius autus. Sustoti negalima, bala bematant įtrauks, neįmanoma išgręžti, išpurtyti sermėgų, išpilti iš aulinių vandens, kuris švirkščia pro skylutes; privalai klampoti, šliurinti, raiščiuoti, klupinėti, klumpti. Gali tik nupurtyti kepurę, padaužyti ją į kelį, sugniaužti rankoje ir išsunkti vandenį. Grikštelėti dantimis, sunkiai iškvėpti, pasitrinti akis, pasitikrinti, ar jos neapgauna. Ne, neapgauna: keliolika migloje kūprinančių siluetų, kai kada susiliejančių su krūmais ar pakrypusiais medžiais, o užėjus šuorui visiškai išnykstančių. Iki vakaro, iki staiga užklumpančių visiškų sutemų jie privalo pasiekti kokią nors aukštumėlę, kurios gal ir nėra, kad krioguodami, numetę šalin dalgius, šakes, durklus, išaštrintas lopetas, sugriūtų į krūvą ir bent kiek sušildytų vienas kito kūną. Prieš įmigdami kietu it žemė miegu spėtų švarkščiančiais balsais sukalbėti maldą ir padėkoti Dievui už šią dieną. Tačiau kas gali patvirtinti, kad nepasiklydo šioje klampynėje, kad neklumpina ratais arba vingiais? Ir kad akloje tamsoje vienas po kito nenuskęs dumblėtoje pliurėje?

Rytą Adomo Bitės vadovaujamas būrys, kurį sudarė pėstieji ir raitieji sukilėliai, susikovė su caro kariuomenės ulonų eskadronu. Kardų, dalgių, šakių ir lopetų žvangėjimas, arklių prunkštimas, nevilties ir džiaugsmo šūksniai, kanopų dundesys, lietuviški ir rusiški keiksmai, geležies kibirkštys ir pliūptelėjęs kraujas. Bet kai ėmė poškėti kavaleristų karabinai, švysčioti durtuvai, sukilėlių būrys pakriko, Adomas Bitė riktelėjo raiteliams trauktis į mišką, o pėstieji puolė į pelkę, kur jų negalėjo pasiekti kulkos, ir nuklampojo gilyn. Ir taip visą dieną, tikintis, kad trumpa spalio pabaigos šviesa ūmai neužges, kad jie prišliauš raisto pakraštį ar bent iškilumą, kur galės atsipūsti. Bet akivaruotas liūnas nesibaigia, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis.

Pavasarį, po Velykų, į Mamerto Gedgaudo sukilėlių būrį, kuris tuo metu glaudėsi Krakių miškuose, įsiprašė keistas vyriškis: barzdotas, liesas, pailgo veido, išraiškingų akių, trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties metų, nepanašus į valstietį, labiau į buvusį studentą, mokantis kelias kalbas. Prisistatė esąs daktaras; gydytojo būriui verkiant reikėjo, tad abejoti nebuvo ko. Kai Gedgaudas pasidomėjo, kodėl vyras neturi jokio ginklo, šis pakartojo esąs daktaras, bet ne kovotojas, kad ginklo neimsiąs į rankas, tačiau neatsisako sukilėlio lemties. Adomo Bitės, tuometinio vado pavaduotojo, paklaustas, kaip jį reikėtų vadinti, naujokas visiškai sklandžiai atsakė: „Aš esu Žmogaus sūnus.“ Gedgaudas ir Bitė mįslingai susižvalgė tarpusavyje. „Labai jau keistai vadiniesi“, – tarė Adomas. „Taip, iš tikrųjų, – neprieštaravo vyriškis, – bet galiu daug kuo jums padėti.“

Balandžio pabaigoje, kai Nevėžio pulkas, vadovaujamas buvusio Rusijos kariuomenės karininko Kušleikos, tarp Krakių ir Lenčių susigrūmė su caro kareiviais, Gedgaudas pastebėjo, kad Žmogaus sūnus slapstosi sukilėliams už nugarų ir, atrodo, meldžiasi. Lygiai taip pat jis elgėsi ir kituose mūšiuose: susigūždavo, susiimdavo už galvos, rankomis užsidengdavo ausis, įlįsdavo į krūmus, šliauždavo tarp medžių, apsimesdavo esąs negyvas. Bet po kautynių tvarstydavo sužeistuosius, nesuprantamu būdu juos užmigdęs, stabdydavo kraujavimą, siūdavo žaizdas, vikriai lupinėdavo šratus ir kulkas. O jei kuris mirdavo, pabučiuodavo į lūpas ir pasimelsdavo. Žaizdos greitai gydavo, Žmogaus sūnus jas tepdavo žolelių tepalu, plaudavo įvairiais nuovirais, gal net užkalbėdavo. Tada jo veidas nušvisdavo, rankos sukriai darbuodavosi, žvilgsnis pasidarydavo mąslus ir reikšmingas. Kovotojai, daugiausia valstiečiai, stataus būdo, iš pradžių šaipydavosi iš daktaro baimės mūšio metu, laikė jį išlepusiu ponaičiu, nežinia kodėl prisiplakusiu prie jų būrio: ko jam čia reikia, argi jis ką nors nutuokia apie žemę ir laisvę, geriau tupėtų savo dvarelyje ir gydytų sulenkėjusių bajorų žmonas ir dukreles? Gal jis net caro ar generalgubernatoriaus Muravjovo, Koriko, žmogus, pasiųstas šnipinėti sukilėlių paslapčių? Bet matydami, kaip Žmogaus sūnus pasiaukojamai triūsia prie sužeistųjų, kaip išplėšia mirčiai iš nasrų ir atgaivina nebe šio svieto gyventojus, kaip grąžina jiems jėgas, palengva priprato prie jo ir nebelaikė svetimu. Tačiau net tada gydytojas nepasidarė šnekesnis, dažniausiai laikydavosi nuošaliai, tik retkarčiais persimesdavo lenkišku žodžiu su Mamertu Gedgaudu, lietuvišku – su Adomu Bite.

Vasarą sukilėliai pralaimėjo visus mūšius vieną po kito: Kauno vaivada Zigmantas Sierakauskas ir kolonos vadas Boleslovas Kajetonas Koliška netoli Biržų, ties Gudiškiu ir Šniurkiškių palivarku, buvo sužeisti ir pateko į nelaisvę; į nelaisvę pakliuvo ir Gedgaudas, sumuštas Radviliškio rajone, Legečių miške. Sierakauskas ir Gedgaudas Muravjovo įsakymu buvo pakarti, o Koliška sušaudytas. Būriui ėmė vadovauti Adomas Bitė. Argi galėjo menkai ginkluoti valstiečiai atsilaikyti prieš caro kariuomenės kareivius ir kazokus? Šiaulių apskrityje, prie Mažuolių, Želaičių, Burių, jie atkakliai kovėsi, bet kaskart turėdavo trauktis, priešo valiai palikdami žuvusiuosius.

Rugpjūčio mėnesį po pralaimėtų kautynių Žmogaus sūnus į miško tankmę ant kupros nutempė sužeistą valstietį Puteikį, kuris plūdo krauju. Kai nutilo mūšio garsai, daktaras paguldė sukilėlį po egle ir mėgino užsiūti plačią durtinę žaizdą po krūtinkauliu, tačiau kraujas veržėsi pro siūlus, matyt, buvo perrėžta stambi kraujagyslė, gal net pilvo aorta; vyras tiesiog geso akyse, kažką vis dar stengėsi pasakyti, bet nebepajėgė. Žmogaus sūnus tarėsi nugirdęs kartu su kraujo burbulais iššvokščiamą žodį „namo“; ir tada jį ištiko didžiulis ilgesys. Jo sąmonėje ūmai nušvito jam pažadėtų namų vaizdas: galybė kambarių su savaime atsiveriančiomis durimis, per juos gali eiti nelyg sapnuodamas, jie vienas už kitą didesni ir erdvesni, pro langus plūsta šviesa, lubos nusagstytos rubinais, topazais, ametistais, safyrais ir smaragdais, grindys spindi kalnų krištolu, chalcedonu ir rožiniu strazu, sienomis leidžiasi žydinčių gėlių girliandos, ore sklando aukso ir sidabro dulkės. Žmogaus sūnus kaukštelėjo dantimis iš neviltingo pykčio ir ėmė nykiai mykti – nepaisant visų jo pastangų Puteikis mirė, jo kraujas vėso. Nuleidęs galvą ir nekalbus gydytojas grįžo pas sumuštus sukilėlius.

Rugsėjį prie Želaičių kaimo dar kartą ilgesys ir regėjimas supurtė Žmogaus sūnaus dvasią. Žiūrėdamas į vaivorykštę jis vėl išvydo aibę spindinčių kambarių, juose skambėjo dangiškų sferų muzika, viename iš jų, aukščiausiame ir šviesiausiame, stūksojo sostas, jame sėdėjo valdovas, o jo karūną puošė topazai, rubinai, deimantai ir smaragdai. Ir tarė Žmogaus sūnus: „Mano tėvo namuose daug buveinių.“ Niekas jo nesuprato, tik Adomas Bitė apkabino jį per pečius ir pasakė: „Neskubėk išeiti, Žmogaus sūnau, tu mums labai reikalingas: kas slaugys sužeistuosius? Bet mes nežinome tavo kelio.“

Namų vizija, savo nežemiškumu pribloškianti daktarą, ėmė kartotis vis dažniau. Ilgesys jį smaugte smaugė, jis vos įstengdavo perrišti gyjančias žaizdas. Spalio pradžioje staiga prabilo apie žmogų, kuris juos išduos. „Parodyk man jį“, – paprašė būrio vadas. Bet Žmogaus sūnus tik papurtė galvą. „Kodėl nesakai?“ – paklausė Bitė. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas!“ – išgirdo tiesų atsakymą. Mūsų gydytojas pamišo, pagalvojo sukilėlis Adomas. Kraujas, žaizdos, mirtys, baimė, vilties praradimas kiekvieną iš mūsų gali palaužti.

Žmogaus sūnus vis labiau jautė, kad neilgai tvers: ne jo jėgoms iškęsti kautynes, persekiojimą, sužeistųjų dejones, sukilėlių kraują ant savo rankų, mirtis ir miško pakraštyje atsiveriančias kapo duobes. Už ką šitie žmonės kovoja? Jie sako, už žemę ir laisvę. Ar jie žino, ar supranta, kas tai yra? Ir kad tai yra laikina: dulkė, žmogau, esi ir į dulkę pavirsi. Argi įmanoma laisvė šiame gyvenime? Argi gali žemė kam nors priklausyti, jeigu ji yra Dievo? Argi žemė ir laisvė gali būti brangesnės už gyvybę? Ar jie susimąsto, kas jų laukia po mirties?

Sukilėliai žinojo, kad jų pėdomis seka generalgubernatoriaus Koriko pasiųsti reguliariosios kariuomenės pulkai, prieš kuriuos neatsilaikys. Tad reikia manevruoti, trauktis, slėptis nuošaliuose dvareliuose, kad kuo ilgiau pavergtiesiems ir pasmerktiesiems šviestų sukilimo, nepaklusnumo svetimai jėgai idėja.

Ar turiu teisę juos dabar palikti? – svarstė Žmogaus sūnus, kartu su kovotojais nakvodamas perlytoje šiaudų stirtoje. Dabar, kai jie pralaimi, kai gali būti išduoti? Kai jų dvasia nupuolusi, ir net Adomas Bitė vengia jų klausiamų akių? Kai jiems gresia galbūt paskutinis mūšis, kurio metu jie bus išskaidyti ir keletas jų beprasmiškai žus? O likusieji?..

Ir tos kautynės įvyko spalio 27-osios rytą prie Notiniškių kaimo. Žemę gaubė tirštas rūkas, iš jo išniro raitas žvalgas ir išgąstingu balsu sušuko: „Priešai!“ – „Kur jie?“ – ramiai paklausė būrio vadas Adomas. „Mes apsupti! Jie jau čia pat!“ Antrasis žvalgas pranešė, kad raitieji sukilėliai dar spėtų ištrūkti nesusidūrę su ulonų eskadronu, tačiau Bitė įsakė pasiruošti mūšiui, nes negalėjo palikti pėsčiųjų valstiečių, kuriuos būtų užkapoję kavaleristai. Ir štai rūke pasigirdo ritmingas kanopų dunksėjimas: tai šuoliavo rusų kariaunos raiteliai. Sukilėlių vadas išrikiavo savuosius ir įsakė laukti, kol pasirodys priešų siluetai, o tada mostelėjo kardu ir riktelėjo pulti. Pėstieji nulėkė jiems iš paskos, atstatę šakes, lopetas, dalgius.

Po pusvalandžio Adomas Bitė, supratęs, kad mūšį pralaimės, nes rusų ulonų buvo keliskart daugiau, sukomandavo raiteliams veržtis pro priešų gretas į mišką, o pėstiesiems trauktis į liekną. Norint neprarasti viso būrio, kitos išeities nebuvo. Rūkas nesisklaidė, įmirkusi žemė nenoromis gėrė kraują.

Žmogaus sūnus su padalinio pėstija pūkštelėjo į raistą, kaip ir visi kiti nežinodamas, ar pasiseks pasiekti kitą pakraštį.

Trumpa rudens diena jau baigiasi, o jie vis dar murkdosi po balyną ir jau pradeda suprasti, kad klumpina išilgai pelkės. Pėsčiųjų vyresnysis nusprendžia sukti į dešinę, vyrai ūkčiodami perduoda jo komandą vienas kitam. Kai paskutinė šviesa virš raisto ima merktis, sukilėliai staiga išvysta eglių guotą. Dabar svarbiausia neskubėti ir nenugrimzti į akivarą; stumtis žingsnis po žingsnio, retkarčiais pakeliant akis ir nustatant, ar dar toli. Širdys džiaugsmingai tvaska, tarsi jie būtų laimėję mūšį, tarsi jiems nebegrėstų rytdienos pavojai. Kad tik eglės nepasirodytų esą kerokšliai, susiliejantys su debesų tamsa. Kad tik neatsivertų neperžengiama pliurė. Visą dieną pūškavus per pelkę, jiems paprasčiausiai nebeužtektų jėgų sukti į šalį arba klampinti dideliu lanku.

Kai sukilėliai pasiekė eglių guotą, paskutinės jėgos, regis, tą pat valandėlę juos apleido. Pamiršo svajoję išsigręžti sermėgas, išpilti vandenį iš aulinių, nusivynioti permirkusius autus; griuvo ant kietos žemės, glaudėsi vienas prie kito, kad nors kiek apšiltų, ir tuoj pat užknarkė. Net vargano valgio neprisiminė.

Prieš rytą Žmogaus sūnus vėl susapnavo namų buveines: erdvios, saulėtos, šiltos, kvepiančios mirtomis, mairūnais, hiacintais ir rytietiškais smilkalais. Ėjo, klaidžiojo, juokėsi, pašokdavo ir nuplasnodavo, nejausdamas svorio, o kambariai vis aukštėjo, tiesiog vėrėsi į bedugnes žydrumas. Bet ūmai išgirdo balsą: „Kad grįžtumei į namus, pirma turėsi numirti.“ Ir tai buvo rūstus tėvo balsas. Žmogaus sūnus krito žemyn tarsi akmuo, stiprios rankos išsviestas į orą. Kurį laiką neįstengė patikėti gulįs tarp sukilėlių. Kilstelėjęs galvą brėkšmoje pamatė valstietį, brendantį į pelkę, bet neįžiūrėjo veido.

Netrukus sukilo ir kiti vyrai: rąžėsi, trynėsi akis, dūsavo, žiovavo, ieškojo maisto po terbas. Sėdo ratu ir dalijosi, kas ką radęs: duona, riebia aviena, džiovintu sūriu, česnaku ar svogūnu.

– O kur Judašius? – staiga pasigedo būrio vyresnysis Vincas Povilianskis.

– Gal už eglės tupi? – pajuokavo ūsočius kalvis, barstydamas druska keptą bulvę.

– Vyrai, ar kas šįryt matėte Judašių? – sunerimo Vincas. Sukilėliai žvalgėsi vienas į kitą, purtė galvas. – Nejaugi būtų vakar paskendęs?

Tai jis, pagalvojo Žmogaus sūnus, bet nieko nesakė.

– Užuodžiu dūmus, – prabilo seniausias iš jų, Lapienis. – Ten bus sodžius.

– Ten link ir trauksime, – atitarė jam Povilianskis.

Vyrai suskato gręžti nuo kūno šiek tiek pradžiūvusias rudines, kratyti iš naginių dumblą, pilti iš aulinių vandenį.

Ar turiu teisę tylėti? – svarstė daktaras, užsimaukšlindamas ant akių kepurę. Sąžinė kandžiojosi, ir jis bijojo ištarti nelemtą žodį. Tebus tavo valia, tėve, galiausiai nutarė, o ne mano.

Po pusvalandžio lieknas ėmė šviestis. Valstiečiai, pajutę kaimo artumą, pralinksmėjo, garsiau sušneko: ten jie nusipraus švariu vandeniu, išsidžiovins drabužius ir autus, įlindę į daržinę išsimiegos kvapniame šiene.

Žmogaus sūnus, atvirkščiai, vis labiau niaukėsi ir liūdo: ar galima tikėti tėvo žodžiais, kad jo ten laukia atgaja ir žemiškos kančios užmarštis? O jeigu tai tik tuščias regėjimas, ir nėra jokių buveinių, nusagstytų smaragdais, rubinais, ametistais? O jeigu nėra?.. O jeigu ir ten reikia žygiuoti per raugčiojančią pelkę su užsimerkusiomis akivarų akimis, jeigu ir ten teks slapstytis nuo nuožmių kazokų, jeigu ir ten iš žmogaus kūno almantis kraujas maišysis su balų vandeniu ir kelio žvyru? Tėve, argi man niekur daugiau nėra vietos?

Bet pašokęs šviesių namų ilgesys slopino niūrias mintis, tad gydytojas klampojo per raistą neatsilikdamas nuo valstiečių.

Pirmieji vyrai jau išbrido iš pelkės ir griuvo ant tvirtos žemės, apglėbdami ją; likusieji irgi džiaugsmingai šūkčiojo iškėlę rankas. Kokios jaukios ir artimos sodžiaus trobos, su rūkstančiais kaminais, su lojančiais šunimis ir šėlstančiais vaikais! Su besišypsančiais moterų veidais...

Bet tuo metu nuo žirgų kanopų sutrinksėjo žemė ir iš kaimo ūlyčios išlėkė raitelių būrys. Priekyje, pasistojęs balnakilpėse, iškėlęs kardą, spindėdamas antpečiais ir akselbantais, šuoliavo rotmistras.

Sukilėliai negalėjo patikėti: vienur kitur pasigirdo nusivylimo aimana, perkūno ar velnio vardas.

– Atgal! – šūktelėjo Vincas Povilianskis. – Mes išduoti!

Valandėlę būrys pakriko: atsirado narsuolių, norinčių kautis su ulonais, kiti jau atgręžė nugarą sodžiui ir, grieždami iš pykčio dantimis, šlumpino atgal į raistą.

– Klausyt mano komandos! – suriko vyresnysis.

Kovotojai pakluso Vinco įsakymui; tik daktaras dvejodamas trypčiojo vietoje. Bet, matyt, jį įveikė namų ilgesys, nes netrukus ryžtingai nubrido į krantą. Stabtelėjo ir išdidžiai pakelta galva laukė, kol atšuoliuos rotmistras. Karininkas sustabdė žirgą per žingsnį nuo Žmogaus sūnaus.

– Ko nebėgi? Ko nesigini? – nustebęs paklausė. – Juk galiu perkirsti tave kaip aviną.

– Negali! – niūriai šypsodamasis atšovė gydytojas. – Tai ne tavo valioje!

Ūkčiodamas ir švilpčiodamas atkaukšėjo ulonų būrys.

– Nebijai mirti? – gūžčiojo pečiais rotmistras. – Kas tu toks?

Staiga pro raitelių gretas prasispraudė valstietis: tas pats, ryto brėkšmoje nuklampojęs per raistą.

– Aš pažįstu jį, – nusiimdamas kepurę prieš karininką tarė jis. – Tai sukilėlių daktaras. Jis vadina save Žmogaus sūnumi.

– Žmogaus sūnumi? – nusikvatojo rotmistras. – Gal tu iš tiesų esi mesijas?

Taip yra, kaip sakai, – linktelėjo galvą gydytojas. Jis pažino valstietį, nes, vasarai baigiantis, per kautynes prie Mažuolių sodžiaus Judašius buvo sužeistas į kaklą, kraujas švirkštė čiurkšle, vyras būtų miręs, bet daktaras ištempė jį iš mūšio lauko, užmigdė, susiuvo žaizdą, aptvarstė, paskui visą mėnesį slaugė. Taip ir turėjo būti, dabar pagalvojo Žmogaus sūnus.

metai_2013_5-6.png– Jis vaikščiojo po kaimus ir kurstė mus sukilti, – toliau vebleno išdavikas. – Jis šnekėjo apie laisvę ir lygybę, sakė, kad turime būti išdidūs ir liautis vergauti engėjams, kad prievarta yra didžiausia nuodėmė.

Šią valandėlę daktaras neprisiminė apie tai kalbėjęs, bet kad taip mąstė – gryna tiesa. Bet kokiu būdu sukilėliai atspėjo jo mintis? Tatai liks paslaptis ir jam, ir jiems...

– Maniau, kad tu bajoras, – paniekinamai prabilo karininkas, – o, pasirodo, esi toks pat mužikas, žemės kirmėlė. Būsi pakartas kaimo viduryje.

– Norėčiau mirti ant kryžiaus, – nuolankiai paprašė Žmogaus sūnus. – Kad įvyktų taip, kaip rašte parašyta.

– Dar ko užsimanysi! – nusišaipė rotmistras. – Jo šviesybė generalgubernatorius Michailas Muravjovas įsakė teisti tik bajorus, o mužikus ir net jūsų popus karti be teismo, viešai, kad ir kitiems pamoka būtų.

Bėgti buvo vėlu, nes daktarą iš visų pusių apsupo švytruojantys kardais kavaleristai, kurių žirgai žvengė ir nekantriai trypė. Žmogaus sūnų nutempė į sodžių, kur paskubomis buvo statomos kartuvės. Karininkas įsakė suvaryti kaimiečius, jų žmonas ir vaikus, kad pamatytų, kas laukia maištaujančių sukilėlių.

Kai daktaro kūnas suvirpėjo kilpoje, čia pat, pelkėje, trenkė perkūnas. Išsigando ne tik sodiečiai, bet ir ulonai. Regis, nejauku pasidarė ir pačiam rotmistrui. Tada jis teisybės dėlei liepė šalia Žmogaus sūnaus pakarti ir pardaviką Judašių.

Sukilimas palengva blėso tarsi nekurstomas laužas.

Metų pabaigoje buvo suimtas žymus Lietuvos sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius ir karo lauko teismo nuosprendžiu gruodžio 28-ąją pakartas Kaune. Konstantinas Kalinauskas, vadovavęs sukilimui Lietuvoje ir Baltarusijoje, kitų metų pradžioje buvo išduotas, karo lauko teismo pasmerktas mirti ir kovo 22-ąją pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Lietuva vėl daugeliui metų paniro inertiškon prieblandon.

 

2012