tekstai.lt

Marytė Kontrimaitė. Piktoji ugnis

Apsakymas

 

Nuotr. ið asmeninio archyvo
Nuotr. ið asmeninio archyvo
Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.

...Pabudo tėvui įėjus į jos kambariuką prie verandos.

– Kažkas šviečia, gal kokia mašina atvažiavo, – pratarė jis, atidarydamas duris į verandą. Ir tą pačią akimirką suriko neatpažįstamu balsu: – Jėzau Marija, degam!

Ji pašoko, išpuolė į verandą, išvydo liepsną virš greta namo stovėjusio tvarto, tame gale, kur buvo garažas.

Kartu su tėvu per gerąjį kambarį, virtuvę, priemenę išbėgo į kiemą – liepsnojo visas tvarto stogas, pastogė, pritutinta sauso it parakas šieno. Mama vienais naktiniais puolė prie tvarto durų, kad išleistų gyvulius, bet kol atrišo duris, apdegė rankas ir veidą, atšoko. Tėvas pastvėrė porą kibirų, išsuko vandens, šliūkštelėjo ant jau rūkstančio gyvenamojo namo galo; išvydęs ant skiedrinio stogo šokinėjančias liepsneles, numojo ranka ir įėjo į trobą – nešti laukan daiktų.

Iki tol stovėjusi be žado, ji puolė į mažąjį alkierių, kur miegojo Rimutis. Sugriebusi vaikiuką su visai patalais išlėkė per verandą į kiemą. Paguldė sūnėnuką po nuošaliau stūksančia storąja liepa. Tas išsibudinęs spoksojo plačiom pelėdžiuko akim į vis platėjančią liepsną.

– Bloga ugnelė, negera ugnelė, – pratarė vaikas.

– Gulėk čia, nesikelk, būk geras, – paprašė ji, – aš tuoj vėl atbėgsiu.

Stvėrė verandoje stovėjusį artipilnį medaus bidoną, išvilko laukan. Paskui – medsukį. Sugrįžo į savo vasarinį kambarėlį ir išnešė abi dideles rankines, prikrautas jos rudeninių drabužių, knygų ir kaimo lauktuvių. Kaip tik tą rytą ji turėjo išvažiuoti į Klaipėdą pas seserį, kur gyveno per mokslo metus – arti nebuvo vidurinės mokyklos.

Paskui jau blaškėsi po namą, stvėrė, kas pakliuvo po ranka, tempė lauk ir krovė nuošaliau, kur liepsnos negalėjo pasiekti.

Niekas nesusiprotėjo įjungti elektros, visi puldinėjo prietemoj, virpančioje nuo vis ryškėjančios gaisro šviesos. Namo stogas jau buvo apimtas liepsnos, kai pasigirdo katino kniaukimas – Murzius peliavo palėpėje. Ji nubėgo išleisti. Priemenėje, kur buvo laiptai, nieko nesimatė per dūmus, tvoskė karštis, tėvas liepė eiti laukan.

Paskui ji tik sėdėjo po liepa, apsikabinusi mažylį, glostė jį, ramino, tuo pačiu – ir save.

Visas namas liepsnojo, ugnis skrido per didžiųjų klevų viršūnes, nešė tolyn popierius – apdegusius knygų lapus, nuotraukų skiautes. Ji graužėsi, kad nesusiprotėjo paimti trijų albumų, prikimštų jų gyvenimo atspindžių – šiek tiek senųjų, gautų iš giminaičių, o daugiausia – iš Sibiro ir vėlesniųjų, iš kurių buvo matyti, kaip atkuto senstantys tėvai, atgavę savo namus, kaip jie pamažu atsikūrė, kartu ir sodas, ir visa aplinkui...

Popieriai skrido tolyn, liepsna su vėju nunešė juos per laukus, išbarstė iki pat pamiškės. Ji nusigręžė – viskas kaip buvę, – žvaigždės, tamsūs laukai tolumoje, tik ant artimesnių medžių virpčiojantys atšvaitai priminė, kad ne, visa tai – ne sapnas.

Užsidegė arčiausiai namo augusi trešnė. Iš po ja stovėjusio avilio išlėkė bičių spiečius ir puolė į ugnį.

– Vargšės bitelės, – atsiduso tėvas, iki tol tyliai stovėjęs po liepa.

Motina tik sukūkčiojo:

– Dievulėliau, kaip dabar gyvensim...

Pamažu ėmė švisti. Ryškios rugpjūčio žvaigždės išblėso. Sukritus stogui ir sugriuvus sienoms, ugnis nuslopo. Pagaliau atburzgė gaisrinė – matyt, iškvietė kažkas iš kaimynų, – telefono vienkiemyje nebuvo. Užpylė sukritusius degėsius, liko stirksoti vien pajuodęs kaminas.

Ji priėjo prie buvusio tvarto. Pro nuodėgulius buvo matyti apdegusi karvės maita, jai į sprandą giliai įsirėžusi grandinė – gyvulys bandė nusitraukti... Netoliese prie pat durų – ir visų trijų avelių apdegę likučiai. Po kiemą klydinėjo abi apsvilusios kiaulės – kažkaip išsilaužė iš savo gardo ir išpuolė pro mamos atrištas degančias duris. Kieme dar matėsi kelios suodinos vištos.

Tame gale, kur stovėta didžiosios tėvo meilės – senutės mašinukės, nusipirktos iš pažįstamo ir nuolatos remontuotos, kur būta nemažos degalų atsargos, laikyti įvairūs padargai – riogsojo susisukusių geležų krūva.

Pamažu ėmė rinktis artimesni ir tolimesni kaimynai. Docienė iš gretimo vienkiemio pasakojo susirinkusiam būreliui:

– Pamačiau, kad dega, o namie lyg niekas nejuda, pamaniau, gal miega. Nubėgau pas Vaidotienę pasakyti...

„Manė, kad miegam, ir neskubėjo mūsų pažadinti?“ – šmėstelėjo mintis. Štai kaip būna, kai nesutariama, – abi artimiausios kaimynės buvo susipykusios su motina, kuri negalėjo pamiršti, kad, juos ištrėmus, kaimynės susinešė jos pirktus baldus, o sugrįžus iš Sibiro negrąžino (o tolimesnieji kaimynai atvežė jos kraitines skrynias su įvairiais išsaugotais daiktais).

Docienė nusiskynė nuo prie namo augusios obels šakos obuolį, atsikando ir pranešė:

– Gatavai iškepęs!

Ji pasibjaurėjusi nusigręžė, nuėjo pas vėl gerai įmigusį Rimutį, apklostė, pakišo po apklotu atvėsusią rankelę.

Tėvas pasakė:

– Tau reikia išvažiuoti. Vis tiek čia niekuo nepadėsi, o poryt jau reiks eiti į mokyklą. Palydėsiu iki autobuso.

Vakar buvo sutarta, kad tėtis savo mašinuke nubildins dešimt kilometrų iki greitojo autobuso stotelės. Dabar teko paėjėti pusvalandį iki lėtai šliaužiančio ir stovinėjančio kas keli kilometrai autobuso stotelės.

Tėvas nešė rankines, ji – rankinuką, rezginę su obuoliais ir portfelį su knygomis. Nudiegė širdį pamačius, kaip per vieną naktį suseno tėvas. Stipriausias vyras visoje apylinkėje, aukštas, plačiapetis, visada žvalus ir giedro veido, dabar sulinkęs, lyg sumažėjęs, žengė tylom nuleista galva.

– Kad taip būtų dešimt metų anksčiau, nesunkiai atsistatyčiau, – pratarė atsidusęs. – Ir draudimo nebuvau atnaujinęs...

Ji tylėjo. Tik jiems priėjus autobusą ir sukėlus nešulius, paglostė jo nusvirusią ranką, pabučiavo į šeriuotą skruostą. Atsisėdo prie lango, sumokėjusi konduktorei nusigręžė, pamojavo stovinčiam tėvui. Ir vos pajudėjus autobusui pratrūko tos ašaros.

...Po Sibiro tėvui išimties tvarka buvo leista nusipirkti savo buvusį namą, iš kur iškraustė visiškai prasigėrusią porą. Tarybinio ūkio direktoriui labai trūko specialistų, o čia – smetoninę amatų mokyklą baigęs visų galų meistras, kalvis, dailidė ir stalius, prireikus – šiek tiek susigaudantis ir mechanikoje. Direktorius kelis kartus važiavo į rajoną ir iškovojo buvusiam tremtiniui teisę grįžti į vienkiemį, bet ne už dyką. Kaina buvo nedidelė, o tėvas turėjo sukaupęs neblogą sumelę, dirbdamas Sibire įvairiausius darbus, daugiausia statybose.

Po Stalino mirties, per „atšilimą“ buvo subūręs statybos brigadą, priėmė daug tremtinių, lietuvių ir kitų (svarbiausias reikalavimas – kad ne girtuokliai ir ne slunkiai būtų), pats brėžinius braižė, darė apskaičiavimus, sąmatas, parodydavo, kaip dirbti, kur sunkiau – prikibdavo. Stverdavo sunkų rąstą, kurį du vyrai vos pakeldavo, ir nešdavo kaip niekur nieko. Rusai jį pravardžiavo „litovskij medvedj“, nors į mešką nebuvo panašus – plačių pečių, bet liekno liemens iki pat senatvės... Po darbo dar prisidurdavo namie meistraudamas kaimynams ir pažįstamiems šį bei tą. Įdomiausias jo uždarbis buvo iš kiaulių dorojimo. Kartą pamatė, kaip keli vyrai vaikosi po kiemą sužeistą kraujuojančią kiaulę, ūkininko širdis neatlaikė – užėjo ir pasisiūlė ją normaliai paskersti. Vienu dūriu nusmeigė, tada jo paklausė, gal mokėtų ir išdarinėti. Sutiko, išgarsėjo kaip „specialistas“, ir nuo tol, prasidėjus kiauliaskerdžio metui, jų namuose kone kasdien būdavo šviežios mėsos – atlygis už tą nemalonų, bet svarbų darbą.

Atsivežtųjų iš Sibiro pinigų būtų užtekę nusipirkti namukui rajono centre, motina pyko, kad sukišo viską į tą sutrūnijusią griuveną, kurią teks ne remontuoti, bet iš naujo atstatyti. Ir tikrai – prireikė iš naujo kloti grindis, pakeisti didelę dalį sutrešusių sienojų, kelti naujas gegnes ir dengti stogą. Per pirmą lietų neužteko kibirų, dubenų ir puodų statyti po teškančiais srautais.

Ji prisimena, – pirmą dieną atvažiavusi vaikščiojo po krūmais ir dilgėlėm apžėlusį kiemą, persenusį sodą, pilną džiūstančių, ligotų medžių, ir vis tiek jautė keistą džiugesį – tai mano tikroji vieta. Žinojo, kad tėvas viską greitai pakeis ir bus tikri namai, tėviškė.

Iš pradžių ji ten beveik negyveno, – glaudėsi pas seserį, grįžusią anksčiau, ištekėjusią ir įsidarbinusią Klaipėdoje. Pirmąją vasarą statyba vyko visu smarkumu. Tėvas beveik viską darė pats, tik retsykiais pasikviesdavo kokį pažįstamą į talką. O stogą klojo tik su dukros pagalba. Ji nešė pušines skiedras, kuo didesnį glėbį, kabarojosi kopėčiomis, skubinosi, kad tėčiui nepritrūktų darbo, ir tik tik spėdavo, visai nedaug laiko likdavo prisėsti ant stogo, atsikvėpti ir apsidairyti...

...Giedrų giedriausia vasaros diena, dangus tik truputį pamargintas debesiukais, ošia aplink visą sodybą išlapoję didžiuliai uosiai, klevai, storasis ąžuolas kieme, tyliai stūkso tamsi eglių greta, sauganti namus nuo šiaurės vėjo. Ir aidi aplinkui valso ritmu – viens du trys, viens du trys – plaktuko dūžiai. Kiekvieną naują skiedrą tėvas prikala trimis vinimis – trimis smūgiais. Vinys sulenda kaip į sviestą, jos atnešta, rodos, nemaža skiedrų krūvelė jau beištirpstanti. Ir vėl – riedėte nuriedėti nuo stogo, paknopstom prie didžiosios skiedrų krūvos, čiupti kuo didesnį glėbį, tada kopėčiomis aukštyn. Ji taip stengėsi, kad tėčiui nereikėtų jos laukti, nors jis neragino ir nesibarė, net sakė neimti per didelio glėbio, kad nepavargtų. Ji visur stengėsi būti su juo – nuo mažens nemėgo vadinamųjų moteriškų darbų – virti, skalbti, ypač – lyginti skalbinių, visai netroško siūti ar megzti, per darbų pamoką mokykloje įsigudrindavo vieną servetėlę siuvinėti kone metus. O štai su tėte – malkų pjauti, ką nors kasti ar kalvėje dumples padumti – visada prašom.

Ji buvo įsidėmėjusi kažkada nugirstą pokalbį, kad jai gimus tėvas patyrė didelį nusivylimą – pagrandukė atėmė paskutinę viltį susilaukti sūnaus. Ir kol buvo maža, paklausta, kuo norėtų būti, atsakydavo – berniuku. Jiems gerai – gali karstytis po medžius, peštis, ir šiaip jiems kur kas daugiau leidžiama, o jai vis primenama – „tu mergaitė, turi gražiai elgtis“. Užtat ir stengdavosi kuo daugiau padėti tėvui, būti su juo. Mamai padėti – buvo dvi gerokai vyresnės seserys. Tačiau grįžusios į Lietuvą jos abi įsidarbino ir apsigyveno kitur, vėliau ištekėjo, parvažiuodavo į tėviškę tik per atostogas ar šventes. Taigi moteriškų darbų jai išvengti nepavykdavo, o mama vis bardavosi – kaip koks vaikėzas, – kalvėj, meistarnėj ar ant stogo užsikorusi su knyga ir neprisišauksi...

Daugiausia darbų jai tekdavo, kai mama, kuriai nebuvo į stažą įskaityti Sibiro metai ir, nors buvo jau pensinio amžiaus, turėjo dar keletą metų mokytojauti pradinėje mokyklėlėje šalimais, vasarą išvažiuodavo porai savaičių į sanatoriją. Tada ji likdavo dviese su tėvu – gaminti valgį abiem, rūpintis gyvuliais ir paukščiais (tie nelemtieji kalakutai – vos palesinai ir vėl eina apie langus kiauksėdami), ravėti daržą ir grėbti šieną, dar ištaikydavo laiko pauogauti ar pagrybauti buvusiame savo miškelyje, o jau knygų skaitymui likdavo tik vakaras ir naktis.

Giedromis vidurvasario naktimis ji dar mėgdavo paėjėti per laukus iki aukštesnės kalvelės, kur šviesioje prieblandoje buvo gerai matyti aplinkinės kalvos, miškeliai, tvyrantys daubelėse rūkai ir vis gelsvėjantys laukai, o saulėlydžio pašvaistė pamažu slinkdavo į rytus, kad po kelių valandų pavirstų saulėtekiu...

Ją visada lydėdavo Vilkis, kurį naktimis paleisdavo. Jis tikrai buvo panašesnis į vilką negu į šunį ne tik didumu, bet ir būdu – ateinant svetimam nepuldavo loti, o atidžiai stebėdavo žibančiomis akimis, slinkdavo netoliese, lyg tykodamas, bet niekad niekam neįkando, – įsitikinęs, kad ateivis pasuko nuo vieškelio keliuku į jo šeimininkų namus, nuliuoksėdavo prie langų ir tik ten imdavo loti. Jis apskritai mėgdavo tylom slankioti aplinkui ir visada ją pasitikdavo, kai parvažiuodavo vėlai vakare traukiniu ar autobusu, – tekdavo eiti apie aštuonis kilometrus, didžiąją kelio dalį – nuošaliau nuo sodybų per miškelius, laukus. Vos paėjus nuo stoties už miestelio prieblandoje pasigirsdavo tapsėjimas ir jau – Vilkio letenos ant pečių, jis lyžteli veidą ir stropiai sukiojasi aplinkui, tai užbėga į priekį, tai lapsi šalimais iki pat namų. Jis kažkaip žinodavo ją pareinant ir būtinai, jei tik būdavo paleistas, pasitikdavo. „Juk Vilkis mus ir išgelbėjo, – pagalvojo, – tėtis sakė, kad pabudo nuo smarkaus lojimo po langais.“

Rytą jai netekdavo anksti keltis, nes tėvas pats pamelždavo karvę, išvesdavo ją ir avis į lauką, pats pasitaisydavo valgyti ir išeidavo į valdiškus darbus. Dukrai reikėjo tik pašerti kiaules, visą alkanų viščiukų, ančiukų ir kalakučiukų armiją, nueiti perkelti karvės ir avelių, pataisyti pietus. O toliau jau sulig sąžine – kiek nuravės daržo ir braškyno, kiek pati nugrėbs šieno, o kiek paliks vakarui, kad parėjęs tėvas vos užvalgęs kartu nueitų, prikibtų – viens viens ir jau stovi gražios kupetaitės, ir nebelikę to didelio ploto, kuris jai atrodė tiesiog gyvas vargas, kol sugrėbs. O suvežti – apskritai greitas darbas: dvikinkį vežimą, jos krovimu nesitenkinęs, dar pats sumina, prikrauna kone sulig namu, didžiuliais plakais sumeta daržinėje, per kelis kartus – ir suvežta, ir jau galima eiti į kūdrą nusiplauti prakaito su šieno dulkėm. Vanduo drungnas, karosiukai plūkauja apie kojas, paplauki į vidurį, kur vėsiausia – ten versmė, atsigauni, ir lyg nebuvę karštos dienos, ilgų piktžolėtų burokų vagų ar bulvių ravėjimo, sunkių šieno glėbių kamšymo ir mindymo, srūvančio nugara prakaito...

Autobusas šliaužia pamažėle per miškelį, laukus ir miestelį – Žarėnai, kadaise teko pražiopsojus autobusą nuo vienkiemio nužingsniuoti šį vienuolikos kilometrų kelią pėsčiomis. Akys slenka per mirgančias pro šalį pažįstamas vietas, o atmintis vis piešia tėviškės idilę, kurią surijo piktoji ugnis, – jau nebebus tokių namų, bus gal kitokie, bet neliks to saugumo jausmo, tvirto tikėjimo, kad visada gali čia sugrįžti, pabėgti nuo bet kokios bėdos, skriaudos ar neteisybės.

Privažiavo Plungę, kol sulaukė Klaipėdos autobuso, ašarų srautas apstojo, bet vos įsėdo, vėl plūstelėjo, skaudžios, deginančios, nesuvaldomos. Nusigręžusi į langą ji nematė pro šalį slenkančių laukų, miškų, miestelių. Atmintis piešė šviesius pražuvusių namų vaizdus ir nuo jų vis atsinaujindavo ašarų srautas, neišsekęs iki pat kelionės galo.

Pagaliau Klaipėda, maršrutinis autobusas, sesers namai – vieno kambario butas „chruščioviniame“ name žemomis lubomis, su ankšta virtuvėle. Atsirakino duris – sesuo darbe, – išsidėliojo nešulius, netyčia šmėstelėjo atvaizdas veidrodyje – pasirodė, kad kažkas ne taip. Priėjo, įsižiūrėjo – veidas baltas kaip popierius, jos rudo įdegimo – pavasarinio – pajūryje, vasaros – laukuose, daržuose – nelikę nė pėdsako. Lyg būtų apkritęs baltais pelenais – sudegusių knygų, dienoraščių, rašytų nuo pat trečios klasės, giedrų vilčių ir svajonių. Akys paraudusios, blausios, visas veidas lyg kaukė. Ji prisiminė matytas graikų tragiškų kaukių nuotraukas ir nejučiom šyptelėjo – panašu. Pasipurtė – ne, ji neturi pasiduoti. Reikia susiimti, pasiruošti naujam gyvenimui, kuriame ji turės labiau pasikliauti savimi ir, kiek galės, padėti tėvams.

Parėjo iš darbo sesuo Albina. Vos dirstelėjusi į jaunylės veidą, paklausė:

– Kas atsitiko?

Sunkiai rinkdama žodžius papasakojo seseriai, pirmiausia – kad jos vaikui viskas gerai, kad ir tėvai sveiki gyvi, o štai namai – taip, jų nebėra. Sesuo sunkiai susmuko ant kėdės, patylėjo, paskui dusliai pratarė:

– Bet kodėl kilo gaisras, ar kas nors žinoma? Gal perkūnija buvo, žaibas trenkė?

Keista, šis klausimas jai iki šiol kažkodėl nekilo.

– Kai išbėgom laukan, buvo giedra, pilnas dangus žvaigždžių, jokios perkūnijos negirdėjom gal porą savaičių.

– Tai kas, gal elektra, gal šienas sukaito ir užsidegė?

Abi ėmė svarstyti, bet nieko negalėjo sugalvoti. Tvarte ir daržinėlėje buvo įvesta elektra, bet pirmiausia ėmė degti tas tvarto galas, kur pastogėje buvo sukrautos sausos beržinės malkos, ir tik paskui ugnis išplito. O jau šieną šįmet pavyko išdžiovinti ir suvežti be lašelio lietaus, čia jokių abejonių negalėjo būti. Tai kas tada? Nejaugi padegimas? Kas tai galėjo padaryti? Motinos nesutarimai su kaimynėmis nebuvo tokie atviri, apsiribojo apkalbomis, neįmanoma įsivaizduoti, kad kas iš kaimynų galėtų padegti namus. O ir Vilkis ėmė loti gana vėlai, kai tvarto galas su malkomis jau liepsnojo. Kas nors pažįstamas? Sunku patikėti – nebuvo tokių kaimynų ar pažįstamų, kuriems būtų padaryta kas bloga, priešingai, daugumai tėvas buvo kuo nors padėjęs – ar meistryste, ar šiaip talkinęs, ar pinigų paskolinęs...

– Gal milicija ką nors išsiaiškins, – tarė Albina, sunkiai atsistojo ir ėmė ruošti sau ir jaunylei vakarienę. – Teks rytoj atsiprašyti iš darbo, nuvažiuoti Rimučio pasiimti, tėvams ir be jo rūpesčių bus per akis. Kad bent sveikata nenukentėtų, mamai vėl gali užeiti širdies priepuoliai... Kažin, kaip pavyks vaiką įtaisyti į lopšelį.

Jaunylė tyliai nusistebėjo tvirta sesers ramybe – jokių ašarų, svarsto praktiškus dalykus, lyg jai nebūtų skaudu. Bet gal ji neįsivaizduoja iki galo, kas atsitiko. Šiaip ji ne iš tų, kurios puola rodyti jausmus – chirurginio skyriaus medicinos sesuo, ji moka būti stipri bet kokių sukrėtimų akivaizdoje.

Per gyvenimą Albinai daug ką teko pakelti. Baigusi septynias klases įstojo Sibire į felčerių ir akušerių technikumą, kurį baigė tik geriausiais pažymiais ir gavo raudoną diplomą. Galėjo be konkurso stoti į bet kurią aukštąją medicinos mokyklą, bet Rusijoje likti nenorėjo – ką tik gautas leidimas šeimai grįžti į Lietuvą. O čia siekti aukštųjų medicinos mokslų nesiryžo – Lietuvoje buvo spėjusi baigti vos pirmą klasę. Ji ketino palankyti kokius kursus, pasimokyti specialiųjų terminų lietuvių kalba ir tada vykti į Kauną ar Vilnių medicinos studijuoti.

Bet tiems planams kelią pastojo meilė. Dar Sibire susipažino su dešimčia metų vyresniu gražuoliu Edvardu. Jis irgi parvyko į Lietuvą su motina, broliu ir seseria, tuojau susirado simpatiškąją medicinos sesutę ir pasipiršo. Patiko jos tėvams ir vyriausiajai seseriai, visiems giminaičiams – dailus, energingas, darbštus ir auksinių rankų – ypač tėvas džiaugėsi būsimu žentu, kuris gal bent kiek atstos jam sūnų. Jo nepamėgo tik jauniausioji sesutė – lyg jautė, kad jis turi kažką negera, ir saugojo seserį, visą laiką sukiojosi aplink porą, stengdamasi nepalikti jų vienų. Jaunikis visaip gerinosi, vaišino ją saldainiais, bet niekas negelbėjo – ta vis taikėsi jam kliudyti, net paerzindavo.

Vestuves atšoko pagal visus papročius, jaunieji išvažiavo gyventi į Klaipėdą, viskas atrodė lyg ir gerai. Jaunamartė įsidarbino gimdymo namuose, kur greitai įgijo gerą vardą, bet kai atvažiuodavo pas tėvus, atrodydavo sulysusi ir nelabai linksma. Sakydavosi pavargusi, ypač po naktinio budėjimo. Gimė Rimutis, visi džiaugėsi, o ji akyse nykte nyko. Tėvas dar anksčiau pastebėjo, kad žentas labai linkęs išgerti. Iki vestuvių prisilaikydavo, bet dabar nebesivaržydamas lenkė vieną taurelę po kitos, kol nugriuvęs užmigdavo.

Vėliau paaiškėjo, kad girtas jis sužvėrėdavo – puldavo žmonos mušti, prasimanęs kažkokius kaltinimus, dažniausiai – tariama neištikimybe. Ji pareidavo po naktinio budėjimo pavargusi, o vyras ją pasitikdavo rėkdamas, kad, šiokia tokia, ką ten su daktarais darė... O dar dažniau – pats parėjęs vėlai po pasisėdėjimo su savo kompanija, prikeldavo žmoną ir puldavo jos daužyti. Tai tęsėsi ir jai laukiantis vaikelio, ir po gimdymo. Prasidėjo abejonės dėl vaiko tėvystės ir dar daugiau įsiūčio. Svarbiausia, kad visi tie pavydo kliedesiai buvo visiškai be pagrindo, – Albinos padorumas buvo toks tvirtas, kad niekam, kas ją pažinojo, nė menkiausios abejonės negalėjo kilti. Edvardo brolis, motina ir sesuo bandydavo užtarti nekaltai puolamą Albiną, tačiau pavyduolis tik dar labiau siautėdavo, apkaltino žmoną ištvirkavus su broliu, šį puolė su peiliu, jam vos pavyko pasprukti. Net savo motiną, pabandžiusią įsikišti, apdaužęs išstūmė pro duris.

Albina artimiesiems nesiskundė – tiesiog toks būdas, nenorėjo skaudinti tėvų. Ji suprato, kad vyro pavydas – psichinis sutrikimas, ilgamečio girtavimo pasekmė. Edvardas, vyriausias sušaudyto Lietuvos karininko sūnus, ištremtas su motina, sesute ir broliuku, anksti pasijuto vyru – nuo keturiolikos metų eidavo su suaugusiais tremtiniais miško kirsti. O ten buvo įprasta „pasišildyti“ atskiestu spiritu. Netrukus paauglys nebesipurtydavo to vyriško gėrimo, pamažu „pasišildymas“ tapo įpročiu, vėliau – būtinybe. Blaivas jis mokėdavo elgtis gražiai, būdavo net galantiškas. Dailus vyras nesunkiai apsukdavo galvą merginoms, pasirinkimą turėjo nemažą, bet jam labiausiai patiko rimtuolė Albina. Nors buvo daug bendrų pažįstamų, niekas jos neperspėjo, nepasakė apie žinomą Edvardo pomėgį išgerti. Anksčiau ir girtas jis nebuvo toks piktas, tik smarkus, bet vedęs tapo nesveikai pavydus.

Albina ilgai kentė, bet gimus Rimučiui pabūgo dėl vaiko ir pareiškė norinti skirtis. Jis, būdamas blaivas, atsiklaupęs bučiuodavo jos rankas, atsiprašinėdavo ir žadėdavo pasitaisyti. Kurį laiką valdydavosi, bet neilgai. Tris kartus Albina rašė pareiškimą dėl skyrybų, bet vis leisdavosi vyro perkalbama ir pareiškimą atsiimdavo. Ketvirto pareiškimo ji nebeatsiėmė po to, kai jis, Naujųjų metų naktį parėjęs paryčiais, puolė ją nutvėręs kirvį. Moteris vienais naktiniais basa nubėgo iki milicijos poskyrio. Girtuoklis vijosi ją, palikęs atviras lauko duris. Nusiklostęs vaikas sušalo ir susirgo. Šito Albina jam neatleido.

Jai teko išsikraustyti iš vyro žinybinio buto, nuomotis kambarius, kur pigiau, o Rimutį atvežė pas senelius. Medicinos sesers uždarbio taupiai moteriai užtekdavo pragyventi, nuomai apsimokėti, bet apie savo būstą net svajoti neverta – Klaipėdoje gauti valdišką butą nebuvo jokios vilties, pirmenybė tekdavo žmonėms, susijusiems su jūra, ir partinei nomenklatūrai, o ji – buvusi tremtinė. Tačiau pažįstamiems padedant pavyko įsidarbinti žvejybiniame laive felčere be teisės išlipti į krantą svetimuose uostuose. Laivas – tiesiog plaukiojantis fabrikas, kuriame darbavosi per du šimtus žmonių, bene pusė jų – moterys. Tai buvo bazė, į kurią mažesnieji žvejų laivai pristatydavo savo laimikį, o čia žuvys jau buvo dorojamos ir užšaldomos. Daugiausia žvejodavo Šiaurės Atlante ir Šiaurės jūroje, kur audros – kasdienybė.

Per audrą nemaža dalis įgulos išeidavo iš rikiuotės, Albina irgi jausdavosi blogai, bet dantis sukandusi eidavo slaugyti ligonių, tvarstyti susižeidusių. Nuvargino širdį, pradėjo rastis ligų, į jūrą plaukti neberizikavo. Nedidukui vieno kambario kooperatiniam butui jau buvo susitaupiusi, pagaliau įsigijo savo būstą, tik dar turėjo gerokai padirbėti, kad užtektų būtiniausiems baldams ir kitiems buities rakandams. Todėl dirbo padidintu krūviu ir vaiką dar vis laikė pas senelius, kur jam, žinoma, buvo daug geriau negu lopšelyje...

Seserį priėmė vos įsikūrusi, nes jaunylė gyveno bendrabutyje, viename kambaryje su kitomis penkiomis vyresniųjų klasių moksleivėmis, kurioms jau rūpėjo berniukai ir kurios be galo aptarinėdavo pasimatymus, tad mokytis nebuvo sąlygų. Dabar sesutės buvimas pravers – kurį laiką pasaugos vaikiuką, kol pavyks įtaisyti į lopšelį. Albina pakeitė darbo grafiką, ėmė vėl dirbti naktimis, dieną pusiaumiegė prižiūrėdavo Rimutį, numigdama tiktai kartu su juo. Netrukus, buvusiems pacientams užtarus, vaikui atsirado vieta lopšelyje, seserų gyvenimas tapo lengvesnis.

Bet abi jas, kaip ir tėvus, graužte graužė mintis – kaip galėjo tą giedrą žvaigždėtą naktį kilti gaisras. Milicija lyg ir bandė atlikti formalų tyrimą, nieko neišsiaiškino. Buvo labai panašu į padegimą – visų pirma suliepsnojo sausos malkos, budrus vilkšunis nesureagavo, – vadinasi, būta pažįstamo, Vilkis loti pradėjo tiktai gaisrui apėmus tvartą... Tyrimas „pakibo“, tapo aišku, kad niekas juo rimčiau neužsiims.

Vieną laisvą šeštadienį Albina parėjo iš miesto labai sudirgusi. Jaunylė bandė klausti, bene kas atsitiko, sesuo tylėdama tik papurtė galvą ir nuėjo į virtuvę ruošti pietų. Bet po kelių valandų ji nurimo, prisaikdino jaunesniąją niekam nepasakoti ir pasakė turguje susitikusi buvusio vyro brolienę. Ta ir atskleidė kraupoką tiesą: girdėjo, kaip jos vyras šaukė Edvardui: „Beproti, kaip tu galėjai, juk ten buvo tavo vaikas, o jei ir jis būtų sudegęs?“ Anas murmėjo buvęs girtas ir nieko neprisimenąs... Tačiau moteriškė Albinai tvirtai pareiškė teisme neliudysianti, kad neįpainiotų vyro, kuris nenorės išduoti brolio.

metai_2013_5-6.pngAlbina paklausinėjo buvusių kaimynų, jie pasakė, kad tą naktį Edvardas tikriausiai namie nenakvojo – šviesa nedegė ir buvo tylu... Pasitarusi su tėvais Albina sutiko, kad joks teismas nieko nepakeis, bus tik papildomo širdies skausmo.

Tėvas su kaimynų ir žento, vyriausios sesers vyro Vladislovo, pagalba atstatė namus, tiesa, – tik pusę buvusių, – dviejų kambarių su virtuve ir sandėliuku namuką. Arti namų augusius sudegusius medžius – obelį ir trešnę nukirto dar tą patį rudenį. Ilgesnį laiką gaisrą priminė apanglėjusi artimiausios liepos šaka ir per patį vidurį išdegęs klevas – į tą pusę vėjas nešė liepsną. Dar kurį laiką pievoje ir laukuose buvo galima aptikti pavėjui išnešiotus apdegusius knygų lapus ir nuotraukų skiautes. Seserys ypač graudenosi dėl pastarųjų – ten buvo jų vaikystės, paauglystės ir – vyresniųjų – jaunystės prisiminimai. O jaunylė graužėsi neišgelbėjusi ir savo dienoraščių su pirmaisiais kūrybos bandymais...

Prisiminusi tą naktinį siaubą, tokį panašų į košmarišką sapną, ji svarstydavo, kaip galėjo tiek iškrypti svainio protas, kad padegtų uošviją, kur – tikrai žinojo – buvo ir jo vaikas. Apie Edvardą vėliau kalbėta, kad išmestas iš darbo už girtuoklystę, netekęs žinybinio buto, susidėjęs su kažkokiais valkatom. O vieną dieną rastas pasikoręs.

Kai Albina sužinojo, ilgai ir sunkiai tylėjo. Jaunylės kalbinama atsiduso:

– Tai Sibiras, kaip koks prakeikimas, pasivijo mus ir Lietuvoje... Bet mes atsilaikėm, o jis, vargšas, neatsigavo.