tekstai.lt

Romas Daugirdas. Dulkių pripumpuotos lėlės

Poesizmai

 

Ruduo

 

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo
O gal tai ruduo atsisveikina, kai nuvysta ant sienos žiedas depresijos. Kasdienybė lyg kamera nepraleidžia garsų iš kalno viršūnės. Ir baimė jungia kaip vanduo nutrūkusį elektros laidą tarp tuštumos ir mus įsiurbusio verpeto. O pro voratinklio kiaurymę monotoniškai laša sudėvėti jausmai.

Kai nuo savęs atrėžiame žaliausius atminties daigus ir pamaitinam jais apspitusius šunis. Kol riksmas neiškraipė properšos prieš pabaigą. Kol žiurkės be bokso pirštinių dar laikinai užleidžia rūsį.

Ir priverčia atsisėsti ant sniego nuogam. Ir juodas šmėklas pagirdyt savo gyvenimo išspaudom. Kad neužmirštum, jog gyvenai.

 

Saulė

 

Lietus ir strazdanas nuplaus lyg sielos trupinius paviršiuj. Atims iš mūsų mylimiausią žaislą. Ir pasiduosime, balsuodami už dangų. Nors jo jau neišgelbės net kvailystės.

Jau nebebus vilčių, suvertų ant virvės. Ir plevėsuoja tarsi skalbiniai pernykščiai. Nebesiskirs rinkiminės programos – dievo, velnio. Ir nevalingai dauginsis jau minkštos galvos. Kol pasimes gyvatvorių tankmėj.

Nesuskaičiuojamas pasaulis pamos iš tolo moters krūtim. Tačiau net pienas jos mūsų nekaltybės nebeataugins.

Kaip kūdikiai beplaukiai, apdeginti pasikartojančių tiesų, ieškosime po lova atsarginės saulės. Kuri mums šviestų keliais puslapiais ilgiau negu nutrūkusi išpažintis.

 

Norma

 

Kai gulėjo beprotnamy, pasijuto tragiškai sveikas. Kaip kiaušinis, žaidžiantis šachmatais su nuogos moters nuotrauka. Netrukdė jausmai, nes buvo jau pusmetį – kaip naudotos kojinės – užrakinti moteriškoj rankinėj. Tai – neišsenkančios prisitaikymo atsargos, jei ateis noras sugrįžti į ankstesnį pasaulį.

Jis uždarė nuošalę durimis be rankenos. Ir taip gynėsi nuo laiko spąstų.

Naktimis apsibarstydavo galvą sutrintom tabletėm ir eidavo į tualetą parūkyti. Supleišėjusios lubos niekuo nesiskyrė nuo dugno. Gal todėl sveikstantys ten ieškodavo paukščių.

 

Kelias

 

Štai kelias perveria sėdynę, nes angelai nušluoja tiktai klystkelius. Beveik neskauda ir nesukrečia. Tik rausvas debesis leidžiasi į kraujo klaną. Ir ten – giliau – gimdo nevaisingą maldą.

Ir skrenda į pravertas burnas laurų lapai – desantas būdvardžių, atplyšęs nuo daiktavardžių. O dulkės sukapoja veidus. Ir tarsi paslepia po kaukėm.

(Jau išeikvotos melancholijai atsargos kalorijų. Ant aukuro lyrizmo – prieš dvi sekundes nupjauti kiaušiniai. Tikriausiai tai ne mėšlas. Nes padaugintas pats iš savęs.)

Kaip išcentruotos lėlės, kurias amortizuoja antkapiniai užrašai, mes skiemenuojame devintą bangą. Kai kelias lūžta. Ir stovime ant dugno vakarykštės jūros.

 

Durys

 

Jis tobulėjo ir tapo angelų sparnų vagim. Juos rišo prie kanalizacijos grotelių, lyg tvirtintų, kad dangus yra visur. (Nors irgi svetimas. Prie jo priprasti dar nespėjai, o jau kiti maudosi toje erdvėj lyg savo vonioje.)

Turėjo šliaužt zigzagais per kelio liekaną, apkritęs trupiniais ir nuolaužom, apgaudinėdamas mergaitę ir surinkėjus labdaros.

Dėvėjo vietoj antpečių išdžiūvusias varles, tarsi išeivis iš nuplikusių laukų. (Trąšų jis nesulaukė, todėl liūdėti negalėjo iš trečio dugno atrajotom kalvomis.)

Prisirišo ant spenelių po varpelį, tačiau nepaneigė, kad išeina pro ten pat, pro kur įėjo.

 

Pradžia

 

Išdegins saulė ant krūtinės, kad nepamiršime pradžios. Kad ji yra ne vien tik pabaiga. Ir ne lemputė tuščiame rūsy.

O visos įžangos tik trukdo žaisti. Prisimint nebuvo ko. Ar sukti ant liemens tą patį nulį, kol jis pakils ir turbūt pasmaugs. (Ir nemeluos visomis mintim, augančiom vazonuose.)

Kol atsiskirs atsakymai nuo klausimų tarsi oda nuo kūno. Ir niekas nepasiūlys netgi sūrio, kad galėtume nustebti.

Skambės apnuogintos kraujagyslės ir nervai nežinomais mums dėsniais. Tačiau tikriausiai nepadės surast namų. Nes tarpdury įstrigo klaidos ir tiesa.

 

Horizontas

 

Nesugebėję būti idiotai, bet pasiryžę dar išlikti – tokie lengvi ir skraidantys nerūpestingai.

Jau ir be rankų, kad sugrįžtume į paprastesnę šalį. Ir duot nereiktų to, ko neturi.

Dar manantys, kad išgelbės pagreitis, kuriuo nuo gėrio grožis atsiskirs. Ir šaltos kibirkštys jau neprapuls buvusioj jungty. Ir bus dėl ko susirgti, kai atsidurs griovy.

Kad medicinos seserys nuplaus lavondėmes, gražiai įrėmintas prakaito lašais. Ištemps jas tarsi gumą ir privers žolę valgyt tinkamai karvių bandoje.

Ir smegenis apšvies ant liežuvių prasikalę kaktusai, nutraukę žodžių vėrinius horizonto link. Kuris nupjaus pirmiausia galvas, kai kūnai smigs į klampią žolę.

 

Melodija

 

Bet nieks nepasakys, kaip suvaldyt sapnus, kai jie tikrovę tempia per suartą lauką. Kol ji įstringa pamiškėj tarp medžių, tačiau vis tiek nepriartėja prie gamtos.

Kaip tau pakelti nuo čiuožyklos ledo vėluojantį gyvenimą. Kaip dovaną, kurios atsainūs šeimininkai keitėsi, užhipnotizuoti metų laiko. Bet jos tikriausiai jau nebeprireiks.

Ar skelbimų stulpą, nuo kurio atsimuša jaustukai ta pačia kryptim. Ir sugebi išreklamuot tik savo penį, kaip pavyzdį, kad visi paklūsta žemės traukai.

Kodėl ant metalinio dangčio – testamentas dabarties, o kiek žemiau – skęsta pasakos. Nors gal ir ne nuo jų galva plokštėja. Gal dar gyva viltis, kad čia kažką atras archeologai.

Jei antsnukis neplyš. Ir subrandins melodiją.

 

Ratas

 

Nors ir anksčiau nebuvome išdidūs. Kai pelkėje ieškojom saulės vėlyvos. Turbūt tai ji vis leido burbulus iš dugno, apnuodytus akivarų dvasia.

Dažniau nei visada klimpome į guolius paskenduolių, kol pamažu išmokome miegot stovėdami. Vienoj gretoj su nendrėmis ir medžiais varganais.

Šalia pašautos antys laukė, kol atplauks medžiotojų šuva. Ir išneš sulaukt baigties į krantą.

Dar nežinojome, kad jau artėja miestas. Kuris, užlipęs ant galvų, privers laikyti pamatus būsimų griuvėsių.

Tačiau išspaus į viršų mūsų saulę. Kad ji išliktų rato vidury. Apšviesdama konvulsijas skriejančių aplink.

 

Nuotykis

 

Bet mėnulis supančiojo nuotykio seką. Sinusoidė pravirko duobėm. Šaukštais suplaktą erdvę išgėrė lyderių gretos. Ir sukūrė trauką atgal.

Vėl reikėjo iškasti laikinus apkasus ir išlaukt, kol pakils taikiniai. Kartais – pamestos priesaikos, bet dažniausiai – embrionas valingo „velniop“.

Melsvos ištaros sklandė kaip peršauti paukščiai. Kuo žemiau – tuo gražiau. Bet išnykdavo už ašmenų horizonto.

Gal per daug sudėtingai trynėm savo pasturgalius, laimei užmaukšlinę klouno kepurę. Mėnesienos lašai ją suvarpė ir apnuogino mūsų žaidimą degtukais, kurie apanglėjo, kai kovojo su ašarom.

 

Paliaubos

 

Ir bėgi, nes visą laiką alkanas esi. Ir todėl nuolat šalta. Ir užmiršti, kad išbarstai paskutines kalorijas, ir nesvarumas artėja. O vėliau ir plytelės šaligatvio.

Jau matai savo sielą akvariume lyg permatomą žuvį. Jos šviečiantys kaulai (skeletas) turbūt susidarė po smūgių – iškalbos trūko, kad skaudėtų mažiau – kai, išspirtas iš zoologijos sodo baseino, negalėjai surasti vietos saugios.

Už stiklo ošia chaosas, prie melodijos klijuodamas pradurtas ausis. Išsisklaido spalvoti kubeliai, išnešiodami vaizdą pasaulio, kuris atsitikti turėjo. Tačiau neatsirado altruisto, kuris dėliotų šiukšles apskritimais aplink miško medžius.

Ir tu su viskuo susitaikai – net su viražais likimo. Kuris kalės akim palydi žuvies šuolį ant grindų.

 

Galimybės

 

Nebūtinai kažkas yra niekas. Kai horizontas išblukina nemirtingumą jaunystėje, dar lieka išspaudos angelo prabėgusio laiko gelmėj. Ant jų gali atsistot, net paslyst ir įsijausti į nedidelį plyšį tarp narvo virbų ir liūto dantų. Kur suvalgo kaltė apnuogintą jausmą. Gulėti ant tų debesų, kurie nesutilpo į butelį. Klūpot prieš save ir nepaklysti, nes matai jau surastą.

Ir net gali maištauti, praskiedęs orą cigaretės dūmais. Iškelt rankas kaip du sargybinius moralės. Juos pravardžiuoti idiotais ir ignoruoti nuopelnus. Nes vis dėlto padėjo pakeisti orientaciją protingo į autsaiderio.

Kad prarūdijęs stogas apaugtų sielą. Ir ji spurdėtų judesiais, kurių išmokti nepavyko.

 

Šiukšlės

 

metai_2013_5-6.pngNardė tarp šiukšlių kaip naras. Vis atrasdamas ir tokių, kurios tiko prie išeiginių drabužių. Tarsi medaliais, ordinais linksmino išpraustas vėles.

Galėjo nueiti pas moterį, prieš šimtmetį paliktą, ir jos išdžiovinta gėla nušveisti metalą iki blizgėjimo. Kad apdovanojimai lyg jonvabaliai apšviestų tą vietą, kur pagal oro prognozę turėtų būti širdis. Kad nesuklystų saviveiklos banditai, galąsdami į sukietėjusias naktis peilius.

Jau pradurtas ir prapūstas vėjo eidavo tilto turėklais ir kratė skardinėj dėžutėj savo papuošalus. Kaip raupsuotasis jungė upės krantus. Paskenduoliams suteikdamas viltį išplaukti. Kai nuo šiukšlių išbrinks ir joms nesipriešins.

Ir jau nereikės atsirinkti blogesnio nuo blogo kaip saulėtekio pagrindinių varovų.

 

Hipotezė

 

Yra hipotezė, kad jūra banguoja. (Nors sinusoidės mus apgauna ir verčia tempti laiko gumą.) Taip tvirtina tie, kurie renka ant kranto išmestas bangas. Glaudžia prie širdies ir myli lyg savo likimų nuolaužas. Ir tarsi patiki, kad nieko nebetrūksta. O tie kalnai – beveik jau nerealūs – visad užspringsta tarp bangų.

Jiems jūrą įsiūbuoja tik mirtis. O vėjas stengias jai pakišti koją.

Jie nori pabaigos gražios. Ir meta muilą į gelmes. Tačiau skaistybė ir banga nesusijungia. (Net linksmo išprotėjimo metu.)