Romanas

 

Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė Dale

 

Jon Fosse. foto - en.wikipedia.org/wiki/Jon_FosseMatau kambaryje ant kanapos gulinčią Signę, jos žvilgsnis slysčioja įprastais daiktais: senasis stalas, krosnelė, malkų dėžė, senosios sienos, didysis langas į fjordą, ji žiūri, bet jų nemato, nes viskas lyg ir taip pat, kaip buvo, niekas nepasikeitę, bet ne, vis dėlto pasikeitę, galvoja ji, jam dingus ir prapuolus, viskas nebe taip, kaip buvo, ji tik yra čia ir jos nėra visai, slenka diena po dienos, naktis po nakties, ji tik stebi iš lėto, nei kas ją jaudina, nei kas domina, nelabai susigaudo, kuri šiandien diena, galvoja ji, taip, veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, metai – 2002-ieji, tiek dar žino, bet datas ar dar ką panašaus ji pametė, ir kam tai? ar tai svarbu? galvoja ji, ir tegu sau, tegu, juk ji gali būti rami, visa savyje, kaip prieš jam dingstant, bet kai tik persmelkia mintis apie jo dingimą tą antradienį, lapkričio pabaigoje 1979-aisiais, tučtuojau gilsteli širdį, ji vėl nugrimzta gilyn ir viršum jos užsilieja tuštuma, galvoja ji ir, žvelgdama į priemenės duris, mato jas atsiveriant ir tarpduryje išvysta save, mato, kaip užveria duris ir nueina į kambario vidurį, kaip stabteli, nukreipia akis į lango pusę ir ten pastebi jį, jis stovi ir žiūri į tamsą, stovėdama kambaryje ji mato, kaip jis spitrija į tamsą, mato ilgus juodus jo plaukus ir savo pačios nertą juodąjį megztuką, kurį jis beveik visada velkasi per šalčius, taip ir stovi, galvoja ji, stovi kone susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa, galvoja ji, susiliejęs taip, jog įėjusi ne iškart jį pastebėjo ir nors iš anksto nieko apie tai negalvojo, nieko mintyse sau nesakė, bet jai buvo aišku, kad jis ten stovės, galvoja ji, o juodasis megztukas bus susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa ir regėsis, tarsi jis – tai tamsa, o tamsa – tai jis, bet kai įėjo ir pamatė jį šitaip stovintį, galvoja, jai vis dėlto pasirodė, jog išvydo kažką neįprasta, ir tai keista, nes šitaip prie lango jis stoviniuoja dažnai, tik jinai to nemato, galvoja ji, o jei ir mato – nekreipia į tai dėmesio, nes tas stoviniavimas yra toks įprastas, kaip ir visa kita, kas tiesiog yra šalia jos, ir tiek, bet kai šįkart įėjo į kambarį ir pamatė jį ten stovintį, pamatė jo juodus plaukus, paskui juodąjį megztuką – štai ir šįkart, galvoja ji, stovi ir žvelgia į tamsą, na, kodėl? galvoja ji, kodėl gi jis taip stovi? bent jau būtų į ką žiūrėti, būtų galima suprasti, bet juk žiūrėti nėra į ką, už lango vien tamsa, švininė, veik neperregima tamsybė, taip, pasitaiko, kad čia užklysta kokia pravažiuojanti mašina žibintais apšviesdama kelio atkarpėlę, bet daug jų nepasirodo, bet juk pati norėjo, juk norėjo gyventi tokioje vietoje, kur negyvena niekas kitas, kur juodu dviese, Signė ir Aslis, vienui vieni, norėjo gyventi visų apleistame užkampyje, ten, kur pavasaris visada pavasaris, ruduo – ruduo, ten, kur žiema visada žiema, vasara – vasara, štai tokioje vietoje ir norėjo gyventi, galvoja ji, bet dabar, kai aplink viena tamsybė, kamgi stovėti ir žiūrėti į ją? kodėl? kodėl jis nuolat stovinėja šitaip, nors žiūrėti nėra į ką? galvoja ji, o, kad jau imtų pavasarėti, galvoja ji, kad jau ateitų pavasaris, o su juo – šviesa ir šiltesnės dienos, kad pieva sužydėtų gėlytėmis, medžiai imtų skleisti lapus, nes šitokios tamsos, šitokios nesibaigiančios tamsybės ištverti nebeįmanoma, galvoja ji, bet tikriausiai jau reikia ką nors jam pasakyti, galvoja ji, ir besidairant po kambarį jai pasirodo, kad kažkas lyg ir ne taip, kaip buvo, galvoja ji, ne, viskas taip, kaip visados, niekas nepasikeitė, tai kodėl ji pamanė, kad pasikeitė? galvoja ji, kodėl kas nors turėtų pasikeisti? iš kur tokia mintis? mintis apie kažkokias permainas? galvoja jinai, juk jis stovi priešais langą beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, bet pastaruoju metu kas jam darosi? gal kas nutiko? gal jis pasikeitė? kodėl tapo toks nekalbus? bet toks, na, toks tylus jis buvo visuomet, galvoja ji, nieko kita ir nepasakysi – visada buvo nekalbus, kaip tik tai nekelia jokios nuostabos, toks jis yra, toks jo būdas, yra kaip yra, galvoja ji, o, kad dabar jis bent atsisuktų ir ką nors pasakytų, galvoja ji, nesvarbu ką, tačiau jis stovi kaip stovėjęs, lyg nebūtų matęs jos įeinant

Tai vis stoviniuoji, sako Signė

jis atsisuka, ir ji mato, kad jo akyse taip pat tvyro tamsa

Tai jau taip, stoviniuoju, sako Aslis

Nelabai yra į ką žiūrėti, sako Signė

Ne, visai nėra į ką, sako Aslis

ir nusišypso jai

Taigi, vien tamsa, sako Signė

Vien tamsa, sako Aslis

Tai į ką gi žiūri, sako Signė

Nežinau, į ką, sako Aslis

Bet juk stovi prie lango, sako Signė

Taip, išties, sako Aslis

Bet į nieką nežiūri, sako Signė

Ne, sako Aslis

Tai kodėl gi ten stovi, sako Signė

Pamaniau, sako ji

Man pasirodė, gal apie ką nors galvoji, sako ji

Apie nieką negalvoju, sako Aslis

O į ką žiūri, sako Signė

Į nieką nežiūriu, sako Aslis

Žiūri, bet nežinai, į ką, sako Signė

Ne, sako Aslis

Stovi, ir tiek, sako Signė

Taigi, stoviu, ir tiek, sako Aslis

Taigi, kad stovi, sako Signė

Ar tau tai nepatinka, sako Aslis

Ne, aš ne apie tai, sako Signė

Bet kodėl klausi, sako Aslis

Šiaip paklausiau, sako Signė

Taip, sako Aslis

Aš nieko neturėjau galvoje, tik šiaip paklausiau, sako Signė

Taip, sako Aslis

Stoviu, ir tiek, sako jis

Žmonės kalbasi, nors gal ir ne visuomet turi ką pasakyti, sako jis

Gal beveik niekada, sako jis

Kalba dėl kalbėjimo, taip jau įprasta, sako Signė

Taigi, sako Aslis

Juk reikia ką nors pasakyti, sako Signė

Taip jau įprasta, sako Aslis

Taip jau yra, sako jis

ji mato, kad jis lyg ir ne visai žino, ką daryti, kiek palaukęs, kilsteli ir nuleidžia vieną ranką, paskui pakelia kitą ir laiko ją pusiau sulenkęs priešais save, tada dar kartą kilsteli pirmąją

Apie ką tu galvoji, sako Signė

Konkrečiai apie nieką, sako Aslis

Apie nieką, sako Signė

Tai aš turbūt, sako Aslis

Taip, aš, sako jis

ir stovi žiūrėdamas į ją

Aš, sako jis

Aš, aš, taip, taip, aš turbūt, sako jis

Tu, sako Signė

Taip, sako Aslis

Tu turbūt, sako Signė

Aš, sako Aslis

Aš turbūt eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako jis

Ir šiandien, sako Signė

Manau, kad taip, sako Aslis

ir vėl nusisuka į langą, ji mato, kaip jis stovi beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, mato, kaip priešais langą juoduoja jo plaukai, kaip juodasis megztukas susilieja su tamsuma

Ir šiandien, sako Signė

jis neatsako, ir šiandien plauks į Fjordą, galvoja ji, bet juk vėjuota, netrukus, ko gero, pradės lyti, bet argi jis to paiso: kad ir koks būtų oras, būtinai išplaukia su ta savo mažąja valtele, su ta irkline, medine valtimi, galvoja ji, ir koks malonumas irstytis po Fjordą su tokia nedidele valtimi? tikriausiai šalta ir šiurpu, o Fjordas visada fjordas – neramus, banguotas, gal ir smagu pasiirstyti vasarą, kai Fjordas tviskančiai mėlynas, kai mėlynai švyti jo vandenys, tada galbūt Fjordas ir gali vilioti, kai jo lygus paviršius tyvuliuoja saulės spinduliuose, ir aplinkui viskas mėlyna mėlyna, bet dabar, vėlyvą rudenį, kai jis pilkas, juodas, tiesiog bespalvis, kai šalta, kai netolygiai lūžta didžiulės bangos, o ką jau kalbėti apie žiemą, kai valties suoliukai apledėję, užpustyti sniegu, kai atrišant valtį reikia nuspardyti ledą nuo prišalusių virvių, žiemą, kai Fjordas išbaubėjęs, apsnigtas – kodėl tada? kuo tada jis taip vilioja? ne, ji to nesuvokia, galvoja ji, tai tiesiog nesuvokiama, galvoja ji, na, tarkim, išplauktų kartą kitą pažvejoti, išmesti tinklą ar dar ką, bet ne, jis irstosi kiekvieną dieną, būna ir dukart per dieną, kai tamsu, kai lyja, kai banguota ir šitaip visais metų laikais, o gal jis nenori būti kartu su ja? gal dėl to nuolat išplaukia? galvoja ji, o gal dėl kokios nors kitos priežasties? o ar jis nepasikeitė pastaruoju metu: retai būna linksmas, beveik niekada, pasidarė baugštus, vengia žmonių, jei kas užeina, traukiasi į pašalę, o kai reikia su kuo nors pasikalbėti, trypčioja nežinodamas, kur dėti rankas, nesumodamas, ką sakyti, visi aiškiai mato, kad jis jaučiasi lyg nesavas, galvoja ji, kas su juo darosi? galvoja ji, antra vertus, juk visados būdavo toks: užsisklendęs, tarsi manytų keliąs visiems daug rūpesčių, trikdąs vien savo buvimu, stovįs skersai kelio visiems, kas kažko nori, o jis viso to nesupranta, ir kuo toliau, tuo blogiau: anksčiau juk nevengdavo pabūti drauge su kitais, o dabar – vengia, dabar, kai be jos gretimai atsiranda kitų, jis tuoj pat pasišalina ir kiūto sau vienas

Plauksi į Fjordą, štai apie ką galvoji, sako Signė

Nieko negalvoju, sako Aslis

Negalvoji, sako Signė

Ne, sako Aslis

Nieko negalvoju, sako jis

Tik stoviu, ir tiek, sako jis

Tik stovi, ir tiek, sako Signė

Taip, sako Aslis

Kuri šiandien diena, sako Signė

Antradienis, sako Aslis

Antradienis, lapkričio pabaiga, 1979-ieji, sako jis

Metai lekia greitai, sako Signė

Neįtikimai greitai, sako Aslis

Šiandien antradienis, lapkričio pabaiga, sako Signė

Taip, sako Aslis

ir traukiasi nuo lango priemenės durų link

Išeini, sako Signė

Taip, sako Aslis

Kur, sako Signė

Pasivaikščioti, sako Aslis

Drausk nedraudęs, darysi savo, ir gana, sako Signė

Taigi, sako Aslis

ji mato, kaip jis nueina prie krosnelės, išsirenka pagalį ir pasilenkęs įkiša jį į ugnį, paskui atsitiesia ir žiūri į liepsnas, kurį laiką šitaip stovi stebėdamas jas, tada pasuka prie priemenės durų, ji mato, kaip ties rankena jo ranka tarsi sustingsta, lyg jis kažko abejotų ar delstų, ar čia jai reikėtų ką nors pasakyti? o gal jam? bet neprabyla nė vienas, ir jis nuspaudžia rankeną

Bene ruošiesi, sako Signė

Ne jau, ne, sako Aslis

ir patraukia į save duris, kai žengia per slenkstį, atrodo, lyg ir nori atsigręžti ir kažką jai pasakyti, bet tik užveria paskui save duris ir išeina, galvoja ji, sakyti nėra ko – jis tik atvėrė duris ir išėjo, galvoja ji, bet juk jie nesipyksta, sugyvena gražiai, artimesnių draugų kaip juodu negalima įsivaizduoti, niekada nežeidžia vienas kito žodžiais, tačiau kaip pamaloninti ją, jis veikiausiai nenutuokia, galvoja ji, jis dažnai nepasitiki savimi, nesumoja nė ką besakyti, nė ką bedaryti, bet kad dygėtųsi jos, to niekada nėra pajutusi, galvoja ji, tad kodėl gi jis visados veržiasi į Fjordą? su ta mažąja valtele, ta irkline medine valtimi, galvoja ji ir gulėdama ant kanapos mato save: stovi kambario viduryje, paskui eina prie lango, stabteli ir pažvelgia į lauką: šiek tiek prasiblaivė, stovėdama priešais langą galvoja ji, prašviesėjo, kiek tai įmanoma šiuo metų laiku, šviesos tiek, kad žiūrint akylai jau pradeda ryškėti juodai pilkas Dangus, o kitoje Fjordo pusėje – paūkanavęs pilkas Kalno siluetas, taip, tai jau galima įžiūrėti, galvoja ji, bet ten žemai, ant Didžiojo kelio, kas tenai darosi? kas ten stovi? kas jie? ir ką veikia? ar ten ir ji pati? išsigandusi? apimta nevilties? tarsi suskilusi, beišnykstanti? nejau ji taip atrodo? galvoja ji, kas gi tai? galvoja, ne, juk ji stovi čia, priešais langą, stovi ir žiūri, tai kodėl pasirodė, kad ji ten, žemai, ant Didžiojo kelio, tarsi suskilusi, kodėl taip atrodo ir iš kur tokios mintys? galvoja ji, ne, tai neįmanoma, juk ji stovi čia, priešais langą ir žiūri pro jį, bet nevalia šitaip stypsoti, o tai atsitinka dažnai, ji šitaip prastovi beveik visą laiką: tai dairydamasi į Didįjį kelią, tai į Mažąjį keliuką, taip jis pavadintas, galvoja ji, pavadintas Mažuoju keliuku, matyt, dėl to, kad švelniau skambėtų ar kad apskritai turėtų pavadinimą, taip ir liko – Mažasis keliukas, tai keliukas, kuris nuo Senojo namo veda į vieškelį, vadinamąjį Didįjį kelią, veda nuo jų namų, to seno puikaus namo, kur juodu gyvena, seniausios jo dalys skaičiuoja kelis šimtmečius, ilgainiui prie jo išdygo priestatų, atsirado ir kitų pakeitimų, ten ji pati nugyveno gal jau daugiau kaip dvidešimt metų, ne, nejau taip ilgai? ar tikrai taip ilgai? galvoja ji, vadinasi, bus kokie dvidešimt penkeri metai, kai juodu susitiko pirmą kartą, kai išvydo jį besiartinantį prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, kai ten ir tada, taip iš tikrųjų ir įvyko, kad ten ir tada viskas akimirksniu išsisprendė: nuo tada visados juodu, taip iš tikrųjų ir įvyko, nužvelgdama palei Fjordą siaura juosta vingiuojantį Didįjį kelią galvoja ji, tiktai jo niekur nesimato, galvoja ji žiūrėdama į Taką, kuris, perkirtęs Didįjį kelią, nubėga prie Užutekio su dūluojančia Valčių pašiūre ir toliau iki Prieplaukos, paskui ji apžvelgia plytintį Fjordą, kaip ir nekintantį, bet visada permainingą, tada pasižiūri į anapus Fjordo stūksantį juodširmį Kalną, kuris leidžiasi stačiai žemyn iš juduliuojančios drumzlinos padangės iki pirmųjų atšlaitės medžių – ir tie dabar juodi – o, kaip bus gera, kai jie sulapos, kai sutviskės jų žaluma, dar kartą pažvelgdama į Kalno pusę galvoja ji ir jai rodosi, kad nusileidęs žemyn Kalnas tarsi iškvėpia, ne, reikia liautis paikiojus, galvoja ji, – kalnai kvėpuoja – negirdėtas dalykas, kad kalnai galėtų kvėpuoti, galvoja ji, bet jai vis vien regis, kad pasiekęs pirmuosius atšlaitės medžius, gūbrius ir sodybvietes, pavienius trobesius, kur ne kur krūvon susimetusius namus, Kalnas tarsi iškvėpia orą, o žemai Fjordo pakrante raitosi siaura juosta – tai vingiuoja Didysis kelias, vietomis siekdamas patį Atoslūgos pakraštį, vietomis nutoldamas nuo Fjordo atšlaite aukštyn, o paskui ir vėl nusileisdamas iki jo, kol galop ištrūkęs iš kilpų, kiek pasviręs į pašlaičio pusę tarsi aptingęs jis užsisuka už Kalno ir dingsta, va taip, o dabar aplinkui kone juoda, taip būna vėlyvą rudenį, taip būna visą ilgą žiemą, galvoja ji, bet pavasarį, vasarą – viskas kitaip: aplinkui mėlyna ir skaisčiai žalia, viena priešais kitą išsiliejusios žydrutėlės Dangaus ir Fjordo plynės, sakytum, rungiasi, kurios švytėjimas ryškesnis, taip buvo ir taip bus per amžius, galvoja ji, bet kiek ilgai galima stoviniuoti priešais langą, galvoja ji, kodėl kur buvus nebuvus vis stoviniuoja čia? dabar nebegalima galvoti taip, kaip galvodavo anksčiau: esą koks skirtumas, ar stoviniuoji, ar darai ką nors kita, galvoja ji, bet lieka stovėti įbedusi akis maždaug į Fjordo vidurį ir tarsi prasmenga jame, gulėdama ant kanapos ji mato save stovinčią priešais langą, juk ir jis, galvoja jinai, juk ir jis dažnai stoviniuodavo šitaip, kaip ji dabar mato save stoviniuojančią, juk ir jis šitaip stovėdavo priešais langą, kaip dabar stovi ji pati, jis stovėdavo, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, suvisam išnykęs, juk ir jis šitaip stovėdavo ir vis žiūrėdavo ir žiūrėdavo, o už lango juodavo tamsa, ir jo beveik nebuvo galima atskirti nuo tos tamsos, o gal tamsos nuo jo, štai taip jinai mena jį, taip, būdavo, stovi, kol pagaliau tarsteli, kad ketinąs eit pasiirstyti, galvoja ji, bet pati niekada, beveik niekada neplaukdavo drauge, vanduo jos netraukė, galvoja ji, o gal reikėjo plaukti su juo dažniau? jei tą vakarą būtų buvusi kartu, gal taip ir nebūtų atsitikę? gal dabar jis būtų čia? bet šitaip galvoti nevalia, tai nieko nepakeis, galvoja ji, juk jai niekada nepatiko irstytis valtimi, o jam patiko, išsiirdavo į Fjordą kaip įmanydamas dažniau, nuolat, kasdien, dažnai dukart per dieną, galvoja ji, bet kad jis šitaip dingtų, prapultų, niekada nebegrįžtų, tiesiog išnyktų, o ji pasiliktų vienut vienutėlė, mat vaikų juodu taip ir nesusilaukė, gyveno dviese, tik ji ir jis, galvoja jinai, jis buvo čia ir staiga jo neliko; jis žengė artyn prie jos, prisiartino netikėtai su tais savo ilgais juodais plaukais, ji niekada nebuvo jo mačiusi anksčiau, o jis štai ėmė ir prisiartino prie jos, paskui, taip, taip, tikrai ne iš karto, kiek padelsusi, jinai atėjo į jo namus ir užsiliko, galvoja ji, pasiliko ten kartu su juo, ir šitaip tęsėsi daug metų, tačiau kaip jis kartą netikėtai prisiartino prie jos, taip netikėtai vienu kartu ir pradingo, ir dabar jau daug metų, kaip nėra jo mačiusi, ir niekas nėra matęs, jo tiesiog neliko, jis buvo čia ir staiga jo neliko, jis suvisam išnyko, bet ką jis tą dieną išeidamas pasakė? ką išeidamas pasakė? ar ką nors sakė? gal kad eina pasiirstyti po Fjordą? kaip buvo pratęs sakyti, gal sakė norintis paplaukioti su savo valtimi po Fjordą? gal ir sakė ką nors panašaus, kad einąs pažvejoti, ar dar ką, tikriausiai pasakė kažką, ką buvo pratęs sakyti, pasakė tai, ką dažnai sakydavo: įprastus žodžius ir sakinius, kurie nuolatos buvo kartojami, nuolatos sakomi, tikriausiai taip ir buvo, galvoja ji ir, pažvelgusi lango pusėn, mato save stovinčią ir žiūrinčią į lauką, paskui mato, kaip nuo lango nueina per kambarį, kaip paima pagalį ir pasilenkusi įkiša jį į krosnelę, kaip paskui atsitiesia ir žiūri į priemenės duris: šios atsiveria, ir tarpduryje pasirodo jis, įeina į kambarį ir užveria jas paskui save

Eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako Aslis

Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė

Truputį prašviesėjo, sako Aslis

Taip, šviesiau šiuo metu ir negali būti, sako Signė

Šiaip ar taip, prašviesėjo tiek, kad jau galiu ir pasiirstyti, sako Aslis

Na, tu juk nelabai ir paisai, šviesu ar ne, sako Signė

Nelabai, sako Aslis

Eisiu kiek pasiirstyti, sako jis

Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė

Ir kaip tau niekada nepabosta irstytis su ta valtimi, sako ji

Ko gero, pabosta, sako Aslis

Pabosta, sako Signė

Taip, sako Aslis

Tai kodėl gi išplauki su ta savo valtimi, juk nuolat išplauki, sako Signė

Išplaukiu, ir tiek, sako Aslis

Išplauki, ir tiek, sako Signė

Taip, sako Aslis

Didelio noro neturi, sako Signė

Ne, sako Aslis

Tai ar negalėtum likti namie, sako Signė

Šiaip jau, galėčiau, sako Aslis

Šiaip jau, šiaip jau, sako Signė

Matyt, man tiesiog patinka pasibūti valtyje ant vandens, sako Aslis

juodu nudelbia akis ir stovi šitaip

Tau nesibūna namie su manim, todėl, sako Signė

Ne, taip nėra, sako Aslis

Bet ta tavo valtis tokia maža, sako Signė

Man ji patinka, sako Aslis

Plaukioju su ja seniai, jau daug metų, valtis gera, suprask, tai puiki medinė valtis, sako jis

Gerai jau, gerai, suprantu, sako Signė

Bet aš manau, kad tai veikiau tik luotpalaikis, ir dar pavojingas, sako ji

Esu mačiusi gražesnių, sako ji

Man ta valtis patinka, sako Aslis

Bet ar negalėtum įsigyti didesnės, saugesnės, sako Signė

Nenoriu jokios kitos valties, sako Aslis

Kuo gi ypatinga ta tavo valtis, sako Signė

Pažinojau meisterį, kuris padirbdino ją specialiai man, sako Aslis

Tas žmogus visą gyvenimą statė valtis, pastatė ir man, sako jis

Kol meistravo ją, eidavau pasižiūrėti, sako jis

Taip, sako Signė

Juk tu tai prisimeni, sako Aslis

Taigi, sako Signė

Taip, valtį padirbdino Johanas iš Užutekio, sako Aslis

Taip, tas pats, toks jo vardas, sako Signė

Johanas iš Užutekio, visi jį taip vadino, sako Aslis

Jau daug metų kaip miręs, sako jis

Laikas skrieja greitai, sako Aslis

Visą gyvenimą Johanas iš Užutekio statė valtis, man sumeistravo vieną iš paskutiniųjų, sako jis

Bet ar tavoji ne mažesnė už tas, kokias jis paprastai statydavo, sako Signė

Taip, sako Aslis

Truputį mažesnė, sako jis

Norėjau, kad būtų mažesnė, sako jis

Kodėl, sako Signė

Tokia man gražesnė, sako Aslis

Bet ne tokia patikima, kaip kitos, sako Signė

Ne, ne tokia, sako Aslis

ji mato, kaip jis pasuka priemenės durų link

Išeini, sako Signė

jis stabteli ir žiūri į ją

Taip, sako Aslis

Betgi, sako Signė

Beje, sako Aslis

Tik pasivaikščiosiu, vėjas per stiprus, kad būtų galima irstytis po Fjordą, sako jis

Tai gerai, sako Signė

Tik pasivaikščiosiu, sako Aslis

Gerai, eik, pasivaikščiok, sako Signė

Baisus vėjas ir tokia tamsybė net dabar, šviesiausiu paros metu, sako ji

Taip, sako Aslis

ji žiūri, kaip jis išeina pro duris ir užveria jas, gulėdama ant kanapos ji mato save nueinančią į virtuvę ir pagalvoja, kad daug laiko praguli, arba praguli ant kanapos ar prastovi priešais langą, kaip ir tuomet, kai jis dar buvo čia, ir kodėl jinai nuolat mato jį įeinant į kambarį? ir kodėl save nuolat mato einančią nuo lango ir sustojančią kambario viduryje? kodėl nuolat mato save taip stovinčią ir kažką jam sakančią? kodėl girdi jį kažką jai sakant? ir save kažką jam sakant? kodėl taip yra? kodėl jis vis dar čia? juk jo nebėra, jis pradingo prieš daugelį metų, pradingo ir išnyko, bet jai vis dar atrodo, kad jis čia, ji juk mato, kaip atsiveria priemenės durys ir pasirodo jis, mato, kaip įeina į kambarį, girdi jį sakant tai, ką dažnai sakydavo, šitaip yra ir bus, nors išnykęs visiems laikams, jis tebėra čia: sako tai, ką visados sakydavo, vaikšto taip, kaip visados vaikščiodavo, vilki tai, ką visados vilkėdavo, galvoja jinai, o ji pati? ogi gulinėja ant kanapos arba stoviniuoja žiūrėdama pro langą, kaip visada stovėdavo ir žiūrėdavo, galvoja ji, taip, kaip anuomet, taip ir dabar ji stoviniuoja prie lango arba gulinėja ant kanapos, galvoja ji matydama save grįžtančią iš virtuvės, nueinančią prie lango ir ten sustojančią, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kad viso šito nebegali nei permanyti, nei ištverti, galvoja ji, kodėl taip yra? kodėl jai regis, kad jis gyvas, kad dabar eina žemyn Mažuoju keliuku, kaip visados anksčiau, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, kodėl praėjus tiek daug metų nuo to laiko, kai matė jį nueinantį Mažuoju keliuku, jai vis dar regis, kad štai dabar jis eina Mažuoju keliuku žemyn, galvoja ji, matydama save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią į tamsą, o ten, stovėdama priešais langą galvoja ji, ten regi jį nueinant Mažuoju keliuku, ant galvos užmaukšlinta senoji geltonos ir baltos spalvos kepurė, kad ir kaip būtų, jis vis tiek išplauks į Fjordą, galvoja ji ir, atsisukdama kanapos pusėn, mato save išsitiesusią, ne, taip negali būti! ji juk stovi prie lango, o štai mato save išsitiesusią ant kanapos, tokią pasenusią ir sunykusią, gerokai pražilusiais, bet vis dar ilgais plaukais, ir tik pamanyk: ji stovi čia, priešais langą, o pasisukusi kanapos pusėn mato save gulinčią seną ir žilą, galvoja ji ir pažvelgia krosnelės link, o ten išvysta save sėdinčią ant kėdės, dar tik to betrūko! galvoja, ji ne tik mato save gulinčią ant kanapos, susenusią ir žilą, bet taip pat regi save ant kėdės prie krosnelės neriančią juodąjį megztuką, kuriuo jis beveik visada vilki, apsivilkęs juo ir šiuo metu, galvoja ji ir žvelgia į savo ilgus, vešlius, kiek garbanotus juodus plaukus, sėdi ji ant kėdės ir žiūri į ugnį, o jos pirštai nesustodami neria juodąjį megztuką, kuriuo jis vilki kone visada, paskui ji vėl pažvelgia kanapos pusėn ir mato save gulinčią: plaukai nubalę, bet vis dar ilgi, nutįso ir pražilo šitaip begulinėjant, ir ji pasižiūri pro langą ir mato jį nueinant Mažuoju keliuku, jam ant galvos toji dvispalvė kepurė, kurią neseniai pradėjo nešioti, ir ji galvoja, kad toji kepurė baisiai negraži, o jis galvoja, kad dabar jam atsigręžti nesinori, jei atsigręžtų – tai tik pamatytų ją lange ryškiai apšviestą kambario šviesos, stovinčią ir žiūrinčią, todėl ir neatsisuks, nepažvelgs į jos pusę, o tik eis pasivaikščioti Didžiuoju keliu, šiandien ne laikas irstytis po Fjordą, vėjas per stiprus ir nepakankamai šviesu, nors dabar pats šviesiausias paros metas, netrukus vėl viską užklos tamsa, galvoja jis, šiandien geriau jau liks ant kranto, galvoja jis, antraip būtų reikėję pasakyti jai, galvoja jis, o pasivaikščioti irgi visai neblogai, pasukdamas į Didįjį kelią galvoja jis, kokia baisi vėlyvo rudens tamsybė, jau baigiasi lapkritis, šiandien kažkuris antradienis, lapkričio pabaiga, metai – 1979-ieji, ir nors tik popietė, bet taip tamsu, lyg būtų vakaras, taip jau esti šiuo metų laiku, vėlų rudenį, galvoja jis, veikiai bus tamsu visą parą, apie jokią šviesą negalės būti nė kalbos, galvoja jis, eiti gera, ėjimas jam patinka, galvoja jis, išsiruoši, aišku, sunkiai, bet kai jau pradedi eiti, pasidaro gera, jam patinka, ėjimas jam patinka, kai įsieini, kai jau kaip reikiant įsieini, randi savą ėjimo ritmą – tada gera, galvoja jis, tada rodosi, jog širdį užgulusios gyvenimo sunkybės lengvėja ir, įsiliedamos į judesį, sakytum, išlaisvina nuo to sunkaus, slegiančio, tiršto juodumo, kurio paprastai kupinas gyvenimas, galvoja jis, žingsniuodamas jis pasijunta lyg gerai išlaikyta mediena, ai, kaip kvaila! kaip kvaila! galvoja jis, bet vis vien jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys! na ir kas per mintys, kokios kvailos, ir pagalvok tu man šitaip: jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys, galvoja jis, kaip galima taip pamanyti? juk taip galvoti paika: jis – valties lenta? na ir ką jis čia paisto? galvoja jis ir, pakėlęs žvilgsnį į Dangų, mato, kad šis beveik juodas, o dar tik popietė, bet aplink viskas jau patamsėję, galvoja jis, ir šaltoka, bet juk tas storas juodasis megztukas šiltas, paspartindamas žingsnį galvoja jis ir jam rodosi, kad ima temti dar greičiau: kuo sparčiau eina, tuo greičiau temsta, gal per kūną jau ėmė smelktis šaltis? ne, galvoja, jam nešalta, juk apsirengęs gerai, juoduoju megztuku, kurį jinai nunėrė pirmąją jų bendro gyvenimo žiemą, jis beveik visada vilki juo per šalčius, megztukas išties šiltas, tik kamgi visados jį vilktis? kaip ir nėra jokios priežasties, tiesiog velkasi, ir tiek, galvoja jis ir pažvelgia į Fjordą, šis gana ramus, ir vėjas, regis, jau nebe toks siautingas, galvoja jis, tai gal vis dėlto ir būtų galima pasiirstyti? kodėl jis visada nori išplaukti į Fjordą, visais metų laikais? nors iš tikrųjų – norėt nenori, tiesiog ima ir išplaukia, galvoja jis, išplaukia į Fjordą, ir tiek, nepaiso, ar oras šioks, ar anoks, bet kodėl? pažūklauti? na taip, jis vis dar pažūklauja, bet kad jam tai labai patiktų – tai ne, vadinasi, ne dėl to, galvoja jis, ne, šiandien geriau jau tik pasivaikščios, juk jis beveik niekada neina pasivaikščioti, net nebeprisimena, kada paskutinįkart vaikščiojo Didžiuoju keliu, galvoja jis, tai kodėl gi jam šiandien to prireikė? na ne, kam apskritai taip galvoti? kodėl viskam ieškoti priežasties? galvoja jis, dabar tik truputį pasivaikščios Didžiuoju keliu, apsisuks ir grįš namo į Senąjį namą, kuriame nugyveno visą savo gyvenimą, iš pradžių su Tėvu ir Motina, broliais ir seserimis, paskui su ta, kurią vedė, tai puikus senas namas, galvoja jis, kiek tam namui metų, ne, to niekas nežino, o kad senas – tai tikrai, tebestovi jis ten pat, kur prastovėjo tikriausiai jau kelis šimtmečius, kodėl gi tamsa užklumpa taip staigiai? jau beveik visai sutemo, galvoja jis, žvelgdamas į Fjordą, kur įsisiūbavusios bangos vėl talžo pakrantę, jis dar įžiūri jas, veikiau girdi, galvoja jis, dabar reikia sukti namo, bet nesinori, kažin kodėl? ar dėl jos, dėl to, kad ten yra jinai ir laukia jo, kad stovi prie apšviesto lango ir laukia, ar dėl to nesinori? ne, visai ne dėl to, bet darosi šaltoka, jau beveik visai tamsu, tamsa užgriuvo staigiai, jau beveik visiškai tamsu, tikriausiai reikės eiti namo, galvoja jis ir stabteli, pasižiūri į Atoslūgos pakraštį, į bangas, apžvelgia Fjordo pakrantę ir mato, kad Fjordas ir Kalnas jau besusilieją su tamsa, reikia grįžti namo, galvoja jis, sukdamas namų kryptimi, pasivaikščiojimas buvo neilgas, galvoja jis, bet, šiaip ar taip, truputį pasivaikštinėjo, dabar ji tikrai laukia, visuomet laukia, stovi priešais langą, visada stovi priešais langą, žiūri ir laukia, galvoja jis ir ima žingsniuoti sparčiau, nuėjęs atkarpėlę, už posūkio išvysta Senąjį namą ir šviesą lange, o jau kad ji stovi priešais langą – tuo jis įsitikinęs: stovi kambario šviesoje įrėminta tamsos ir žiūri į jį, nors įžvelgti negali, bet regi jį, visada šitaip, išnirdamas iš posūkio ir žiūrėdamas į Senąjį namą galvoja jis, ten stovi ji, stovi prie apšviesto lango ir žvelgia į tamsą, ir jis žino, kad jinai regi jį, žino, kad visados regi, galvoja jis, bet į langą žiūrėti nesinori, nesinori žiūrėti į jos pusę, galvoja jis pasisukdamas Atoslūgos linkui, o ten, jos pakraštyje priešais Valčių pašiūrę, dega laužas! kaip keista, kaip tai suprasti, galvoja jis, nors nekeista, juk taip ir turi būti, galvoja jis, aišku, laužas ir turi degti Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, galvoja jis, tikrai nieko keista, bet štai laužas atsiranda arčiau jo, visai netoliese, tik kiek žemiau, dabar laužas ne ten, toli Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, ne, šiuo metu jis dega netoliese, tik kiek žemiau jo, skubėdamas eiti galvoja jis ir žvilgteli žemyn – kaipgi taip? tiesiog nesuvokiama, galvoja jis dabar jau žvilgtelėdamas aukštyn ir mato, kad laužas vėl dega ten Užutekyje, Atoslūgoje priešais Valčių pašiūrę, ir tuomet ugnis ima blėsti, pamažu virsta silpna, vėjyje plazdenančia liepsnele, vos įžiūrima aklinoje tamsoje, tamsa sunki, kaip jis pats, galvoja jis, tirštai juoda, dabar aplink vien tamsa, vien juoda tamsybė, o liepsnelė tai suplazdena, tai išnyksta, ir tada iš naujo užsiskliaudžia tamsa, bet štai plyksteli ugnies liežuvėlis, paskui pašoka dar keli, ir netrukus įsiplieskia nemenka ugnis ir tenai, Užutekyje priešais Valčių pašiūrę vėl įsidega laužas, galvoja jis, sustoja ir žiūri į jį. Ugnis didelė. Žemai, Atoslūgos pakraštyje, dega laužas. Dabar laužas vėl priartėja prie jo. Įžvelgti, kurioje vietoje dega, jis negali tikriausiai dėl to, kad taip tamsu ir šalta, galvoja jis, bet mato, tikrai mato, kaip tamsoje plyksčioja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai. Nuo to vaizdo darosi šilta ir gera, nes dabar žvarbu, galvoja jis, taip žvarbu, kad reikia judėti toliau, ramiai nebepastovėsi, per šalta, galvoja jis ir leidžiasi eiti, jam šalta, jis skuba kiek įkabindamas, vargu ar beprisimena tokį šaltą rudenį, galvoja jis, gal vaikystėje ir pasitaikydavo, nes tada – bent jau taip išliko atmintyje – žvarbu būdavo beveik visados, Fjordą sukaustydavo ledas, kalvas ir kelius nuklodavo storas sniego sluoksnis – vien ledas, sniegas ir speigas, bet štai pastaraisiais metais rudenys dažniausiai buvo švelnūs, o šįmet vėl suėmė šaltis, galvoja jis, o kepurės jis neturėjo, tų senųjų megztinių iš vaikystės, tų raudonųjų su spurgu ant pakaušio, žinoma, jau niekur neberado, kažin kur jos pradingsta? kažin kur nusimėto tokios kepurės? galvoja jis, jos tiesiog pradingsta, bėga metai ir tie kažkur dingsta, kažkur pradingsta ir metai, ir tos raudonosios kepurės, galvoja jis, bet pagaliau vieną jam vis dėlto pavyko surasti, galvoja jis, didelę, dukslią, geltonos ir baltos spalvos – tikriausiai Senelės, kurios vyras buvo Olavas, jo senelis, Senelis Olavas mirė, kada jis pats dar buvo visai mažas, todėl ir prisiminimų apie Senelį Olavą neišliko, tačiau jis tikrai prisimena, galvoja jis, jog Senelė užsidėdavo tokią kepurę, tai įstrigo atmintin, kaip esti, kad įstringa viena ar kita smulkmena, taip, jis tikrai prisimena, kad Senelė dėvėjo tokią kepurę, prisimena ir jos mėlynąjį paltą ir kad ji vaikščiojo su lazda, galvoja jis, nes Didysis kelias, kuriuo ateina Senelė, slidus, todėl viena ranka ji remiasi į lazdą, kad geriau išsilaikytų ant kojų ir kad, pasak jos, nepargriūtų ir ko nors nesusilaužytų, galvoja jis, o kitoje rankoje ji neša krepšį su pirkiniais, šis raudonas, ant jos galvos pūpso ta vilnonė, geltonos ir baltos spalvos kepurė, kurią dabar, šiomis žvarbiomis dienomis, maukšlinasi jis pats. O ar tik juodu neina priešpriešiais? galvoja jis matydamas, kaip juodu su Senele artėja vienas prie kito

Senele! Ei, Senele! sušunka Aslis

Tu buvai apsipirkti, Senele! šaukia jis

Senelė šypsosi iš po tos dvispalvės kepurės, tos, kurią pats dabar dėvi, ir sako, kad luktelėtų, kol ji pareisianti namo, tada galėsiąs apžiūrėti pirkinius

Eime namo, galėsi apžiūrėti, sako Senelė

Nupirkau šio bei to, sako ji

Eikš namo, galėsi apžiūrėti, sako ji

jis mato, kad Senelės nešulys sunkus

Ar padėti tau panešti, sako Aslis

Man geriau, kai nešu pati, sako Senelė

Lengviau eiti, kai nešu pati, tvirčiau laikausi ant kojų, sako ji

Bet gali įsitverti į rankeną ir padėsi panešti, būtų visai neblogai, sako ji

Visada gera sulaukti truputį pagalbos, sako ji

jis įsikimba į rankeną, o Senelė dviem pirštais pridengia jo šaltą rankutę, ir abu neša krepšį, lėtai, žingsnis po žingsnio juodu tylėdami pėdina Mažuoju keliuku aukštyn

Koks tu geras berniukas, Asli, sako Senelė

ir jie su Senele kruta toliau, ant savo pirštelių jis junta šaltus sugrubusius Senelės pirštus, norėtų atitraukti rankytę, bet nedrįsta, galvoja jis ir, kiek nužingsniavęs Didžiuoju keliu, prieina lygią aikštelę priešais kaimynų sodybą, ar jam tik pasigirdo, ar tikrai kieme kažkas šnekasi? gal tiedu berniukai? o gal ne? ne, tikriausiai tik pasigirdo, galvoja jis, reikia eiti namo, galvoja jis, žvelgdamas į pakrantėje degantį laužą: šis didelis, bet ir dabar sunku įžiūrėti, ar jis dega Užutekyje priešais Valčių pašiūrę ar kitoje vietoje, kur nors arčiau, galvoja jis, o laužas didelis, tamsoje, tokioje šaltybėje gražiai liepsnoja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai, jų šviesoje jis mato, kaip į Atoslūgos akmenis be atvangos dūžta Fjordo bangos, bet gal ir nemato jų, galvoja jis, o mato tik vandens masę, kuri tai apsemia akmenis, tai nuslūgsta nuo jų, vanduo siūbuoja pirmyn ir atgal, tai užliedamas akmenis, tai atsitraukdamas nuo jų, galvoja jis ir sustoja, pasižiūri į ugnies liepsnų apšviestus šlapius akmenis, paskui į laužą, o ten, pačiame jo viduryje, ar tik ne kažin kokia būtybė? gal žmogus? galvoja jis, pačiame laužo viduryje įžiūrėdamas barzdotą veidą, netrukus pilki ir juodi barzdos kuokštai užsiliepsnoja, įsidega ilgi, pilkos ir juodos spalvos plaukai, jis mato tiesiai į ugnį įbestas akis, ir rodosi, kad liepsnos lyg ištempia iš jų kažką aukštyn ir paleidžia dūmais šaltame ore, jis mato akis, o veidų nebemato, tai ne veidai, tai it kažkokios grimasos, ir kūnų nebemato, paskui tos akys tarytum įgyja balsą ir jis išgirsta kažką panašaus į ūkimą: iš pradžių vienbalsį iš vienos akies, paskui daugiabalsį iš aibės akių, tada tas galingas ūkimas tarsi susilieja su kylančiomis liepsnomis ir išnyksta tamsoje, aukštyn pakilę akių balsai pasiskleidžia neregimomis ūkanomis, jis žingsniuoja toliau, dabar jau taip šalta, kad būtinai reikia eiti vidun, galvoja jis, per šalta būti lauke, nors ir senas jų namas, bet kambaryje visada šilta, galvoja jis, krosnelė gera, nuolat kūrenama, malkų parūpina pats: vasarą prisikerta malkarąsčių, rudenį pripjausto pagalių, priskaldo tinkamo dydžio malkų ir sukrauna į rietuves, kad gerai išdžiūtų, galvoja jis, taip, malkų turi iki valiai, užtat namuose ir šilta, prieš išeidamas jis gerai įkūreno krosnelę, galvoja jis, o paskui ji tikriausiai užmetė daugiau malkų, kad ugnis neužgestų, žinoma, užmetė, ir dabar namuose Senojo namo kambaryje šilta ir gera, galvoja jis pradėdamas kopti Mažuoju keliuku namo į Senąjį namą, dabar jau nebegalima stoviniuoti ir gręžiotis į Atoslūgą, reikia eit namo ir nereikia vėl galvoti apie irstymąsi po Fjordą, per šalta, per tamsu, dabar galvoti apie tai nevalia, reikia eiti namo, galvoja jis ir stabteli, atsigręžia ir pasižiūri žemyn į Atoslūgą: laužas tebedega, bet silpniau, dabar Atoslūgoje blėsuoja tik nedidelė ugnis, vadinasi, laužas jau gęsta, galvoja jis, o gal tai kitas laužas? ar galėtų būti kitas laužas? taip, tikriausiai kitas, galvoja jis, nes tas, kurį ką tik matė, buvo daug didesnis, tas laužas buvo didžiulis, galingas, o dabar jis temato nedidelį laužiuką, galvoja jis, žvelgdamas į Senąjį namą, į langą, o ten stovi ji, vargšiukė, su tais savo juodais plaukais, stovi ir žiūri, jojo mažiulė, stovi žiūrėdama pro langą tarsi pati būtų jo dalis, galvoja jisai, visada visada, kai ji išplaukia jam prieš akis, regi ją stovinčią prie lango, gal iš pradžių ir nestovėdavo, bet vėliau, vėlesniais metais – visados, galvoja jis, tokia ji ir įsirėžė atmintin: mažutė, juodaplaukė, didžiaakė, įrėminta tamsos, galvoja jis, vėl žvelgdamas Atoslūgos pusėn: ten, priešais Valčių pašiūrę, tolygiai mirkčioja lauželis, ir tarytum šviesiausią dieną, nors aplink tamsu, jis aiškiai regi prie laužo artėjančią moterį: persvertą per vieną ranką ji nešasi vaiką, o kitoje – papentį, kurį įmeta į ugnį, moteris pastovi žiūrėdama į liepsnas, paskui nueina ir pakelia iešmą su pasmeigta avies galva – iš snukio kyšo smaigalys – tą avies galvą jinai nusineša prie laužo ir įkiša į ugnį, vaikas tebesūpuoja ant rankos, moteris tą galvą ištraukia, paskui vėl įkiša į ugnį ir vėl ištraukia ir taip pakaitomis, kol vilna ima gruzdėti ir ore pasklinda svilėsių dvokas, tada moteris panardina avies galvą į Fjordo vandenį, paskui dar kartą įkiša ją į ugnį ir palaiko, vėl pasklinda dvokas, moteris iešmą ištraukia iš liepsnų ir vėl įkiša iš naujo, vėl ištraukia ir taip pakaitomis. Tai Alesė, galvoja, jis tai regi ir žino. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis, jinai jo proprosenelė, jis tai žino. Jam davė jos vardą, veikiau jos vaikaičio Aslio, Asliui tebuvo septyneri, kai mirė, nuskendo Užutekyje, tai buvo Senelio Olavo brolis Aslis, kurio vardu jis pavadintas. O čia – Alesė, vos perkopusi dvidešimt, galvoja jis. O tas kokių dvejų metų vaikiukas – Kristoferis, jo prosenelis, kuris vėliau taps Senelio Olavo ir to Aslio, kurio vardu jis pavadintas, tėvu, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, galvoja jis ir išgirsta, kaip ant Alesės rankos pravirksta Kristoferis, ji padeda iešmą su avies galva į šalį ir pasodina vaikiuką Atoslūgos pakraštyje, o šis atsistoja, susvyruoja ant netvirtų kojyčių, tačiau išsilaiko, paskui atsargiai žengia žingsnelį ir stabteli, vėl žengia, o tada krenta ant šono ir surinka, Alesė sako, ak tu, ir kam tau reikėjo stotis, ar negalėjai pasėdėti ramiai ir, padėjusi iešmą, paima Kristoferį ant rankų, priglaudžia prie krūtinės

Mano gerutėli, mano mažutėli, sako Alesė

Neverk daugiau, vaikeli, va, šitaip, sako ji

Kristoferis liaujasi verkęs, truputį sukukčioja ir pralinksmėja, Alesė pasodina jį ant to paties akmens ir paėmusi iešmą su avies galva ima ją svilinti, tai įkišdama ją į laužą, tai vėl ištraukdama, ir taip pakaičiui. O Kristoferis vėl atsistoja. Vėl atsargiai žengteli į priekį. Ir dar truputį. O Alesė tai įkiša avies galvą į ugnį, tai vėl ištraukia. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis žiūrėdamas į vešlius, juodus jos plaukus, trumpas kojas, siaurus klubus. Tai Alesė. Mano prosenelio Kristoferio motina, Kristoferio, kuris susilaukė dviejų sūnų: Senelio Olavo ir Aslio, kurio vardu pavadintas jis pats, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, per savo septintąjį gimtadienį, kai gavo dovanų gražų laivelį ir tą pačią dieną, žaisdamas su tuo laiveliu, nuskendo Užutekyje, galvoja jis, stebėdamas, kaip Kristoferis kepersuoja į priekį, iš lėto, koja už kojos, tai stabteli valandėlę, tai vėl žengia žingsnelį, kad ir svyruodamas jis vis dėlto kapstosi į priekį, kol atsiranda prie suverstų į krūvą avių galvų, tada smiliumi patyrinėja vienos avies snukį, lėtai įkiša pirštelį į šnervę, bet skubiai jį ištraukia ir stovi spoksodamas į galvą, į vieną jos akį, paskui paliečia ją smiliumi, bet rankytę susyk atitraukia, stovi priešais tą galvą ir žiūri į akį, tada dar kartą prisiliečia prie jos smiliumi, spusteli žemyn voką ir pirštuku nuleidžia jį ant akies. Stovi stebeilydamas į tą akį. Alesė atsisuka ir, nešdama iešmą su linguojančia apsvilusia avies galva, eina prie Kristoferio ir sako, nejau jis tikrai norintis spoksoti į tuos kraujuotus snukius, esą geriau jau to išvengti, Alesė prieina prie geldos ir, įrėmusi iešmą į jos kraštą, nusmaukia avies galvą, paskui eina prie krūvos ir iešmu pasmeigia per gerklę naują, kaip tik tą, kuriai Kristoferis nuleido žemyn akies voką, Alesė pakelia iešmą su galva, grįžta prie laužo ir įkiša į ugnį – ore pasklinda gaižus dvokas, tokio kvapo, mažuli, skaniu nepavadinsi, sako Alesė, įmerkdama galvą su smilkstančia vilna į vandenį, – o jau šnypštimas – Kristoferis krūpteli ir išsigandęs pasižiūri į priešais sumestą krūvą, bet matydamas, kad galvos, kaip ir anksčiau, nekruta, įkiša smilių į prasižiojusį snukį, paliečia liežuvį, paskui dantis

Palik tą galvą ramybėje, sako Alesė

Nėra ko ten krapštinėtis, sako ji

Būk geras vaikas, sako ji

Kristoferis atitraukia rankutę ir skersakiuodamas į Alesę Fjordo mėlynėje pamato besisūpuojantį gražų laivą, tamsrudį, beveik juodą, žingsnelis po žingsnelio Kristoferis nukuldena Prieplaukos krašto link, nenuleisdamas akių nuo vandenų mėlynėje tamsuojančio gražuolio laivo jis vos ne tekinom pasiekia Prieplaukos kraštą, dar žingsnelis ir jis ore, o paskui jau ir vandenyje

Apsaugok Viešpatie, Kristoferi! surinka Alesė

ji meta iš rankų iešmą su avies galva ir kaipmat atsiranda ant Prieplaukos, parpuolusi ant krašto, įkiša ranką į vandenį ir kiek pagrabaliojusi sučiumpa Kristoferį už kojytės, trūkteli ją į save, paskui, sugriebusi už rankos, ištraukia ir jį patį

Na, tu ir padūkęs, sako Alesė

Tik nusisuk nuo tavęs akimirką ir tu jau puoli tiesiai į vandenį, sako ji

Na, ir išdykėlis, sako ji

Argi šitaip galima, sako ji

ūmai Kristoferis pradeda rėkti visa gerkle, Alesė paima jį ant rankų ir, glausdama prie savęs, nuskuba Valčių pašiūrės link

Vanduo toks šaltas, bėgsim namo, tau reikia sušilti, sako Alesė

Oi, žiūrėk, mažutėli, tu tik man neapsirk, sako ji

Oi, tu tik nesusirk, tu mamos vaikeli, mano geruti Kristoferi, sako ji

Mano gerutėli, mano Kristoferi, sako ji

Alesė trina jam nugarytę, Kristoferis pradeda drebėti, jo kūnelį krato šiurpulys

Tu tik nesušalk, mano vaikeli, tik neįsisirk, sako Alesė

Oi, tik neįsisirk, sako ji

Oi, tu tik neįsisirk, mano gerutėli, sako ji

stovėdamas ant Mažojo keliuko, jis mato, kaip spausdama prie krūtinės Kristoferį artinasi Alesė, akys didžiulės, veidą gaubia vešlūs, juodi plaukai, ji spaudžia, kiek jos trumpos kojos įstengia, ir tas paklaikęs Kristoferio rėkimas, o čia dar ta tamsa, tas vėjas, lietus, jam reikia skubėti namo, galvoja jis, juk negalima lūkuriuoti ant Mažojo keliuko ir neiti vidun, tarsi vengtų savo paties namų, savo Senojo namo, kur nugyventas visas gyvenimas, galvoja jis žvelgdamas į praeinančią Alesę, jos nugarą, į savo proprosenelės Alesės nugarą, tai – ji, Alesė, jis mato ją skubiai pasukančią už namo kampo, mato ant nugaros besiplaikstančius juodus jos plaukus, mato siaurus klubus, plonas trumpas kojas. Tai Alesė. Perkopusi per dvidešimt jo proprosenelė, galvoja jis, ir kokių dvejų metukų jo prosenelis Kristoferis, kurį jinai glaudžia prie krūtinės. Kaip ir tiedu jis taip pat pasuka už namo kampo ir mato, kaip Alesė su Kristoferiu ant rankų pradingsta už Senojo namo durų ir jos užsiveria, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip atsidaro priemenės durys ir kaip glausdama prie krūtinės berniuką vidun įeina mažutė moteris, didžiaakė, ilgais juodais plaukais, ji greitai pereina kambarį ir ant kanapos krašto, visai šalia jos pačios, pasodina berniuką, mato, kaip moteris nutraukia jam kelnytes, megztuką, nurengia jį nuogai ir, paguldžiusi greta jos, ima trinti jam nugarytę

Ai, ai mano gerutėli, tu tik greičiau sušilk, sako moteris

Sušilk, Kristoferi, mano vaikeli, sako ji

Ai, tu tik nešalk daugiau, sako ji

Mamos Alesės rankos sušildys savo mažutėlį, sako moteris

Alesė trina ir trina Kristoferio nugarytę, paskui ji mato, kaip Alesė pakyla nuo kanapos, o šalimais savęs ji mato gulintį Kristoferį, jis kukčioja, šlapias kūnelis tarpais suvirpa, ji mato, kaip Alesė nueina į kamarą ir iš ten atsineša vilnonį apklotą, priėjusi prie kanapos įsupa į jį Kristoferį, paskui atsisėda ant kanapos krašto ir vėl ima trinti jam nugarytę

Vai, sušilk, Kristoferi, mažuti, ai, tu tik sušilk, mano geruti, sako Alesė

Ai, tu mano vaikeli, mano gerutėli, sako ji

Ir įkrisk tu man į jūrą, oi, oi, toks mažutis ir įkritai į jūrą, laimei, mama Alesė buvo arti, sako ji

ji žiūri, kaip Alesė vis trina jam nugarytę, ir pažvelgusi į lango pusę mato save, stovinčią priešais langą ir žiūrinčią, juk visada ten stovi ir kodėl jai ten reikia stovėti? gal yra kokia priežastis? galvoja ji ir girdi, kad Kristoferis jau kvėpuoja tolygiai, ji mato, kaip Alesė pakyla ir išeina į virtuvę, tada ji pasižiūri į Kristoferį, apglėbia vaikiuką ir ima trinti jam nugarytę, švelniai perbraukia ranka per plaukučius, vėl mato save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią pro jį, jinai ten prastovėjo ilgai, prastovėjo lyg sustingusi, galvoja ji, ir stovėdama priešais langą galvoja, kad jis jau turėtų greitai pareiti, kodėl vis nepareina? juk šalta, pučia, lyja, kodėl jis nepareina? galvoja ji, o ten, Fjordo viduryje, ar ten kažkas yra? ne, ten nieko nėra, turbūt jai tik vaidenasi? galvoja ji, bet gal jau laikas eit pasidairyti jo, galvoja ji, nes kiek galima šitaip stovėti priešais langą, na, o ar tik jis neišplaukė tokiu oru? gal ir išplaukė? nejau, ne, negalėjo išplaukti, galvoja ji, o kas ten, žemai Atoslūgoje, ar tik ne laužas? ne, negali būti, tokį tamsų vakarą, lapkričio pabaigoje, lyjant ir pučiant, ir vis dėlto – ar ten tik ne laužas? galvoja ji, taip, ten tikrai laužas, dabar jau nori nenori reikia eit paieškoti jo, galvoja ji, pasisuka ir nueina per kambarį, jau būtų laikas eit paieškoti jo, galvoja ji; stovėdamas Kieme ir žiūrėdamas į žibinto apšviestą, didžiulį, sunkų prieslenksčio akmenį, jis galvoja, kad jau išties reikia eiti vidun, tokiu oru nėra ko stoviniuoti lauke, galvoja jis, lyja ir pučia, šalta, lauke būti per šalta, bet kas jam darosi? galvoja jis, kodėl neina vidun? kas yra, kodėl taip delsia? kas jam? galvoja jisai ir atveria laukujes duris, rankena išklibusi, trūksta dviejų varžtų, o kiti trys vos laikosi, reikia sutvarkyti, galvoja jis, bet taip tęsiasi jau seniai, daugelį metų, galvoja jis, juk dažnai pagalvoja, kad reikėtų sutvarkyti, galvoja jis, kur buvęs kur nebuvęs vis pagalvoja apie tai, bet taip ir nesutvarko, ir nesutvarkys tol, kol nukritusi rankena negulės ant prieslenksčio akmens, nebent tada, galvoja jis įeidamas į priemenę, ten, kaip visada, jį apstoja senosios sienos ir sako jam kažką, visąlaik šitaip, ar jis tai pajunta ir susimąsto, ar ne, sienos yra čia ir nebyliais savo balsais tarsi sako kažką, iškalbingas tas sienų tylėjimas – pasako tai, ko niekada nepasakys jokie žodžiai, šitą jis žino, galvoja jis, tai slypi sienų tylėjime, nuolat sakomuose jų žodžiuose, dairydamasis galvoja jis, bet kas jam šiandien darosi? kodėl gi jis toks? galvoja jis, priglaudžia prie sienos delną ir jaučia, kad ši kažką byloja, galvoja jis, kažką, ko kalbėdamas nepasakysi, byloja tai, kas tiesiog yra, yra, ir tiek, galvoja jis, ir jam regis, tarytum prisilietė prie žmogaus, galvoja jis, ir išgirdo tai, ką žmogus sako, kai prie jo prisiliečiama, galvoja jis, perbraukdamas pirštais, veikiau paglostydamas tą rudą sieną, bet, išgirdęs žingsnius, greitai atitraukia ranką ir mato, kaip atsiveria kambario durys ir ant slenksčio pasirodo ji

Gerai, kad parėjai namo, sako Signė

Ėmiau nerimauti, sako ji

Juk žinai, kokia aš, sako ji

jis sako, kad tik pasivaikščiojęs Didžiuoju keliu ir nudelbia žvilgsnį, paskui pažvelgia į ją, laikančią atvertas duris, o ji sako, na, gal jau tikrai neplaukiojęs po Fjordą, aišku, ne, sako jis, kai toks oras, tikrai ne, juk vėjuota, lyja ir labai tamsu, sako jis

Bet juk, sako Signė

ir nerimas jos balse sumyšta su ramybe, sklindančia nuo nebylaus sienų kalbėjimo

Taip, sako Aslis

Bet juk užsiminei, kad ketini plaukti, sako Signė

Užsimint užsiminiau, bet paskui persigalvojau ir tik pasivaikštinėjau Didžiuoju keliu, sako Aslis

ir gerai, sako ji, nes jis esą visuomet baudžiasi plaukti į Fjordą, ir kai pučia, ir kai tamsu, ir kai šalta, orų jis nepaisąs, sako ji, bet nereikia leisti vidun šalčio, ji prikūrenusi krosnį, teeinąs vidun, sako ji

Taip nutinka, sako Aslis

Ką turi galvoje, sako Signė

Nutinka, kad pasakau, jog eisiu tik pavaikštinėti, kad plaukioti po Fjordą per tamsu ir per stipriai pučia, bet vis tiek esu išplaukęs, sako Aslis

Yra taip nutikę, sako Signė

Bet ne šiandien, sako Aslis

Gerai, kad tu jau namie, sako Signė

o jis vis stoviniuoja modamas ir nesumodamas, ką jam daryti, galvoja jis

Man neramu dėl tavęs, sako Signė

Kas tau, sako ji

Eikš vidun, nestovėk čia, sako ji

Gerai, sako Aslis

ir švelniai pažvelgia į ją

Ateinu, sako Aslis

ir lieka stovėti

Čia šalta, verčiau einam į kambarį, krosnelė gražiai kūrenasi, sako Signė

ir prisiartinusi lengvai paima jį už rankos, bet iškart paleidžia ir nueina į kambarį, kur gulėdama ant kanapos regi save įeinančią, o jai iš paskos jį, ir tuoj už jo – Alesę, toji taip pat įeina į kambarį, tada ji mato save prieinančią prie krosnelės ir besilenkiančią pagalio, mato, kaip jis žiūri į ją, pasilenkusią ir skersai liepsnojančių malkų uždedančią tą pagalį, sykiu jis mato, kad tai daro ne jinai, o Alesė, jo proprosenelė, tai ji skersai liepsnojančių malkų įdeda pagalį į krosnį, sužvilga juodi jos plaukai, o kampe ant kanapos jis mato vilnoniame užklote įsuptą Kristoferį, paskui mato, kaip Alesė prieina prie kanapos, atsisėda ant krašto ir ranka paliečia Kristoferio kaktą

Nejau tu karščiuoji, Kristoferi, sako Alesė

Esi truputį sukaitęs, sako ji

Miegok miegok, geruti mano, sako Alesė

jis mato, kaip Kristoferis krusteli galvytę, tada jis nukreipia žvilgsnį į ją, stovinčią priešais krosnelę ir žiūrinčią į ugnį

Tai žiūri, kaip dega, sako jis

Žiūriu, sako Signė

jis mato, kaip ji stovi įsistebeilijusi į liepsnas, mato, kaip supuolusios jos apglėbia įmestą pagalį, užsiplieskęs šis kaipmat susipina su liepsnomis, jis pasižiūri į langą ir mato, kaip jame atsispindi liepsnos, kaip jos laižo tvyrančią už lango tamsą ir stiklu srūvantį lietų, paskui pasigirsta vėjas

Baisingas vėjas, sako Signė

Atrodo, kad įsisiautėja vis labiau, sako Aslis

ir, pasižiūrėjęs kanapos pusėn, jis mato, kaip ten prigula Alesė ir apglėbusi liūliuoja Kristoferį

Tos rudens audros darosi smarkesnės ir smarkesnės, sako Aslis

Pastaraisiais metais jos sustiprėjo, sako jis

Bet metai po metų tai, matyt, keičiasi, sako Aslis

Ir vis dėlto anksčiau taip nebuvo, sako jis

ir nueina prie lango, pasižvalgo ir sako, kad dabar vėjas pučia taip smarkiai, jog jis pradedantis nerimauti dėl valties, kažin ar pakankamai tvirtai pririšęs, sako jis, tikriausiai reikėtų nueit patikrinti, sako jis, o ji sako, kad gal tai nebūtina, šitoks oras, argi tai būtina, juk jis visada rišantis tvirtai, sako ji, o jis sako, kad veikiausiai taip ir yra, ūmai subraška sienos

Nieko sau šuoras, sako Signė

Įsisiautėjo nežmoniškai, sako Aslis

Reikėtų nueit patikrinti valties, sako jis

Na, ar tikrai tai būtina, sako Signė

Nepakenks, sako Aslis

Tai bent jau būk atsargus, sako Signė

jis prieina prie lango, pasižvalgo, bet mato tik tamsą ir stiklu srūvantį lietų ir sako: tai aš einu

Gerai, tik ilgai neužtruk, sako Signė

Tik patikrinsiu valtį, sako Aslis

Juk žinai, kad esu gerai apsirengęs, sako jis

Numezgei man puikų megztuką, sako jis

ir nusišypso, ji žiūri, kaip jis išeina ir uždaro priemenės duris, gulėdama ant kanapos, ji mato save stovinčią kambario viduryje, ir kodėl ji turi nuolat matyti save kaip tik ten? galvoja ji ir žiūri, kaip ant kanapos krašto atsisėda Alesė ir, pabrukusi aukštyn palaidinę, priglaudžia Kristoferį prie krūties, kiek pažiopčiojęs šis susiranda spenelį ir ima žįsti, ji žiūri, kaip Alesė glosto juodus jo plaukučius, ji mato save einančią prie lango, ten sustojančią ir žvelgiančią į lauką, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kodėl jis ėmė ir pradingo? kur jis dėjosi? kodėl jis prapuolė, tiesiog išnyko, galvoja ji, juk buvo čia visados ir staiga jo neliko, jo valtį, galvoja ji, rado plūduriuojančią toli Fjorde, tuščią, rado ją tamsų rudens vakarą, lapkričio pabaigoje, prieš daugelį metų, jau bus kokie dvidešimt treji, galvoja jinai, tai atsitiko 1979 -aisiais, antradienį, jis nebegrįžo, tąkart ji pamanė, kad užsibuvo Fjorde, galvoja ji, kad tikrai greit pareis, bet laikas tempėsi, valanda po valandos, ne, ji nepajėgia galvoti apie tai, iki šiol drasko širdį, galvoja ji, ne, apie tai galvoti nebenori, galvoja ji, jis tiesiog prapuolė ir negrįžo, ji buvo išėjusi jo ieškoti, laukė stovėdama Prieplaukoje, toje tamsybėje, pliaupiant lietui ir siaučiant vėjui, tik stovėjo, laukė: na, turėtų jau atplaukti? kodėl neatplaukia? bet jau niekada, ne, neįmanoma galvoti apie tai, jis jau niekada nebeatplaukė, tik valtis, kitą dieną ji daužėsi į Užutekio pakrantės akmenis, tuščia, ne, nereikia apie tai galvoti, galvoja ji, jis nebegrįžo, dingo ir prapuolė, žinoma, jo ieškojo, ne, galvoti apie paieškas ji neįstengia, jo ieškojo, ne vieną dieną, nardė, ieškojo, ir dar ta valtis, tuščia, bangų išmesta į Atoslūgą, paskui tiedu kaimynų berniukai valtį sudegino, na, ir gerai, galvoja ji, šiaip ar taip – juk negalėjo tos lūženos likti Atoslūgoje, argi jai pačiai būtų pakilusios rankos ką nors su ja daryti? tikrai ne, nebūtų įstengusi, valtis išgulėjo ten gal kokius metus, paskui atėjo tiedu berniukai ir paklausė, ar galėtų iš jos susikurti Joninių laužą, ji leido, galvoja ji, berniukai valtį sudegino, ir valties nebeliko, nereikia apie tai galvoti, nereikia, tų minčių neįmanoma ištverti, galvoja ji, nereikia galvoti apie tai, tai tiesiog nepakeliama, ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, jinai taip ir neįstengė suprasti jo iki galo, nesuprato nuo pat pradžių, nuo pirmojo jų susitikimo, galvoja ji, gal todėl ir buvo taip prisirišusi prie jo, nuo tos dienos, kai juodu pirmąsyk pamatė vienas kitą, kai jis prisiartino prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, nuo to karto iki pat jo dingimo buvo juodu abu, galvoja ji, ir kodėl taip atsitinka? kodėl taip prisirišama vienas prie kito? bent jau jinai prisirišo prie jo, o jis, taip, ir jis buvo prisirišęs prie jos, bet gal ne taip stipriai kaip ji, šiaip ar taip, juodu tikrai buvo prisirišę vienas prie kito, tikrai, tikrai, jis prie jos, jinai prie jo, gal vis dėlto ji labiau nei jis, gal ir taip, bet argi tai ką keičia? ir kam šitaip svarstyti? galvoja ji, juk jis visą laiką gyveno su ja, nepaliko jos, gyveno su ja tol, kol staiga pradingo, galvoja ji, buvo su ja nuo to laiko, kai ji pirmąkart pamatė jį besiartinantį ir žvelgiantį į ją, o ji taip ir apmirė, juodu žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi, jiems atrodė, tarsi visados būtų pažinoję vienas kitą, tik štai paskutinį kartą matėsi jau labai seniai, todėl vėl susitikus apėmė neišmatuojamas džiaugsmas, kuris užvaldė ir nešė juos artyn kits kito, atrodė, lyg visą gyvenimą būtų kažko trūkę ir ilgėtąsi, o dabar tai atsirado, pagaliau, dabar tai atsirado – toks buvo tas jausmas susitikus pirmą kartą, susitikus visiškai atsitiktinai, tikrai atsitiktinai, bet nebuvo nei keblu, nei baugu, ne, atrodė, tarsi viskas savaime suprantama, tarsi nieko čia nebepadarysi, viskas nulemta, taip atrodė, kad ir ką ji būtų sakiusi ar dariusi, vis vien niekas nebūtų pasikeitę, vis vien būtų klostęsi taip, kaip nulemta, galvoja ji, atsitiko taip, kaip atsitiko, ir nieko nebūtų galėjusi pakeisti, bet laiko prireikė, juk nei jis, nei ji nebuvo kokie nors karštuoliai, tad kodėl būtų reikėję verstis per galvą: ar imtumeis ko ar nedarytum nieko, vis tiek bus taip, kaip nulemta, galvoja ji, galop atėjo iš jo laiškas, rašė, kad buvę sunku rasti jos adresą, rašė apie kasdienį gyvenimą ir nelabai apie ką daugiau, parašė trumpai, nedaug žodžių, jie buvo paprasti, nereikšmingi žodžiai, tikrai ne kokie skambūs ir tušti, bet jų užteko, daugiau juk nieko ir nereikėjo, ji parašė atsakymą, na, žinoma, kaipgi kitaip, nors prisiminti savo laiškus ne visai smagu, galvoja ji, jeigu jis nesigriebė pompastiškų žodžių, tai jų griebėsi jinai, rašė skambiais žodžiais, tik nereikia dabar apie tai galvoti, nes ko jau ko, o tokių žodžių jis nemėgo, jais, anot jo, dangstosi melas ir apgaulė, jie neleidžia gyventi ir alsuoti viskam, kas gyva ir tikra, bet nubloškia į didybės klystkelius, taip manė jis, toks jis buvo, jam patiko viskas, kas nesistengia vaikytis didybės, galvoja ji, nei kasdieniame gyvenime, nei kur kitur, taip ir su ta jo medine valtimi: maža, irklinė, pastatė ją tas, kaip jį, a, taip, Johanas iš Užutekio, galvoja ji, taip jį vadino, tą senolį, nei pačiu meisteriu, nei jo statyta valtimi visiškai pasitikėti nebuvo galima, ir gali būti, ne, šitaip galvoti nereikia, galvoja ji ir žiūrėdama nuo kanapos regi save stovinčią priešais langą ir žiūrinčią pro jį, paskui jinai mato, kaip Alesė atitraukia Kristoferį nuo krūties, o šis, truputį paknirkęs, užmiega jos glėbyje, mato, kaip nutraukusi žemyn palaidinę Alesė pakyla ir su Kristoferiu ant rankų nueina į kamarą ir užveria paskui save duris, ji pažvelgia į save stovinčią ir žiūrinčią pro langą, dabar nebegalima ilgiau stoviniuoti, stovėdama priešais langą galvoja ji, nebegalima vien tik stoviniuoti priešais langą dėl to, kad jis negrįžta, reikia ko nors imtis, ar prisėsti, ar įmesti į krosnelę malkų, šiaip ar taip, čia stovėti nebegalima, galvoja ji, nes jis jau greitai pareis namo, galvoja ji, žinoma, kad pareis, juk tokiu bjauriu oru ilgai lauke neištversi, Fjorde irgi neišbūsi iki išnaktų, kad nors būtų galima pasitikėti ta jo valtimi, juk laivų meisteris, tas senolis, niekada ir negalėjo būti visiškai sveikas, to ir negalima laukti, jei žmogus visą gyvenimą tvarto palėpėje kalinėja ir kalinėja vinis, dieną naktį tik kaukši ir kaukši plaktuku, kol pagaliau sukala tokią mažą medinę valtį, irklinę, penkiolikos, gal šešiolikos pėdų ilgio, siaurą, smailianosę, plonais šonais ir tokiu pat dugnu, plonučiai kriauklai teskiria valtininką nuo vandens ir bangų, nuo apačioje slypinčių didžiųjų Fjordo gelmynų, nuo jo neišmatuojamos gelmės, nuo Fjordo paviršiaus su žiburiais, tamsa, oru koks tūkstantis metrų gilyn gilyn gilyn iki kažko, kas lyg ir primena dugną. Tik tos plonytės lentos – po tris kiekviename šone – skiria valtininką nuo vandens paviršiaus ir apačioje juoduojančių gelmių, o čia dar bangos, – kaip tąsyk, kai jie plaukė drauge ir banga bloškėsi per valties kraštą vidun, ne, oi ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, žiūrėdama, kaip stiklu srūva lietus, už lango vien tamsa, nieko nematyti, o dar tas vėjas, pučia ir pučia, ir subjurk tu man šitaip, juk anksti rytą buvo taip ramu, apimta snūdulio, viskas nurudavę, o dabar, lyg neganda kokia, tas vėjas, tas lietus, galvoja ji, kad tik jis greičiau pareitų, tas laukimas, tas nesibaigiantis laukimas, bet jai, ko gera, tai patinka, patinka laukti, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir regi save einančią per kambarį priemenės durų link, mato, kaip sustoja ir lieka stovėti žiūrėdama tuštumos sklidinomis akimis priešais save, visuomet ji mato save, galvoja ji, ar negalėtų galų gale liautis, tik tą ir daro, kad mato viską, kaip buvo anksčiau, juk tai tikrai nepadeda, galvoja jinai ir vėl mato, kaip jis žengia artyn prie jos, artinasi kiek gunktelėjusiu liemeniu, mato tuos juodus jo plaukus, jis atsirado staiga, tik ėmė ir atsirado, tuomet jai pasirodė, kad čia jo būta visada ir nuo tos akimirkos šitaip ir likosi, nieko kita jau nebuvo galima padaryti ir niekur nebuvo galima nuo to pabėgti, nors ji, žinoma, bandė: galvojo ir šiaip, ir taip, ėmėsi ir to, ir kito, tačiau kad ir ko ji ėmėsi ar nesiėmė, jis ir ji vis labiau tapo juodu abu, tarsi valia nebūtų turėjusi čia jokios galios, taip ir su juo: jis ir norėjo, ir ne, kaip įmanydamas stengėsi to išvengti, tačiau buvo taip, kaip buvo, kaip kad buvo visada, galvoja ji, bet juk negalima vien gulinėti, galvoja ji, reikia keltis, kažką veikti, negalima vien tysoti ant kanapos, galvoja ji ir regi save: stovi kambario viduryje, žvelgia tuštumos sklidinomis akimis priešais save, paskui eina priemenės durų link, deda ranką ant rankenos ir stovi įsitvėrusi jos, stovėdama ji galvoja, kodėl jis nepareina? visą laiką – tik laukti ir laukti, jis taip ilgai užtruko, ar negalėtų jau grįžti, paleisdama durų rankeną galvoja ji, ir gulėdama ant kanapos mato save prieinančią prie lango ir sustojančią, o ten stovėdama galvoja, kad netrukus jis turėtų pareiti; stovėdamas Prieplaukoje jis galvoja, na ir velniai rautų, kaip įsisiautėjo jūra, kaip smarkiai patvino vanduo, na, ir subjuro oras, galvoja jis, potvynis didžiausias, toks didžiulis, kad dūždama banga užlieja Prieplauką ir kliūsteli ant jo guminių aulų, bangose supasi valtis, aukštyn žemyn, čia išmetama taip aukštai, kad, rodos, tuoj ims ir apvirs, čia nugramzdinama taip žemai, kad, rodos, įplūdusi banga ims ir užtvindys, giliai grimzta valtis, kol vėl iškyla į paviršių, aukštyn žemyn ir vėl iš naujo, bet jei bangos įsišėls dar smarkiau, nieko gera nesitikėk, galvoja jis ir jau suks atgal, belieka eit namo, galvoja, šiaip ar taip, ką gi čia gali padaryti, galvoja jis, nors, gal vis dėlto tas oras ir nėra jau toks prastas? taip, pučia, na ir kas? juk valtis gera, atlaikys ir tokį orą, galvoja jis, tai gal ir šiandien būtų galima išplaukti į Fjordą, nes valtis gera, tikrai gera, galvoja, tikrai atlaikys ir tokias bangas, galvoja jis, tai kodėl gi ne? kodėl nepasiirsčius? galvoja jis ir, bangoms skalaujant jo guminius aulus, prieina prie Prieplaukos krašto, atlaisvina lyną ir ima traukti valtį artyn, ilgai neplaukios, bet jam reikia nors trumpai pasibūti su bangomis, su vėju, su lietumi, pabūti tamsoje, galvoja jis, o dabar reikia pasisaugoti, kad valtis nesitrenktų į Prieplauką, galvoja jis, ir, atsargiai prisitraukęs, nutveria ją už nosies, įkelia vieną koją į pirmagalį, paskui – kitą, ir jis jau valtyje, bangos sūpuoja jį kartu su valtimi aukštyn žemyn, jis pačiumpa irklą ir, įrėmęs jį į Prieplaukos kraštą, atsistumia, laivagalyje atriša lyną, aukštyn žemyn sūpuoja valtis tamsoje, jis sėdasi ant irklasuolio, nuleidžia į vandenį irklus ir ima iš visų jėgų kastis prieš bangas, einasi gerai, aukštyn žemyn su bangomis, jis irkluoja iš visų jėgų, valtis skinasi kelią į priekį, sunkiai, pamažu, aukštyn žemyn su bangomis, aukštyn žemyn, bet į priekį, tolyn į Fjordą plaukia valtis, tolyn ir tolyn, per vėją, per lietų, ir nors jis skendi tirštoje tamsybėje, keista, bet jam neatrodo, kad būtų tamsu, galvoja jis, mat sublykčioja juodas vanduo, ir nėra jau taip šalta, apsivilkęs jis savo storu juoduoju megztuku, o beirkluodamas dar ir įšyla, galvoja jis ir atsigręžia: priešais, tolumoje, maždaug Fjordo viduryje, kas ten? ar tik nedega ten kažkas kaip laužas? iš tiesų, bet kaipgi taip! bet kaip tai įmanoma! galvoja jis ir liaujasi irklavęs, tačiau bangos akimoju ima nešti valtį į krantą, ir jis vėl ima mojuoti irklais, vėl atsigręžia, taip, taip, galvoja jis, ten išties laužas, bent jau kažkas dega kaip laužas, ir nemenkas, tikrai, tikrai, Fjordo viduryje liepsnoja laužas, smagiai kabindamas irklais galvoja jis ir permeta žvilgsniu Atoslūgos juostą, o pakraštyje – ar ten tik ne Senelė? ar tik ne Senelė stovi žvelgdama į Fjordą? na, išties, kas čia dabar, ne, tai nesuvokiama, galvoja jis, užguldamas irklus, belieka plaukti ten, kur tarytum dega laužas, galvoja jis, jinai tikriausiai stovi dabar prie lango ir laukia jo, galvoja jis, o, kaip jis myli ją, stovėdama prie lango ir žiūrėdama į tamsą ji galvoja, kad jau laikas eit jo paieškoti, taip, ji tokia – jai visuomet reikia stovėti prie lango, galvoja ji ir spitrindama į tamsą išvysta laužą: Fjordo viduryje kyla purpurinės liepsnos, dabar tamsoje Fjordo viduryje liepsnoja purpurinė laužo ugnis, galvoja ji stebėdama, kaip stiklu srūva lietus, jis taip ilgai užtruko, galvoja ji, tikriausiai reikia eit pasidairyti jo? galvoja ji, dabar jau gal tikrai reikia eiti, eit ir pasižvalgyti? galvoja ji, kodėl nepareina? juk jis ant vandens dažnai neužsibūna? o taip, ir gana dažnai, taip dažnai yra atsitikę, tai kam dėl to jaudintis? nieko neįprasta, viskas taip, kaip visados, nieko neįprasta ir šiandien, galvoja ji, na, bet vis tiek kažkaip keista, o ką jai reikės daryti, jeigu jis nepareis? galėtų nueit jo paieškoti, galvoja ji, nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, bet oras toks bjaurus, lyja ir pučia, jau vėlyvas ruduo, besibaigiančio lapkričio diena, šalta, šiandien lapkričio pabaiga, antradienis, juk jis greitai pareis, čia tik ji jaudinasi, galvoja ji, taip, taip, tai jau jai pažįstama, na, bet reikia pagaliau susikaupti, galvoja ji, juk viskas taip, kaip turi būti, jis jau greitai pareis, galvoja ji, čia tik jinai taip jaudinasi, ir viskas, taigi, čia tik jinai, galvoja ji, nebegalima šitaip stovinėti, reikia išeiti, nueit iki Fjordo pasižvalgyti jo, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir mato save einančią priemenės durų link ir atveriančią jas, ir bežiūrėdama į save, išeinančią pro atviras duris, pamato įtapsenantį vidun berniuką, ji mato, kaip užsiveria durys ir kaip berniukas nueina prie lango, sustoja ir žiūri pro jį, jam kokie šešeri septyneri, galvoja ji, taip, taip, dar visai pyplys, paskui ji mato, kaip vėl atsidaro priemenės durys ir pro jas įeina vyras, aukštas, liesas, negrabių judesių, ilgais juodais plaukais ir skystoka barzdele, jis stabteli ir, laikydamas vieną ranką už nugaros, nutaiso rimtą miną, jam įkandin įeina neaukšta tamsbruvė moteris, plonutė, ilgų juodų plaukų – panaši į mane – galvoja ji, moteris užveria duris, tas barzdotas vyras mirkteli jai, ir juodu sužiūra į berniuką, išplėtęs akis šis atsisuka, o tie jam šypsosi

Asli, sako moteris

Manau, kad tavo tėvas Kristoferis turi tau kažką, juk šiandien, lapkričio septynioliktą, tau sueina septyneri metai, sako ji

Išties, šiandien 1897 metų lapkričio 17 diena, kaip sako tavo motina Brita, sako Kristoferis

Aslis žvelgia į juos įdėmiai ir droviai

Taip ir yra, kaip sako Brita, sako Kristoferis

ir jis laisva ranka apglėbia Britos pečius, o kitą ranką staigiai ištraukia iš už nugaros, ant delno – laivelis, nedidelis irklinis laivelis, pusmetrio ilgio, su suoliukais, irklais, kaušais bei kitkuo, ir laiko ištiesęs ranką su laiveliu

Sveikinu su septintuoju gimtadieniu, Asli, sako Kristoferis

Tokiam dideliam ir šauniam berniukui kaip Aslis reikia turėti savo laivą, sako jis

Taip, Aslis tikras šaunuolis, sako Brita

Aslis prieina prie Kristoferio, kuris įteikia laivelį, Aslis paima jį ir stovi nenuleisdamas nuo jo akių, tada Kristoferis paduoda Asliui ranką, o šis jam savąją, Kristoferis ritmingai pakrato rankutę aukštyn žemyn, o Aslis žiūri neatsižiūri į laivelį

Manau, kad laivas kaip reikia, sako Kristoferis

Matai, yra suolai, gardelės, irklai, kaušai, yra visko, ko reikia laive, sako jis

Koks šviesus, puikus medis, šiek tiek atsiduoda sakais, naujas laivas ir turi taip kvepėti, sako Brita

Tėvas Kristoferis padirbdino tau gražų laivelį, sako ji

Todėl, kad reta rasti tokį šaunų vaikiną kaip Aslis, štai kodėl, sako Kristoferis

Tai tu jį padirbdinai, sako Aslis

ir Kristoferis sako, esą taip, laivelį padirbinęs jis, mat kažkada seniai, kai dar buvo jaunas, mokęsis laivadirbystės ir, nors nėra pastatęs daug laivų, tačiau šios meistrystės išmokęs, kalba Kristoferis ir, priėjęs prie Aslio, vis dar spoksančio į laivelį, apkabina per pečius

Noriu tuojau pat jį išbandyti, sako Aslis

Bangos, rodos, nėra per didelės, gali ir išbandyti, sako Kristoferis

Bet būk atsargus, sako Brita

Būtinai būk atsargus, sako ji

Aslis atsargus, juk žinai, kad jis atsargus, sako Kristoferis

Aslis pastovi įbedęs akis į laivelį, o paskui išeina pro priemenės duris, Kristoferis mirkteli Britai, ši nusišypso jam ir, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip Brita nueina į virtuvę, jai įkandin Kristoferis, užverdamas paskui save duris, priemenės tarpduryje ji mato save vilkinčią lietpalčiu, mato, kaip įeina pro atviras duris, stabteli tarpduryje ir apžvelgia kambarį, kaip išeidama užveria duris, ir stovėdama priemenėje ji galvoja, kad ne, taip ilgai jis niekada anksčiau nėra užsibuvęs, jau greitai naktis, o jis dar negrįžta, reikia eit jo paieškoti, reikia nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, reikia eit jo paieškoti, nes taip pučia, taip lyja, tokia tamsybė, ir kodėl jis taip ilgai neparsiranda, galvoja ji išeidama pro laukujes duris, o lauke – juoda tamsa, vėjas ir lietus, šalta, o pučia taip, jog duris reikia pristumti, kad užsidarytų, taip pučia, ji jas pristumia, uždaro ir sustoja ant prieslenksčio akmens lauko žibinto šviesoje, išgirsta bangas, lietaus šniokštimą, ir vėl bangas, taip šalta, kad ilgiau stoviniuoti negalima, galvoja ji, juk išėjo dėl to, kad nueitų iki Atoslūgos pasidairyti jo, o gal ir pašaukti, bet kaip čia dabar stovėti ir šaukti tokioje aklinoje tamsoje? juk nei šis, nei tas? ne, šaukti nešauks, tai nepadės, tikrai ne, galvoja ji ir, išėjusi į Kiemą, pasuka už namo kampo, stabteli ir įsmeigia žvilgsnį į Mažąjį keliuką: ar tik ne jis ten pareina? taip, tikriausiai jis? galvoja, kaip gerai, jis jau eina Mažuoju keliuku aukštyn, įžiūri jį net tirščiausioje tamsoje, žinoma, kad įžiūri, kaip gerai, galvoja ji, tačiau Mažuoju keliuku ateina vis dėlto ne jisai, juk ten eina moteris ir, regis, vaiku nešina, o tas toks didelis, na, kas gi čia dabar? galvoja ji, kas darosi? ir visa tai ji mato ryškiai, nelyginant vidudienį, ne, to neįmanoma suprasti, galvoja ji, žiūrėdama į ateinančią moterį, kuri glausdama prie krūtinės nešasi berniuką, eina kiek įkabindama, o berniukas ar gyvas? artėjanti moteris nešasi berniuką ant rankų, o tas lyg negyvas, drabužiai šlapi, šlapi ir plaukai, o moters akyse, didžiulėse akyse geltonu dryžiu žaižaruoja neviltis, kas čia dabar? kas gi tai? galvoja ji, moteris – jos plaukai juodi, vešlūs ir ilgi – sustoja ir, spausdama prie savęs vaiką, lieka stovėti ant Mažojo keliuko, stovi nunarinusi galvą, glėbyje – berniukas, ji žiūri į tą moterį, ta stovi sustingusi, ir paskui išgirsta kažką šaukiant: kas yra? žvelgdama Fjordo link ji mato, kaip nuo Valčių pašiūrės Taku nerangiai bėga aukštas, liesas vyras ilgais juodais plaukais, skystoka juoda barzdele, bėga rankoje laikydamas virbą su pamautomis žuvimis, ilgų plaukų pluoštas dengia veidą

Kas yra, Brita? šaukia vyras

Kas atsitiko, kas Asliui? šaukia jis

vyras bėga Taku aukštyn, ir ji mato, kaip juodi Britos plaukai, tie vešlūs juodi jos plaukai gaubia ant rankų gulintį Aslį, kaip ji ima linguoti su juo pirmyn ir atgal, vyras pribėga, išskėčia rankas, apglėbia Britą su Asliu ir laiko juos glėbyje, nukarusios beveik iki pat žemės tabaluoja ant virbo pamautos žuvys, ilgi, juodi vyro plaukai apskleidžia Britos plaukus ir Aslį, jie stovi nejudėdami, laikas eina, galvoja ji, o tie vis stovi, tik stovi ir viskas, Kristoferis paleidžia Britą ir truputį atsitraukia

Kas atsitiko? sako jis

Aslis įkrito į vandenį, sako Brita

Ar jis gyvas, sako vyras

Taip, Kristoferi, sako Brita

Juk šiandien Aslio gimtadienis, septintasis gimtadienis, sako Kristoferis

Aslis miręs, Brita, sako jis

Ne, jis nemiręs, Kristoferi, taip nesakyk, nekalbėk taip, sako Brita

Aslis miręs, sako Kristoferis

Jam suėjo septyneri, ir jis mirė, sako Kristoferis

Ne, jis gyvas, sako Brita

Ar nematai, kad miręs, sako Kristoferis

Brita stovi su Asliu glėbyje: jo rankos nukarę, galva nusvirusi, akys pastirusios

Nespėjai užaugti, gyvenai tik septynerius metus, o turėjai gyventi ilgai ilgai, tik jau ne taip trumpai, sako Kristoferis

Brita stovi palinkusi į priekį, jos ilgi, vešlūs, juodi plaukai gaubia Aslį

Jis gyvas, sako Brita

Brita pakelia akis ir pro plaukus žiūri į Kristoferį

Ne, miręs, sako Kristoferis

ir, paėjęs kiek toliau, stabteli, žvelgia į Britą

Brita, sako Kristoferis

ši neatsiliepia, stovi kaip stovėjusi, ant akių užkritę ilgi juodi plaukai

Aslis miręs, sako Kristoferis

Aslis gyvas, sako Brita

Nesakyk taip, Kristoferi, nesakyk, kad miręs, sako ji

Aslio nebėra, sako Kristoferis

Jis iškeliavo, sako jisai

Kristoferis nueina Mažuoju keliuku aukštyn, pasuka už namo kampo ir lėtai slenka per Kiemą, žingsnis po žingsnio, į šalis linguoja virbas su žuvimis, atrodo, kad sulig kiekvienu žingsniu Kristoferis gali sukniubti ir susilieti su žeme, ant kurios jis eina, galvoja ji žiūrėdama, kaip jis sustoja ir lieka stovėti panarinęs galvą, nudelbęs žvilgsnį, rankoje laikydamas virbą su žuvimis, stovi akis įdūręs į žemę, ji pasuka Mažuoju keliuku žemyn, stabteli prie Britos, švelniai perbraukia ranka per vešlius juodus jos plaukus, ima juos glostyti, glosto ir glosto, tada ji išgirsta žingsnius ir mato, kaip su tabaluojančiomis žuvimis Mažuoju keliuku ateina Kristoferis, jis taip pat sustoja ir ima glostyti Britos plaukus

Eikš, eime, Brita, sako Kristoferis

Nebestovėk čia, sako jis

Reikia eiti vidun, sako Kristoferis

Reikia parnešti Aslį namo, sako jis

Brita pakelia akis ir žiūri į jį pro savo ilgų plaukų sruogas

Šiandien lapkričio 17-ta, sako Brita

1897 metų lapkričio 17-ta, sako Kristoferis

1897 metų lapkričio 17-ta, sako Brita

Kristoferis apglėbia jos pečius, ir juodu su Brita, nešančia ant rankų Aslį, lėtai kyla Mažuoju keliuku aukštyn

1897 metų lapkričio 17-tą Aslis mirė, sako Brita

O gimė 1890-ųjų lapkričio 17-tą, sako ji

Kristoferis stabteli, sustoja ir Brita, juodu stovi, nuleidę akis į rudą žemę, tuomet atsiveria Senojo namo durys, pro jas išeina sena moteris ir atsistoja ant prieslenksčio akmens, Kristoferis pakelia į ją žvilgsnį

Nebėra Aslio, Senoji Alese, jis iškeliavo, sako Kristoferis

Nestovėkit šitaip, sako Senoji Alesė

Viešpats keliai nežinomi, sako ji

Asliui dabar gera, jis dausose pas Dievą, nesisielokit, sako ji

Nesisielokit, sako ji

Dievas yra geras, sako ji

senoji Alesė kilsteli ranką su trumpais, iškraipytais pirštais ir smiliumi perbraukia išilgai akies

Dievas yra geras, sako ji

Senoji Alesė nusvarina galvą, jos pečiai krūpčioja, ji taip ir lieka stovėti, tik stovi ir viskas, kaip kad stovi Kristoferis su Brita, tiesiog stovi ir daugiau nieko, ant Britos rankų guli Aslis. Eina tamsyn ir tamsyn, o jie tebestovi. Tik stovi ir viskas, nejuda iš vietos, galvoja ji, stovi lyg būtų ten stovėję nuo neatmenamų laikų, galvoja ji. Stovi ten ir ji pati. Stovi žiūrėdama į Aslį, Britą, į Kristoferį, Senąją Alesę. Tada ji nusisuka ir ten tolumoje, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ten, kur baigiasi Sodybvietės žemės ir kur kita Kalvagūbrio atšlaitė pradeda nuožulniai leistis žemyn į upę, tekančią priekalne iš gilumoje srūvančio Krioklio, ten aukštai, ant pačios Kalvagūbrio keteros, ji išvysta berniuką, jis stovi ramiai, tiesiog stovi, stovi žvelgdamas žemyn į Senąjį namą, o ar tik jis nelaiko kažkokios rykštės? taip, permesta per petį guli ilga kartis, gal su ta kartimi jis meškeriojo upėje? galvoja ji, žiūrėdama į berniuką, ar tai gali būti jis, kai dar buvo vaikas? ar nepanašus? bet kaip galima per tokį nuotolį tvirtinti, kad tai jis? galvoja ji, taip, galima, todėl, kad jis vienu metu ir toli, ir visai čia pat, todėl, kad aplink šviesu kaip dieną ir sykiu tamsu kaip naktį, galvoja ji, ir šito niekaip nepermanysi, tačiau kad ir tai toli, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ji aiškiai mato stovintį berniuką ir gali įžiūrėti jo veidą, lyg jis būtų čia pat, o dabar jau ir visai ryškiai mato, kad tai jis, mato, kaip jis pasileidžia bėgti jos kryptimi, ir staiga jo veidas tampa kitoks, visiškai kitoks, nors plaukai tokie pat juodi, juodi kaip jo, o ar tas berniukas nepanašus į Aslį, kuris guli Britos glėbyje? galvoja ji, taip, be abejo, panašus, galvoja ji žiūrėdama į bėgantį prie jos berniuką, bet ar tai ne jis, kai dar buvo vaikas, taip, dabar vėl jis, o ne tas Aslis, kuris guli ant Britos rankų, dabar ji tai įžiūri aiškiai, tačiau, jam nespėjus priartėti, tik štai jo vietoje atsiranda kitas, kažkoks bendraamžis, bet visai kitas berniukas, o jis neabejotinai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, dabar berniukas jau arti Kiemo, ir ji atsigręžia ir žiūri į Senąjį namą, kur ji gyvena, Kieme mato tebestovinčią Britą su Asliu ant rankų, stovi ir Kristoferis su pamautomis ant virbo žuvimis, ant prieslenksčio akmens – Senoji Alesė, o dabar jau tikrai, dabar ji tikrai mato, kad atbėgantis berniukas – tai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, ji mato, kaip jis nusviedžia kartį šalin ir tarsi susilieja su berniuku Britos glėbyje. Stovėdama ant prieslenksčio akmens Senoji Alesė atsitiesia, lėtai pasisuka ir nueina į Senąjį namą. Į jos namus, galvoja ji, Senoji Alesė įėjo į jos namus. O Kieme priešais Senąjį namą su Asliu ant rankų stovi Brita. Prieina Kristoferis, perima iš jos Aslį ir prispaudžia prie savęs, kone siekdamos žemę ant virbo tabaluoja žuvys, o Kristoferis, laikydamas glėbyje Aslį, ima linguoti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal sūpuoja ant virbo pamautos žuvys

Negali būti, kad jis miręs, sako Brita

Kristoferis neatsako

Negali būti, kad gerasis berniukas paliko mus, sako ji

Mano sūnelis, mano brangusis sūnelis, sako ji

Mano brangiausias vaikelis, sako ji

Bet kur Olavas, sako ji

Kristoferi, ar žinai, kur Olavas, sako ji

ir tarsi nešdamas Aslį krikštyti Kristoferis įeina į namus, į Senąjį namą, o Brita lieka stovėti, ji ranka nubraukia nuo kaktos plaukus, atidengdama tuščią lyg dangaus plynė savo veidą, ir nueina į namus, į Senąjį namą, tapusį jos, Signės, namais, kur drauge su juo yra nugyvenusi daugelį metų, į jos namus, į namą, kuris yra tapęs josios namais, įeina Brita, galvoja ji, pas ją, į jos namus įeina keistai apsitaisiusi Brita, su tais savo ilgais, vešliais juodais plaukais Brita eina į jos namą, kur gyvena jis ir ji, į Senąjį namą, į jųdviejų namus eina Brita, galvoja ji, o jeigu į jos namus gali įeiti kas nors kitas, jei kas nors kitas gyvena jos Senajame name, tai tikriausiai jai pačiai ten eiti nevalia? gal tai vis dėlto ne jos namai? tad ar gali ji ten įeiti? galvoja ji, ne, tikriausiai negali? betgi ten gyvena ji ir jis, ir niekas kitas, galvoja ji, juk ten juodu nugyveno daugelį metų, tik jiedu abu, galvoja ji ir pajunta, kaip merkia lietus, juk stovi po atviru dangumi – lyja lietus, pučia vėjas, tamsu ir šalta, ilgiau stovėti nebegalima, galvoja ji, bet jis dar neparsirado. Kur jis? Kur pasidėjo? Juk išsiyrė valtimi į Fjordą, bet iki šiol dar negrįžo, jai baisu dėl jo, gal kas nors atsitiko? galvoja ji, kodėl jis negrįžta? bet juk tokios mintys apninka ją dažnai, galvoja ji, kone kasdien, nes išplaukia jis kiekvieną dieną, taip taip, kiekvieną, o ji nuolatos baiminasi, galvoja jinai, jai vis regis, kad jau būtų laikas grįžti namo, galvoja ji. O ar šiandien kas nors kitaip? Kiek supranta – ne, galvoja ji. Atrodo, kad viskas kaip visuomet. Viskas kaip visuomet. Eilinis vėlyvo lapkričio antradienis, 1979-ieji. Ji tokia, kokia yra. Jis taip pat. Bet gal vis dėlto nueiti iki Atoslūgos, iki Valčių pašiūrės, gal vis dėlto nueit ir pasidairyti? galvoja ji. Taip ir padarys, galvoja ji. Visai neblogai pabūti lauke, nors pučia ir lyja, galvoja ji. Atgaivina. Juk negalima visą laiką tūnoti namie Senajame name. Ji per daug užsidariusi. Kartais ištisomis dienomis ir kojos iš namų neiškelia. Negerai. Juk reikia išeiti, bent jau retsykiais. O kad ji šitaip nerimauja – juk tą tik ir daro visą laiką? žinoma, kad taip, tačiau kad ir kaip būtų, ji gali nueiti iki Fjordo, galvoja ji, gali, galvoja ji, tai kodėl tebestovi kaip įkalta? jei nori nueiti, tai ir reikia eiti, ko čia dar stoviniuoti, galvoja ji, šiandien antradienis, 1979-ųjų lapkričio pabaiga, o ji nė iš vietos, galvoja ji galų gale pradėdama slinkti Mažuoju keliuku žemyn, o ar ne jis ką tik kopė keliuku aukštyn? ne, negali būti, tai tik jos prasimanymas, galvoja ji, bet dabar reikia nueiti iki Atoslūgos ir pasidairyti, lyja, pučia ir taip tamsu, pasidarė taip tamsu, net nematai, kur žengi, ir koks baisus oras, koks šaltis, kodėl jis išplaukia per tokį orą? galvoja ji, nagi, kodėl? ne, šito ji nesuvokia, kodėl gi jis nenori būti kartu su ja? galvoja ji, o visuomet išsiiria su ta savo valtimi, mažute, irkline valtele, bet dabar jis jau turi parplaukti, galvoja ji sunerimusi, nes taip ilgai Fjorde jis neužsibūna, ypač tokiu oru, kai aplink taip tamsu, kai taip žvarbu, ji neprisimena, kad kada nors anksčiau būtų taip ilgai užtrukęs, kodėl gi jis neparplaukia? kas yra? ar tik kas nors neatsitiko? galvoja ji, o gal jau niekada negrįš? ne, negalima taip galvoti, galvoja ji, dabar belieka nueiti iki Atoslūgos, pastovėti Prieplaukoje ir pasižvalgyti, kai ji ten stovi, pasitaiko, kad jis atsiiria greičiau, galvoja ji, taip yra dažnai dariusi: nueina iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, pasižvalgo, toks jos įprastinis pasivaikščiojimas vakarais: pastovėti ir palaukti jo grįžtant į krantą, galvoja ji ir perėjusi Didįjį kelią ima leistis Takeliu žemyn ir tuomet išgirsta moterišką balsą, šaukiantį Asli, Asli, ir ji nueina už Valčių pašiūrės, stabteli ir Atoslūgoje išvysta tuos ilgus vešlius Britos plaukus ir dar kartą išgirsta ją šaukiant Asli, Asli! ir tada jos žvilgsnis užkliudo nedidelį, gal kokį pusmetrinį laivelį, gražų irklinį laivelį, besisupantį juodame vandenyje, ir tuomet ji pastebi į paviršių išnirusią Aslio galvą, mato, kaip jis kapstosi bangose, paskui mato, kaip Prieplauka atlekia Brita, o tuo laiku Aslio galva pradingsta vandenyje, pradingsta rankos ir jis visas pradingsta vandenyje, siūbuodamas jo laivelis plaukia tolyn ir tolyn, Brita šoka nuo Prieplaukos ir nuplaukia Fjordu, laivelį nusineša vilnis, Brita plaukia iš visų jėgų, smarkiais rankų mostais kasasi prieš bangas, tos bloškia ją atgal, pasigirsta Britos šauksmas Asli, Asli! slėnyje tarp dviejų bangų vėl išnyra Aslio galva

Asli! šaukia Brita

ji girdi, kaip Britos riksmu prisipildo viskas, kas yra aplinkui, Fjordas, Kalnas, bet Aslis neatsiliepia, ant jo užgriūna galinga banga, laivelis apvirsta ir mėtomas į šalis vis stukteli į Britą, Aslio galvos nebematyti, Brita tvirtai sugriebia Aslį už plaukų ir nepaleidžia, ant jų virsta bangos, laisva ranka Brita kerta ir kerta per vandenį, kol didžiulė banga panešėja juos priekrantės link, Brita stojasi kiek aukščiau panuovolyje, virš jos lūžta banga, tempdama Aslį už plaukų Brita kapstosi kriaušiumi aukštyn, virš vandens kyšo tik Aslio galva, pagaliau Brita išlipa ant atlajos, kur sekliau, ilgi juodi jos plaukai užkritę ant veido, netrukus virš vandens iškyla ir Aslio krūtinė, Brita prisitraukia Aslį, pakiša vieną ranką po keliais, kitą – po nugara ir pakelia jį, lietui plakant į veidą, Brita brenda į Atoslūgos pakraštį, jos glėbyje Aslis, rankos jo nusvirusios, Brita išlipa į krantą ir nešdama Aslį pasileidžia Valčių pašiūrės pusėn, žiūrėdama, kaip jiedu dingsta už kampo, ji pastebi ant vandens gražiai plaukiantį Aslio laivelį ir jį patį, stovintį su kartimi rankoje, nuo karties iki laivelio nutįsusi nestora virvė, eidamas pakraščiu Aslis kartimi atsargiai traukia laivelį į priekį, tas sūpuodamas lengvutėliai slysta vandens paviršiumi, paskui Aslis liaujasi jį tempęs, laivelis ima lėtinti greitį ir netrukus tik linguoja sau ant vandens, tada Aslis kilsteli kartį, laivelis lėtai apsisuka ir pričiuožia prie Atoslūgos pakraščio, Aslis žengteli atbulas porą žingsnių ir lyg į kokį užutekį pastumia laivelį į įlinkį tarp dviejų didelių akmenų, padėjęs kartį į šalį, jis pradeda vieną po kitos krauti ant laivelio dugno midijų geldeles, paskui stumteli pakrautą laivelį ir šis išsuka iš įlinkio tarp dviejų akmenų, pasiėmęs kartį Aslis nueina pakrante, o laivelis iš lėto, tolygiai slysta Fjordo paviršiumi, ramus blizgantis vanduo beveik siekia borto kraštą, Aslis atsargiai tempia laivelį į priekį, o kai atsigręžia, pamato iš už Valčių pašiūrės išlindusį Kristoferį

Kokį šiandien krovinį gabeni, Asli, sako Kristoferis

Prekes į Bergeną, sako Aslis

Kokias prekes, sako Kristoferis

Visokias, sako Aslis

Nenori atskleisti, sako Kristoferis

Mm, ne, sako Aslis

Taip ir reikia, kalba Kristoferis, esą tam tikras verslo paslaptis reikia saugoti, ir klausia, ar ilgai Aslis ketinąs išbūti Bergene

Keletą dienų, sako Aslis

Žinoma, jeigu jau išsiruošei į miestą, tai kodėl ne, sako Kristoferis

Vien kelionė trunka visą dieną, sako Aslis

Taigi, sako Kristoferis

ir nuėjęs ant Prieplaukos prisitraukia valtį

Plauksi, sako Aslis

Truputį pažūklausiu, be maisto neišgyvensi, sako Kristoferis

Ar galiu kartu su tavim, sako Aslis

Aišku, gali, sako Kristoferis

Bet, ne, sako Aslis

Neturiu laiko, sako jis

Taip, žinoma, suprantu, sako Kristoferis

Juk laivas pakrautas, išplauki į Bergeną, sako Kristoferis

Plauksiu su tavim kurią nors kitą dieną, sako Aslis

O dabar vyksti į Bergeną, sako Kristoferis

Taip, sako Aslis

Kristoferio valtis jau prie Prieplaukos šulų, jis liuokteli vidun, atriša lyną, sėdasi ant irklasuolio ir keliais yriais pasikasa toliau nuo kranto, paskui pasiremia ant irklų

Pasišnekėsime, kai grįši iš Bergeno, sako Kristoferis

Taip, sako Aslis

Tai gal atveši lauktuvių, sako Kristoferis

Tikriausiai atvešiu, sako Aslis

Kristoferis suima irklus ir nusiiria tolyn į Fjordą, o Aslis patraukia Atoslūgos pakraščiu, jo laivelis gražiai slysta vandens paviršiumi, irdamasis sparčiais mostais Kristoferis dingsta už Kyšulio ir ūmai vanduo suribuliuoja, atsirita nedidelės vilnys ir pradeda vartyti Aslio laivelį nuo vieno šono ant kito, Aslis kilsteli kartį ir laivelio pirmagalys pakimba virš vandens, o galas atsiduria po vandeniu ir krovinys su geldelėmis išvirsta lauk, Aslis stipriai timpteli kartį, virvė nusmunka nuo laikiklio ir nebevaldomas laivelis lieka plūkauti sau ant vandens, Aslis stengiasi pasiekti jį su kartimi ir jam tai beveik pavyksta: kartis užkabina bortą ir Aslis bando atsargiai prisitraukti jį arčiau pakraščio, bet kai jis darsyk trukteli kartį, ta nusprūsta, laivelis pakrypsta ir nusklendžia tolyn, Aslis numeta kartį į šalį, susiranda akmenuką ir sviedžia, šis nukrenta šiapus laivelio, ir sukilusios vilnys pametėja jį dar toliau nuo pakrantės, Aslis sviedžia dar vieną akmenuką, tas nukrenta anapus laivelio, ir dabar laivelis atlinguoja arčiau kranto, Aslis pakelia kartį, užkabina ja už borto ir prisitraukia laivelį į pakraštį. Suima jį rankomis ir pakelia. Stovi žiūrėdamas į jį, paskui nuleidžia ant vandens įlinkyje tarp dviejų akmenų, tada Aslis prirenka šakelių, nulupa nuo papenčio atplaišų ir visa tai tvarkingai sukrauna ant dugno, paskui stumteli ir laivelis gražiai nučiuožia nuo pakraščio, Aslis susiranda akmenuką ir sviedžia jį iš paskos, suvilnijęs vanduo plaka laivelį į priekį, nuliūliuoja jį tolyn, Aslis prisirenka daugiau akmenukų ir svaido vieną po kito pavymui, laivelis plaukia tolyn į atvirą Fjordą, atstumas nuo Užutekio pakrantės darosi vis didesnis, pamažu laivelis skinasi kelią į atvirą Fjordą, tada Aslis susiranda didelį, gana sunkų akmenį ir, pakėlęs jį, įstengia nusinešti iki vandens pakraščio, ten pabando viena ranka iškelti aukštyn, bet nepajėgia, tada, suėmęs akmenį abiem rankomis, kiek galėdamas atsivėdėja į šoną ir meta jį vandenin, šis pūkšteli netoliese, sukeldamas nemenkas bangas, pasklidusios jos atrieda Aslio pusėn, o kitos, nuskubėjusios iki pat laivelio, pavaro jį į priekį ir šis greitėdamas nuplaukia tolyn, Aslis stebi, kaip pasišokėdamas ant bangų laivelis tolsta į Fjordą, oras staiga persimaino – apniunka, vėjas sustiprėja, pradeda lyti, pakyla bangos, sūpuodamas laivelis tolsta ir tolsta į Fjordą, tada Aslis nusispiria klumpes, atsisega ir nusitraukia kelnes, įbrenda iki kelių į vandenį ir sustoja, atsiritusi banga šliokšteli jam beveik iki šakumo, priešais akis – laivelis, Aslis nenuleidžia nuo jo akių, stovėdama pakrantėje ji mato, kaip Aslis nubrenda tolyn ir dingsta po vandeniu, ji galvoja, kad jis turėtų greitai atplaukti ir nužingsniuoja Prieplauka, viskas jau skendi neperregimoje tamsoje, nieko nebegalima įžiūrėti, jis turi greitai atplaukti, galvoja ji, o jau tas vėjas, ta tamsybė, tos bangos, tas didžiulis potvynis, o jau kaip šalta, kaip įsišėlo jūra, bangos dūžta į Prieplauką ir, regis, tuoj tuoj pasieks ir ją, koks pasibaisėtinas oras, galvoja ji, dabar jau jis būtinai turi parplaukti, galvoja ji, o kas ten tolumoje? ar tik ne kažkokia šviesa? ten, Fjordo viduryje, liepsnoja kažkas kaip laužas? o ta šviesa – ar ji ne purpurinė? ne, taip negali būti, o vis dėlto, galvoja ji, bet kurgi jis? kur jo valtis? nieko nematyti, kurgi jis? kodėl neatplaukia? nenori būti kartu su ja? gal todėl? tokiu oru, tokioje tamsybėje jis tariasi norįs pasiirstyti, ne, tai nesuvokiama, galvoja ji įsispitrindama į Fjordą, bet įžvelgti nieko neįstengia, na, jis turi tuoj grįžti, galvoja ji, jau nebeįmanoma irstytis po Fjordą šitokiu oru, šitokioje tamsybėje, ir su tokia maža valtimi, maža irkline valtele, galvoja ji. Jau kad tamsu. Jau kad šalta. Ar jai taip ir stovėti čia? Kodėl jis neatplaukia? O ar ji prisimena, kad kada nors anksčiau jis būtų irstęsis šitokiu oru, tokį vėlų vakarą? galvoja ji, kiek prisimena – ne, nors gal? ne, vis dėlto ne, taip niekada nėra atsitikę, galvoja ji, bet juk ilgiau stypsoti čia nebegalima, galvoja ji, jai šalta, gal pašaukti jį? ne, nei šis, nei tas, kaipgi dabar imsi ir šauksi? kas iš to: stovėti ir šaukti tamsoje, galvoja ji, bet ką jai daryti? kas nors turi išplaukt jo paieškoti, žinoma, kad taip! kažkas juk turi jį surasti! tačiau kas? kas nors turėtų išplaukti į Fjordą su dideliu laivu ir stipriomis šviesomis, galvoja ji, tačiau kas? ar ji ką nors pažįsta? ne, atrodo, kad nepažįsta nieko, kas galėtų tai padaryti, galvoja ji, todėl jai belieka stovėti čia, pasilikti čia, stovėti ir laukti, galvoja ji, o kas belieka? šaukti? ieškoti, kas turi didelį laivą? didelį su stipriomis šviesomis? ar laukti? stovėti čia ir laukti? ar eit namo ir laukti? tiesiog grįžt namo ir laukti? čia styroti jinai nebegali, juk jis tikrai greit parplauks, jis paprasčiausiai kiek užsibuvo, galvoja ji ir nueina prie Prieplaukos krašto, stabteli: ten, Atoslūgoje, ten juk dega laužas, ar tai tik ne Joninių laužas? o ar nestovi prie jo du berniukai? taip, išties, gal tiedu iš kaimynų sodybos? galvoja ji, iš tikrųjų, tie patys, betgi laužas? dabar, tokiu metų laiku? šitokiu oru? ne, negali būti, galvoja ji, juk šitokiu oru neįkursi jokio laužo, ne, šitokį vakarą niekas nekūrena laužų, bet ugnis pakrantėje liepsnoja, ir spoksodami į ją stovi du dešimties dvylikos metų berniukai, o ar nedega ten kažkas kaip valtis, irklinė valtis? o ji ar nepanaši į tą, kurią jis turi? keista, galvoja ji ir mato, kad liepsnoja valtis, uždegta ji keliose vietose, ugnies liežuviai tarsi nužymi valties kontūrus, žiopsodami į liepsnas stovi tiedu berniukai, kaipgi taip? galvoja ji, ne, ji negali to suvokti, to negali būti, galvoja ji, bet stypsoti Prieplaukoje nebegalima, šalta, ji sužvarbo, tas lietus, tas vėjas, na, o jis, negi jis tuoj neatplauks? kur jis pasidėjo? galvoja ji dar pagūrinėdama Prieplaukos pakraščiu, o čia dar tas keistas laužas, galvoja, Atoslūgoje dega valtis, ir du berniukai stovi užsispoksoję į liepsnas, na, išties, kas čia dabar? galvoja ji, šiuo metų laiku, kaipgi taip? kodėl? galvoja ji ir, pasukusi už Valčių pašiūrės, ima kopti Taku atgal, lietus ir vėjas įsisiautėja dar smarkiau, o tamsybė tokia, kad nematai, kur statai koją, dabar jau reikia eiti vidun, galvoja ji, reikia eiti namo, į Senąjį namą, ir pasirūpinti, kad ten būtų šilta, kad krosnelėje negestų ugnis, jis grįš nuo Fjordo permirkęs ir sušalęs, tad namuose turi būti šilta, turi būti šilta Senajame name, puikiajame Senojo namo kambaryje, kur juodu abu gyvena, kur jau nugyveno tiek daug metų, galvoja ji, jau reikia eiti namo ir pakrauti į krosnelę malkų, galvoja ji eidama Mažuoju keliuku aukštyn, paskui stabteli ir atsigręžia, bene pasigirdo kažkas už nugaros? žingsniai? juk tikrai kažką išgirdo, galvoja ji ir pasižiūri žemyn į Atoslūgos juostą, laužas tebedega, bet dabar jis nebe toks didelis kaip anksčiau, atrodo, lyg liepsnoja keli papenčiai, o tie dega silpnai, bet kad tokiu metu pakrantėje degtų laužas, ir dar tokį tamsų vakarą, taip lyjant lietui ir pučiant vėjui, galvoja ji ir mato, kad laužas ima blėsti, viską užkloja tamsa, bet štai pliūpteli liepsnelė, paskui vėl pasidaro tamsu, tada šokteli dar viena, bet silpnesnė, ir vėl aplink tamsu, liepsnelė plyksteli dar kartą, bet tokia silpna, jog vos galima įžiūrėti, tada akimirksnis ir viską užlieja tamsa. Vien tik tamsybė. Vien tik lietus. Ir vien tik vėjas. Bet jau laikas eiti vidun, galvoja ji, užsuka už Senojo namo kampo ir pamato priešais save Kiemu einančią seną moterį mėlynu paltu, jai ant galvos – ta baltos ir geltonos spalvos kepurė, kurią dabar pradėjo nešioti jis, senolė kiūtina pasiramsčiuodama lazda, rankoje ji nešasi raudoną pirkinių krepšį, jos pašonėje, įsikibęs į krepšio rankeną, tapsena nedidelis berniukas, dabar ji susivokia – juk tai jis, kai dar buvo vaikas! ten eina jis, galvoja jinai ir mato ant jo rankytės du iškraipytus senolės pirštus, juodu su berniuku užlipa ant prieslenksčio akmens, ir, atrėmusi lazdą į kampą, senoji atveria laukujes duris

Dabar mudu, Aslis ir Senelė, eisim vidun, sako ji

Aha, sako Aslis

Tu šaunus berniukas, Asli, labai pagelbėjai Senelei, sako ji

Po Senelio Olavo mirties man daugiausia padedi tu, sako ji

ji mato, kaip Senelė, o šiai įkandin ir berniukas įeina pro duris į vidų, ir ji galvoja, ne, lauke pasilikti ji nebegali, nebegali stypsoti šaltyje vien dėl to, kad į jos namus, į Senąjį namą, įėjo kažkas kitas, bet juk tai jos namas, jame gyvena ji ir jis, galvoja ji, tačiau ką tik ten įėjo ne kas kitas, o jis ir ta sena moteris, ji juk jo Senelė, vadinasi, į tą namą gali eiti ir ji pati? galvoja ji, reikia eiti vidun, ir tiek, nes be pertrūkio žliaugia lietus, šėlsta vėjas, ilgiau lauke stoviniuoti negalima, toks vėjas ir lietus, tokia šaltybė, ji pati taip pat turi eiti vidun, galvoja ji, bet ar tikrai gali, jei namuose, Senajame name, gyvena kažkas kitas? galvoja ji, betgi iš tikrųjų ten gyvena ji, gyvena jie abu, ji ir jis, Signė ir Aslis, tad belieka eiti vidun, žengdama per slenkstį galvoja ji ir mato, kaip priemenėje Senelė nusitraukia savo dvispalvę kepurę ir padeda ją ant lentynos, nusivelka paltą ir pakabina jį ant kabliuko

Uždaryk duris, Asli, sako Senelė

ir Signė žiūri, kaip Aslis nueina ir uždaro laukujes duris

Labai šalta, Asli, negalima leisti šilumos laukan, sako Senelė

O jau kaip slidu, tokiam senam žmogui kaip tavo Senelė dabar lauke vaikščioti pavojinga, pavojinga net ir nosį iškišti už durų, sako ji

Bet tau, Asli, jokio pavojaus, tu jaunas, sako ji

Ne, man ne, sako Aslis

Tau jaunam – tikrai ne, sako Senelė

ir ji mato, kaip Senelė pasiima raudonąjį krepšį ir nueina į virtuvę, mato, kaip jis nuseka paskui ir užveria duris, dabar ir jai pačiai reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnį daugiau malkų, galvoja ji, ugnis neturi užgesti, jam parėjus, namuose turi būti šilta, tad reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnelę daugiau malkų, galvoja ji, jam parėjus nuo Fjordo, namuose turi būti šilta ir jauku, juk taip pučia ir lyja, taip tamsu, taip šalta, todėl jam parėjus Senojo namo kambaryje turi būti jauku ir šilta, galvoja ji nusivilkdama lietpaltį ir kabindama jį ant kabliuko, kur ką tik savo paltą pakabino Senelė, savo lietpaltį ji kabina ant Senelės palto ir, atvėrusi kambario duris, įeina vidun, gulėdama ant kanapos ji mato save: įeina ir pasisuka užverti durų, paskui nueina prie malkų dėžės ir paima kelis pagalius, tada pasilenkia ir įdeda juos į krosnelę, stovi ir žvelgia į liepsnas, stovėdama ji galvoja: kaip gerai, kad ugnis nebuvo užgesusi, dar kūrenosi, ir kambarys neatvėsęs, kad tik jis dabar pareitų, galvoja ji ir mato, kaip atsiveria virtuvės durys ir kambaryje pasklinda skrudinamų lašinukų kvapas, iš virtuvės įeina jis, o įkandin jo – Senelė

Sėskis prie stalo, tuoj galėsi valgyti, sako Senelė

Tu gera, Senele, sako Aslis

O tu, Asli, labai geras berniukas, sako Senelė

Mudu geri draugai, ar ne, sako Aslis

ji mato, kaip jis nueina ir atsisėda galustalėje, kaip sėdėdamas maskatuoja kojomis, Senelė išeina į virtuvę, o jis sėdi ir maskatuoja kojomis, netrukus Senelė grįžta nešdama lėkštę keptų bulvių su svogūnais ir keptą kiaušinį su skrudintais lašinukais, kitoje rankoje ji laiko didelę stiklinę pieno

Dabar galėsi skaniai ir sočiai pavalgyti, sako ji

Senelė padeda lėkštę su stikline priešais Aslį ir šis ima valgyti, o pati atsisėda kitame stalo gale, gulėdama ant kanapos ji mato save, žvelgiančią į liepsnas, paskui einančią prie lango, sustojančią ir žiūrinčią pro jį, kai ten stovėdama atsigręžia, mato, kaip atsidaro kamaros durys ir jose pasirodo Brita, jos plaukai glotniai nušukuoti atgal, Brita prilaiko duris ir pro jas, nešdamas medinį karstelį, į kambarį įeina Kristoferis

http://tekstai.lt/zurnalas-metai#catid749Taip turi būti, sako Kristoferis

Turime atsisveikinti ir išleisti į amžinybę, sako Brita

Taip turi būti, sako Kristoferis

ji mato, kaip Brita užveria kamaros ir paskui atveria priemenės duris, stabteli prilaikydama jas, o priemenėje stovi Senoji Alesė, jos grublėtu veidu rieda ašaros, ji mato, kaip nešinas mediniu karsteliu pro duris išeina Kristoferis, jam pavymui uždariusi duris išeina ir Brita, gulėdama ant kanapos ji mato save prieinančią prie kanapos ir išsitiesiančią ant jos, mato, kaip pasikiša rankas po megztuku ir jomis suima krūtis, guli laikydama jas, paskui viena ranka atsismaukia sijoną, pertraukia ja per šlaunį ir įbruka ranką tarp kojų, ir taip guli, pasižiūri į stalo pusę ir mato, kaip jis pakyla nuo kėdės

Ačiū, Senele, pavalgiau, sako Aslis

Prašom, sako Senelė

Senelė pakyla, paima jo lėkštę, o jis – tuščią stiklinę

Buvo labai skanu, sako Aslis

Ačiū, ačiū, sako Senelė

ir išeina į virtuvę, jis iš paskos, uždarydamas duris, jųdviejų nebėra ir nebebus per amžius, gulėdama ant kanapos galvoja ji, šiandien, galvoja, taip, šiandien veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, 2002-ieji, ir, pažvelgusi į kamaros duris, mato, kaip šios atsiveria ir tarpduryje pasirodo jis

Ar jau greitai gulsies, sako jis

Sušildžiau tau lovą, sako jis

ir, brukdamas už ausų savo ilgus juodus plaukus, žiūri į ją

Ir tu turi eit gultis, sako jis

Signė pažvelgia jo pusėn, paskui nusuka akis ir įsmeigia jas į tuštumą, suneria rankas ant pilvo, ir aš girdžiu ją tariant, padėk man, gerasai Jėzau, padėk man

 

Versta iš:

Jon Fosse. Det er Ales

Det Norske Samlaget, Oslo, 2004