tekstai.lt

Poetai iš Hercegovinos. Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai.

Iš serbų k. vertė Laima Masytė

 

Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, italų, lenkų, rumunų, vokiečių, danų ir kt. kalbas. Rašytojas yra šių metų Poezijos pavasario svečias.

 

Zdravko Kecman

 

Šachmatų arbata

 

Žaidėme šachmatais

uodėme senų kareivinių pelėsius

Žaidėme kiauras dienas ir naktis

laikas tapo beribis

visur yra fantastikos

tam tikro panašumo

tarp mūsų ir to seno

žaidimo figūromis

Viskas kaip kadai kareivinėse

žirgai ir pėstininkai rikiai-vadai

valdovai ir valdovės

nėra vienintelio dalyko

neturime šunų kariuomenėj jų buvo

todėl nulipdome iš duonos

nors jie akli nemato

Užbaigę partiją išvartom figūras

jos nebetinkamos žaisti ir zirzia

prarado svarbius savo vaidmenis

Apgirtę dairomės kas likę

iš priesaikos tėvynei kuriai mes esame nereikalingi

nes tuščia jų tų senų kareivinių

ten viešpatauja žiurkės

ir stimpa katės

gyvenimas yra negailestingas

tai žinoma visiems

Paskui gurkšnojam alų

ir tunkam vis labyn

galiausiai vienas mūsų susipranta

užpliko šachmatų arbatos

siurbsnojam rudą skystį

ir praregim

ir pavadiname jį didmeistriu

 

Usorciečiai

 

Šventadieniais

Usorcuose valstiečiai šoka trypia

žemė po kojom net dreba

O kam nors pasimirus

nusikaušta

ir uždainuoja

Valstiečiai!

Nusiaukit nagines

nusipurtykit šiaudus

stoję prieš rojaus vartus

 

Lietus pamišo

 

Lietus pamišo

Jau tris dienas niekam neduoda nė nosies

iškišt

Pamišo ir žmonės

nebesitveria vietoj

išeina laukan minko purvo gurvuolius

ir taikosi vieni kitiems į galvas

Lietus vis

pamišusiai lyja

pamišę ir mes

Traukiam degtukus

kam teks šiąnakt sergėti kirvį

kapojantį galvas

Mūsų trys lieka vienas

mūsų du lieka vienas

vienas tėra vienas

o tas vienas esu aš

Mėginu dar kaip nors išsisukt

nepavyksta

varsto rūstūs žvilgsniai

Šiąnakt

eisiu tykoti vilko

 

Senolė

 

Senolė rengiasi kelionėn

kreta visa, jėgų netenka dvelktelėjus vėjui

žolė įstengtų pakelti ją nuo žemės

šiaudelis išlaikytų

O ji dar tik norėtų nusiprausti

susišukuoti, grąžinti pasiskolintus

niekučius, sudėti spinton

mergaitiškus drabužėlius

Šiąnakt ji

atsiguls į patalą

nei į riešuto kevalą

– išplauks

 

Giria

 

Crnjanskiui*

Jo poezijos kūrimo dieną

atsivėrė dangus

ir ėmė gausiai pilti

Poezija priklauso girios karalystei

kasdien ten nueinu

joje daugybė tiesių ir kreivų kamienų

į kuriuos vis atsidaužiu

Ten prieblandoj yra šilto vandens versmių

almančiais liežuviais

krūmynuose pakirdusių paukščių

o ant lūpų junti

malonų vėjo lytėjimą

 

* Milošas Crnjanskis (1893–1977) – serbų poetas, vienas svarbiausių serbų modernizmo atstovų (vert. past.).


 

Ljiljana Lalić (g. 1958 m. Bania Lukoje) – poetė, svarbiausios jos poezijos knygos „Kriauklės“ („Školjke“, 2006) ir „Ketvirtadieniui besibaigiant“ („Krajem četvrtka“, 2007). Drauge su Ž. Kecmanu parašė didelio dėmesio sulaukusį romaną „Sudeginimas“ („Spaljivanje“, 2002).

 

Ljiljana Lalić

 

Liepsnojantis namas

 

Pastato užeigą pakelėje vienakojis žmogus. Stalus sustumdo jaukiai. Ant trijų sienų sukabina nuotraukas moterų ilgesingais žvilgsniais. Ant ketvirtos pritvirtina ikoną. Vis mėgindamas nuramdyti blakstienas, jis paslaugiai aptarnauja svečius. Sekundes dalija į tūkstančius dalelių, subaltakiuoja dar prieš svečiams į jį pažvelgiant.

Leidžia spoksoti sau į veidą, o iš visų šonų jį laižo liepsnos.

 

Kaip įeinama į meno namus

 

Kai dings ketinimas kur nors nukakti,

Vis dėlto ženkite žingsnį...

Jus paskatins kelio ženklai,

Stebeilysitės į juos susirūpinę,

Stovėsite sutrikę

Ir lauksite leidimo.

Bet vos pranyks šitas baugumas,

Jūsų kelionės nejučia ims ilgėti.

 

Feniksas

 

Tas paukštis vis dar žadina mane auštant. Prieš akis skleidžiasi jo sidabriniai sparnai, o ant kiekvienos plunksnos – neapibrėžtõs praeities datos. Jis nenuplasnoja.

Iš praskleistos vėduoklės ištraukiu plunksną, pavilgau ją paukščio snape,

tada imu rašyti ant šviesos,

o gijos tįsta ir telkias,

sukdamos mūsų ugninį lizdą.


 

 

Milenko Stojičićius (g. 1956 m. Mrkonič Grade) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas. Išleido tris poezijos knygas „Stilus“ (1984), „Psalmės ir prakeiksmai“ („Psalmi i prokletstva“, 1988), „Literatūros Bridžita Bardo“ („Brižit Bardo književnosti“, 2000), parašė apsakymų, romanų, literatūros kritikos ir esė. Pelnė keletą literatūrinių premijų.

 

Milenko Stojičić

 

Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas

 

Nuosekliai, nuo knygos prie knygos, nuo mažos

prie didelės Mokyklos, nuo dulkių iki aukso ir voratinklių,

nuo kandies iki drugelio,

pasiekiau masinantį Klaustuką,

įstabesnį už Smuiko raktą

Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas

svajoklis, nuorūka kraigliojantis

mėnesienos Knygoje

 

Dievas spaustuvėje

 

Rašiklis gelia,

lapas ręžias,

spausdinimo mašinėlė gaudžia

apie maudulį.

Spaustuvėje knyga

švelniai išbaigiama

iki galutinio pavidalo.

Subruzdo

juodieji menininkai,

auksą iš alavo išgaunantys

alchemikai.

Laukiame, kol Kristanas

nuostabiąsias savo klaidas

paskelbs oficialiai

ir bus priimtas

į Rašytojų

sąjungą

Post scriptum

Rašymo sveikumas,

eilėraščio skausmas,

liturgija ant popieriaus

 

Šventos semantikos dangus

 

Atostogaudamas poetas

namų rimty apmąsto neramias eiles,

jose mirties kulka užrašo

savo formą,

rutulioja pasakojimą

apie poetą, pabučiuotą į pačią

kaktą.

Slogią mintį praskaidrina žvakės

liepsnele,

ant kurios gilzę perlydo į rašiklį

ir tiesia į šventos

semantikos dangų.

Post scriptum

Gilzėje – raidė

taškas – taikiny

šovininėje – eucharistinės

poezijos žodynas

 

Biblioteka kapinėse

 

Karo signatūra naujame eilėrašty,

jei sumanysi augt iki poeto.

Naujoji atminties poetika slypi ne

bibliotekos, kurią euforionai vadina

auksiniu rašymo verpiniu, voratinklyje.

Kapinėse išaštrėja rašiklio šerdis,

naujos lingvistikos galąstuvas.

Nebėra laiko knygų

graužiko epams.

Duobkasys praktikuoja rašymą

su tais, kurie lapų šūsnyje neįžvelgė

Baltojo Sukūrimo Kryžiaus.

Post scriptum

Ir priremtasis

prie sienos

ėmė ant jos rašyti

 

metai_2013_5-6.png