tekstai.lt

„Metų“ anketa. Kristijonui Donelaičiui – 300. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

 

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

 

1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?

Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?

2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?

3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?

4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?

 

Eugenijus Ališanka

 

1. Žvelgiu pro langą į bundančius laukus – juk jau pavasaris, jau saulelė vėl atkopdama budina svietą – ir svarstau: kuri iš tų vos beįžiūrimų pernykščių ar šimtamečių vagų galėtų būti Kristijono Donelaičio? O gal Donelaitis kasė duobę ir dėjo pamatus mūsų literatūrai? Tik dvi metaforos, tik kalbos figūros, tad ar svarbu, kurią pasirinksim? Žvelgiant giliau, į gilesnius mūsų pasąmonės ir kultūros klodus, skirtumas didžiulis. Mūsų agrarinės kultūros šaknys (vėl žemėta kalbos figūra!) tiesiog prašosi tokių metaforų. Užmetu akį į internetą, kaip ten kitose kultūrose matomi didieji rašytojai. „Homeras padėjo pamatus šiuolaikinei literatūrai“, „Dantės kūryba padėjo tvirtą pamatą italų bendrinei kalbai susidaryti“, „Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei“, „Servantesas savo romanu „Don Kichotas“ padėjo pagrindą naujųjų laikų romanui“. Ką gi, ten visi kasė duobes ir dėjo pamatus, mes gi vagojome ir tebevagojame laukus, jūras vandenynus, literatūrą. „Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai / Taip glūpai nezaunija“, sako Donelaitis, ale kad zaunija, ir dar kaip zaunija, ir ne tik pilosopai, vis dairos į kitus ir dantimis smuikais griežia, kad tiems gražiau gyvenas. Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvenu mieste, bet vis tiek man juodos vagos gražiau už naujųjų mikrorajonų ir dangoraižių duobes bei pamatus. Ir Donelaičio pradėta vaga man prie širdies. Išarė jis gilią vagą dirvonuojančioj pievoj prieš tris šimtus metų, bet gamtoje, kaip žinia, dirbama žemė arklo prašos kasmet. O Donelaičio vaga ilgus metus dirvonavo, net Maironis kitoj vietoj pradėjo puoselėti savo daržą. Gal tik dabar, po trijų šimtų metų aiškiau matyti Donelaičio vaidmuo mūsų literatūroje. Nors kas galėtų paneigti, kad Donelaitis yra tik mitinis mūsų literatūros herojus, šiandienoje dalyvaujantis kaip literatūrinis logotipas? Privalomas skaitinys mokykloje, deja, sunkiai įkandamas net kelias kalbas mokančiam filologui? Ar kitaip būtų rašę, sakykim, Albinas Žukauskas, Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, jeigu nebūtų Donelaičio? Kaip čia patikrinus?

Mes vis pasigraudenam, kad neturim epo, suomiai turi, net estai ir latviai turi šiokius tokius, ką jau kalbėti apie graikus. Bet štai skaitau Dalios Dilytės straipsnį apie Donelaitį ir ką girdžiu? Pasirodo, „Metų“ autorius sukūrė būtent epą, net ypatingą Europos kontekste, didaktinio ir herojinio epų sintezę. Pamokymai ir patarimai, ateinantys iš didaktinio epo, herojiniam epui būdingi veikėjų dialogai, su senovės epais siejanti ciklinio laiko dominantė, aptinkame čia ir epiniam kūriniui būdingą elementą – katalogą. Tai ką, vargšai lietuviai, turim epą ar neturim? Na taip, ne bevardės tautos, ne mitiniai laikai, trūksta herojinių scenų, niekas nežvangina ginklais, nėra žygių nuo jūros iki jūros. Bet gal pamėginkim pasidžiaugti tuo, ką turim, ir pasirodys, kad turim ne taip jau mažai.

Iš tiesų, šiandien lietuvių kalba jau kitokia. Po daugelio metų vėl grįžau prie šio kūrinio ir, turiu pripažinti, ne viską supratau, nors vietomis gelbėjo ir kitų kalbų pradmenys. Viena žinau – kad skaičiau jį visai kitaip nei anąsyk, trindamas mokyklos suolą. Tai, ką šįsyk sugebėjau perskaityti – man patiko. Ne tiesmuki moralai, šie visad kelia alergiją, jie priklauso Donelaičio laikui; mūsų epochoje moralai randa išmanesnių formų. Netgi ne hegzametras, šis lietuvių poezijos brangakmenis. Artimas pasirodė gyvenimas, įaustas į gamtos ciklą. Per pastaruosius tris šimtus metų mes katastrofiškai tolome nuo gamtos, kėlėmės į miestus ir juokėmės iš kaimo ir kaimiškos literatūros, ir tik neseniai pradėjome justi, kad trūksta gryno oro, kad miestuose mes jau žiopčiojame kaip į krantą išmestos žuvys. Atsiprašau, jau pradedu kalbėti visų vardu, mea culpa, aš žiopčioju. Todėl man „Metai“ pasirodė labai ekologinis veikalas, beveik ekologiškas produktas. O giliausiai įtraukė kalba. Poetinės kalbos laisvė, gyvybingumas, natūralumas, kurio lietuvių poezija siekė visus šiuos tris šimtus metų ir ne visad išgaudavo. Ir, man regis, supratau, ką turėjo omeny D. Dilytė, užjausdama visus rašytojus, ateinančius po Donelaičio. „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt / Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.“ Kažkodėl man pasirodė, kad čia Donelaitis kreipiasi į mane, dvidešimt pirmojo amžiaus būrą. Einu, įmesiu porą pliauskų į kakalį, vėlyvas pavasaris zūbus rodo.

2. Vienas iš prekybos tinklų praėjusiais metais šventė savo įsikūrimo Lietuvoje dvidešimtmetį ir darė tai visus metus. Regis, tai nieko nestebina, nors jau seno animacinio filmo herojus krokodilas Gena kadaise graudenosi: „Gaila, kad gimtadienis yra tik vieną kartą per metus.“ Švęsti visus metus atrodo solidžiau, pagaliau tai neatsiejama reklamos dalis. Kultūroje taip pat populiarėja sumanymas paskelbti vieno ar kito nusipelniusio veikėjo metus. Tiesiog metai negali būti tik šiaip metai, jie turi būti KIENO NORS metai. Europos Parlamentas 2012 metus buvo paskelbęs Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Gal tai ir ne šventė, greičiau skaudulys, į kurį Europa norėjo atkreipti dėmesį. Šiaip ar taip, problemos įvardijimas jau yra žingsnis link jos sprendimo. Lietuvoje, deja, žymesnių pokyčių nesimato, vis daugiau jaunimo emigruoja, o, kaip byloja išmintis vieno mažo vaiko, kurį išgirdau per radiją, lūpomis – „Maži vaikai miegodami auga, o dideli žmonės – sensta“. Bet likim optimistai – tuo juk ir laikosi Europa. Šypsokimės, mus fotografuoja, tuoj išlėks paukščiukas, gal net Donelaičio lakštingala, kuri „kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis“.

Ilgą laiką gana kreivai žiūrėjau į tokius gimtadienius, jubiliejus, kurie man rodės kaip senos, pelėsiais atsiduodančios skrandos traukimas iš močiutės spintos. Kultūros gyvybingumo požymis – kūrybiškas perimamumas, tad bet koks embleminis balsas iš praeities jau yra išgirstas vėlesnių kartų, moduliuotas ir perkurtas, ištirpęs. Plika akimi gal ir nematoma sudėtinė dalis. Maždaug kaip kalcis žmogaus organizme – be jo kūnas paprasčiausiai subyrėtų. O jeigu neišgirstas – tai nepadės ir jubiliejinės reanimacijos. Bet mano požiūrį pakeitė Czesławo Miłoszo ir Maironio metiniai atlaidai, kurie privertė kitaip pasižiūrėti į šiuos autorius, į visą mūsų literatūrinę situaciją. „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų“, rašė Maironis. Prikėlėme. Ir kalbame, kaip žinia, ne apie juodąją magiją ar spiritistinius seansus. To paties linkiu ir Donelaičiui.

Pamenu, mokykloje, gal pirmoje klasėje nuo įkyruolių gindavomės fraze „pasakysiu tėvams“, o kokioje ketvirtoje klasėje, kai prie manęs kabinėjosi porą penktokų, bandžiau gintis dar vienu, kaip man tada atrodė, svariu argumentu – o aš pažįstu Zenoną iš aštuntos klasės (deja, tada dar nepažinojau Zenono iš Elėjos). Kažkaip panašiai ginamės ir dabar, giname savo lietuvišką savastį ir kultūrinę tapatybę, girdi, nesam mes tik bejėgiai pradinukai, mūsų chebrai priklauso ir Donelaitis, ir Antanas Baranauskas, ir Maironis. Iš tiesų, tokia užtarėjų paieška tėra bejėgiškumo, gal net nebrandumo išraiška. Tai mes turime juos saugoti nuo užmaršties ir neleisti išnykti. Juk ir tėvai užaugina tave, rūpinasi tavimi labai ilgai, kartais iki pačios senatvės, bet ateina brandos metas, kai santykis apsiverčia ir tu tampi už juos atsakingas. Jie tau perdavė viską, ką galėjo ir norėjo ar net neketino perduoti: genus, saugą, meilę, rūpestį, paveldimas ligas, kompleksus, baimes, dabar jau tavo eilė. Suvokti, kurti savo tapatybę, kuri neįsivaizduojama be atminties, be tėvų. Ir net tuomet, kai tėvų gimtadienius ar jubiliejus šventi jau Visų Šventų dieną, pajunti, kad jie tave tebegloboja. Gina. Donelaitis mums padeda šiandien tiek, kiek mes jam padedame.

Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.

3. Tikėtis galime, kas gali uždrausti? Tik ar mes iš tiesų žinome, ko tikimės? Laiką pranokstančio meno suvokimas ir įvertinimas ateina vėliau, tad net jeigu šiandien jau ir turime tokį menininką(ę), tai mums tiesiog dar neduota suprasti to kūrinio vertės. Neturime tam įrankių. Juk tai laiką pranokstantis menas. Kai Donelaitis rašė savo poemą, vargu ar jis tikėjosi beigi planavo iššokti iš savo laiko. Netgi priešingai, jis skrebeno ant popieriaus didaktinį tekstą, kurį galėjo per pamokslus skaityti savo parapijiečiams, poema nepretendavo į elitinį meną, netgi visai priešingai. „Vaikai! Šiukštu jums naujus niekus prasimanyti, / Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom.“ Jokio modernizmo gyvenime, tad vargu ar reikia jo mene. Gyveno tarp būrų, apie juos ir jiems rašė. Prireikė bene trijų šimtų metų, kad suvoktume jo išskirtinumą ir svarbą. O gal tiesiog iš toliau viskas gražiau? Tiesą sakant, ir rinktis nelabai buvo iš ko. Rusų genijus Aleksandras Sergejevičius savo laikais sukinėjosi tarp lygiaverčių poetų; amžininkų jis net nebuvo laikomas geriausiu, juo labiau genijumi. Taigi palaukime dar du tris šimtus metų, ir paaiškės, kas iš mūsų amžiaus pranoko laiką, kitaip sakant, geriausiai papasakojo savo laiko istoriją. Istoriją apie mus. Palaukim. „Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat, / Bet nei žindyti paršiukai šokinėjat.“

Labai suabejočiau, kad kultūros etninis uždarumas galėtų būti kūrybiškai produktyvus, skatinantis talentų proveržius. Tiesą sakant, ir apie Donelaitį vargiai pasakytum, kad jo būta etniškai uždaro, studijavo jis Karaliaučiaus universitete, skaitė pasaulinę klasiką, tikriausiai ir senuosius mitus, kitaip sakant, jo kultūrinis laukas tikrai nebuvo uždaras. O kad rašė apie savo krašto būrus – tai čia tik medžiagos klausimas, su panašia medžiaga yra dirbęs ne vienas lietuvių ir pasaulio klasikas. Be to, Donelaičio poemoje etninio uždarumo ar lietuvininkų išskirtinumo deklaracijos yra bene silpniausia kūrinio pusė. Vokietės surinko visus grybus ir uogas, vokiečiai vis į karčemą bėga, prancūzpalaikis varles ėda, „Kaip koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas / Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano / Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams“, ir taip toliau, ir taip toliau. Suprantu, kad auklėjimui būtini neigiami pavyzdžiai, ir šiandien kokia mamytė gąsdina savo pyplį: būsi blogas, atiduosiu tave tam dėdei, ir niekam nė motais, kad tas dėdė gal būtų geresnis tėvas už tikrąjį, kuris pabėgo su meiluže, seniai prasigėrė ar sėdi kalėjime. Svetimas yra blogas par excellence. Taigi Donelaitis yra, šiandieniškai kalbant, politiškai nekorektiškas. Iš čia jau nebetoli iki lietuvių skaistos teorijų, kurios buvo plėtojamos dar dvidešimto amžiaus pabaigoje. Ir visai nesinori prisiminti arijų grynumo teorijų bei jų pasekmių. Etninis uždarumas trukdo kūrybiškumui, o informacinis pasaulis tą uždarumą ardo. Aišku, informacinės galimybės turi savų povandeninių rifų, jos ištrina fizines ribas, todėl vartotojui būtina jas pačiam nusibrėžti. Kitaip sakant, vartotojas, mūsų atveju – kūrėjas, yra laisvas rinktis ir tai daro savo atsakomybe. Brandžiai asmenybei atsakomybė niekada nebuvo kliūtis.

O gal meniniam talentui pasireikšti kaip tik reikia emigracijos, savanoriškos ar priverstinės, susidūrimų su svetimomis kultūromis, su svetimais, gal būtent išmuštas iš vėžių gyvenimas išjudina kūrybines galias? Užtenka prisiminti tokius emigracijos palytėtus pasaulinio garso autorius, kaip Dante, Joyce’as, Beckettas, Márquezas, Cortázaras, Brodskis, Miłoszas, Gombrowiczius, kad suprastume klausimo dygliuotumą. Bet juk šiandien ant interneto sparnų galima keliauti po pasaulį nepajudant iš vietos, galima net emigruoti nepajudant iš vietos. Galimybių vis daugiau, tik laikas lieka amžinuoju deficitu. „Čėso reik, to čėso tik kantriai palūkėkim / Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.“

4. Kultūra yra greitai kintantis procesas, ir ji nėra savitikslė, jos uždavinys – tenkinti žmogaus poreikius. Buvo laikai, kai literatūros šiandienine rašytine prasme nebuvo, žmogui per akis užteko žodinės kūrybos, dainų, užkeikimų, mitų. Rašto, rašytinės literatūros atsiradimui buvo būtinos ypatingos žinios, todėl tai buvo tik mažos visuomenės dalies, šiandien sakytume – elito, užsiėmimas. Kas mokėjo skaityti ir rašyti Donelaičio laikais? Kunigai, didieji valdžios žmonės, gydytojai, vienas kitas bajoras. Kitiems, tiesą sakant, ir reikalo nebuvo mokytis tų mandrybių, užteko kunigo pamokslo ar šalčiaus Pričkaus pabarimų ar patarimų. Donelaitis rašė didaktinę poemą apie gamtą ir būrų gyvenimą, nors tuo metu Europos didmiesčiuose rašytojai sprendė klausimus būti ar nebūti, skaitė Faustą, Robinzoną Kruzą, Don Kichotą. Apskritai Donelaitis man rodos vos ne pagoniškas autorius, cikliškojo laiko apologetas. Bet taip jis suprato savo kaip rašytojo misiją, tokia literatūra tenkino žmogaus poreikius. Šiandien dėl daugelio priežasčių raštingumas tapo beveik visuotinis, rašymas, kaip ir skaitymas – visų pirma skaitymas, nebėra išrinktųjų užsiėmimas, o ir žmogaus poreikiai pasikeitę. Deja, tokios yra demokratijos ir visuotinio raštingumo pamokos – skaitau ne tai, ką man perša, ne būtinai autentišką kūrybą, o tai, kas man patinka. Kad ir laikraštį ar reklamos lankstinuką. Kita laisvosios rinkos pamoka – yra paklausa, bus ir pasiūla. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti grafomanijos tvanas, tėra paprasčiausias tūkstančius metų veikiantis turgus. Meniški rankdarbiai pramaišiui su kinų produkcija. Ypač mėgstu pasivaikščioti po sendaikčių turgų, kur gerai pasiknaisiojęs gali aptikti labai įdomių dalykėlių. Gal net autentiškų.

Taip ir gyvenu. Užeinu į kokį secondhandą, kartais į knygyną, dirsteliu į internetą, paskaitinėju literatūrinį savaitraštį ar žurnalą, sakykim, „Metus“, vis knaisiojuos, vis kažko ieškau. Vaižgantas sakytų deimančiukų. Dabar štai pasitaikė proga pasiknisti ne tik po Mušinsko, bet ir po Donelaičio „Metus“. Ir kaip aš jų anksčiau neatradau, nors visą gyvenimą gulėjo po nosimi. Vis per tą tvaną. Aha, štai: „Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert / Ir kytrai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.“ Na taip, kasdien kūrenu tą krosnį, o į kaminą žvilgtert pamiršau. Einu jau, einu. Ką aš daryčiau be Donelaičio?

 

Zabarija, 2013 m. balandžio 13–15 d.

 

Donatas Petrošius

 

1. Kaip atrodo Kristijono Donelaičio pradėta vaga – įtariu, kad kiekvienam, žvelgiančiam iš savo pusės, matyti savaip. Prisipažinsiu, sutrikau – kiek yra Donelaičio kaltės ar nuopelnų, kad šiuolaikinė mūsų literatūra yra tokia, kokia yra? Bandydamas iškrėsti savo bendrąjį išsilavinimą suabejojau, ar būta Donelaičio kūrybos refleksijos vientisumo: XVIII amžiaus pabaigoje „Metus“ girdėjo tik Tolminkiemio apylinkių būrai, pirmasis leidimas – jau po autoriaus mirties – XIX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje – Liudviko Rėzos pastangomis. Kiek egzempliorių pasiekė (ar apskritai tada pasiekė?) Lietuvą – ar nebuvo šimto metų tarpo, kontakto su Donelaičiu nebuvimo? Kiek ir kaip veikė aušrininkus, Maironį, neoromantikus, žemininkus? O mūsų modernizmą? Hegzametras, kaip ir bet kuri eilėdaros sistema, yra lengvai išmokstamas, patogus – ypač postmodernizmui, neišeikvotas mūsų literatūros tradicijoje – kodėl? Tiesioginių Donelaičio pasekėjų ar epigonų – ne tiek jau ir daug. Neseniai aptikau Prano Vaičaičio „Raštuose“ keletą hegzametro bandymų:

Svietą margą dievs Perkūns gudragalvis sutaisęs,

Rupūžes, varles sutvėręs, pats nusigando.

„Ką padariau aš? – gyvaleidis aukštas pragriovė, –

Kirmėlės, žalčiai nuoduoti žmones nudovyt,

Žvėris, gyvulius visur užmušti jug gali.“

(Pranas Vaičaitis, „Raštai“, 1996, p. 125)

Kiek čia yra tiesioginio sekimo, kiek atsitiktinių sutapimų? Leksika panaši? Bet kaipgi bus nepanaši, jei nuo Vaičaičio Sintautų iki Donelaičio Tolminkiemio tik penkiasdešimt kilometrų ir šimtas metų. Slidus dalykas burti – kaip žodžiai ir vaizdiniai per metus ir erdves susieina? Dažnai ir gyvi autoriai paklausti mistifikuoja, (ne)tyčia pameluoja apie kūrinių genezes, įtakas. Svarbiausi, giluminiai dalykai yra numanomi. Kaip kad tas klausime paminėtas lietuviškumas – tūno ir Donelaičio „Metuose“, ir Benedikto Januševičiaus „Kiškis kiškiškai kiškena“, ir Undinės Radzevičiūtės „Strekazoj“ – niekur nuo jo nepabėgsi, jis mus susaistęs visiems laikams.

O kalba, laimei, nuo Donelaičio (ir nuo Martyno Mažvydo) nedaug tenudreifavo – galima suprasti anų laikų raštiją be žodyno ir be filologinio išsilavinimo. Donelaitis mus irgi suprastų. Nors gal ir nepagirtų – už neviežlybumą ir kitas išsikerojusias ydas.

2. Mano istorinė atmintis ribota. Dainuojančios revoliucijos metu neteko girdėti, kad kas nors cituotų Donelaičio kūrinius ar apeliuotų į jo etinę-religinę sistemą, išguldytą „Metuose“. Pagal išsilavinimą esu lituanistas ir, nors mokykloje nedirbu, nuolat tenka bendrauti su mokytojais, įvairaus amžiaus mokiniais. Tikiuosi, kad klystu, bet šiuo metu man atrodo, kad Donelaitis mokyklinėse programose – kaip perlai kiaulėms. Galima priversti iškalti mintinai dvidešimt keturias eilutes hegzametro, bet absoliuti dauguma paauglių nėra pajėgūs galynėtis su tuo kūriniu kaip lygus su lygiu. Aš pats įveikiau ir prisijaukinau „Metus“ tik savo universitete. Nenuvertinu mokinių protinių galių – paprasčiausiai mokyklose, mokymo programose – visko per daug.

Nepuoselėčiau iliuzijų, kad kažką galėtume pakeisti – tie kūriniai, kuriems reikia gilesnio įsiskaitymo, įsijautimo į tą baisiai lėtą archajišką prapuolusį pasaulį, mokyklose pasmerkti fiasko – su retomis išimtimis. Mokiniai neturi kada galvoti – kaip čia neprapuolus globalėjančiame vartotojiškame pasaulyje pasikišus po pažastim „Metus“? Tokius keistus ir ekstremalius klausimus gali užduoti suaugusiam žmogui, kuris yra baigęs savo formaliuosius gyvenimo universitetus, bet jaučia, kad kažką svarbaus praleido. Jei būtų geriau įsukta suaugusiųjų švietimo sistema, galėtume verbuoti naujus rimtosios literatūros mylėtojus. Mūsų valstybei sunkiai sekėsi pajungti jubiliejinius Tūkstantmečio, Žalgirio, Maironio ir kt. minėjimus visuomenės bendrystei kurti. Sunku nuvyti skepsį besiartinant Donelaičio jubiliejui. Bet ir optimizmui yra pagrindo – negali būti, kad amžinai viskas eis vien paviršiais.

3. Kiekvienas menininkas, kuriam pavyksta įveikti savyje vidutinybę, yra pranokstantis savo laiką. Nemanau, kad mūsų literatūra yra tragiškai skurdi, dar man taip nebuvo, kad nebūtų ką skaityti. Jei ko kam nors ir trūksta – tai noro ieškoti. Gal kam koją kiša išankstiniai nusistatymai.

metai_2013_5-6.pngDonelaitis buvo vienišas. Sunku rasti, su kuo jį tame liūdname XVIII amžiuje lyginti. XX amžiuje – kitas vaizdas. Esu ir skaitęs, ir savo akimis matęs kelias dešimtis lietuvių rašytojų (daugiau – poetų), kurie niekuo ne prastesni už daugelį nobelininkų.

Mūsų kultūrinis uždarumas – mitas. Retas kuris nemoka bent poros užsienio kalbų ir nežino, kas darosi literatūriniuose užsieniuose. Esame karų ir intervencijų kryžkelėje – jei lietuviai patys neidavo į pasaulį, pasaulis pats ateidavo į Lietuvą. Dažniausiai – brutaliai, bet visapusiškai. Kurį laiką buvome lenkų literatūros epicentre. Po visų bendrų kataklizmų, savo laimei ir nelaimei, kur kas geriau už Vakarus suprantame Fiodorą Dostojevskį, Michailą Bulgakovą – kaip ir bet ką iš ten.

Be laiko distancijos neįmanoma pasakyti, kas ko dabar vertas. Unikalumas, platūs užmojai, intelektas – jokio tikrumo nesuteikia. Į tai, kas bus pagirtas, kam pasiseks išlikti, iškilti – geriausia žiūrėti kaip į žaidimą, kuriame viską nulemia atsitiktinumų dėsniai. Dėl tų pačių atsitiktinumų ir prapuolę Donelaičio raštai galiausiai mus pasiekė.

Donelaitis dabar gali būti ramus – jam negresia būti nustelbtam, jo pozicijos tik stiprės, kol bus lietuviškai kalbančių.

4. Dėl grafomanijos man širdies neskauda – neskaitau, todėl neatrodo, kad jos per daug. O kalbos genijų atsiranda nuolat, jei literatūra gyva. Geriausias gyvybės pavyzdys – Vladas Kalvaitis. Jei išgirsite, kad kas nors aimanuoja dėl mūsų raštijos būklės, nusiųskite skaityti „Sustiprinto režimo barako“. Arba Andriaus Jakučiūno „Lalagės“. Žmogiškų proporcijų genijų atsiranda visais laikais – svarbu, kad būtų, kas juos atidžiai skaito. Civilizacija nėra kalta, jei žmonės apsiverčia nereikalingais daiktais ar nesugeba rasti laiko svarbiems dalykams – tobulėti, neskubėti ir švęsti šventes.