tekstai.lt

Tomas Venclova. Į pietus nuo pusiaujo. (Pabaiga) 2


        II. 12
       Pirmoji dienos pusė dar Bariloche. Miestelis perpildytas turistų, pinigų keitykloje ir banke pragariškos eilės. Esama Lions ir Rotary klubų, netgi atominio reaktoriaus – civilizacijos daugiau, negu Patagonijai priderėtų.
       Išskrendu apie antrą valandą. Vietos prie lango negaunu, bet matau kairėje gąsdinančią bevaisę lygumą, o dešinėje Andų grandinę – vis miniatiūriškesnę ir vertikalesnę. Staigiai atslenka ir taip pat staigiai išsisklaido sauso rūko sluoksniai. Pora ežerų, nenatūraliai žydrų tarsi vaikystės knygoje apie Sindbado keliones. Patagonija, šiaip ar taip, buvo ir tebėra nepralenkiamos tolumos ir vienatvės sinonimas. Išlipu El Calafate'o vietovėje (pavadinimas reiškia „raugerškį“). Na pagaliau: pasaulio paribio pojūtis čia daug stipresnis negu Velykų saloje. Rusvi statmeni šlaitai, reti žolės kuokštai, triuškinanti nykuma, beveik neegzistuojanti barakų krūvelė, apsišaukusi miesteliu. Tiesa, joje yra nakvynės namai, kavinaitė Balcarce ir šioks toks internetas.
       Labai arti – Čilės siena. Rodos, Patagonijoje būta net kruvinų pasienio konfliktų – apie šios pasaulio dalies istoriją nežinau beveik nieko, nors ji visai reali.

 

 

       II. 13
       El Calafate'o aplinka primena Negyvosios jūros pakrantes, o pats miestelis – maždaug ankstyvojo pokario Palangą, tik kur kas mažesnis. Naktį mirtina tyla. Jei ne reti lėktuvų reisai, jaustumeis visiškai izoliuotas nuo žemės rutulio. Kitas Argentinos vietas, žinoma, gali iš čia pasiekti ir automobiliu, bet kelias toks tolimas ir nuobodus, kad jam nedaugelis ryžtasi. Lotynų Amerikos paminklų manija El Calafate'e išvirsta biustų manija, ir, be tų socrealizmo taisykles atitinkančių biustų, nėra į ką žiūrėti. Tarp jų aptinku šventąjį Joną Bosco, kuris, pasirodo, yra Patagonijos globėjas, ir pasaulietiškąjį globėją Francisco Moreno. Jo vardu pavadintas garsus ledynas, prie kurio šiandien važiuoju. Ledyno vardą „Perito Moreno“ bandžiau išsiversti „Juodas šunytis“, bet iš tikrųjų tai reiškia maždaug „Kartografas Moreno“. Kartografija ir geografija šičia buvo svarbi istorijos dalis.
       Vietovė prisišlieja prie ežero, bene didžiausio Argentinoje (nors ežerai ties Barilochu atrodo didesni). Ežeras tarsi padažytas melsve, jame esama ibių ir flamingų, žiemą jis užšąla ir virsta čiuožykla. Riedu absoliučia tuštuma, aštuoniasdešimties kilometrų kelią retkarčiais paįvairina nebent siurrealistinės pusiau išdžiūvusios giraitės, akmenys, dramblių pavidalo uolos. Jokių gyvų padarų nematyti. Pasibaigus asfaltui, skęstu piktų dulkių debesyje.
       Ledynų esu matęs ir jais vaikščiojęs, bet Perito Moreno labiau nei kiti dvelkia anais pirmykščiais ledynais, kadaise užklojusiais pasaulį. Juo labiau, kad jis auga, stumiasi vis toliau į ežerą ir vienoje vietoje užslenka ant kranto. Visi kiti ledynai žemėje šiuo metu traukiasi, kartais itin pastebimai. Virš vandens – neužmatoma vertikali melsvoka siena sulig dvidešimties aukštų namu: nė kiek neblogiau už Niagarą, tik sustingusią ir daugmaž tylią. Kad būtų dar panašiau, prie jos, kaip prie Niagaros, galima priplaukti menku garlaiviuku. Labai nejauku, nes sienoje pilna plyšių, ir ledas, rodosi, gali tave užgriūti. Nuo jo tikrai atskyla gabalai, darda į vandenį skleisdami bangų ratilus; būna, kad virsta kelių tonų luitai, bet tam reikia karštos dienos, ir man to pamatyti nepavyksta (ačiū Dievui, nors reginys, sako, vertas dėmesio). Titaniška masė grėsmingai braška, dūsauja, stena, kartais sudunda it perkūnas, mainosi perregima baltuma ir žalsvuma. Ten, kur ji siekia krantą, maždaug kartą per ketverius metus įvyksta tikros katastrofos, kurių aidas girdėti El Calafate. Ežero paviršiuje plūduriuoja ledkalniai, nors ne per didžiausi. Rodos, radau tiksliausią apibrėžimą: tai dalelytė Antarktidos, miniatiūrinis ar net ne visai miniatiūrinis Roso šelfas.
       Šlaite įrengtos aikštelės pasižiūrėti į ledyną iš viršaus. Smailumos, dygliai, melsvai balti kūgiai, piramidės – truputį Giacometti, truputį Tanguy. Figūros su gobtuvais? Ne, nieko žmogiško ir organiško čia nėra. Begalinis antkapių laukas? Čia jau panašiau. Pasaulis anapus mūsų patirties ribų, visiškos svetimybės įsikūnijimas.
       Ledyno paviršiumi, toliau nuo jo briaunos, kruta vos įžiūrimos žmonių grandinėlės. Buvau perspėtas, kad šioje vietoje per valandą gali pasikeisti visi metų laikai. Bet šilti neperšlampami drabužiai, kuriuos pasiėmiau, vis dėlto nėra būtinai reikalingi, nors ir nekenkia. Kitas perspėjimas: be reikalo nesiartinti prie šelfo. Kada griūva didesni luitai, ledo gabalai skrieja labai toli. Per pastaruosius porą dešimtmečių nuo jų ir nuo bangų žuvo trisdešimt du asmenys.
 

 

 

       II. 14
       Vakar vakare man gimė anūkas Danielius, kuris paveldės ir mano pavardę. Nors vėlokai, pereinu į senelių luomą.
       Ligi lėktuvo kelios valandos laiko, taigi užeinu į vietos muziejėlį, kuris labai primena rajono muziejus buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tik vietoje darbo pirmūnų – storoki, amerikoniški šių kraštų ankstyvieji kolonistai, atsiradę juose prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ieškau lietuviškų pavardžių, bet randu tik porą slaviškų: Trebatič, Bodlović. Yra ir Sovietų Sąjungos didvyris, tiksliau, Darius ir Girėnas viename asmenyje – lakūnas Gunther Plüschow, kuris žuvo 1931 metais, kai jo lėktuvėlis nukrito į čionykštį ežerą. Prieš tai jis buvo eskadrono vadas Liepojoje (!). Neatspėjami Viešpaties keliai.
       Eksponuojami didžiuliai vežimai, taip pat traktorius, mokyklinis projektorius, pirmoji telefonų stotis, atseit kolūkinės santvarkos laimėjimai. Pats muziejaus pastatas – iš 1940-ųjų – laikomas istorijos paminklu. Vietinių indėnų veidai budistiški, tauresni nekaip kolonistų. Dėstoma graudi ir gal netikra legenda apie senutę, kurią savoji gentis palikusi dykumoje – ji virtusi raugerškio krūmu ir davusi vietovei vardą.
       Išskrendame gerokai vėluodami, oro uoste geriu į Danieliaus sveikatą. Lėktuvas kybo viršum visiškai negyvenamų rusvai violetinių plotų. Po pusvalandžio kertame Magelano sąsiaurį: vaizdavausi jį romantišką, uolingais krantais (toks jis, rodos, ir yra arčiau Ramiojo vandenyno), bet po sparnais pakrantės visiškai lėkštos, gal net pelkėtos. Užtat tuojau po sąsiaurio prasideda kitoks, įnoringai kalnuotas ir žalias kraštas. Tai jau ne Patagonija, o Ugnies Žemė. Piečiausias pasaulio miestas Ušuaja – netikėtame, gąsdinamai puikiame peizaže: tamsokas, jau antarktiškas vanduo tarp didžiulių dantytų kalnų, tirštas rūkas, žaluma ir sniegas. Norvegija!
 

 

 

       II. 15
       Egzotiškesnės vietos negu Ušuaja ir norėdamas nesurasi: tarp Magelano sąsiaurio ir Horno kyšulio, o prie pat kojų dar Biglio sąsiauris, kuriuo plaukė kapitonas FitzRoy ir Darwinas. Kraštovaizdis užgniaužia amą. Man šešiasdešimt aštuoneri, bet šičia jaučiuosi maždaug trisdešimt penkerių.
       Naktį ūžauja pašėlęs vėjas. Tiesą sakant, šitas peizažas turi ir niūriąją pusę. Tolimieji pietūs Argentinoje atitinka šiaurę, taigi Patagonija yra čionykštis Sibiras, o Ušuaja iki 1947 metų buvo Kolyma. Turbūt ne tokia siaubinga, bet lyginti įvairių šalių kalėjimus ir konclagerius, juo labiau – juose nesėdėjus, kažkaip nepadoru. Tai dvelkia noru vieną iš lyginamųjų sistemų pateisinti. Zekai – daugiausia kriminalistai, bet pasitaikydavo ir politinių – kirsdavo mišką, taip pat vertėsi stalių bei dailidžių darbu. Už gerą elgesį juos palikdavo kamerose ir neveždavo į „lesopovalą“ – į vėtrų ir kiaurai permerkiančio lietaus plotus.
       Vykstu į nedidelį nacionalinį parką, kuris kaip tik yra lagerio vietoje. Pipo upė arba upokšnis: pasak legendos, ji pavadinta vieno bėglio vardu. To bėglio niekas niekad nesurado, ir nežinia, ar jis žuvo, ar prasimušė į laisvę. Lynoja įkyriai – ir tuojau nustoja, kai tik išvažiuoji už parko ribų. Vešli subantarktinė augmenija, daugiausia įvairios buko rūšys ir tas pats calafate arba raugerškis. Ant šakų parazitinis grybas, kurį čiabuviai vadino llao-llao („saldu saldu“). Spygliuočių iš viso nematyti. Pro smulkučius lapus šmėkšo aukšti akmeniniai skardžiai, už jų jau Čilė. Gyvūnai dažniausiai atgabenti iš kitur, ypač kiškiai, esama ir bebrų: ties jų užtvanka medį kapoja du juodi kuoduoti geniai, jau spėję gerokai prišiukšlinti vandenį baltomis medienos nuotrupomis. Kapoja ir kartkartėmis pasibučiuoja.
       Galėtum tai vadinti drėgnu rojumi, jei ne katorgos prisiminimai. Oro grynumas neprilygstamas. Pasiekiu tašką, kur baigiasi didžioji Amerikos magistralė, šičia virtusi negrįsta keliūte. Iki Aliaskos – aštuoniolika tūkstančių kilometrų, iki Buenos Airių – trys tūkstančiai, iki Antarktidos – jau ne magistrale, bet jūra – tik vienas. Toliau beveik Alpių ežeras, ties juo žydi lubinai ir auga serbentai. Mašinos slenka miško prietema užsidegusios žibintus.
       Grįžtu restauruotu, vežiojusiu kalinius, siauruku, tai piečiausias pasaulyje geležinkelis. Tempas toks, kad prireikus galėtum iššokti, nusilengvinti ir lengvai pasivyti vagoną. Durpynai, raudonas molis ir kelmavietės. Stotyse tarnautojai dryžuotomis uniformomis zekų atminimui.
       Po viso to Ušuaja – tikras Aleksandro Grino Zurbaganas, nepaprastai jaukus, nors iš pigių cementinių ir medinių barakų sulipdytas jūreiviškas miestas, pilnas jachtų bei kruizinių laivų. Plakatas: Paskutinę akimirką papiginta Antarktida, 3600 dolerių. Deja, tiek nesukrapštysiu, be to, neturiu ir dviejų savaičių laiko. Į šeštąjį žemyną kasdien išplaukia laivai, daugiausia rusiški – Kruzenšternas (kapitonas Jurijus Masliajevas), Profesorius Molčanovas ir net Akademikas Jofė. Rašau žmonai Taniai elektroninį laišką – girdi, susitariau su bocmanu plaukti pigiau, jis iš manęs čiupo penkis šimtus dolerių ir dingo be žinios. (Niū Heivene pasirodo, kad Tania manim patikėjo – girdi, kodėl leidaisi šitaip apmulkinamas?). Uoste kukli įstaigėlė Antarctic Unit, kuri parduoda bilietus; joje, be ko kito, prieš šimtą metų vykusios Nordenskjöldo ekspedicijos relikvijos – batas, kavos malūnėlis, pirštinė, kirvis... Viskas buvo įšalę į ledo luitą ir atitirpinta.
       Ugnies Žemė – pati paskutinė pasaulio vieta, kur atsirado žmonės. Jie čia atklydo prieš septynis tūkstančius metų, o prieš šešis su puse pradėjo gamintis valtis ir susikūrė šiokią tokią civilizaciją. Esama bendros taisyklės – juo toliau į pietus, juo primityvesnis genčių gyvenimo būdas: tasmanai, bušmėnai... Šiaurės eskimų ir Sibiro tautelių kultūra žymiai sudėtingesnė. Nors sudėtingumas – sąlyginis matas. Jei pažvelgsime į kalbą, tai dar nežinia, kas ką pralenkia, ir gal vietiniai indėnai kartais pralenkia mus. Jų buvo keturios grupės: jaganai arba jamanai, onai, alakalufai ir haušai (beje, vardai ona ir alakaluf – iš jaganų kalbos, įtariu, kad vietovardis Ušuaja taip pat). Alakalufų ligi šiol likę apie šimtą, bet jie Čilėje; jaganų, rodos, vienas ir keli metisai; onų tiktai metisai; haušų, kurie gyveno pačiame Pietų Amerikos kontinento smaigalyje, nėra nė žymės. Dėl to kaltas ne tiek sąmoningas genocidas, kiek baltųjų atgabentos ligos ir tas faktas, jog baltieji apnaikino banginius bei ruonius. Genocidą taikė veikiau patys indėnai, kurie bent porą kartų išpjovė atvykėlius.
       Vaikščiojo jie nuogi, išsitepę ruonių ar banginių taukais (žiemą tai vargu ar buvo linksma), nedidukai, sulinkę, krypuojantys. Neturėjo vadų – vyravo absoliuti demokratija, beje, ir absoliuti vyrų bei moterų lygybė. Moterys turėjo net tam tikrą persvarą (tik jos mokėjo plaukti!). Maitinosi, be didžiųjų vandenyno padarų, kormoranais – kuriems perkrimsdavo kaklą – pingvinais, žuvimis ir ypač moliuskais. Išrado nepaprastai daug dalykų – harpūną, svaidyklę, meškerę, maišų siuvimo meną, apyrankes, kojų papuošalus, net šiaudelius skystimui siurbti (tai buvo paukščių kauliukai). Dažėsi veidus, tuo būdu perteikdavo naujienas arba tiesiog pranešdavo apie savo nuotaiką. Gyvenimo centras buvo valtis – bent dešimčiai asmenų, su liepsnojančiu laužu per vidurį, – bet taip pat vigvamai, net kažkas panašaus į trobas. Gyvenimo, anot Hobbeso, būta trumpo ir brutalaus, bet ne be malonumų: daug jo praslinkdavo vienai šeimai svečiuojantis pas kitą.
       Kai dėl kalbos, tai ją ištyrė misionierius Bridgesas su sūnumi, o savo knygoje aptaria Bruce'as Chatwinas. Okon reiškė „miegoti valtyje“ (miegui vigvame arba paplūdimyje buvo kitų veiksmažodžių); ukomona – „smeigti harpūną būrin žuvų, specialiai nė į vieną nenusitaikius“. Nužudyto žmogaus giminės vadinosi „ruonio kailiu“, žagsėjimas – „užtveriančiais taką išgriuvusiais kamienais“. Žodis „atodrėkis“ taip pat reiškė „randą“ ir „mokymąsi“, nes pavasarį atitirpusi žemė atrodo randuota, o vaikai mokosi gaminti valtis.
 

 

 

       II. 16
       Gyvenu viešbutyje daugiausia su japonų turistais, dažnas jų vyksta į Antarktidą. Seneliokas su chalatu, sandalais ir juosta perrišta plike turbūt yra budistų vienuolis – toks šnekus ir judrus, kokie kartais būna katalikų broliukai. „Naujųjų rusų“ ar „naujųjų lietuvių“ šiose vietovėse dar nematyti.
       Jūra mainosi brangakmeniais, vėjas kelia dulkes it samumas. Vėsu ir netgi šalta. Tarp kitko, Ušuaja yra Vilniaus platumoje, bet klimatas čia atšiaurus it Kolos pusiasalyje – ledinis žemynas anapus Horno kyšulio nesileidžia užmirštamas.
       Ušuajos gatvelės beveik statmenos ir pilnos įvairiausios komercijos. Yra truputis sovietinio stiliaus propagandos: ant stulpo užrašyta „Pasauliui – taika“ keliolika kalbų, įskaitant kečujų ir gvaranių, bet ne jaganų (na, jie gal neturėjo tokių sąvokų), juo labiau, ne lietuvių. Ten, kur daug šnekama apie taiką, paprastai rengiamasi karui. Tikrai, Falklando salos, esančios ne per toliausiai, visuose žemėlapiuose pažymėtos kaip Argentinos nuosavybė, tokia „lenkų okupuota Lietuvos dalis“. Net jų sostinė Port Stanley vadinama Puerto Argentino, o vietinis oro uostas turi „Malvinas Argentinas“ vardą. 1982 metais šalis bandė atsiimti ar tiesiog atimti Falklando (Malvinų) salas iš anglų. Prisimenu anuometinę karikatūrą: Argentinos pelė kanda Didžiosios Britanijos liūtui į uodegą, pora liūto dirbtinių žandikaulių, iššokę iš nasrų, skuba agresorę nubausti. Chunta, kaip dažnai būna, tuo karu bandė nukreipti dėmesį nuo savo nesėkmių, bet skandalingai pralaimėjo ir susmuko. Tačiau Ušuajos pakraštyje yra karių kapai; žuvusiųjų apie šešis šimtus, įrašas Volveremos! („Sugrįšime!“) primena, jog Argentina tebetrokšta revanšo.
       Po pietų ilgas šešių valandų žygis laivu, Biglio sąsiauriu ligi Harbertono estancijos, kuri priklausė jaganų švietėjui ir žodynininkui Bridgesui. Tenai tebegyvena jo palikuonys. Prisižiūriu kormoranų, jūros liūtų, o daugiausia pingvinų: tai vėl grynai Antarktidos reginys, kaip ir Perito Moreno ledkalniai. Kad ir ką sakytų Anatole'is France'as, pingvinai – simpatingi padarai, ir kaip tik dėl to, kad panašūs į žmones. Kiekvienas paukštis, juo labiau, pora ar grupelė, virsta mažu spektakliu, ir tokių spektaklių stambiagrūdžio smėlio šlaite vienu metu vyksta keli tūkstančiai. Anapus sąsiaurio – Čilė, Puerto Williamso gyvenvietė, kuri bando savintis piečiausiojo pasaulyje miesto vardą. Tik miestu jos nepavadinsi. Kaip tik ten baigia savo dienas paskutinis jaganų genties indėnas – tiksliau, indėnė: tautoms ir grupėms nykstant, moterys paprastai ištveria ilgiausiai.
       Šiauriniame Argentinos krante – stambus sudužusio burlaivio Sarmiento kūnas. Jis tįso toje vietoje jau devyniasdešimt ketveri metai.
 

 

 

       II. 17
       Didžiausias iš kelių Ušuajos muziejų įrengtas buvusiame kalėjime, nė kiek ne prastesniame už Petro ir Povilo tvirtovę buvusiame Leningrade – Petrapilyje. Bastionai gal net tvirtesni. Muziejus chaotiškas, prastai tvarkomas, sudarytas iš trijų dalių. Pirmiausia – paties kalėjimo istorija, kameros ir karceriai su vaškinėmis zekų figūromis. Vienas nudėjo ar ne aštuonis savo giminaičius, kitas, mažo ūgio ir didžiulėmis ausimis, iš viso buvo šiurpą keliantis sadistas. Bet esama ir kitokių. Toks Ricardo Rojas – daugmaž Argentinos Sacharovas ar Orlovas. Anarchistas Radowitzkis iš Kijevo, susprogdinęs Buenos Airių policijos vadą (kuris savo ruožtu nušovė tris demonstrantus ir sužeidė keturiasdešimt), praleido katorgoje dvidešimt vienus metus, buvo amnestuotas, spėjo padalyvauti ispanų pilietiniame kare ir mirė Meksikoje jau Chruščiovo laikais; norėjo grįžti į gimtinę, bet draugai jį atkalbėjo. Antras skyrius – jūrų tyrinėjimo istorija, tai daugiausia laivų modeliai nuo Magelano iki mūsų laikų, visus juos gamino kažkoks imigrantas, vėlgi iš Odesos. Ten pat žinios apie „paskutinį piratą“ Rispolį, kuris vertėsi savo amatu iki 1930 metų ir net padėjo pabėgti Radowitzkiui – tiesa, tai baigėsi nesėkme. Trečias labai menkas skyrelis skirtas Antarktikai. Poliarinis kapitonas ir banginių medžiotojas Weddelis, kurio vardu pavadinta artimiausioji Pietų Ledjūrio dalis, pasirodo, buvo pirmiausia Ugnies žemės tyrėjas, geriau nei kiti sugyvenęs su jaganais.
       Pietūs – karališkasis krabas à la alakaluf (t. y. su grybų padažu). Po pietų sužinau, kad lėktuvo skrydis į Buenos Aires atidedamas – išskrisiu tik rytoj aštuntą vakaro.
 

 

 

       II. 19
       Naktį uraganas – kaip viešbutis jį atlaikė! Vėl Ušuaja, kurioje jau nelabai yra kas veikti, nebent paieškoti egzotiškų dovanų. Na, bet kraštovaizdis atperka viską.
       Lėktuvas išskrenda tik dešimtą. Buenos Airėse esu antrą nakties ir ne iš karto randu nakvynę.
 

 

 

       II. 20
       Kad ir pavargęs, atsibundu anksti, kone šeštą. Šią paskutinę dieną Argentinoje planavau išvyką į pampą, kurios beveik nemačiau – į tą jos vietovę, kuri laikoma charakteringiausia, San Antonio de Areco. Ten gyveno rašytojas Ricardo Güiraldesas, palikęs klasikinį romaną apie gaučus – „Don Segundo Sombra“.
       Į autobusų stotį einu pro San Martino aikštę. Dega amžinoji ugnis ir stovi du sargybiniai jūreivių uniformomis: vėl paminklas pralaimėtam Folklendo karui. Gretima Britanijos aikštė, beje, pervadinta Argentinos oro pajėgų aikšte. Memorialinėse lentose tie patys šeši šimtai pavardžių kaip Ušuajoje. Hanso Christiano Anderseno kolegija parūpino reljefą, jame galingos argentiniečių rankos plėšia nuo Malvinų salų grandines (salose gyvena du tūkstančiai žmonių, vieni anglai, kurie išsivaduoti nuo savosios imperijos priespaudos ir prisijungti prie laisvos Argentinos turi maždaug tiek pat noro, kiek lietuviai prisijungti prie Rusijos). Ant suoliuko ties memorialinėmis lentomis nedviprasmiškai myluojasi pankas ir pankė. Ko gero, jie čia mylavosi kiaurą naktį. Bent jūreiviai, žiopsodami į juos, žiovauja iš nuobodulio.
       Iki išvažiavimo spėju nusivalyti batus, internetu susisiekti su saviškiais (Danielius laikosi daugmaž gerai, nors prastai valgo) ir pasėdėti kavinaitėje. Prabangus vėsinamas autobusas, maždaug toks, kokiu atvažiavau iš Mendozos, ritasi palei La Platos, o gal jau Paranos upę (kad ir kaip vadinsi, tas dumblinas srautas, plačiausias žemės rutulyje, pranoksta net Amazonę). Pampa iš pradžių gerokai urbanizuota, apželdinta medžiais ir netgi ne visai lygi; tik palaipsniui ji virsta begaline kaitria nykuma. Vietovių vardai itin katalikiški – Pilar, Fatima, netoliese Juozo Kėkšto apdainuotas, stebuklais garsėjantis Lujánas. Estancijos (dvarai), golfo ir polo laukai, ne per blogiausias vietinių baronų – nors ir ne narkobaronų – gyvenimėlis. Tomis estancijomis ir tais laukais, atrodo, gyvai prekiaujama. Vienoje vietoje iškaba „zona inundable“ („užliejama zona“). Kaip tik tokios iškabos pristigo Andriui Višteliui.
       San Antonio de Areco – visiškai mieguistas, tvankios kaitros nukamuotas miesčiukas, veikiau gal kaimas. Nors čia esama Šventojo Antano bažnyčios, viešbutėlių, net zoologijos sodo, tuštuma ir tyla siekia tiesiog metafizinį mastą. Vargais negalais (niekas nemoka nė žodžio angliškai) susirandu taksi ligi rašytojo sodybos; vairuotojas neregėtai bičiuliškas ir paslaugus, tačiau nulupa septynis dolerius – tiesa, sodyba tolokai. Pirmąkart esu asjendoje, tai yra argentiniškame dvarelyje. Tai pastatas su kolonomis ir atvira veranda, kurioje, matyt, vykdavo visa, kas svarbiausia, kitaip tariant dolce far niente (saldus dykinėjimas). Viduje vėsu ir tamsoka, net įrašų neįskaitau. Vyrauja trys spalvos – raudonos akmeninės grindys, baltos sienos, juodos gegnės. Ties gynybiniu grioviu kaktusai ir netgi dvi žaislinės patrankėlės. Jauku.
       Güiraldeso knyga „Don Segundo Sombra“ yra daugmaž Argentinos „Ponas Tadas“. Tai pusiau autobiografinė istorija apie berniuką, kurį patyręs gaučas moko pampos išminties. Borgesas gretino ją ir su „Huckleberry Finnu“. Beje, abu rašytojai draugavo, nors tai atrodytų lyg Mickevičiaus bičiulystė su Gombrowiczium. Abudu leido avangardistinį žurnalą „Proa“. Güiraldeso romanas ne be modernizmo, rašytas poetine proza, vietomis dialektu, bet jokių eksperimentinių kraštutinumų jame nesama. Muziejus nuotaikingas, vyrauja gaučų buities įdomybės, matės indai, sidabro papuošalai. Gražiausioje salėje ant sienų sukabinti geležiniai spaudai – žymekliai skirtingoms bandoms ar kaimenėms: abstraktūs hieroglifai, tačiau įsižiūrėjęs matai juose dalgį, paukštį, dargi bažnyčią. Gaučus galėtum lyginti su kazokais, ir tai būtų net apytikslis palyginimas, nes jie buvo gana barbariški, vietinėje politikoje atliko ne visada smagų vaidmenį. Güiraldeso fotografijos, piešiniai su aiškiu art nouveau atspalviu, ryšiai su Valery Larbaud ir Nižinskiu. Galybė „Don Segundo Sombra“ leidimų, tarp jų – estiškas ir ukrainietiškas (išleistas ne Ukrainoje, o kažkur diasporoje). Lietuviško nėra.
       Po valandos skubu į autobusą, bet štai ir vėl argentinietiška netvarka: jis vėluoja šimtą minučių, be to, iš viso ne tas (nors vyksta į Buenos Aires, ir mane su netinkamu bilietu po trumpo ginčo vis dėlto paima).
       Didelis nuovargis įveikia tik vakare.
 

 

 

       II. 20
       Į Santjagą. Akonkagva man neišsprūdo – praslenka visiškai greta, kone tame pačiame aukštyje kaip lėktuvas. Tuoj po jos staigiai leidžiamės, bemaž krintame į oro uostą tarp peleno spalvos kalnų.
 

 

 

       II. 21
       Čilės sostinė po Buenos Airių atrodo apgailėtinai provinciali. Apsiniaukę, septintą ryto dar tamsu – ką gi, rudenėja, pati vasario pabaiga. Bastausi po miesto pompastiškas aikštes – kone iš kiekvienos matai bent tris paminklus su angelais, ereliais ir liūtais. San Francisko bažnyčia, greta jos kolonijinės dailės muziejus – deja, uždarytas. Memorialinė lenta Nobelio premijos laureatei, o šiaip jau tretininkei Gabrielai Mistral (kaip prie Kauno Vytauto bažnyčios Vaižgantui).
       Lėktuvas į JAV vėlai vakare.
 

 

 

       II. 22
       Atsibundu kažkur netoli Kubos, iš keliasdešimties kilometrų atstumo matau Havanos žiburius. Atlantoje pasitinka dukra Marytė.