Recenzijos, anotacijos

 

Vanda Zaborskaitė. AUTOBIOGRAFIJOS BANDYMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 383 p.

 

b_200_302_16777215_00_images_stories_metai_2013_autobiografijos_bandymas.jpegVanda Zaborskaitė – viena ryškiausių XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios lietuvių humanitarikos asmenybių, neabejotinas autoritetas ne vienai lituanistų (ir ne tik jų) kartai. Ji gimė nepriklausomoje Lietuvoje, mirė jau vėl nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Tačiau pagrindinė gyvenimo dalis, svarbiausi darbai – visa tai sovietmetyje. V. Zaborskaitė savo akimis matė ir savo kailiu patyrė sovietinės santvarkos speigus, atlydžius ir šalnas. Jos autobiografinę knygą sudaro dvi dalys: chronologiškas „Autobiografijos bandymas“, kuriame nuosekliai pasakojama apie savąjį gyvenimą, ir iš diktofono įrašų iššifruoti pasakojimai atskiromis temomis, kartais šiek tiek dubliuojantys, bet dažniau pratęsiantys ar netgi esmingai papildantys pirmąjį „Bandymą“. Be abejo, esama ir skirtumų, įprastų lyginant rašytinį ir sakytinį tekstą. Iššifruotasis išsaugojo kalbančio, prisimenančio, mąstančio žmogaus intonacijas, besiplėtojančio, užsikertančio, tikslinamo, kartais ir neužbaigiamo sakinio struktūrą.

Apie savo vaikystės miestą Panevėžį V. Zaborskaitė rašo daug ir detaliai, pabrėždama būtent stiprėjantį jo miestiškumą, kurį liudijo ir autorei aktualus miesto kultūrinis gyvenimas: reiškiasi nemažai „įvairaus kalibro“ muzikų ir literatų, mokytojas Mykolas Karka stato operetes, vyksta profesionalių muzikų gastrolės. Autorė suvokia miestiškumo stoką lietuvių kultūroje, turbūt todėl akcentuoja net mažiausias jo apraiškas Panevėžyje. Tačiau, aišku, tas miestas paklūsta gamtos ir aplinkinių kaimų gyvenimo ritmui. Kita vertus, gimnazistiškas žibučių, obelų žydėjimo šventes puikiai galima atšvęsti ne tik prieškario Panevėžyje, bet ir šiandieniniame Vilniuje. Su purienų švente gal būtų kiek problemų, bet turbūt ir ji įmanoma. Tokie tie mūsų miestai. Atsiminimų autorė ir į save žvelgdama pabrėžia būtent miestiškąją pusę: „Buvau grynai miesto vaikas, nemėgau tautosakos, mano vaikystėje ji nevaidino jokio vaidmens. <…> Mokyklos skaitiniuose pasitaikantys liaudies dainų tekstai man buvo nuobodūs. Nepatiko jau ketvirtoje klasėje privalomas „Rūpintojėlis“, nors poezija jau buvau pradėjusi karštai domėtis <…>. Tikrasis tautosakos vertinimas atėjo daug vėliau, studijų metais“ (p. 64). Refleksyvus, intelektualus ir kritiškas žvilgsnis į save ir į aplinką – viena iš svarbiausių knygos vertę nulemiančių ypatybių. V. Zaborskaitės namų aplinka lietuvių tradicijoje nebuvo įprastinė. Tėvams, vaistininkams, vaikų ugdymas buvo svarbus, ir tai jau ne valstiečių, o būtent prakutusių inteligentų vaikų ugdymas. Įvairiomis progomis vaikams dovanojamos knygos, jiems samdomos panelės – vokietaitės iš Klaipėdos, kad nuo mažens mokytų vokiečių kalbos. Vandutei mama skaito lietuviškai ir rusiškai (mergaitė turi bendraamžį draugą rusą, mamos abiem vaikams skaito tą pačią emigracijoje išleistą knygą „Korabl’ naturalistov“). Augantį žmogų formuoja ne folklorinė, bet klasikinė profesionalioji kultūra. Namuose švenčiamos didžiosios šventės; vienas iš prisiminimų toks: „kai paaugau, labai mėgdavau tyliais vakarais ateiti į prietemoje skendintį valgomąjį, kur blausiai sidabru švytėjo eglė, klausytis per radiją kalėdinės muzikos. <…> Būtinai klausydavausi ir naujametinės „Traviatos“ (p. 60). Tai perskaitęs supranti, kodėl V. Zaborskaitė paskutiniųjų metų publicistikoje taip skaudinosi ir piktinosi dėl Operos ir baleto teatro prieš keletą metų atsisakytos naujametinės „Traviatos“ ar dėl sunaikintos „Literatų“ (prieš karą Rudnickio, o caro laikais „Lokio“) kavinės. Dar trapi miestietiškos Lietuvos tradicija jai buvo brangi nuo pat vaikystės Panevėžyje laikų. O pati kultūra V. Zaborskaitės pasaulyje buvo esminė žmogui išgyventi padedanti jėga. Atsiminimų apie studijas Vilniuje karo metais fragmentą, išspausdintą knygoje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas 1939–1945“, V. Zaborskaitė ir pavadino „Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste“.

Refleksyvus santykis su pasauliu bent jau iš dalies būna įgimtas, ne tik auklėjimo įdiegtas. Be to, V. Zaborskaitės atveju tokį santykį formavo apribotos nuo mažens ligos (poliomielito) kamuojamo vaiko galimybės. Autoanalizę skatino ir, atrodytų, dažnai ne pagal amžių rimta lektūra, mokykla, o rekolekcijos gimnazijoje buvo „proga įsigilinti į save, apmąstyti savo kelią, jį kritiškai įvertinti, apgalvoti siekimus, tikslus, pašaukimą“ (p. 87). Tačiau pasaulėžiūra, kuri autobiografijos autorei susiformavo vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, patiria esminių išbandymų. Turbūt taip atsitinka dažno žmogaus gyvenime, tačiau šiuo konkrečiu atveju jaunystės pasaulėžiūrą drastiškai bandė perlaužti totalitarinė epocha.

Pirmiau, nei pasakys: „Gimiau...“, V. Zaborskaitė išryškina esminę savo pasakojimo temą: pasakoti apie save kaip apie žmogų, sovietmečiu sąmoningai apsisprendusį konformistinei laikysenai, apie tokios pozicijos pavojingumą ir dviprasmiškumą. Šita problema aktuali tiek sovietmečiu gyvenusiems, tiek ir šiais laikais norintiems suprasti aną epochą. V. Zaborskaitė nebando nei savęs heroizuoti, nei nesimpatiškų jai žmonių demonizuoti. Vienprasmiškai neigiami jos knygoje nebent Liudvika Lisenkaitė, Jonas Aničas, gal dar vienas kitas, bet tikrai nedaug, nes autorė net ir blogus poelgius stengiasi jei ne pateisinti, tai bent paaiškinti, suprasti, kodėl žmogus taip pasielgė. Įsidėmėtina šia prasme V. Zaborskaitės motyvacija, kurią ji pateikia iš dabarties pozicijų analizuodama istoriją apie tai, kaip 1952 m. jaunas Vytautas Kubilius komunistų partijos Centro komitetui apskundė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą: „moraliniai vertinimai gali būti tik konkretūs, o žmogaus poelgis negali būti vertinamas pagal abstrakčiai suformuluotas normas, nes jų realizavimas <…> vis dėlto visada lūžta per konkretaus žmogaus gyvenimą, jo sąlygas, jo temperamentą, jo charakterį“ (p. 361). Vis dėlto autorė anaiptol nesulygina visų sovietmečio žmonių, o mato įvairių galimybių ir jų realizacijų spektrą: „<…> tik nežymi mažuma ryžosi tęsti rezistenciją. Jaunas žmogus, stovintis gyvenimo kelio pradžioje, galvojo apie savo ateitį, troško savirealizacijos. Ypač tas, kuris jautė savyje talentą, kūrybinę potenciją. Ir jeigu gyvenimo aplinkybės neprivertė viso to atsisakyti, jeigu likimo buvo palikta galimybė rinktis, dažniausiai buvo pasirenkamas gyvenimas, o ne kančias ir mirtį žadantis kelias. Skirtumas tik tas, kad vieni rinkosi gyvenimo ir kūrybos kelią išdavysčių ir pasidavimo blogiui kaina, kaip Kostas Kubilinskas, o kiti – aukojo gyvenimą, talentą ir kūrybą, likdami ištikimi doroviniam imperatyvui kaip Bronius Krivickas ar Mamertas Indriliūnas. Bet daugumos buvo vidurio kelias: juo eidamas, nieko neišdavei ir nepardavei, nes gyvenimas buvo tavęs pasigailėjęs ir neiškėlęs tokios alternatyvos, bet daug kam nusilenkei, daug ką nutylėjai. Darei kompromisus, buvai konformistas. Tokią kainą mokėjai už savirealizaciją“ (p. 139). Sąžininga ir kritiška V. Zaborskaitė, nebūdama fatalistė, vis dėlto ne kartą primena, kad visokeriopai komplikuotoje pokario Lietuvos situacijoje toli gražu ne visi pasirinkimai ir grėsmės buvo paties žmogaus valioje, dar įsipindavo atsitiktinumai, aplinkybės. Antai studentės į savo varganą būstą Dominikonų gatvės palėpėje priima gyventi saugumo gaudomą vaikiną. Kai jis iš ten išsikelia, po dviejų dienų yra suimamas ir sušaudomas. V. Zaborskaitė komentuoja: „Ant peilio ašmenų ir per plauką nuo viso to būta <…> ar įkliuvai, ar neįkliuvai, dažnai priklausė nuo atsitiktinių dalykų, nuo kažkokios lemties“ (p. 241). Ant tokių pat peilio ašmenų buvo gyvenama ir karo metais, tačiau ir toks gyvenimas neatpalaiduoja žmogaus nuo atsakomybės: „<…> žydų klausimas. Jis nebuvo išgyventas taip, kaip turėjo. Pro jį, pro žydų likimą buvo praeita, nesuteikus jam reikiamo dėmesio. Kodėl? <…> Aš atsakymo neturiu, bet suvokiu tai kaip nedovanotiną dvasios nejautrą ir išliekančią dėmę bei kaltę, taip pat religinio sąmoningumo spragą“ (p. 91).

V. Zaborskaitę dominusios konformizmo temos požiūriu esminiai yra pokario pasirinkimai – bendroji to laiko žmonių situacija. Apie savo savijautą pokario metais, kai Vilniaus universitete eksternu laiko egzaminus, mokytojauja, V. Zaborskaitė rašo: „<…> visa ta gyvenimo įvairybė vertė priimti tikrovę tokią, kokia buvo. Ėjo kalba tik apie tai, kokį santykį su ja nusistatyti. Apie tai buvo daug mąstoma ir šnekamasi. <…> Ką daryti su savo profesija, savo pašaukimu?“ (p. 130–131). Keleriais metais vėliau, baigdamas universitetą, panašiai svarstė Alfonsas Maldonis. Jo nebaigtoje ir nespausdintoje autobiografijoje net leksika panaši; panašus ir sąmoningas nusprendusių ne kovoti ir – tikėtina – žūti, bet gyventi konformizmas: „ką daryti su tais savo rašymo bandymais. Mėgėjiškas rašinėjimas į stalčių jokios ateities nežadėjo. Rašyti ir spausdintis? Toks sprendimas jau ir tada, kad ir intuityviai suvokiamas, reiškė, kad priimi gyvenimą tokį, koks jis yra, gal tam tikrą dalį iš to, kas buvo. O ką darai, jeigu nepriimi? Ar dirbdamas kokį, kad ir menką valdišką darbelį, mokytojaudamas, sakysime, tu įrodai, kad nepriimi? Kam tu ruošeisi tuos penkerius metus universitete, kokio tikslo siekei tada?“

Kiekvienas apsisprendžia pats, įvertinęs asmenines savybes, polinkius, poreikius, galimybes. Savikritiškas V. Zaborskaitė žvilgsnis krypsta visų pirma į save: „Jautėme pogrindinį judėjimą, sklido atsišaukimai, skatinantys jungtis kovai už „Naująją Europą“, juos platinant dalyvavo ir moksleivių, bet aš, bailė, nesiryžau įsijungti, nors buvau kalbinama“ (p. 101). Cituotieji žodžiai – apie pirmąją sovietinę okupaciją, o toliau perskaitysime ir apie antrąją: „<…> aš nė kiek nebuvau linkusi į rezistencinę veiklą, gyvenau profesinės ateities viltimis“ (p. 121).

Nesunku išskirti esmines autorei temas, pavyzdžiui, tautinė tapatybė, religinė sąmonė, kurios persmelkia visą šią intelektualinės savistabos knygą. Autorė fiksuoja, kaip besikeičiantis jos pačios gyvenimas ir situacija šalyje, primetinėjama ideologija ir konformistinė laikysena įvairiopai keičia ir santykį su tautiškumu, ir asmens religingumą. Patriotinės nuostatos, jų raida, jei nesureikšminsime vaikystės „nuklydimo“ (eidama dešimtus metus „buvau stipriai pasidavusi provokiškoms nuotaikoms“, p. 96), beveik linijiška ir logiška. Jas formavo gimtieji namai, mokykla, ankstyvosios jaunystės lektūra: „Naujoji Romuva“ <…> turbūt ryškiausiai formavo mano mentalitetą. Iš ten ėjo gilesnis tautos interesų, svarbiausių tautos ir valstybės problemų, sunkumų, vilčių ir galimų perspektyvų supratimas. Kita vertus, grožinės literatūros, ypač poezijos vaidmuo. Visų pirma minėčiau Bernardą Brazdžionį, Antaną Miškinį, Joną Kossu-Aleksandravičių“ (p. 97). Nors vis dėlto ir čia autorė įžvelgė problemą. Tam, kad nuo vaikystės pajutusi didžiųjų (rusų, vokiečių) kultūrų trauką sugebėtum pajusti ir kitiems perteikti savosios literatūros reikšmingumą bei grožį, reikėjo ypatingo susikaupimo, emocinio santykio, kuris atsirado, kai autorė pirmą kartą ruošė literatūros kursą studentams ir skaitė Jono Biliūno kūrybą.

metai_2013_5-6.pngYpač gyvenamoji epocha veikė religinį sąmoningumą, kurio kaitą autobiografijos autorė sąžiningai fiksuoja. Vaikystėje jį formuoja namų aplinka, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais „religingumas <…> buvo svarbi mūsų nepriklausomos lietuviškos tapatybės dalis“ (p. 89), taigi ir vidinio pasipriešinimo okupacijai išraiška. Tačiau autorė rašo ir apie tai, kaip propagandinė ideologinė mašina sugeba išjudinti nuo vaikystės įdiegtas sąmonės normas. Antai pokario metais „užsimezgė toks įsitikinimas, jis truko gal porą metų, kad po Antrojo pasaulinio karo prasideda nauja pasaulio istorijos epocha, kad, žinoma, sovietinė tvarka baisi, žiauri, prisisunkusi melo, bet, ką gali žinoti, gal taip sukasi istorijos ratas, kuris atgal nebeatsisuks. Įstrigo sąmonėn vienas įspūdis: užėjau į Dominikonų bažnyčią (mes gyvenom greta ir užeidavom ten dažnai, ji nepaprastai graži, nepaprastai įspūdinga atrodė), buvo pavakarys, kunigas laikė pamaldas ir tarsi juste pajutau, kad tai yra nueinantis laikas, nueinanti epocha, kuri manęs nebesaisto, ir iš tikrųjų toli³mas prasidėjo“ (p. 345). Vėliau prie tikėjimo grįžtama, sąmoningai apsisprendžiant būti Bažnyčios dalimi.

Faktiškai, suvokus, kad sovietinė sistema grįsta žmogų naikinančiu melu ir prievarta, reikia tvirto egzistencinio apsisprendimo daryti tai, ką privalai, nepasiduodant demoralizuojančios aplinkos spaudimui. V. Zaborskaitė užfiksavo tokį savo asmeninės istorijos epizodą iš darbo universitete pradžios laikų: „Mano diplomantai apsigynė, sėdžiu, gina kiti, aš galvoju: „Dieve, dieve, koks nuopuolis, kokia baisi mizerija, Vilniaus universitetas su savo istorija, su savo didybe... ir kas mes esam, dėstytojai, profesoriai, vadinasi, kokia niekybė ir koks nuosmukis.“ Pergalvojau tą dalyką, ne tuo momentu, bet apskritai... kad tai yra bergždžias galvojimas, tu turi gyvent čia ir dabar, daryt visa, ką gali, ką sugebi“ (p. 349).

Neįmanoma čia apžvelgti visų V. Zaborskaitės autobiografijos temų. Už šio rašinio ribų lieka įstabi meilės V. Mykolaičiui-Putinui istorija, trukusi visą autorės gyvenimą ir verta įdėmaus poeto bei psichoanalitiko (arba poeto-psichoanalitiko) žvilgsnio, taip pat ir dar ne viena svarbi V. Zaborskaitei tema. Čia tiesiog pabandyta pasiūlyti skaitytojui pasekti V. Zaborskaitės minties raidą, nesiekiant aprėpti knygos visumos.