tekstai.lt

Reda Griškaitė. Knyga XIX a. Lietuvos istorijos gurmanams (T. Bairašauskaitės „Mykolas Juozapas Römeris / 1778– 1853“)

Recenzijos, anotacijos

 

Tamara Bairašauskaitė. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011. – 411 p.

 

b_200_298_16777215_0___images_stories_metai_2013_romerisjpg.jpgBuvau viena iš tų, kuriai teko garbė skaityti dar šios knygos rankraštį. Tokios senos geros tradicijos – supažindinti kolegas su tekstu prieš jam pasirodant spaudoje, žinoma, laukiant geranoriškos kritikos, – vis dar šventai laikomasi Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriuje. Taip dešimčiai žmonių suteikiama unikali proga tapti ir pirmaisiais skaitytojais. Tame siaurame, bet viena idėja gyvenančių žmonių rate – nes visiems jiems tas XIX amžius labai rūpi – knyga, nors dar neįgavusi „normalaus pavidalo“, jau pradeda savo gyvenimą. Tie „filomatiški“ susitikimai patys džiugiausi, nes kiekvienas toks naujas tekstas – tai dar vienas žingsnis į paslaptingą, nes taip mažai tirtą, istorinę erdvę – XIX šimtmetį, iš kurio atsinešėme tiek daug, bet anaiptol – ne viską. Nes nesugebėjome, nepakėlėme, neįvertinome.

Tamaros Bairašauskaitės rankraštis tą kartą tapo dvigubu įvykiu. Ne tik todėl, kad jis apie vieną įdomiausių to meto istorinių asmenybių, epochos atspindį ir simbolį – Mykolą Juozapą Römerį (Michał Józef Römer; 1778– 1853), bet ir todėl, kad kūrinys buvo kitoks nei visi ankstesni šios istorikės darbai. Knyga rašyta ne vienus metus, naudojant Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos atminties institucijų rankraštinę ir ikonografinę medžiagą, ji rašyta greta kitų fundamentalių darbų, tarp kurių garsiausi – monografijos „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ (1996) ir „Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje“ (2003). Knyga rašyta „ne planui“, „ne ataskaitai“, „ne projektui“, bet savo malonumui, rašyta norint „išsirašyti“, atpalaiduoti plunksną, rašyta mėgaujantis istorija ir noru ją papasakoti kitiems. Tokias knygas istorikai rašo tik pasiekę profesinę brandą, kai jau „apsigyvena“ tiriamoje epochoje, kai jau laisvai juda istorinėje erdvėje, kai jau „sveikinasi“ ne tik su savo herojais, bet ir su jų „pažįstamais“. Tai vienas būdingiausių naujo T. Bairašauskaitės kūrinio bruožų, ir tik profesionalai žino, kokia šio artumo kaina.

Tačiau šis teksto lengvumas visai nereiškia, kad knyga neturi stuburo, neturi schemos, idėjos. Pasakojimas apie M. J. Römerį gerai apgalvotas, ir jo seką diktuoja ne tik chronologija, įprasti žmogaus, taigi ir knygos herojaus, gyvenimo tarpsniai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Bene geriausiai T. Bairašauskaitės sumanymą atspindi šešių pagrindinių jos knygos skyrių pavadinimai, todėl pacituosiu juos visus: „Unde adis?“* (p. 15–38), „Bajoro žemvaldžio erdvė“ (p. 39–98), „Viešoji reprezentacinė erdvė“ (p. 99– 174), „Anapus viešumo“ (p. 175–218), „Privati erdvė“ (p. 219–294), „Kultūros erdvė“ (p. 295–354) ir apibendrinančioji dalis, pavadinta „Finis“ (p. 355– 359). Kiekvienas, kiek susipažinęs su šiuolaikinėmis istoriografijos teorijomis, pasakys, kad knygos autorei turėjo imponuoti vokiečių filosofo ir sociologo Jürgeno Habermaso išplėtota individo viešos ir privačios erdvės teorija. Kaip tik šiai teorijai ir jos taikymui „J. M. Römerio atveju“ ir skiriama įvadinė knygos dalis „Viešoji ir privati erdvė personalinėje istorijoje“ (p. 7–13). T. Bairašauskaitė konstatuoja, kad „Lietuvos istoriografijoje visuomenės istoriją per viešosios ir privačios erdvių prizmę pradėta tyrinėti palyginti neseniai“, ir tai daugiausia tik XVI ir XVIII a. baruose (p. 9). Išskyrus vieną kitą marginalinį atvejį, Lietuvoje šios XIX a. erdvės dar neaptartos, juolab kai tyrimo objektu pasirenkamas vienas konkretus istorinis asmuo. „Individo gyvenimas, – rašo knygos autorė, – suteikus jam ne biografinį, bet kontekstinį pobūdį, gali tapti istorijos pažinimo instrumentu, kai biografijos duomenys naudojami siekiant apibūdinti sociumą, kuriam priklausė personalinės istorijos herojus“ (p. 10). Žinoma, viešoji ir privačioji erdvės, taip pat ir jų sąveika geriausiai skleidžiasi, kai herojus – ryškus to visuomenės sluoksnio atstovas. J. M. Römeris – kaip tik toks: aukštas sociokultūrinis vaidmuo (stambus žemvaldys, teisininkas, bajorų savivaldos pareigūnas, masonas, aktyvus Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalyvis), patrioto ir kankinio aureolė (dalyvavimas slaptoje Patriotų draugijoje, teismas ir bausmė), tiesiog idealus privataus gyvenimo pavyzdys („jo šeimos istorija rodo, koks galėjęs būti XIX a. bajorų šeimos idealas“) ir net jo palikuonių reikšmė Lietuvos kultūrai ir valstybės kūrimui (p. 11). Kita vertus, ir tai pagal J. Habermaso teoriją joks prieštaravimas, – M. J. Römeris kartu ir „tipiškas“ tuomečio Lietuvos bajorų elito atstovas, kurio biografijos tyrimas sudaro galimybę rekonstruoti viso XIX a. pirmos pusės Lietuvos bajorų elito elgseną ir gyvenseną tiek privačioje, tiek ir viešoje erdvėje.

Toks teorinis šios knygos modelis, kuriuo apibendrinamas vieno tipiško, o kartu ir netipiško, bet legenda apgaubto ir charizmatinio asmens (dėl pastarosios savybės vieningai sutaria visi M. J. Römerio amžininkai) gyvenimas. Tyrimas, kurio autorei vienodai rūpi ir pats herojus, ir epocha, kurioje jis gyveno. Personalinė M. J. Römerio ir jo šeimos istorija tarytum tarpsta to meto Lietuvos istorijoje – tiek politinėje, tiek visuomeninėje, tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje, tiek pagaliau – kasdienybės, taigi ir jausmų, istorijoje. Arba atvirkščiai – M. J. Römerio gyvenimo istorija tarytum iškelia į paviršių visai naują, labai gyvą ir dėl to labai tikrą 1778–1853 m. datomis įrėmintą Lietuvos istoriją. Knygoje kaip kaleidoskope praslenka XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Lietuvos elito gyvenimas. Bajorų auklėjimas ir lavinimas, žemvaldžio pareigos ir vieša reprezentacinė erdvė (poskyriai „Šaknys“, „Pradžia“, „Dvarininkas“, „Ponas savo valstiečiams“, „Rezidencija“). Vaizdžiai perteikta ne tik dvarininko kasdienybė, bet ir jo emocinis ryšys tiek su pačiu dvaru, tiek apskritai su savo šaknimis: „nuostabus giminės senumo jausmas įkvėps ne vieną M. J. Römerio palikuonį, vers nesiliauti ieškojus savo šaknų, rašyti giminės ir dvarų istorijas, nuolat priminti pasauliui apie jos egzistavimą“ (p. 28). Pirmą kartą taip ryškiai, iš vidaus, galime pažinti ir to meto teismų mechanizmą, ir paties teisininko potyrius, net „apsilankyti“ žymiojoje Radvilų komisijoje (poskyris „Teisininko patirtis“). Istorikė vaizdingai pasakoja ir apie labai gerai jai žinomą, nes jau anksčiau ne vienus metus tyrinėtą, bajorų savivaldą – apskrities ir gubernijos bajorų seimelius (poskyris „Bajorų maršalas“). Knygoje rasime ir neatskiriamą XIX a. Lietuvos bajoro veiklos sferą – patronatą ir labdarą (poskyris „Globėjas ir filantropas“), taip pat kultūrinės M. J. Römerio reprezentacijos aptartį, kuri mus nukelia net į Šubravcų („Nenaudėlių“) ir Vilniaus tipografijos draugijos laikus (poskyris „Kultūrinė reprezentacija“). Šių užsiėmimų aptartis ypač džiugina, nes dokumentų, leidžiančių „mesti žvilgsnį į XIX a. pradžios bajorų darbo kultūrą“ išliko ne tiek jau ir daug (poskyris „Penki mėnesiai šalia prancūzų“, p. 123).

Žinoma, knygoje kalbama ir apie šio krašto bajorų elgseną painiomis politinėmis aplinkybėmis (poskyris „Penki mėnesiai šalia prancūzų“), ir apie nuolatinį balansavimą šiapus ir anapus viešumo ribos (poskyris „Patriotų draugijos byla“). Narpliojami sudėtingi, nes labai trapūs knygos herojaus santykiai su imperijos valdžia epochoje, „kurios taisykles kūrė svetima valstybė“ (poskyris „Pradžia“, p. 38). Pagaliau brėžiamas bajorų likimas kalėjimuose ir tremtyje (poskyriai „Petropavlovsko tvirtovės kalinys“, „Voronežo tremtinys“). Niekada anksčiau neteko skaityti ir tokios išsamios XIX a. kalinio kasdienos rekonstrukcijos. Todėl kartu su M. J. Römeriu galime „sutikti“ net ir jo penkiasdešimtąjį gimtadienį Sankt Peterburgo (Petropavlovsko) tvirtovėje (p. 196). Laisvoji mūrininkija – bene ryškiausias M. J. Römerį reprezentuojantis biografijos faktas. skaitytojas galės „pabuvoti“ „Uoliojo lietuvio“ ložėje Vilniuje, Bokšto gatvėje, „sudalyvauti“ brolio įvesdinimo ceremonijoje, kasdieniuose ir apeiginiuose „darbuose“ (poskyris „Masonas“). Pasak T. Bairašauskaitės, išgyventi „ypatingą, pakilią ir svaiginančią atmosferą“ (p. 157).

Kitaip tariant, matome viešą, pusiau viešą ir slaptą XIX a. pirmos pusės Lietuvos bajoro gyvenimą. Tačiau ne tik jį. Tai pagaliau ir buitis, šeima, vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykiai. J. M. Römeris santuokoje su Trakų vaivadijos taurininko Pranciškaus de Raėso ir Juditos Jelenskytės-de Raės dukra, Dembinos dvaro ir Kurkliškių palivarko Trakų apskrityje paveldėtoja Rachele de Raės-Römeriene (Rachela z Raėsów Römerowa; 1783–1855) išgyveno penkiasdešimt ketverius metus. Ignoruoti šio fakto knygos autorė tiesiog negalėjo. Todėl monografijoje daug kalbama apie besikeičiantį požiūrį į moters socialinį vaidmenį, jos aktyvų dalyvavimą ūkiniame ir finansiniame šeimos gyvenime. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, „kad XIX a. pradžios bajorų kultūrai nebuvo svetima jausminės ir juslinės meilės samprata, kurią formavo menas ir literatūra“ (poskyris „Rachelė“, p. 224). Su didele atida knygos autorė cituoja R. de Raės-Römerienės laiškus, „persmelktus nuolatinio nerimavimo dėl vyro saugumo, sveikatos ir komforto“ ar net noro atitolinti jį nuo kai kurių „pasaulio pagundų“, t. y. sąsajų su Biblijos ir masonų draugijomis (p. 226, 228). Laiškus, kuriuose „sau ji skyrė mažiausiai dėmesio“ (p. 244). Kol kas tai ryškiausia „paprastos“ bajorų elito moters biografija mūsų XIX a. istoriografijoje, o kartu ir to meto gyvenimas moters akimis. Šis knygos poskyris, lakoniškai, bet kartu iškalbingai pavadintas „Rachelė“, T. Bairašauskaitei akivaizdžiai vienas prioritetinių. Ir tai suprantama, nes knygą parašė moteris. Ne mažiau reikšmingas ir kitas faktas, kurio nesinorėtų praleisti pro akis – knygą autorė dedikavo savo motinai Anai Bairaševskienei.

Meilė ir pasiaukojimas – bene esminis ne tik R. de Raės-Römerienės, bet ir visos Römerių šeimos bruožas. Ir ši mintis raudona gija nusitęsia per visą knygą. Monografijoje ypač išryškinti emociniai tėvo ir vaikų santykiai (poskyris „Patriarchas, arba „Brangusis Papa“). Knyga tiesiog alsuoja nuolatiniu M. J. Römerio rūpesčiu vaikais, jų auklėjimu, jų materialiniu, bet pirmiausia – dvasiniu komfortu. Todėl rasime daugybę smulkmenų apie to meto vaikų gyvenimą – ne tik jų auklėjimą ir ugdymą (žinoma, atskirai – berniukų ir mergaičių), bet ir apie pramogas, žaidimus, žaislus, gimtadienių šventimą, net jiems dovanojamas dovanas – itin svarbią emocinę to meto žmonių bendravimo išraišką. Jausminis pasaulis šioje knygoje labai ryškus. Istorikas ne visada jį gali rekonstruoti, tačiau Römerių šeimos egodokumentinis paveldas šiuo atžvilgiu išskirtinis. Štai viena knygoje pateikta citata – iš M. J. Römerio 1828 m. balandžio 11– 23 d. laiško sūnui Edvardui Jonui: „pamenu, kai tu gimei, buvo gana giedra diena ir kad apie šeštą valandą vakaro, pradėdamas savo kelionę po šį pasaulį, prieš mane pirma pagarbiai nulenkei galvutę, lyg prašydamas tėvo palaiminimo. Apsidžiaugęs, kad jau atvykai, pabučiavau tave, po to sėdau ant žirgo ir visiems sutiktiems pažįstamiesiems skelbiau savo džiaugsmą“ (p. 252). Čia pat skaitytojas ras ir visai priešingus jausmus – vaikų netektį išgyvenančių tėvų skausmą.

Taigi knyga daugiasluoksnė – tai ne tik visuomeninis, politinis ir ekonominis krašto gyvenimas, bet ir to meto žmonių kasdienybė, jų jausenos. Pagarba egodokumentiniam tekstui, kruopščiai parinktos citatos ir puikios digresijos suteikia galimybę ne tik labai autentiškai pajusti to meto gyvenimo pulsą, bet kartu su knygos herojumi išgyventi to meto kasdieną. Matome, kaip buvo bendraujama – tiek šeimoje, tiek ir už jos ribų, kaip buvo keliaujama – „bendravimas su seniai matytais pažįstamais buvo kelionių kultūros dalis“ (poskyris „Keliautojas“, p. 346), kaip medžiojama – žinome net ir Römerių medžioklinio šuns vardą – Valetas, kas buvo skaitoma, piešiama, rašoma – šios knygos herojus rašė ne tik laiškus ir dienoraščius, bet ir poeziją; kas buvo valgoma, geriama, kokie buvo dvaro pastatai, eksterjero ir interjero detalės, kaip, kas ir net kodėl buvo muzikuojama – turiu omenyje praktinę, labdaringąją muzikos reikšmę, kas buvo piešiama, kokios gėlės ir kokie medžiai sodinami Dembinos dvaro sode. Todėl ir M. J. Römerį matome ne tik kaip bajorų maršalą, Vilniaus miesto merą (prezidentą), įkalintą patriotą ir paslaptingą masoną, bet ir kaip žmogų, glostantį medį („kiekvieną medį apvaliau savo rankomis, esu didelis jų bičiulis, <…> medžiai ilgiausiai išlieka mano atmintyje“; poskyris „Rezidencija“, p. 81), barantį neblaivius vežikus („jeigu matysiu, kad pasigėrė, liepsiu tuoj pat sugirdyti jam kvortą šilto vandens, tuoj pat išsiblaivys prieš sėsdamas važnyčioti“; ten pat). „Artumą su Römeriu“ galime pajausti net ir iš tų kelių jo dienoraštyje ir laiškuose išlikusių lietuviškų žodžių: „Milingos-Prudielis“, t. y. Meilės tvenkinys – taip pavadino Dembinos parke tyvuliuojantį vandens telkinį, ar „raguces“, t. y. rogės (ten pat, p. 75, 76).

metai_2013_5-6.pngSurinkti, išryškinti ir apjungti šias detales, maksimaliai įsigilinti į tiriamojo objekto aplinką – kasdienybės istorikui įprastas metodas, palengva ateinantis ir į mūsų istoriografiją. Žinoma, „Römerio atveju“ yra labai gausi egodokumentinė šaltinių bazė. Pasak T. Bairašauskaitės, jos knygos herojus neturėjo literatūrinių ambicijų („Dideli dalykai skirti didiesiems, maži dalykai turi likti savo vietoje. Lai mano išaugintais vaisiais naudojasi mano šeima“), tačiau „priklausė išsilavinusių bajorų rašto žmonių grupei“, ne tik „mėgo ir mokėjo rašyti“, bet darė tai nepaliaudamas (poskyris „Kultūrinė reprezentacija“, p. 300, p. 305, 306). Todėl jo korespondencija – daugiau nei įspūdinga. Svarbiausia, žinoma, buvo laiškai šeimai, iš kurių vėliau susidėjo keli tomai vadinamųjų dienoraščių (p. 300). Tiesa, išliko ir porą „tikrų“ dienoraščių, kaip kad populiaru tuomet, rašytų spausdintuose kalendoriuose. Šiaip ar taip, šiuose egodokumentuose M. J. Römeris fiksavo savo kasdienybę. Neapmąstė juose tik masonų draugijos potyrių – „jo asmeniniame archyve išliks tik keli laiškai, primenantys Lietuvos bajorų broliavimosi laikus“ (poskyris „Masonas“, p. 174). Visa kita paremta autentiška egodokumentine medžiaga. Daugiausia tik iš jos „Römeris buvo kuriamas“ – čia savo mintį kreipiu į garsiąją Jurijaus Lotmano monografiją (Ю. М. Лотман, „Сотворение Карамзина“, 1987). Tokia prabanga tyrėjui labai reta. Panašią galimybę turėjo tik literatūrologė Vita Gaigalaitė, tačiau ja pasinaudojo tik iš dalies (V. Gaigalaitė, „Antanas Klementas: Lietuvos bajoro ir rašytojo portretas“, 2005).

Prieš mūsų akis tarytum prašuoliuoja – neatsitiktinai viena paskutinių ir viena įspūdingiausių šios knygos dalių taip ir vadinasi – „Kelionė“ – ne tik lotyniškais žodžiais „Unde adis?“ ir „Finis“ įrėminta individo gyvenimo istorija, bet ir daugiau nei pusės amžiaus Lietuvos istorija. Istorija, kurią šių dienų mokslas vadina istorija per asmenybę, personaline istorija, kontekstine istorija ar net naująja biografijos istorija. Asmens istorija, papasakota istoriniame ir sociokultūriniame kontekste, visais įmanomais jos aspektais, maksimaliai įsigilinant ir į knygos herojaus gyvenimą, ir į konkrečią istorinę situaciją. Didžiausias įvertinimas istorikui – kai jo tyrimą galima skaityti kaip vadovėlį. Tamaros Bairašauskaitės knyga kaip tik tokia. Tai knyga, iš kurios galima mokytis istorijos. Arba dar daugiau – tiesiog mokytis gyventi.

* Iš kur ateini? (Lot.)