Tėvynės varpai

 

 

 

Atsisveikinimo kalba 2013 m. balandžio 8 d. Antakalnio kapinėse

 

b_200_299_16777215_00_images_stories_metai_2013_Marcelijus-Marinaitis.jpegVakar ir visados

Marcelijus Teodoras Martinaitis

1936 04 01–2013 04 05

 

Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės, gimtosios kalbos, teisybės ir teisingumo akivaizdoje.

Ir vėl nuėjo skausmingas virpulys per Lietuvą, nuo jūros, per gimtuosius Kalnujus, Žemaičių plentu iki Vilniaus. Ir atsiduso ne vienas Lietuvoj ir toli nuo Lietuvos, prisiminęs dar mokykloje išmoktą dėkojimą-maldą:

Tau ačiū, tėvyne, už kalbą.

Tau ačiū už darbą.

Už nuovargį ačiū.

<…>

Tau ačiū, kad gyvas,

kad šičia numirsiu,

tau ačiū už vieškelių šviesą...

Tau ačiū už tai,

kad mane tu pamirši,

suarsi mane ir apsėsi...

Lemtingomis akimirkomis mus sukrečia simboliai, atitikimai, kuriuos staiga imame regėti, girdėti, jausti. Skaistus Velykų sniegas, – kadaise ištarė Judita Vaičiūnaitė, viena artimųjų iš Marcelijaus Martinaičio kūrybos laiko, lauko, namų, kaimynystės. Paskutinę Marcelijaus gyvenimo savaitę (kaip ir pernai balandžio aštuntąją, Velykų dieną) akino sniegas, baltas, purus, lyg pirmosios knygos „Balandžio sniegas“ (1962) priminimas, pirmojo poetinio siekinio ir pirmojo aukšto įsipareigojimo: „Gyvenimui atvirą širdį išsaugot, išsaugot“ („Stotyje“).

Išsaugojo. Iki paskutinės gyvenimo valandos liko atviras, palankus žmonėms, išėjo nieko neįžeidęs, neįskaudinęs, atvirkščiai, gynęs, taikęs, glostęs žmonių ir žemės žaizdas. Kruopščiai marginęs, raižęs kiaušinio ovalą – gyvybės įsčių simbolį.

Mirtis yra paskutinė riba, nuo kurios imame matyti, kas buvo poetas, su kuriuo atsisveikiname, ką reiškia žodžiai, kuriuos jis sakė, vietos, kurias kūrė savo buvimu ir savo buvimui. Jungtis tarp gimtųjų Kalnųjų ir Vilniaus, tarp žemaičių kaimo, prigimtosios kultūros didžiojo kūrinio, ir Lietuvos valstybės sostinės, įlydyta ištartyje: „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių...“ Kūrė savo asmeninę mitologiją iš gyvenimo savo persistatytuose gimtuosiuose namuose, su savo daiktais, paukščiais, su katinu, tokiu pat reikšmingu kaip Romualdo Granausko šuo.

Atsisveikiname su didžiu Lietuvos poetu, poezijos mokytoju: auditorijose, knygose ir eilėraščiuose. Sukluskime prie netikėto grožio ir teisingumo poezijos apibūdinimo eilėraštyje: „poezija – kritimas per visą gyvenimą / iš neapsakomo aukščio“ („Poetinė infekcija“). Buvo tame neapsakomame aukštyje, krito per visą gyvenimą – ne žemyn, o persmelkdamas, persismelkdamas. Suteikė lietuvių poezijai keitimosi, augimo, modernėjimo pagreitį, priartino Maironį. Liks didžiojo protėvio vertas ainis ir Maironiu argumentavęs savo prigimtinę teisę į žemę: „Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas, / Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę: / tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę“ („Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“). Atramines savo tiesas išreiškė eilėraščiais, eseistika, publicistika, biografiniais užrašais.

Atsisveikiname su paskutiniu iš didžiųjų Lietuvos poetų, tų, kurie savo talentą guldė prie tėvynės kojų, kurie žinojo, kur eina 1988 metais, ką daro, ką privalo daryti, kodėl turi nebijoti. Tų, kuriems Sąjūdis tebuvo tik jų gyvenimo tąsa, galiausiai viršūnė, kurie stovėjo pirmosiose linijose, drąsino mitinguose, apraudojo žuvusius. Justinas Marcinkevičius iš Katedros aikštės lydėjo žuvusius 1991 metų Sausio 13-ąją. Marcelijus Martinaitis jau sausio 14 dieną pradėjo eilėraščių poemą „Sausio vidurnaktis“, jis buvo autorius liudytojas:

Šią naktį virš Vilniaus iškrito kruša su krauju,

ir širdys šiąnakt prisipildė žuvusių kraujo:

jie pirmieji tapo laisvi.

Žlegėdamas šliaužė purvas.

Iš namų bėgo žmonės į aikštes – tauta

ruošėsi prisistatyti Viešpačiui.

Akino šviesos blyksniai. Tiesos Angelas

staiga mums atvėrė pasaulio duris:

vienu akimirksniu paaiškėjo mūsų kilmė.

Taip, yra tokių situacijų, kai vienu akimirksniu turi paaiškėti mūsų kilmė, kai nusiimamos visos kaukės, ir ta, kuria prašoma nemaišyti poeto ir jo kūrybos, ir ta, kuria prisidengęs vaikšto nemirtingas Kukutis: akimirksnis, kai ištariama visu savimi, ištariama ir pasirašoma: autorius liudytojas. Į šią poeziją išbandančią galią sutekame mes visi, tos pačios tėvynės, tos pačios žemės, to paties dangaus vaikai. Tai ir yra poezija – didžioji, didžiųjų mastų.

Tokie poetai yra mūsų ir mums. Tokie jie lieka ir mirę. Mes visada turėjome daugiau mirusių poetų negu gyvų. Poetų, likusių gyvenime savo galia. Ir Marcelijus Martinaitis „Sausio vidurnakčio“ poemoje svetimo kareivio lūpomis ištaria: „Mes niekada neįveiksim jų mirusiųjų.“ Ištaria ir net šia lemties ištartimi įžengia į tik jam vienam taip giliai atsivėrusią prigimtąją kultūrą, į jos žemės liudijimus, į mitinius vandenis, į tautosaką ir literatūrą. Pajuto stiprų prigimtosios kultūros pulsą savyje, kai jau galėjo pasakyti: „Tu mano žemdirbe dvasia...“

Turime didelių poetų, kurie ėjo tarsi Lietuvos gyvenimo, kultūros viršūnėmis. Marcelijus Martinaitis – mūsų šaknų poetas, mūsų prigimtosios dvasios archeologas. „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ – taip pavadinta 1988–1991 metais rašyta knyga. Taip, turime ir savo papirusų, kad tik rastųsi gebančių juos perskaityti. Marcelijus Martinaitis lieka didis ir užmirštųjų prigimtosios kultūros tekstų skaitytojas, visada žinojęs, kad kultūra ir jos esminė dalis – kalba yra paskutinė riba, „ties kuria saugoma ir išsaugoma tautos tapatybė“ („Lietuva pasaulyje ir namuose“). Marcelijaus Martinaičio poezija, eseistika, publicistika, memuaristika sugula į vienį, liudijantį prigimtąją kultūrą, jos neišsemiamas gelmes, jos kilnumą, kilumą, kilimą, vėrimąsi pasauliui. Jo siūlų kamuolys motinos rankose veda iki Ariadnės siūlo, padedančio išeiti iš Labirinto. Retų rečiausia dermė: prigimtosios kultūros tekstų skaitytojas, prasmių atnaujintojas ir kūrėjas. „Genetinis giminės archyvas laikomas prosenių kapuose, / Kalnujuose, pusantro metro po žemėmis... / Šifro ieškoti ten“ („Atsakymai į lojalumo anketą“). Paskutinis nurodymas arba parodymas – šifro ieškoti ten.

Ir dabar, šią akimirką privalome gerai suvokti, giliai įsisąmoninti, kad Marcelijus Martinaitis į savo aukštą garbę yra iškeltas prigimtosios kultūros, jos materialinių ir dvasinių atramų. Iškeltas, kad keltų. Gražiai tai matyti iš Gyčio Lukšo filmo „Vakar ir visados“, kur Marcelijus Martinaitis susikūrė savęs paties, kaip prigimtosios kultūros patikėtinio, vaidmenį. Taip, patikėtinio, kūnu ir sąmone, judesiais ir žodžiais liudijančio prigimtosios kultūros vaizdinių, papročių suaugimą su ritualais, gyvenimo šventumu.

Gyvenimo, gyvybės šventumo jutimas yra unikaliausias Marcelijaus Martinaičio poezijos bruožas. Kaip ir gailestis, gailėjimas. Siūlai, kurie susaisto gyvus ir mirusius: „Tu numegzk man, mama, kelią / iš vaikystės ir iš spindulių. / Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima, / kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu“; „O jei kartais... Juk žinai, kaip būna – / tu užklok mane keliu.“ Kartokime mintyse, šioj begalinėj mums vis labiau šventos vietos tyloj šventus poezijos žodžius. Kartokime, kol jų turime. Atsiminkime. Mokėkime. Mokykimės. Dar nevėlu. Dainuokime tyliai, sieloj, dainuokime, lyg jau giedotume kartu su Vytautu Kernagiu: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“: „Kokia tyla gyvybėn smelkias / kasdienio židinio ugnim! / Tokia daina, kad užsimerkia / dainuodami – lyg mirdami.“

Gyventi, vadinasi, atsiminti. „Prisiminimas“ yra Marcelijaus Martinaičio žanras, jis sukūrė ir atminties anamnezės poetinį fondą, labai savą, labai prigimtinį. Tai „Atmintys“, jau trijų leidimų, vis dar laukiamos, reikalingos jauniems, užaugantiems. Meilės lyrika, iš pirmųjų ir niekad neužgyjančių sielos žaizdų. Iš provaizdžių, kurie lyg pasiuntiniai išsiunčiami į ateitį: „Išsirink mane iš visų, / kad ryšėtum juodai, / jei manęs jau nebus“ („Paskyrimas“).

Kuo labiau gyveni, tuo daugiau atsimeni. O liūdesys iš to, ką atsimeni, gilus lyg vanduo, kurio dugno nepasieksi, neįmatysi. Tik žiūrėsi, žiūrėsi, kol vandeniu ims srūti tekėti tavo paties gyvenimas:

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.

Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.

Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:

plaukė upė, ir nieko nebuvo.

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.

Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...

Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,

ką visą gyvenimą gelia.

Kuo stipresnis šventumas, kylantis iš būties paslapties ir iš to, ką visą gyvenimą gelia, tuo būtinesnė išlaisvinanti juoko galia. „Kukučio baladės“ būtinos pasauliui, kadaise, dar pačioj jų bendro kelio pradžioj, teisingai pajustam Juozo Apučio: „Dievuliau, koksai skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis!“ („Tylėdami važiavo greitai“). Sunku, gal ir neįmanoma būtų grįžti iš tokio liūdesio, jei neatsivertų kita pasaulio pusė – karnavalinė, kukutiškoji:

Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,

pats sau pagalvojo:

Koks aš laimingas,

kad gyvas sulaukiau savo mirties,

kad mirštu štai

pats iš savęs

be jokios prievartos,

gyvas sulaukęs

savo dienos paskutinės.

(„Paskutinė Kukučio diena“)

metai_2013_5-6.pngPaskutinis lemties paradoksas, jau seniai ištartas Kukučio lūpomis, paskutinė paradoksali laimė Marcelijui Martinaičiui – gyvam sulaukti savo dienos paskutinės. Gyvam, vadinasi, kūrybingam; liko kūrybingas iki paskutinės dienos, iki Velykų – rašė, kalbėjo, atliko savo paskutinę gyvenimo mugę, pristatė savo knygas, pasirašė paskutinius autografus, atsakė į klausimus, išskutinėjo paskutinius margučius. Buvo seniai išsipranašavęs sau šią laimę – mirti gyvam, mirti rilkiškąja savo mirtim.

Lyg ir apėjo savo gyvenimą. Atsisveikino su Kukučiu, savo antrininku, kauke, trečiuoju „Kukučio baladžių“ leidimu iš tiesų užbaigė jo keitimą, kitimą. Iš savo rezistencinio kelio, iš savo neįveikiamumo totalitarinėje sistemoje Kukutis grįžta į paprastą gyvenimą, iš kurio gyvųjų prieštarų, neįveikiamų paradoksų, slypinčių ir prigimtojoje kultūroje, yra ir atsiradęs. Gyvuok, Kukuti, būk mūsų brolis, kai mums linksma ir kai skaudu. Ir toliau keliauk per pasaulį, būk atpažįstamas kaip vienas iš amžinųjų archetipų, poeto talento iškeltas iš lietuvių prigimtosios kultūros gelmių.

Atsivėrė žemė, dar per anksti, dar nepažadinta Perkūno. Atsivėrė lemties, būtinybės šviesoj. Jau susirinko lydėtojai ir nematomos, bet girdimos raudotojos. „Raudotojų dvylika, / tų dvylika / juodai gobtūruotų naktų / paskui raudodamos ėjo: „Saulele, saulele, auginki smilgelę / boružei pakilt“ („Rauda boružei. Vasaros sapnas“).

Atsisveikiname su Marcelijum Martinaičiu, didžiu savo kultūros, savo tautos, Lietuvos valstybės žmogum. Liūdime ir gedime kartu su artimaisiais. Šiandien mūsų yra daugiau negu tas vis baugiau mąžtantis skaičius. Ir tokia yra didžios mirties prasmė – kad padaugėtų tų, į kuriuos ji kreipiasi.

Atsisveikiname su paskutiniuoju iš didžiųjų.

Bet didžiojo valia, jau perduota žemei, nelikti paskutiniuoju.

Tegu taip būna.

Vakar ir visados.

 

Viktorija Daujotytė