Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose, tarp tūkstančių išeivijos rašytojų laiškų, saugoma dviejų šimtamečių jubiliatų – Bernardo Brazdžionio (1907–2002) ir Antano Gustaičio (1907–1990) – korespondencija. Šie du rašytojai buvo pažįstami nuo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto laikų. Bern. Brazdžionis, atvažiavęs iš Biržų gimnazijos, A. Gustaitis – iš Marijampolės mokytojų seminarijos maždaug tais pačiais metais universitete „krimto“ humanitarinius mokslus. Vėliau artimą bičiulystę „suformavo“ nenumatytos sąlygos, kai 1944 m. jie pasitraukė į Vakarus. Ketvertas rašytojų – Bern. Brazdžionis, A. Gustaitis, Pulgis Andriušis ir Stasys Santvaras – keliavo po Vokietijos DP lietuvių stovyklas ir rengė literatūros vakarus. Nuo 1949 m. Brazdžionių ir Gustaičių šeimos gyveno Bostone, 1955 m. Brazdžioniai išvyko į Los Andželą.
       Ir Bern. Brazdžionio, ir A. Gustaičio archyvai į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo 2003 m. Bern. Brazdžionio memorialinį bei literatūrinį palikimą, kurį sudaro per trisdešimt tūkstančių eksponatų, perdavė poeto žmona Aldona Brazdžionienė bei vaikaitė, testamento vykdytoja Dalytė Lovett. Šio teksto autorė bei muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Zalubaitė Kultūros ministerijos rūpesčiu bei lėšomis vykome į Los Andželą peržiūrėti, atrinkti ir paruošti kelionei į Lietuvą visą poeto palikimą. A. Gustaičio archyvą iš JAV atsiuntė jo sūnus Algis Gustaitis.
       Tokiu būdu muziejuje atsidūrė abiejų poetų laiškai, kurių išlikę daugmaž vienodai – 130–150 vnt. Susirašinėjimo metai – 1949–1989. Kadangi Bern. Brazdžionis buvo muziejininkas (jis – pirmasis Maironio muziejaus vedėjas 1940–1944 m.), tad, parašęs kam nors laišką, beveik visada pasilikdavo nuorašą. Kai laiškus rašė ranka, jie buvo „dvigubinami“ per kalkę, rašant mašinėle palikti kopiją paprasčiau. Bern. Brazdžionio archyve abipusių susirašinėjimų yra daug, o tokie variantai labai naudingi tyrinėtojams: šalia abu adresatai ir galima komponuoti „gyvą“ pokalbį.
       Skaitant Bern. Brazdžionio epistolinį palikimą, pastebima, jog laiškų rašymo stilius ir tematika priklauso nuo kito korespondento. Pavyzdžiui, su Jonu Aisčiu laiškai buvo itin rimti, nagrinėjamos politinės temos, Lietuvos situacija, atviraujama asmeninio gyvenimo klausimais; su kauniečiu prozininku Kaziu Jankausku kiek nostalgiškai dalijamasi universitetinės jaunystės prisiminimais. Su A. Gustaičiu Bern. Brazdžionis „ima“ satyrinę gaidą, be to, ir jis pats turėjo gerą humoro jausmą, nors A. Gustaičio šmaikštumui vargu ar kas prilygo.
       Publikacijoje pateikiami laiškų fragmentai taip, kad klostytųsi turinys ir sietųsi įvykiai. Kad ir kokie būtų įdomūs laiškai, spausdinant reikia vis dėlto atskirti „pelus nuo grūdų“, nes yra įvairių reikalų tvarkymo, asmeninio pobūdžio smulkmenų, nereikšmingų buities detalių, kurios šiandien neįdomios ir neaktualios. Praleisti įprasti kreipiniai ir pabaigos pasirašymai. Vienas kitas įdomesnis pasirašymas yra paliktas. Laiškų kalba netaisyta, pataisytos tik rašybos ar korektūros klaidos.

Aldona Ruseckaitė

 
      
       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1959 10 06
       Tik šiandien atgavęs pilną amą, prie
fabriko mašinų1 vėl tobulai atmiklinęs savo sąnarius tiesioginiam gyvenimui, tetrokštu tik, mušdamasis į krūtinę, garsiai atgailauti už padarytas ir dar nespėtas padaryti blėdis ir visai nusižeminęs dėkoti Tau už brolišką globą, Poniai Aldonai2 už nusidėjėlio nenusmerkimą ir Jūsų Saulutei3 už šviesų žvilgsnį į tamsų žmogų. <...>
       Grįždamas iškybojau ore apie penkiolika valandų! Gali įsivaizduoti, kiek man per tą laiką teko išgyventi visokių velniavų. Po jūsų mėlynos giedros tuoj įnėriau į juodus debesis, vėliau į perkūnijų siautulius, vėl į žydrumą, į lietus apie Chicagą ir vėl į ilgą naktį. Trumpai tariant, skridau, kaip garnys į Egipto žemę. Jeigu rengėjai būtų
užsakę aną sprausminį4 lėktuvą, daug to vargo būčiau neregėjęs.
       Nežinau, kaip ten jiems tas vakaras pasibaigė, bet drįstu tikėti, kad be jokio pelno. Gal ir aš nenupūčiau į tinkamą dūdą, nes visai neatkreipiau dėmesio į vietines aktualijas, kurios kai kam atrodo gyvybinės. Bet aš tokiems praktiškiems reikalams kartais pritrūkstu rimų. Gal kada tuo versiuosi, kai jau būsiu tikras Pupų Dėdė, bet kol kas tos tobulybės dar nepasiekiau.
       Tu lyg ir buvai prašęs
Dienoms5 kokio eilėraščio, bet aš per tuos „pasigerbimus“ lyg ir būsiu primiršęs, o gal ir reikalas atpuolė. Jei norėtum, pasakyk, kokio ir kada, ir tuoj atsiųsčiau.
       Šiaip visi čia mane tardo, ką ten Jūsų pakrantėje matęs ir girdėjęs. Pripasakojau visokių būtų, nebūtų ir būsimų dalykų, bet vis teigiamiausių. Savo istorijas žadėjau dar paremti autentiškom fotografijom, vaizduojančiom visą Kalifornijos egzotiką. Visa bėda, kad įsibėgėjęs liežuvis nupasakojo, kad ten yra ir liūtų, kad po palme pats buvau tokį sutikęs, o mūsų fotografijoj tokio nebus. Jei tavo technika leidžia, įmontuok į tą nuotrauką nors kokį baisesnį katiną, o ko jam dar trūks iki liūto, aš jau žodžiais pridėsiu. <...>
       Bučiuoju Jus visus, o mano
Aleksandra6 jau gyvena viltim irgi kada nors pasiekti tą pasakų kraštą...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1961 01 16
       <...>
       Miels Antanai, kviečiu Tave pas mus „atskristi“. Tikiu, kad pasinaudosi pačiom moderniausiom priemonėm ir nuo to malonumo neatsisakysi.
       Reikalas toks.
       Esu šio laikotarpio
L. A. Dailiųjų Menų Klubo pirmininkas7; turiu sekančiam susirinkimui parengti programą; norėčiau turėti toje programoje ne tik Patį, bet ir Stasį8, ir Kiršą, ir Lembertą, ir Vaitkų, ir nežinau dar ką (ką pats manytum galįs įtraukti). Kaip tai padaryti, manau, jau numanai. Magnetinėje juostelėje. Pats esi to darbo meistras. <...> Bus nepaprastas siurprizas, kad štai Patsai įžengsi iš kito kambario ir prabilsi į visą dailiųjų menų sinedrijoną. Gyvenam moderniais laikais, tat griekas būtų tomis modernybėmis nepasinaudoti. <...> Kaip visa ką supinti į vieną, man Paties nereikia „mokyti“, nes aš nemoku, nė praktikos neturiu. <...> po oficialiosios dalies, kurioje bus inauguruotas naujas klubo sąnaris – Juozas Švaistas, toliau programą kviesiu atlikti bostoniškius – nuo Atlanto kolegas. <...> Įspūdis ir džiaugsmas, kurį mums suteiksite, bus neapsakomas. <...> Galvoju, kad tai bus pradžia naujo rašytojų bendradarbiavimo „gyvu žodžiu“, nors ir dideliuose atstumuose gyvenant.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 02 15
       <...> Tavo užsakymas buvo tikrai nelengvai įvykdomas.
       F. Kiršos minėjimui turėjau parašyti jo kūrybos montažą ir suorganizuoti jo „suvaidinimą“, vasario 11 d. atgiedoti Montrealio moterėlėm
priešgavėnines atgailos giesmeles9, sugrįžus laureatus su pakilnojimo apeigom pasveikinti bei pagarbinti ir dar savo paties ateičiai išmokti penkių svarų sunkumo chemijos knygelę, kurioje nėra vietos jokiai humoristikai nei satyrai. Betgi atrodo, kad šiandien jau būsiu šį tą nuveikęs.
       Oro paštu išsiunčiau Tau per vargus pagamintą Bostono „giesmininkų pasikalbėjimą su savimi“. Tas montažėlis gal nėra visiškai toks, kokio pageidavai, bet vis dėlto šis tas. Jame įrašėme A. Vaičiulaitį, J. Mikuckį, F. Kiršą, St. Santvarą, Z. Gavelį, Pr. Lembertą, J. Vasiliauską, porą poetienių <...> ir dar pridėjau savo dvylekį. M. Vaitkus į minėjimą neatvažiavo, tik atsiuntė gražų sveikinimo žodį – atrodo, nesutaria su Faustu dėl Čiurlionienės teigiamų charakterio bruožų, o P. Pilka bijo ir magnetofono aparato, ir savo balso, taigi į užrašymo apeigas visai neatvyko.
       „Moderatorium“ šį kartą padarėme Staselį, nes jo balsas tokiam reikalui žavesnis ir teikia visam istoriniam įvykiui daugiau rimtumo...
       Jeigu visas tas darbas tau atrodytų šio to vertas, beveik norėčiau patarti Kiršos, Mikuckio ar net Staselio žodžius perrašyti į kokią paprastesnę, bet pastovesnę plokštelę, kurią galėtum pasilikti kaip archyvinę medžiagą. Nors nemandagu taip galvoti, bet tų septyniasdešimtmečių balsas gali kurią dieną neatgirdimai amžių amžiams pražūti. Tad kodėl jo nepalikti ateities Biržiškoms, jei šiandieninė technika tai leidžia? Pas mus visa tai firma į plokštelę įrašytų už kokius penkis dolerius. <...>
       Šiaip Bostonas pasidarė Parnasopi skrendančių poetų nutūpimo vietelė. Čia mes visus pagerbiame, o ta proga ir patys save pasigerbiam. <...>
       Aš tuo tarpu gyvenu geriausiai, negu bet kada Amerikoj: jau ketvirtas mėnuo esu profesionalus bedarbis ir tikiuosi tokiu dar ilgesnį laiką pabūti. Be bedarbystės malonumų, uoliai studijuoju dar ir chemiją pas profesorių, kurs gal ateity ir šiokį tokį darbelį parūpins.
Liepas10 jau dabar rimtais moksliniais tyrinėjimais verčiasi: kapoja gyvom žiurkėm galvas, skiepija nuo podagros vyriškos giminės uodus ir introspekciniu metodu bando išspręsti kai kuriuos kai kurių kralikų organų nukrypimus nuo evoliucijos linijos...
       P. S. Juostą išsiunčiau atskiru siuntiniu.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1961 03 03
       Regiu, kad jau pradedu užvilkinti su apsireiškimu po dailiųjų menų klubo susirinkimo. Trūksta laiko. Reikalai intensyvėja, o jėgos pasyvėja.
       Susirinkimas praėjo gerai. Jūsiškė programos dalis buvo paskelbta neaiškiai, „mistiškai“ – „netikėti svečiai“. Tai visus intrigavo. Kiekvienas klausinėjo kito, kas tai galėtų būti, bet į mane nesikreipė. Po J. Švaisto „inauguracijos“, kuri atsibuvo gana originaliai, ir po pertraukos ėjo literatūrinė dalis, – jūsiškė programa.
       Pirmas sykis tokia išmonė visus iš karto pagavo ir išlaikė „prirakintus“ iki paskutinių žodžių, kurie, kaip gal atsimeni, buvo tavieji. Čia publika kiek atlyžo ir gaiviai nusiteikė. Sunku man čia būtų žodžiais visų nuotaikas ir įspūdžius nupasakoti, bet kiekvienas jūsiškis dalyvis savaip imponavo klausytojus, o kas dar dėmesį padidino, kad niekas nežinojo, kas prabils sekantis. Vieni to ar kito asmens balso negirdėję dešimt ar daugiau metų, kiti tą ar kitą girdi pirmą kartą – kiek atminimų, atsitikimų, gyvų kitados – anot to Maironio.
       Stasio vadovavimas ir autorių pristatymas stilingas ir meistriškas. Jo balsas visada skamba pasigėrėtinai, ką ir besakyti. Jo gaivūs „paskutiniosios meilės“ posmai sutinkami ir palydimi su grakščių lūpų šypsenomis ir šviesia nuotaika.
       Vaičiulaitis, kad ir eilėraštį skaito, bet lieka tikras pasakorius, ir tuo jis imponuoja.
       Jaunumu dvelkia Gavelio posmai ir vaizdai, ir jo deklamavimas atitinka dvasią. <...>
       Lembertas žavi balso skalsumu ir tembru, kurio tikrai dažnas deklamatorius gali pavydėti. Kaip gerai, kad jūs jį įtraukėte į Kiršos montažą. Mūsų jaunesnieji nemoka išsižioti. Iš visų išsiskiria Aleksandra Gustaitienė, padeklamuodama Tumienės „karalienes“ visai kitu „tonu“ ir kitu stilium, kuris pritrenkė autorę, sužavėjo Railą, gana reiklų klausovą, neminint kitų...
       Trubadūras Mikuckis energingas kaip ir visada, ir neatrodo, kad jam būtų septynios dešimtys.
       Šilumos ir jaukumo įneša Alės Santvarienės malonus pasveikinimas, kuris neardo „meninės visumos“, bet šiek tiek atpalaiduoja klausovus nuo įtempto gausaus literatūrinių vaizdų ir simbolių uragano.
       Gilus, įspūdingas, perveriąs bardo Kiršos balsas, retai girdimas, užtat brangus ir daug pasakantis...
       Ar visus paminėjau? Visi paliko geriausią įspūdį. Gaila, kad negaliu uždėti „juostos“, kuri gyvu balsu jums perduotų visų įspūdžius ir padėkas, kurias gavau ir gaunu telefonu po susirinkimo.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 03 03
       Linksma girdėti, kad tau mūsų montažas „Balsai iš anapus“ pasirodė vertas dėmesio ar net naudingas. Belieka gailėtis, kad
kiršinių11 proga nesuvažiavo čia daugiau visokių veteranų, kuriuos irgi būtume įamžinę į magnetofono juostelę.
       Pirmam bandymui pasisekus, pagalvok, ar nevertėtų sudaryti kiek galima platesnę bent jau žymesnių rašytojų ar kitų menininkų „balsoteką“, kuri ateity būtų didelė vertybė. Juk ar neįdomu būtų dabar išgirsti visiškai tikrus ir gyvus balsus Donelaičio, Strazdelio, Maironio, Baltrušaičio, Sruogos ar kitų? Man regis, net įdomiau, negu pasižiūrėti į jų atšalusias fotografijas.
       Sakysim, tokį M. Vaitkų vertėtų užrašyti tuoj pat, net specialiai pas jį nuvažiavus. O kodėl neįkalbinti ir jaunųjų, kurie jau smagiai peršoko per 50 metų? Juk tai dar nereikštų, kad jie turi rengtis jau į dausas iškeliauti.
       Turėdamas plačių pažinčių ir daugybę gerų prietelių, gal galėtum Patsai visai tyliai tokią akciją suorganizuoti? Žinoma, bandyčiau padėti Tau ir aš, kiek mano ranka siekia. Gal būtų geriausia, kad tie „artistai“, kaip ir šiame montaže, skaitytų savo kūrinius, o ne sakytų šiaip kokius keiksmus, skirtus priešininkams sunaikinti. Nors dėl įvairumo galėtų būti ir tokių balselių.
       Kaip visada po didesnių švenčių, taip ir po Kiršos paminėjimo nepritrūko ir šiokio tokio galvos skaudėjimo. Tiems, kurie susirinko tik išgerti ir pavalgyti, programa atrodė per ilga, kalbos nereikalingos, ir vieną duraką, grąžinus penkdolerį, teko net pro duris išmesti. Bet tai ženklas, kad pagerbime dalyvavo „visa mūsų visuomenė“. <...>
       Atsisveikindamas turiu Tau pasiskųsti, kad šiandien iš kažkokio jūsų
Kalifornijos Ghost Town12 gavau plakatą, kuriame sheriffas manęs ieško nubausti už traukinio apiplėšimą. Kuris ten iš jūsų toks išdavikas? Taigi, jei ilgesnį laiką negausi iš manęs laiško, žinok, kad esu jau iškeptas...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1964 01 22
       Daug liūdesio ir širdies skausmo atnešė „juodasis angelas“, įsisukęs į rašytojų eiles.
      
Kleopas13, tiesa, jau senokai buvo paliegęs, paskutiniu laiku vos vegetavo, bet poezija dar ilgai gyveno. Prieš gerus metus buvo surengęs Omaro Chajamo rubajatų vakarą pas save. Tik gaila, kad jis buvo užkietėjęs savo nuomonėje ir nieko jam nebegalėjai pasakyti, o ką jau apie „patarimą“... Ypač gaila, kad jo versti rubajatai bus palikę priešpirmkarinės kalbos lygyje. Nors Raila jam buvo švelniai užsiminęs tą reikalą, bet Kleopojamas paliko prie savo. Jo palikimą tvarko žmona, ir tikimės kada nors ją aplankę viską iš arčiau patirti. Ji labai suinteresuota, kad jo kūryba nežūtų. Savo naujausią rinkinį, kaip gal žinai, jis buvo nusiuntęs į Lietuvą savo buvusiam bičiuliui K. Vairui, kuris rinkinį perrašydinęs, originalą padėjęs į muziejaus rankraštyną laukti geresnių laikų, o nuorašą grąžinęs14. Iš to gali matyti, kad Kleopas nebesiorientavo nei laike, nei politikoje, nors šiaip jau buvo prieš komunizmą. Taip rašė ir savo eilėse.
      
Fausto Kiršos išvykimas15 didelis nuostolis. Galėjo Viešpats dar jį palaikyti mūsų tarpe, kol visi būtume supratę jo didumą. Dabar jis jautėsi nepaprastai vienišas, užmirštas, dar daugiau – niekinamas. <...> Literatūron įneštas ir nešamas kartėlis auga ir plečiasi, ir visuomenė nuo literatūros tolsta. Kiršos atvejis ne vienintelis. Turiu jo „Pelenus“ dar anksčiau atsiųstus. Rašė, gal aš galėsiąs kada panaudoti. Reiktų išleisti ir pelną skirti paminklo pastatymui. Palikimo vykdytojai ras ir daugiau jo rankraščių. Beje, tebeturiu Kiršai neįvykdęs pažado ir neišleidęs Maironio metais jo versto poemato „Nuo Birutės kalno“16. Reiktų ir šį darbą išleisti.
       Būtų daug kalbos, bet laikas bėga, išnaudojau jį, kiek anksčiau atėjęs į spaustuvę, o dabar einu prie linotipo.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1964 08 22
       <...>
       Girdėjau, kad šiomis dienomis rengiesi atvažiuoti į mūsų sutemų pakalnę. Jeigu tikrai čia kur nors arčiau pasivaidensi, žinok, kad mūsų pastogėje Tavęs laukia duona, druska, šaltas brangvynis ir šiltas patalas, kurį pats savo rankomis paklosiu. Taigi nenužėgliuok kur nors pas pagonis, kurie iš vakaro gali kerėti Tave visokiais griekų pavidalais, o naktį pavogti kelionės lazdą. Tai įsakmiai pabrėžia ir mano Aleksandra, kuriai Tu likai vienintelis autoritetas ne tik tremties praeityje, bet ir visuotinės trempties dabartyje.
       Yra skubiai aptartinas reikalėlis. Į Ameriką gastrolių nori atvažiuoti
Pulgis17. Yra nepagrįstas entuziastas, kuris ryžtasi jam išpirkti lėktuvkortę iš Australijos šišon ir atgal į Adelaidės priemiesčio krūmus. (Tarp mūsų kalbant, tai prekybininkas Jonas Karvelis). Žinoma, jam pinigus reikės čia surinkti ir atiduoti, o tai sukasi apie 2000 dolerių. Kaip tai įkūnyti? Pagal šį projektą Pulgis turėtų, važinėdamas po kolonijas, skaityti ar sakyti apie Australijos gyvenimą paskaitas, dalyvauti literatūros vakarų ar dailiojo žodžio koncertų programose ir kitaip rodytis už pinigus. Kol būtų išmokėta kelionės skola, jis gautų tiktai kietą guolį ir kankorėžių pasistiprinimui. <...> Ar galėtumėte tų gastrolių reklamai duoti Rašytojų Draugijos vardą18, kuris tuo geras, kad jis nesurištas su jokia partija ar liežuvio spalva.
       Antras klausimas: ar galėtumėte kovo pradžioje, kai tik Pulgis nutūptų Jūsų aerodrome, jam suruošti Los Angeles didesnio masto literatūros vakarą ar kitą kurį apsireiškimą, kuris duotų pakankamai grašių jo kūnui atskraidinti ar žeme pervežti į mūsų krantą? Apie kokią apytikrę sumelę būtų galima svajoti geriausiu ir blogiausiu atveju? Atleisk, kad Tavo galvelę varginu šitokia muitininko matematika, bet jį galima kviestis tik po tikslesnių apskaičiavimų. Jis rašo, kad labai norėtų scenoj pasiskardenti drauge su Tavim... Vadinasi, mielasis Bernardai, jei turi dar atliekamą žąsies plunksną, parašyk man skubiai savo apmąstymus šiuo reikalu, nes reikia vienaip ar kitaip apsispręsti. Be to, jis turi iš kažkurių ten savo duondavių iš anksto paprašyti atostogų. <...>
       Ir dar: norėčiau šiemet išleisti savo „eilėraščių“ rinkinį.. Kaip gal atsimeni, kadaise Los Angeles p. Skirius lyg ir buvo pasisiūlęs tokį mano juodą darbą paremti ar perimti. Bet gal tas žodis buvo tik šiaip sau netyčia išsprūdęs? Ar negalėtum ir šiuo reikalu man „slaptai asmeniškai“ parašyti?
       Kaip mes čia krutame ir viens kitą krutiname, manau, p. Lembertas bus žodžiu papasakojęs. Vis dėlto galime džiaugtis, kad, nors ir Vorkslos mūšį prakišę, dar nepraradome savo tautinio charakterio: mes vis dar visi su visais ir prieš visus nuo jūrų ligi jūrų!..
       Nepamiršk, kad laukiu ne tik Tavo laiškelio, bet ir Tavęs paties, idant galėtumėm visą gyvą apčiupinėti savo rankom.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Kaimelis Karalienės Angelų... arba Los Angeles, 1964 09 02
       <...>
       Pulgio gastrolėms pritariama. Padėsim asmeniškai visomis jėgomis. Vietoje čia jam nereiks išleisti nė cento. Nebent cigaretėms, kai bus Alės Rūtos, Tininio ar mano draugystėje, kurie nerūkom. Gėralai, kaip žinai, čia kiekvienoje valgio krautuvėje gaunami, jeigu tik pats Pulgis jau nebūtų pakankamai atsigėręs. Salę galės gauti pas tautininkus, nes jų didesnė už Bendruomenės namų. Kiek surinks už įėjimą „taksų“? Sunku pasakyti. Paprastai šimtą surenka. Kai tolimam svečiui, gal dar kiek pridės. Literatūros vakarams žmonija čia nedosni. Pasakysiu pavyzdį. Rengėm literatūros vakarą Katiliškiui premiją įteikti. Vos kelionę apmokėjom. <...>
       Tavo knygos reikalas. Vieną poezijos knygą Liet. Dienų leidykla dabar spausdina. Leidėjas konkrečiai dėl Paties nieko neatsakė. Išleistų, žinoma, jei sutiktum „honorarą“ imti nuo parduotų egzempliorių. Šiaip jau visi kiti poetai jam primoka už išleidimą, nes parduoda tiek, kad už pašto išlaidas nepakanka apmokėti. Honorarą ir aš pats gavau tik nuo parduotų egzempliorių. Išleido pusantro tūkstančio.
Dar keli šimtai yra likę19. Poezijos skaitytojai sensta, stabarėja. Ne dyvas – stabarėjam ir mes, ir mūsų poetiniai jausmai. Nieko nėra ką kaltinti.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1966 09 08
       Ačiū už juodą varną iš
baltų namų20. Skaičiau knygą vienas ir dviese su priesega, bet neilgai tai truko – klausytoja užprotestavo: daugiau nebeskaityk, savo pūstelninko tonu gadini gustaitišką humorą! Ir užgiedojo maždaug Tavo lietuviško romano moters apeliacija:
                       Gana man tavo balso atraičio!..
                       Noriu skaitovo aš kaip Gustaičio!
       Šitaip dalykams susiklosčius, dabar skaitinėju knygą vienas ir slaptai, o ji pritardama kai kuriems recenzentams – knygos neima nė į rankas – laukia paties skaitovo.
       Skaitau ir aš tas „varno“ recenzijas. Visos kaip papirktos. Kitas ir papirkęs tokių nesusilaukia. Varnas varnui, kaip sakoma, akin nekerta. Gerą paukštį pasirinkai. Kitą knygą gal teks gegutės kiaušiniais pavadinti.
       Parecenzuosime ir mes – Lietuvių Dienos. Tik nežinau, katras dar recenzentas reiktų papirkti. Gal reiktų kaip nors įdomiau, originaliau knygą pristatyti, bet tuo tarpu neturiu idėjos. Jei ji neatskris į galvą, reiks paprastu banaliu būdu pasikakinti. <...>
       Na, užtenka. Spaudžiu dešinę. Būki sveikas ir ramus. Juodo varno šilko sparnas tegu laimina namus. Sveikink pačią ir kaimyną (jį taipogi su pačia), tegu jo, ne tavo mina žolę, šuo, bėgąs risčia. O kai pasirems praeivis ties tava puse tvoros, ne praeivis, sapno deivės Tau aky sutavaruos – buvęs bendrakeleivis B. B.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1967 08 28
       Tavo laiškelis labai nugiedrino man dūšią, nes jau beveik kaip toj pasakoj, kalbant apie mūsų susitikimus, tekdavo pradėti tautosakine įžanga: „Seniai, labai seniai...“
       Kad rengiesi atvažiuoti į „Bendruomenės Senato“ posėdį, esu aplinkiniais keliais girdėjęs, bet tikėjau, kad ta proga suplanuosi ir didesnę išvyką bent ligi Bostono. O dabar realybė yra tokia: rugsėjo 23 d. 7 val. mes vaidiname
„Nuodėmingą angelą“21 Philadelphijoj, o rugsėjo 24 d. Elizabethe, N. J., dienos metu. Taigi tom dienom į New Yorką patys atvykti niekaip negalėtume, nes aš turiu pravesti visus tuos spektaklius ir pervežioti neišmėtytus pakely savo „gaivalus“, o Staselis grimuoja. Bet susitikti tokia reta proga vis tiek reikia, nes kada gi vėl, jei ne dabar? Be to, yra ir visokių žemiškų interesų, kuriuos reiktų akis į akį, barzda į barzdą aptarti. Būtinai Tave nori pamatyti ir J. Kapočius22, kuris turi irgi degančių reikalų.
       Mes čia, prisidengę nakties tamsa ir visi bendrai veikdami, siūlome tokią įeitį į šią problemą: drįstame manyti, kad rugsėjo 23 d. vakarop, po posėdžių, nebūsi įpareigotas New Yorke su kažkokiais nusidėjėliais ūkauti ar kaip nors kitaip aušinti burną. Taigi J. Kapočius yra pasiryžęs Tave paimti savo Cadillacu ir atvežti per pusantros valandos ar dar greičiau į Philadelphiją, tiesiai į salę ar užkulisį. Tada turėtume gražaus tik mums priklausomo laiko, paūturiuotume per vaidinimą ir po vaidinimo, mes tave paglobotume, pamaitintume ir apklotume patogioje nakvynės lovelėje ir iš ryto pristatytume vėl į New Yorką tiesiai už posėdžių stalo. Ar negerai? Parašyk, argi nebūtų toks pasiūlymas priimtinas? Tai būtų Tau ir atgaiva po sausų pasišnekėjimų ir persišnekėjimų su veikėjais, kurie vis tiek nieko nenuveiks iki kito suvažiavimo. <...> Leiskis sugundomas ir nuvedamas nuo kelio į takelį nors šį kartą. <...>
       Lauksim Tavo eilėraščių ataskaitinio
rinkinio23. Esu gavęs iš komiteto ir užsisakymo lapelių, ir noriu tikėti, kad atsiras čia dar gyvos minties tautiečių, kurie Tave ne tik iš kitų pasakojimų pažįsta.
       Nežinau, ar Tau Kapočius jau yra minėjęs, kad kitą pavasarį jis norįs atsikviesti iš Australijos Pulgį, idant vėl Tu, jis ir aš su Staseliu ketvertu aptrubadūrintume bent kelias didžiąsias kolonijas, kaip tai buvo
anais gerais laikais24. Sumanymas neblogas, mes, regis, dar tie patys, tik kažin, ar mūsų tremties tauta ta pati, kuri tada tavo eilėraščius išspaustomis ašaromis čia pat apšlakstydavo ir mano vieną kitą posmą? Bet gal ir galėtume pabandyti surengti „Žygį į tautą“, iškėlę šeinišką šūkį: „Mes dar kartą grįžtam!..“
       O tuo tarpu teikis priimti mano ir mano Penelopės Aleksandros geriausius linkėjimus sau ir Aldonai, o taip pat ir kitiems geros valios (ir silpnos galios) bičiuliams – visų Jūsų Antanas iš Gustaičių.