tekstai.lt

Antjausminė poezija. Vytautui Skripkai – 70

Antjausmiškumas. Esame jausminga, sentimentali tauta. Tokia ir mūsų kultūra. Tiek senoji, tiek naujoji. Ir dailė, ir muzika, ir poezija. Kai imu, turėdamas galvoje šį aspektą, sau vardyti geriausius dvidešimtojo amžiaus antros pusės ir dvidešimt pirmojo pradžios poetus, beveik visi man regisi esą jausmingi. Mackus – jausmingas, Nyka-Niliūnas – jausmingas, Nagys – jausmingas, Juškaitis – jausmingas, Martinaitis – jausmingas, Geda – jausmingas, Kajokas – jausmingas, Parulskis – jausmingas, Marčėnas – jausmingas... Ką turiu galvoje, sakydamas „jausmingas“? Aišku, kad ne patį autorių. Turiu galvoje, kad eilėraščių lyrinis subjektas ilgisi, trokšta, myli, bijo, nekenčia, gedi, džiūgauja, šiais bei panašiais jausmais užkrėsdamas ir skaitytoją. Ilgą laiką jausmingas buvo ir Vytautas Skripka. Bet štai dvidešimt pirmajame amžiuje jausmai nuo jo lyrinio herojaus ėmė byrėti kaip lapai nuo medžio, kurį ištiko ruduo. Ir jų arba visai neliko, arba teliko tik vienas kitas, o ir tas pats gerokai nugeltęs: „Lenkiuosi / Lapkričio / Valiai / Nematomai.“ Tuo visai nenoriu pasakyti, kad jausminga poezija blogesnė už antjausminę: didžiuma mano mėgstamiausių lietuvių ir kitų tautų poetų kartais yra net labai jausmingi. Tenoriu pasakyti, kad ir mene, kaip ir tikrovėje, nuo tų jausmų jau norisi atvangos. Norisi blaivumo, ramybės. Sąlyčio su tuo, kas yra virš jausminės sferos. Tad imu rankosna Skripką ir skaitau: „su vienuole / galėčiau gyventi / ji vienuolyne / aš už / balto / popieriaus stalo.“

Šitas poeto antjausmiškumas, toks akivaizdus dabar, vis dėlto neatsirado staiga ir iš niekur. Jis žavėjo mudu su autoriumi ir jaunystėje. Pamenu, kaip didžiai jaudindamiesi deklamuodavome vienas kitam antjausmines rusiško „Dhammapados“ vertimo (lietuviškasis dar neegzistavo) eilutes: „ Убив мать и отца и двух царей из касты кшатриев, уничтожив царство вместе с его подданными, брахман идет невозмутимо.“ O vėliau, jau senstelėję, ne vieną kartą, aptarinėdami Dievo savybes, sutardavome, kad laikyti Jį mylinčiu, norinčiu, gailinčiu – labai įtartina. Dievas, mūsų supratimu, turėtų būti antjausmiškas.

Mažažodiškumas. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje gyvenome apsupti ilgų eilėraščių. Juos rašė ir vyresnioji karta, ir mūsų bendraamžiai. Trumpas eilėraštis buvo retenybė. Kad nebūtų gėda, reikėjo parašyti bent dvi strofas po keturias eilutes. Tiesa, rusiškai skaitėme haiku. Žavėjomės Basho vertimais į rusų kalbą: „Едкая редька... / И суровый, мужской / Разговор с самураем.“ Bet jie priklausė kitam laikui ir kitai kultūrai. Taip, egzistavo ir puikūs trumpi Ezros Poundo eilėraščiai: „As cool as the pale wet leaves of lily-of-the-valley / She lay beside me in the dawn.“ Tačiau jie nedaug kam buvo prieinami, Vytautas, kiek žinau, nebuvo su jais pažįstamas. Bene pirmasis mūsuose ėmęsis haiku tipo kūrybos – Sigitas Geda. Bet tai jau buvo maždaug aštuntojo dešimtmečio vidurys.

Aš trumpiausią (vienos eilutės) savo eilėraštį parašiau 1980 metais: „O kokios raudonos ir skaisčios šio rudenio lūpos!“ Bet mano eilutė buvo ilga, o eilėraštis – jausmingas. Vytautas Skripka dar palaukė kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tuomet parašė savo trumpiausiąjį: „jėzus rašo (viena iš versijų).“ Jo eilutė buvo perpus trumpesnė už manąją, o jausmu čia nė nedvelkė. Laikau šį eilėraštį geriausiu vienos eilutės kūriniu visoje lietuvių poezijoje. Bet ko aš čia dabar prisiklijavau prie vienos eilutės? Juk ir dviejų, ir trijų, ir keturių, ir penkių, ir šešių eilučių eilėraščiai laikytini trumpais. Štai jums puikus Vytauto Skripkos penkiaeilis: „Šitą / Gyvenimą / Nugyvenome / Lygu gyvendami / Kitą gyvenimą.“ Arba ketureilis pavadinimu „Kapinėse“: „Mes vieninteliai buvom tenai / Ne iš / Tosios / Tikrovės...“

metai_2013_5-6.pngTalpumas. Aišku, kad trumpumas – toli gražu ne viskas. Ne trumpumas daro poetą didelį arba mažą. Svarbu – kiek tame ilgyje ar trumpume sukoncentruota. Kokio talpumo tekstas. Šitą tiesą gerai perpratau, tyrinėdamas paveikslus. Įsigilini, pavyzdžiui, į drobę, kurios matmenys 200x300. O paskui pereini prie kelis kartus mažesnio paveikslėlio, tarkime, 70x100. Ir matai: tame mažajame jėgos, energijos, įkrovos glūdi tiek pat ar net daugiau negu didžiajame. Tuomet tavo sąmonėje didžiojo didybė subliūkšta, o mažasis tampa didis... Tas pats ir su poezija. Tad klausimas: kiek įkrauti trumpieji Vytauto Skripkos kūriniai? Ir čia pat atsakymas: jie didžiai įkrauti. Tą įkrovą gamina poeto pasirinktieji žodžiai, ritmika, toks, o ne kitoks eilėraščio skaidymas eilutėmis, lietuvių kalbos žodyno ir sintaksės modifikacijos... Be to, be to... Juose telpa gyvenimas ir mirtis. Dabartinės ir praeities kultūros. Lietuva ir tolimi kraštai. Senieji ir naujieji herojai. Didinga abstrakcija ir buitiškiausios detalės... Argumentai? Jie jau glūdėjo tuose kūriniuose, kuriuos citavau. Bet jeigu reikia naujų – prašom. Nes kūrinys iš esmės argumentuoja pats save. Nes nėra patikimesnių argumentų už patį kūrinį. Todėl man ir patinka seniai žinomas teiginys, kad mene negalima įrodyti: tegalima parodyti. O kaip su tais, kurie nemato, paklausite? Palikime mirusiesiems laidoti savo mirusius... Taip, berods, sakoma Biblijoje. O aš cituoju Vytautą Skripką, jo puikius trumpus eilėraščius, kuriuose pulsuoja jėga bei įkrova, kuriuose susitinka ką tik išvardytieji poliai. Štai pirmasis: „nueisiu / nors iš tikrųjų / nebenueisiu.“ Toliau – kitas: „Amžiai verčia / Tylėt sėdomis / Kunigaikščius Egipto / Po žemėmis.“ Dar toliau – trečias: „kinai mokėjo kalbėti / ir aisčiai / jų medis medesnis / į apačią.“ Tuomet – ketvirtasis: „Pro aukštus Sapiegos vartus / Pro aukštus Sapiegos vartus / Pro aukštus Sapiegos vartus / Įeinanti Miglė // Nebeištvėręs / Atsiklaupiau / Sieloje.“ Ir galiausiai – penktasis: „Kol nusikarpiau / Kojų nagus // Kol nusikarpiau / Kojų nagus / Pavargau tarsi / Kopdamas į / Everesto viršūnę.“ Neabejoju, kad dalis šio teksto skaitytojų, padeklamavę sau cituotuosius Vytauto eilėraščius, pajuto žavesį. Tad pabaigai – šiek tiek apie jį.

Žavesys. Kai skaitai gerą poeziją, ja žaviesi. Ji varo į ekstazę. Tačiau žavesys apima ne tuomet, kai eilėraštį analizuoji, skaidai, kai matai – kad čia dalyvauja kelios kultūros, kad čia tokiu ir tokiu būdu lūžta eilutė, kad pasakyta vienokia ar kitokia išmintis. Žavesys apima tada, kai viską pagauni vienu ypu. Antai dar Kantas kalbėjo, kad meninė idėja, sudaranti kūrinio pagrindą, yra sintetinio pobūdžio. Tad ir meno kūrinys yra toks fenomenas, kurį „pagauti“ tegali sintetinis suvokimas. Vadinasi, toksai suvokimas, kuriame iš karto dalyvauja visos psichinės žmogaus galios: protas, jausmai, intuicija, atmintis, fantazija... Todėl ir yra neįrodoma, kad štai tas kūrinys esąs puikus, o anas – šlamštas... Mat vieno sintetinis suvokimas veikia vienaip, kito – kitaip, o trečiasis apskritai jo neturi... Tad šiuo tekstu ir nenoriu nieko įrodyti. Tenoriu nusakyti kai kurias vėlyvosios Vytauto Skripkos poezijos ypatybes ir pakviesti tuos, kurie pajėgia, ja žavėtis. Taip, kaip mudu su autoriumi įvairiais mūsų gyvenimo laikotarpiais žavėjomės Juškaičiu ir Rilke’e, Geda ir Baudelaire’u, Mackumi ir Lorca, Radausku ir Apollinaire’u... Na, pavyzdžiui, pasižavėkime kartu kad ir vienu iš pačių vėlyviausių Vytauto trieilių, susijusių su manimi: „Klasė! pasakytų Andriuškevičius / Visą laiką turėt po ranka / Mirštantį žmogų.“ Tai kaip, ar jis jums patinka, šis trieilis, ar žavitės juo?

 

Alfonsas Andriuškevičius