tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Jazminui ir varnalėšai. Eilėraščiai

Alio Balbieriaus nuotr.
Alio Balbieriaus nuotr.

 

Vakaras

 

I
visom žvaigždėm alsuoja slėnis,
                                                                 brydė
pro debesį matytųs dar gerai
čia, kur senoj jaunystėje paklydę
visi kartu, po vieną,
                                           atskirai

 

dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais,
šešėlis atsilikęs, oloje
Platonas miega,
                                       miegantiems nė motais,
ar aidi kas visatoje
                             toje

 

 

II
manau, kad čia buvau,
                                              bet nieko savo
dar neturėjau, svetimam sapne
per tuštumą many savin skersavo,
tarytumei žiūrėtų į mane
kažkur matytos nesvetingos vietos –
nesiseka jų atpažinti,
                                            nes
šis vakaras ant priemiesčio palietas
kaip tais laikais, kai dar nėra manęs

 

2010 06 29

 

Mačiau pasaulį

 

dabar ir kalijugos tamsią naktį,
vėl paprastai – per vyrą, moteriškę –
man suteikė gyvenimą,
                                                jo dagtį
taip žiauriai uždegė,
                                           kad baisiai ryškiai
mačiau pasaulį: didis, apipuvęs,
bet taip gražiai neišbaigtas, kad mano

 

jau niekados nebūsiu čia nebuvęs

prieš pabaigą
                              akimirksnį
po tvano

 

2010 09 05

 

 

Gražuolė

 

                                 Elizai

 

žiūrėdamas į suformuotą būrį
poetų apkūnokų ir liesų,
menu gražuolę – Dievas ją sukūrė
ilsėdamasis,
                            po darbų visų

 

pakėlęs, tarkim, trečiąją taurelę;
gražuolė glaustos, ženklina mane,
jos nuosavybę,
                              atneša man pelę
erotiškai – taip, lyg sakytų „ne"...
ne tik kietesnė už poetų masę,
bet ir už vieną, tą, kuris tikrasis –
skrebena, neturėdamas vilčių;

 

tad jei, žmogau, nuožmus likimas lėmė,
kad jau tikrai esi poetas, mėmė –
pėduok laisvai!
                                     išmokytas kačių

 

2011 08 15

 

 

Sonetas Tomui

 

                                        Paskui tyla –
             Ir šiapus jūros, ir anapus jūros.
                     Tomas Venclova, „Pašnekesys žiemą"

 

siaubingai skriedamos ratu
lai susitinka mūsų sielos!
reikšmingą klausimą iškėlus
ne tiek reikšmingu kvadratu

 

gyventa tiek, kiek neišduota;
kur sutinki ir kur kerties –
poezijos mums būna duota
maždaug tiek pat, kiek ir mirties

 

tiek, kad už kopos gaustų plentas,
o dar toliau – už plento – lenkas
vaduotųsi savam kieme

 

galbūt vien tam, kad išpurentas
virpėtų laikas, kuris renkas
balsus, įšalsiančius jame

 

2012 09 11–24

 

Improvizacija: perrašant seną eilėraštį

 

nieko girdėjęs nesu
apie mudviejų mirtį, menamas mano
jaunystės bičiuli,
                                tad ir vėl rašau tau


su viltimi, kad gyvas sveikas esi
ir, laukdamas greitai
tekėsiančios saulės, budi kur nors
rytinių šlaitų rūkuose;

                                    nors kalbėta


visur, kad niekur
tavęs nebėra, kad mirei,
daugel metų
prabėgo ir nebeįmanoma susisiekti –
man nė motais,

 

                                      nes laikas,
kaip ir mirtis, ten, kur lemta mums
būti, iš tiesų
tėra tik šiaudinis
šuo;

 

                tad pusę gyvenimo laukiu
tavo greito atsakymo, o ir dar
pusę gyvenimo pasiryžęs palaukti,
kaip laukdavau –

 

tavimi apsimetęs – ką tik,
prieš ketvirtį amžiaus,
vakariniame imperijos pakrašty,
griuvėsių mieste, per naktį
dundant vagonams

 

2011 02 26

 

Naujas eilėraštis Arvydui

 

tarytum iš po žydinčių jazminų ir tartum
su karščiuojančia bulve burnoj, springdamas:
– Arvydai, Šliogeri tu, bulvė yra laiko formos! –

 

sapnuojantį mane veik užkniso mažas,
į save susitraukęs Sigitas drobiniais,
kietai iškrakmolytais marškinėliais, dėvėta

 

eilėraščio eilute, kniso juodai, kol dašuto:
ne man jis ten dūzgia, o tau – pro skylę
mano gyvenime, pro Viešpaties landą

 

poezijoje, atsirandančioje tartum iš nieko – čia,
kur kryžiuojasi, liejasi viskas – šviesoj –
ne laiku, vis labiau ne laiku – per mane

 

2012 06 11

 

Prisiminiau šitą gyvenimą

 

auginamas raumenynas, privalomas
skaitymas dutriskartdienoj, tušti eilėraščių
skundai tirštai negyvenamon amžinybėn,

 

per visas paradoksų skyles pamylėta
vargšė negaluojanti Sofija, permanentinis
nepasitenkinimas iki nubundi

 

vieną rytą nubudęs – Viešpatie,
kiek nedaug tavo žmogui tereikia:

 

vieno prisiminimo ir vieno
žinojimo, kad išnykstama negrįžtamai

 

2012 06 30

 

Kodėl šitą renkuosi

 

Matau, kaip jis žymimas
didžiuoju tragedijos ženklu

 

Jaučiu, kad visos
jo klaidos teisingos

 

Girdžiu pavyduliaujančių
neišmanėlių pašaipas

 

Žinau, kad jų
bus teisybė

 

2012 05 28

 

Jazminui ir varnalėšai

 

                         tau, jazmine po langu,
ir tau, varnalėša už kluono, kalbu
atmintį
nušviečiančiais žodžiais,

 

jums ir erdvei tarp jūsų –
ramunėmis kvepiančiam
kiemui,

 

                     spinduliui
pro pasipūtusius vasaros
debesis, vištų
išmatoms,
                   tuopų pūkams,

 

numanomiems gandro
ratams danguj ir karkvabalių
trajektorijoms,
                         tai bus nu nu nu
dar ir man, trimečiui berniukui,
prie šulinio

 

visagalio rykšte gyvai čaižančiam
per blauzdas šiandien mirusiai
gimnazistei,

 

greitam, beprasmiškam ir vis dėlto
stebuklingam gyvenimui
skausmo iškreiptu
veidu,
              su neapykanta
susimaišiusiai meilei,

 

neramiai sąžinei ir alkanai sielai,
susipynusioms
su judviejų, varnalėša, jazmine,

 

trumpam sukaupta
amžinybe – vis labiau mūsų,
vis labiau ir labiau
                                    karklais apleistame

mirusiųjų pasaulyje

 

2012 02 19

 

metai_nr_7.gif