tekstai.lt

Anne Sexton. Eilėraščiai. Vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė

foto - Poetry Foundation
foto - Poetry Foundation

Anne Sexton (1928–1974) – amerikiečių poetė, išpažintinės lyrikos atstovė, už rinkinį „Gyventi ar mirti“ 1967 m. apdovanota Pulitzerio premija. A. Sexton kūrybos neįmanoma atsieti nuo jos biografijos ir ypač nuo ypatingų ribinių patirčių: dviejų dukterų gimimus (1953 ir 1955 m.) lydėjo depresijos priepuoliai, gydymai psichiatrijos klinikoje, kur ji ir pradėjo rašyti poeziją. Gyvenimą baigė savižudybe.

Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė

Susidedant su angelais

Aš pavargau būti moterim,

pavargau nuo šaukštų ir puodų,

pavargau nuo savo burnos ir krūtų,

pavargau nuo kosmetikos ir nuo šilkų.

Prie mano stalo sėdėjo dar vyrų

aplink dubenį, mano pasiūlytą.

Dubuo buvo kupinas violetinių vynuogių

ir musės dėl kvapo jų spietėsi,

ir nusileido net tėvas su savo kaulu baltu.

Bet aš pavargau nuo daiktų giminės.

 

 

*

 

Vakar sapne

tariau...

„Tu esi atsakymas.

Tu pergyvensi mano vyrą ir tėvą.“

Sapne buvo miestas, iš grandinių supintas,

kur Žaną pasmerkė mirti su vyro drabužiais

ir liko neaiški angelų prigimtis,

jokių dviejų tos pačios rūšies nesukurta –

vienas su nosimi, kitas su ausimi rankoje,

vienas kramtantis žvaigždę, fiksuojantis jos orbitą,

kiekvienas tartum eilėraštis paklūsta pats sau,

atlieka funkcijas Dievo,

per tautą nutolusio.

„Tu esi atsakymas“, –

tariau ir įžengiau,

ir atguliau prie miesto vartų.

Tuomet mane sukaustė grandinėmis

ir praradau savo bendrąją giminę ir galutinį aspektą.

Adomas buvo man kairėje,

o Ieva – dešinėje,

abu visai nederantys su mąstančiuoju pasauliu.

Susikibom už rankų

ir pasileidom po saule.

Daugiau nebuvau moteris,

nei vienas, nei kitas dalykas.

O Jeruzalės dukros,

karalius parsivedė mane į savąjį guolį.

Aš juodbruvė ir graži.

Buvau atidaryta ir nurengta.

Neturiu rankų nei kojų.

Esu viena oda tarsi žuvis.

Esu ne daugiau moteris,

nei Kristus buvo vyras.

1963 m. vasaris

 

Kai vyras įeina į moterį

Kai vyras

įeina į moterį,

lyg bangos, draskančios krantą,

vėlei ir vėlei,

ir moteris žiojasi iš malonumo,

ir dantys jos spindi

lyg abėcėlė,

pasirodo Logas, melžiantis žvaigždę,

ir vyras

viduje moters

užmezga mazgą,

kad jie

daugiau niekada nesiskirtų,

ir moteris

kopia į gėlę

ir ryja jos stiebą,

ir pasirodo Logas,

ir paleidžia bėgt jų upes.

Šis vyras,

ši moteris

savo dvigubam alkyje

mėgino prasiskverbti

pro Dievo uždangą

ir trumpam jiems pavyko,

bet Dievas

savo valia užsispyrusia

atmezga mazgą.

 

Kūčios

Deimante aštriabriauni, o motina!

Kainos aš nežinau

tavo veidų, tavo nuotaikų –

šios dovanos, kurią praradau!

Mieloji mergaite, patale mano mirties,

mano ponia su brangakmeniais ant pirštų,

tavo portretas visą naktį blykčiojo

eglutės lempučių šviesoj.

Virš įmantrios jūros

tavo veidas tylus lyg mėnulis

vadovavo giminės susitikimui,

dvylika anūkų,

kuriuos tu ant riešo nešiojai,

trijų mėnesių kūdikis,

solidus čekis, tavo neišrašytas,

raudonplaukis mažylis, šokdavęs tvistą,

tavo senstančios dukros, kiekviena jų – pati jau žmona,

kiekviena kalbasi su virėju,

kiekviena vengia tavo portreto,

tavo gyvenimą beždžioniauja kiekviena.

Vėliau, po vakarienės,

visiems sugulus miegoti,

sėdėjau, gerdama kalėdinį brendį,

ir žvelgiau į nuotrauką tavo,

leisdama eglutei akyse mirguliuoti.

Lemputės vibravo.

Jos buvo nimbas tau virš galvos.

Tuomet jos buvo spiečius,

mėlynas, geltonas, žalias, raudonas;

kiekviena sultinga, karšta, gyvybinga,

veidą tau gėlė. Bet tu nejudėjai.

Prisiverčiau žiūrėti toliau,

laukianti, kantri; man trisdešimt penkeri.

Norėjau, kad tavo akys mainytųs,

tarsi šešėliai dviejų paukštelių.

Tačiau jos neseno.

Šypsena, apglobusi mane – tiek išminties,

toksai žavesys, – buvo nepažeidžiama.

Valandų valandas žvelgiau tau į veidą,

bet išrauti iš jo šaknų negebėjau.

Tuomet žiūrėjau, kaip ryto saulė kirto

per tavo raudoną megztinį, per tavo kaklo raukšles,

prastai nutapytą mėsos rausvumo odą.

Tu, kuri mane už nosies vedžiojai, –

pamačiau tavo tikrąjį veidą.

Tuomet pagalvojau apie tavo kūną,

kaip kad galvojama apie žmogžudystę...

Tuomet tariau, Marija –

Marija, Marija, atleisk man, –

ir tuomet paliečiau dovaną, skirtą vaikui,

kurį pagimdžiau prieš tau mirštant;

tuomet paliečiau savo krūtį,

tuomet paliečiau grindis,

tuomet ir vėl savo krūtį, lyg

kažin kaip ji būtų tava.

1963 m. gruodžio 24 d.

 

Skausmas už dukterį

Apakinta meilės dukra

naktimis šaukės arklių,

ilgakaklių žygūnų, krėsčiotojų,

kuriuos ji muštravo – visus iki vieno,

viešpataudama jiems tarsi cirko ranka –

jaudrūs raumenys, prisirpę kaklai;

šią vasarą prižiūrėjo ponį ir kumeliuką.

Ji, kurią pykina, jei reikia ištraukti

spyglį iš letenos šuniui,

žiūrėjo, kaip jos ponis pražydo maru,

kaip kaklas ištino jam

tarsi gigantiška vynuogė.

Sukandusi dantis iš meilės

ji išspaudė votį ir plovė

vandenilio peroksidu, kol pūliai

ėmė bėgti lyg pienas ant tvarto grindų.

Apakinta netekties, visą žiemą

darbinėmis kelnėmis, slidininko striuke ir šalmu

ji lanko kaimynų arklidę,

nes mūsų žemė – ne tvartų zona,

anie laiko liepsningus žirgus

ir nuplaktą grynakraujį,

kurį ji tąso ir šnekina,

ir mano, kad degs jis kaip žaizdras

po anglišku jos balneliu.

Apakinta skausmo, šlubuoja namo –

grynakraujis užmynė ant kojos.

Parimo ten lyg akmuo.

Įaugo į koją, ir jie tapo viena.

Pasagos žymės įspaustos

jos kūne, ir pirštų galiukai

nudriskę lyg odos skiautelės,

trys kojų nagai, susisukę it kriauklės,

kraujuje plauko jojimo bate.

Apakinta baimės, sėdi ji ant klozeto

iškėlusi koją virš kriauklės,

jos tėvas vandenilio peroksidu

atlieka apvalymo apeigas.

Sukandusi rankšluostį, sulaikius kvėpavimą,

sulaikius, išsirietus nuo skausmo,

o žvilgsnis nuslysta manim,

tarpdury stoviu, akis prikausčiusi

prie lubų, akis nepažįstamosios,

ir tuomet ji sušunka...

O Dieve mano, gelbėk!

Kada vaikas būtų šaukęs: Mama!

Kada vaikas būtų tikėjęs: Mama! –

ji sukando rankšluostį ir šaukėsi Dievo,

ir aš išvydau jos gyvenimą nusidriekiant...

Išvydau ją plyštančią gimdant

ir išvydau ją tą akimirką

jos pačios mirties patale, ir supratau, kad ji

žino.

 

1965 m. lapkritis

 

metai_nr_7.gif