tekstai.lt

Odeta Žukauskienė. André Malraux atvertys: autentiškos būties paieškos

Akiratis

metai_nr_7.gifXX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. Išgyvendama žmogiškųjų vertybių krizę ir jausdama dvasingumo stygių, Vakarų kultūra desperatiškai ieškojo transcendentinio pasaulio dvelksmo, žmogaus egzistencijos Esmės: atrasdama ir „užgrobdama“ vis naujus dvasinius horizontus kūrė savąjį įsivaizduojamąjį muziejų. Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Tyrinėdamas kitų kultūrų meninę kūrybą ir tai, kaip ji perkeliama į Vakarų kultūrą, A. Malraux mąstė apie meno prigimtį, kultūrinius dialogus ir kūrybines metamorfozes, kurios išreiškia gelmines metafizinių reiškinių esmės paieškas. Tai yra keletas svarbiausių aspektų, kuriuos reikia apžvelgti, gvildenant A. Malraux kūrybinę mintį.

André Malraux (Anri Malrņ, 1901–1976) yra žinomas prancūzų intelektualas ir egzistencinės prozos kūrėjas, savo kūryboje ieškojęs atsakymų į esminius žmogaus būties klausimus. Jo proza, gretinama su Georges’o Bernanoso, Albert’o Camus ir Jeano Paule’io Sartre’o kūryba, susipynusi su meno filosofijos ir kūrybos psichologijos tyrinėjimais. Nors kai kurios A. Malraux nukaltos estetikos sąvokos – įsivaizduojamasis muziejus, meno pasaulis, kūrybinės metamorfozės – išpopuliarėjo, jo estetinių pažiūrų visuma liko didžiųjų estetinių mokyklų ir idėjų nuošalėje. Tik 2009 m. išleistoje knygoje „Menas ir žmogiškasis nuotykis. André Malraux meno teorija“ („Art and the Human Adventure. André Malraux’s Theory of Art“) Derekas Allanas susiejo atskiras A. Malraux kūrybos sritis ir atvėrė vientisą jo idėjų paveikslą, kuris atskleidė literatūros kūriniuose ir meno teorijoje išdėstytų sąvokų sąryšį, meno kaip žmogiškojo nuotykio suvokimą ir tai, kad dažnai nepamatuota kritika buvo nenuoseklaus A. Malraux kūrybos suvokimo pasekmė. Apskritai literatūrinei, teorinei, kultūrinei ir politinei A. Malraux veiklai skirtus veikalus dėl jų gausos ir įvairovės sunku apibendrinti1. Vis dėlto derėtų paminėti, kad visapusišką A. Malraux portretą, spalvingą biografiją ir nepaprastai plačią veiklą paskutinėje savo knygoje „Pasirašyta Malraux“ („Signé Malraux“, 1996) aptarė prancūzų filosofas Jeanas Franēois Lyotard’as, atskleidęs, kad A. Malraux gyvenimas, kūryba ir veikla yra nedaloma visuma.

Tad pradedant tyrinėti konceptualią A. Malraux mintį, negalima išvengti bent atskirų jo gyvenimo bruožų nupasakojimo. Baigęs Rytų kalbų institutą Paryžiuje, A. Malraux 1923 m. leidosi į kelionę po prancūzų Indokiniją, kur buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Turėdamas polinkį į avantiūras, A. Malraux sumanė su bičiuliu pavogti keletą skulptūrų iš Banteay Srei indų šventyklos Kambodžoje. Šis sumanymas nepavyko ir nors A. Malraux buvo nuteistas kalėti, tačiau prancūzų intelektualų pastangomis išvengė skirtos bausmės. Šią prieštarų kupiną kelionę jis romantiškai pavaizdavo knygoje „Karališkasis kelias“ („La Voie Royale“, 1930). Kai 1925 m. A. Malraux vėl sugrįžo į Saigoną, jis atsidėjo antikolonijinei veiklai ir, užmezgęs glaudžius ryšius su kinų bendruomene, leido jos finansuojamą žurnalą „Indokinija“. Tada ir pradėjo domėtis kinų kultūra ir senovės Indokinijos civilizacijomis (khmerų, Chamo, Vietnamo ir nedidele Mua civilizacija). Taip pat gilinosi į daoizmą ir kitas filosofines sistemas, kurios nuo XIX a. darė didelę įtaką intelektualiniam Europos gyvenimui. Galime prisiminti, kad jau Arthuras Schopenhaueris kritikavo europietišką individualizmą ir skelbė „valios“ (vitalinės galios) metafiziką, kurią buvo aptikęs Indijos ir Kinijos mąstymo tradicijose. Tolimųjų Rytų mąstymas buvo įsismelkęs į Friedricho Nietzsche’s „gyvenimo“ filosofiją. Šie du intelektualai darė didžiulę įtaką XX a. pradžios prancūzų rašytojams, į kurių gretas įstojęs A. Malraux įdėmiai sekė intelektualinio gyvenimo pulsą2.

Du pirmuosius „kiniškus“ romanus „Užkariautojai“ („Conquérants“, 1928) ir „Žmogaus būtis“ („La Condition humaine“, 1933) A. Malraux parašė apkeliavęs Tolimųjų Rytų kraštus. Vaizduodamas politinę ir socialinę kovą, vykusią Kantone ir Šanchajuje, A. Malraux svarstė ir apie tradicinį kinų mąstymą bei tradicijos sandūrą su dabartimi. Tačiau išsamiausiai kinų ir europiečių mąstymo tradicijų, pasaulėžiūrų skirtumus ir savitumą A. Malraux, pasitelkęs epistoliarinį žanrą, išdėstė filosofiniame romane „Vakarų pagunda“ („La Tentation de l’Occident“, 1926). Susirašinėjančių kino ir europiečio dialoguose A. Malraux taip pat atskleidė Vakarų individualizmo pasekmes ir išryškino skirtingus Rytų bei Vakarų požiūrius į meninę kūrybą.

Tad galima sakyti, kad A. Malraux meno prigimties tyrinėjimai, glaudžiai susiję su kelionėmis po Artimuosius ir Tolimuosiuos Rytus, yra skirtingų kultūrinių tradicijų apmąstymo išdava. Kita vertus, jo meno teorija, kuri daugiausia paremta vizualinių kūrinių analize, neatskiriama ir nuo jo paties literatūrinėje kūryboje keliamų esminių egzistencinių klausimų: kas yra žmogus? Kokia žmogaus būties prasmė? Iš kur ir kur link eina žmonija? Kokia kūrybos ir meno vertė? Kaip menas susijęs su žmogaus būtimi? Į šį klausimą meno filosofas pradėjo ieškoti atsakymų po to, kai, 1934 m. skrisdamas į Jemeną ieškoti legendinių karalienės Sabos rūmų, pakliuvo į baisią audrą ir tik dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. Įvykis paliko rėžį jo mąstyme ir nepaliaujamai skatino kelti klausimus apie žmogaus lemtį ir būties prasmę. Atsakymų ieškojo ir meno filosofijoje – savo knygoje „Meno psichologija“ („Psychologie de l’art“, 1947), kurią pradėjo rašyti dar prieš karą, o vėliau papildė ir perleido pavadinimu „Tylos balsai“ („Les voix du silence“, 1965). Kaip tik paskutinėje šios knygos dalyje „Absoliuto kaina“ A. Malraux svarstė, kodėl Vakarai prarado tikėjimą absoliutu, ir vylėsi, kad prasmės ieškančiam XX a. Vakarų žmogui menas, kaip lieptas į autentiškos būties pasaulį, gali padėti priartėti prie Aukščiausiosios realybės.

Sekdamas F. Nietzsche’s mintimis, A. Malraux pripažino gilią Vakarų kultūros krizę ir fundamentalių vertybių sistemos subyrėjimą. Knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ F. Nietzsche’s ištartus žodžius „Dievo nebėra“, „jis jau miręs“, A. Malraux suvokė ne kaip tikėjimo nyksmą, o kaip sugriuvimą krikščioniškos vertybių sistemos, kuri grindė Vakarų pasaulio suvokimą, teikė gyvenimui prasmės ir apibrėžė žmonių tarpusavio santykius. Nors krikščioniškoji bažnyčia ir tikėjimo formos išliko gyvuoti, tačiau krikščionybė prarado savo jėgą, vitališkumą ir integralumą, atitrūko nuo konkretaus žmogaus gyvenimo. Kupinas optimizmo XIX amžius religinius idealus keitė humanistiniais idealais ir siekė aukštinamomis žmogaus galiomis užpildyti „po Kristaus mirties“ atsivėrusią tuštumą. Tačiau jau Pirmasis pasaulinis karas paliko daugybę skaudulių, pakirto tikėjimą žmogumi, mokslo ir kultūros pasiekimais ir iškėlė dar daugiau abejonių žmogaus egzistencijos esme.

Minėtame romane „Vakarų pagunda“, kurį A. Malraux parašė po pirmųjų archeologinių kelionių į Indokiniją ir po revoliucinės veiklos metų Kinijoje, nusakomi šie dvasinės Vakarų krizės simptomai: „Neliko idealų, kuriems galėtume pasišvęsti, nes, nuolat atrasdami juose slypinčius melus, mes neturime jokio supratimo apie tai, kas yra Tiesa, Tėvynė, Teisingumas, Kilnumas… – kuris iš šių vaizdinių dar nėra suteptas žmogaus ir kuris nesukelia mums kažin kokio ironiško liūdesio, kurį patiriame žvelgdami į kadaise mylėtų žmonių veidus?“3

Apibendrindamas savo ilgos kelionės po Europą įspūdžius, šio filosofinio romano veikėjas kinas Lingas laiške rašo Vakarų bičiuliui: „Dievas buvo jūsų absoliuti tikrovė; paskui jį pakeitė žmogus. Tačiau, mirus Dievui, mirė ir žmogus, ir dabar jūs pasmerkti kankinančioms paieškoms kažko, kas galėtų perimti šį keistą palikimą“4.

Aplankęs senosios Europos muziejus, dvarus ir kitus kultūros paminklus, Lingas griežtai vertino ir Vakarų meną. Jis teigė, kad Vakaruose meno kūrinys yra uždaras prasminis darinys, kuris atspindi menininko troškimą išsiskirti iš kitų, siekį įasmeninti vaizduojamus objektus ir būtybes, suteikti jiems individualių bruožų, – išplėšti juos iš universalios gyvybinės tėkmės. Šio meno ištakos slypi krikščioniškoje kultūroje, kuri palieka savo tikinčiuosius asmeniniam baimės ir nerimo išgyvenimui. Daugybė kenčiančio Kristaus atvaizdų, kuriuos Lingas regi Vakaruose, yra persmelkti žmogiškosios kančios, kuri grindė įasmenintą ir kupiną nerimo estetiką. Todėl jis priešina šią Vakarų estetiką kinų meninei tradicijai, kurioje kūrinys yra atvira esybė, budinanti žmogaus kūrybines galias, leidžianti jam pajusti begalinę pasaulio gelmę ir tėkmę. Jei Vakarų kultūroje didelis dėmesys skiriamas meno kūrinio prasmėms, tai kinų mene svarbiausia žmogaus būsena, pojūtis, kūrinyje atsiskleidžiantis emocinis išgyvenimas.

Kai kuriuose pasažuose A. Malraux žvelgia į Vakarų kultūrą tarsi per daoizmo ir budizmo prizmę. Jis teigia, kad Europos menininkai paprastai žavisi regimybėmis, paviršiais, tikrovės apraiškomis, o kinų menininkai siekia atverti anapus tikrovės esančią Visatos Sąmonę, iš neregimybės gelmių išnyrančią ir viskam gyvybę įkvepiančią Tuštumą, patiriamą tik atsisakius asmens individualybės, ego.

Po Kiniją keliaujančiam Lingo bičiuliui A. D. atsiveria akys ir jis žvelgia į Vakarų civilizaciją Kito akimis: „Štai beveik dveji metai, kai aš keliauju po Kiniją, kuri iš esmės pakeitė mano požiūrį į Vakarų žmogų. Nebegaliu atskirti Žmogaus gyvenimo nuo jo vidinio intensyvumo. Prisimindamas psichologijos veikalus suvokiu, kaip smarkiai esminės mintys išsikreipia, kai jomis bandome paaiškinti savo veiksmus“5.

Toliau jis plėtoja mintį apie nuolat mūsų viduje vykstančius intensyvius dvasinio gyvenimo virsmus. Toks dėmesys vitališkai energijai nėra būdingas vien A. Malraux kūrybai. Jį galime aptikti Williamo Faulknerio, D. H. Lawrence’o ir kitų rašytojų kūriniuose, kurie atsisakė tradiciniam romanui būdingos psichologinės observacijos ir sutelkė dėmesį į paslaptingiausius žmogaus būties virsmus, subtiliausias būsenas ir giliausius jausmus. A. Malraux originalumas slypi tame, kad jis žmogaus būties virsmus ir neišsemiamą gyvenimo vitališkumą apmąstė remdamasis daoizmo filosofija.

Knygoje „Užkariautojai“ A. Malraux mąstė apie Rytus ir Vakarus kaip apie priešingus polius. Jis manė, kad kinų kultūrai svetimas individualizmas gali užvaldyti šį kraštą ir nulemti kardinalias socialines ir politines permainas. Šis požiūris į „užkariaujantį“ kitas kultūras Vakarų individualizmą šiek tiek pakito Gonkūrų premija apdovanotame romane „Žmogaus būtis“, kurį A. Malraux parašė įsitraukęs į aktyvią kairiųjų politinę veiklą, organizuotą Prancūzijos komunistų partijos. Šiame kūrinyje jis sugrįžo prie daoizmo filosofijos ir jos bruožus atskleidė vaizduodamas Čeną, kuris atmeta diegiamą modernią „veiksmo“ politiką ir, išgyvendamas slegiantį vienišumo jausmą, panyra į paslaptingą būseną, kurioje nelieka asmeninės egzistencijos pojūčio.

A. Malraux nuolat domėjosi konfucianizmo, daoizmo ir budizmo mąstymo tradicijomis, kurios siūlo atsisakyti ego, depersonalizuoti save ir atrasti gilesnius žmogiškumo sluoksnius. Jam imponavo Tolimųjų Rytų filosofija, kuri teigia, kad gyvenimas tėra iliuzija, tarsi šydas dengianti Tikrąją Realybę. Ją pasiekti galima ne kovojant, bet ieškant harmoningų sąveikos su pasauliu būdų. Šie mąstymo bruožai atsispindi ir Tolimųjų Rytų meninėje kūryboje. Pavyzdžiui, kinų tradicinėje tapyboje nerasime tragiškumo gaidų ar žmogaus ekspresijos protrūkių, nes žmogaus būtis suliejama su gamtos būtimi, peizažu, atspindinčiu įvairias dvasines būsenas, kurios srūva visa apimančios „būties erdvėje“6. Šią erdvę A. Malraux vadina „viršžmogiška“, pakylančia virš žmogaus būties. Tikriausiai tai F. Nietzsche’s knygos „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ atbalsis, tačiau „viršžmogiškumo“ apmąstymas nulėmė daugybę A. Malraux estetikos bruožų.

Meną jis suvokė kaip žmogaus kovą su lemtimi, galinėjimąsi su žmogų slegiančiu laikinumo ir praeinamumo pojūčiu. Nuo seniausių laikų menas turėjo kultinę, sakralinę ar religinę funkciją ir siejo žmogų su Dievu, Absoliutu ar Amžinybe. Toks jis yra būtinas žmogui, ieškančiam dvasinės pilnatvės ir prasmingumo. Žvelgdamas lyginamuoju aspektu, A. Malraux teigė, kad Rytų ir Vakarų keliai išsiskyrė būties paieškose. Rytų menas siekė atskleisti būtį efemeriškos akimirkos būsenose, o Vakarų menas – užvaldyti ir „įrėminti“ istorinio laiko atkarpą. Tolimuosiuose Rytuose laikas yra neapibrėžiamas, kosminis, vitališkas, srūvantis tarsi vanduo, kuris užlieja žmogų ir visą pasaulį. Akimirka čia taip pat nėra tik vienas mirksnis, joje tvyro „metafizinė amžinybė“, kurią sunku suvokti prie chronologijos pratusiam Vakarų žmogui. Šiaip ar taip, ir Rytuose, ir Vakaruose buvo surastos formos dvasinėms vertybėms įkūnyti, o modernioji civilizacija atsidūrė aklavietėje: akademinės išraiškos priemonės neleido pasiekti pasaulio gelmių.

A. Malraux gilinosi ir į Oswaldo Spenglerio idėjas, kuriose jį domino ne filosofo apibrėžta Vakarų saulėlydžio samprata, o kitoks požiūris į istoriją ir pagaliau Vakaruose atsirandantis istorinio tęstinumo pojūtis, kuris skatino atsigręžti į seniausius žmonijos istorijos tarpsnius, formuoti pliuralistinį požiūrį į pasaulio kultūros istoriją ir atmesti progresinės raidos idėją. Kai XX a. Europa atrado ir susidomėjo Šumero, Egipto, Indijos, Meksikos ir kitomis civilizacijomis, pradėjo keistis ir Europos kultūrinis pasaulėvaizdis. Pagaliau įsitvirtino antropologinis požiūris į žmonijos istoriją, siejančią daugybę kultūros grandžių, iš kurių tik viena yra europietiška. Tad sekdamas O. Spenglerio idėjomis A. Malraux siekė paneigti istorinių tarpsnių atsietumą, atskirumą ir surasti, kas jungia visą žmonijos istoriją.

Toks požiūris, A. Malraux įsitikinimu, gali padėti sukurti metafiziką, kurioje nėra fiksuoto požiūrio, kurioje prasmė išryškėja suvokimo ir kaitos procesuose ir kuri apima sudėtingą žmogaus vidinį gyvenimą (emocines ir mentalines būsenas)7. Šioji metafizika, dėmesinga žmogaus patirties ir išgyvenimo formoms, negali būti siejama su kokiais nors pragmatiniais siekiais ar naudinga veikla. Ji turėtų padėti atsisakyti Vakarų žmogui būdingo pragmatinio impulso, kuris skatina pripažinti vien tik „veiksmo tikrovę“ ir tik joje ieškoti gyvenimo prasmingumo.

Jau pirmuose literatūros kūriniuose A. Malraux siekė atskleisti, kad atsivėrusią dvasinę tuštumą XX a. žmogus bandė užpildyti „veikla“, aktyviu veikimu, kuris teslėpė žmogiškąjį silpnumą. Neatsitiktinai A. Malraux romanų („Užkariautojai“, „Karališkasis kelias“, „Žmogaus būtis“) pagrindiniai veikėjai (Garinas, Kijo ir kiti) ieško gyvenimo prasmingumo veikloje, tačiau tuo pačiu atskleidžia ir „veiksmo“ ribas, kurių žmogus negali peržengti. Pagaliau A. Malraux kūrinių veikėjai rodo, kad veiksmas susijęs tik su Čia ir Dabar tiesomis, konkrečiomis situacijomis, kurioms pasibaigus vėl atsiveria didžiulė egzistencinė tuštuma ir beprasmybė. A. Malraux romanuose išplėtota „veiksmo“ filosofija atskleidžia, kad veiksmas gali suteikti prasmės tik konkrečioms situacijoms, kartais asmeniniam gyvenimui, atskiroms akimirkoms, bet jis negali pagrįsti žmogaus gyvenimo prasmingumo ir egzistencinių žmogaus būties paieškų apskritai. Veiksmas nieko nepasako žmogui apie universalijas, apie metafizinius reiškinius, apie būties akistatoje iškylančius fundamentalius išgyvenimus ir žmogaus sampratą. Jis palieka daugybę atvirų klausimų, į kuriuos žmogus negali surasti atsakymų vienatvės, baimės, nerimo, nuovargio akimirkomis.

Vėlesniuose autobiografiniuose kūriniuose ir romanuose („Limbo veidrodis“, „Altenburgo riešutmedžiai“), parašytuose po lemtingos kelionės į Jemeną, A. Malraux dar intensyviau ieškojo atsakymų į metafizinius klausimus ir buvo įsitikinęs, kad tikėjimo nyksmą Vakarų kultūroje gali sušvelninti dvasines vertybes puoselėjantis meno pasaulis, kuris taip pat suteikia žmogui prasmės pojūtį ir neigia nebūtį. Galbūt todėl romane „Altenburgo riešutmedžiai“ jo herojus Valteris prabyla šiais A. Malraux žodžiais: „Didžiausia paslaptis ne ta, kad esame palikti atsitiktinumo valiai materijos bei žvaigždžių gausybėje, o ta, kad šiame kalėjime patys susikuriame pakankamai galingus vaizdinius savo nebūčiai paneigti“8.

Neatsitiktinai autobiografinių esė rinkinyje „Obsidianinė galva“ („La Tête d’obsidienne“, 1974), parašytame grįžus iš paskutinės kelionės po Japoniją, A. Malraux siekė aptikti ir nusakyti po įvairiomis regimybės kaukėmis slypinčią vidinę realybę. Tolimųjų Rytų filosofijos sąvoką (kinų ch’i, japonų ki), kuri gali būti verčiama kaip vitalinė energija, vidinis kvėpavimas, A. Malraux vadino vidine realybe, jungiančia imanentinį ir transcendentinį gyvenimo lygmenį. Pasak jo, šią iš žmogaus sielos gelmių kylančią vidinę realybę, kurią seniau atverdavo religiniai jausmai, gali atskleisti ir meninė kūryba, kuri taip pat pasiekia žmogiškosios egzistencijos gelmes ir sukelia išgyvenimus, kurie sieja visą žmoniją tarsi vienos konfesijos tikinčiuosius.

Įvairiuose veikaluose A. Malraux teigė, kad menas taip pat yra religija. Menininkas turi „dievišką paskirtį iškelti iš savo gilumos ir mums atskleisti tai, kas mus išlaisvina iš erdvės, laiko ir mirties“9, ir gali susieti žmogų su begalybe. Civilizacijų pliuralizmo epochoje atradęs šią žmoniją vienijančią meno funkciją, A. Malraux rutuliojo ir vientisą žmogiškojo nuotykio žemėje sampratą, kuri padėjo išskleisti daugybę anksčiau išsakytų minčių apie žmogaus prasmę, žmonijos likimą ir kūrybinius atradimus.

Literatūros kūriniuose gimusią žmogiškojo nuotykio sampratą A. Malraux perkėlė ir į meno filosofiją. Rašytojui pirmiausia rūpėjo žmogaus išgyvenimai, kuriuos jis patiria išsilaisvinęs iš laiko gniaužtų, žemiškojo gyvenimo, kultūros apibrėžimų, kai atsiveria gyvenimo ir mirties paslaptys, vidinė realybė, žmogaus prigimtis, suvokimas, ką reiškia būti žmogumi. Sykiu tai išgyvenimai, kurie atskleidžia, kad žmogiškasis pasaulis stūkso ant beprasmio chaoso prarajos, kad žmogus yra tik pašalietis arba svetimšalis šiame pasaulyje. Kaip tik šių minčių vedamas A. Malraux teigė, kad žmogaus likimas ir visas gyvenimas yra nuotykis, kelionė nežinomuose ir nepažiniuose regionuose10.

Šios mintys atsispindėjo ir jo meno teorijoje, kurioje pabrėžiama, kad menas yra vienas iš būdų patirti prasmės ir dvasinės pilnatvės pojūtį. Vadinasi, menas įgyja fundamentalią metafizinę prasmę žmogaus gyvenime, nes geba išsklaidyti chaoso pojūtį ir pateikti kitą, alternatyvų pasaulį, į kurį žmogus leidžiasi ieškoti metafizinių tiesų. Tai taip pat yra žmogiškasis nuotykis, ieškant amžinų bendražmogiškų vertybių laiko tėkmėje. Štai kodėl A. Malraux teigia, kad menas yra antilemtis. Menas yra tarsi atsakas į tuos žmogaus jausmus, kurie skatina susimąstyti apie žmogiškosios būties esmę. Menas yra ir nebūties neigimas, nes padeda ištrūkti iš įkalinančios lemties ir keliauti menininkų sukurtuose pasauliuose.

Tyrinėdamas estetinį patyrimą, A. Malraux taip pat telkė dėmesį į žmogiškąsias emocijas, kurios iškelia aukščiau kasdieniškumo ir išsklaido žmogaus menkumo ar tuštybės pojūčius. Apie akistatoje su paveikslu patiriamas gilias emocijas atvirai ir jautriai rašė ir žymus prancūzų meno istorikas Danielis Arasse’as, apdovanotas prestižine André Malraux premija, teikiama už išskirtinius meno tyrinėjimus. Knygoje „Tapybos istorijos“ („Histoires de peintures“, 2004) jis pripažino: „Iki šiol nerandu atsakymo į klausimą: kas lemia, kad paveikslas, freska, tapybos kalba mane paliečia? Kodėl vienąsyk žiūrint į Matisse’o „Šokį“ mano akys prisipildė ašarų, nors, atrodytų, taip kvaila verkti prieš paveikslą?“11 Plėtodamas A. Malraux sukurtą vizualinio meno kaip tylos balsų koncepciją, meno istorikas atviravo: „Valandų valandas žiūrėdavau į paveikslą, siekdamas suvokti, ką jis man sako tylėdamas. <...> Pagaliau suvokiau, kad Matisse’o „Šokyje“ mane sukrėtė mėlyna spalva. Tai Matisse’o atrastas mėlis sujaudino mane ir ėmė kauptis ašaros, todėl kuo greičiau turėjau išeiti iš salės <...>“12. Ir apibendrino taip: „Medžiagoje ir formoje yra kažkas, kas mąsto; aš galiu tai apsakyti, tačiau aiškiai suvokiu, kad kilusi emocija yra žodžiais nenusakoma“13.

Tirdamas estetinio patyrimo prigimtį ir meno būtį, A. Malraux pabrėžė, kad menas yra ne reprezentacija, bet metafizika: menas sukuria „kitą“ meno formų pasaulį, atveria dvasinę erdvę, kuri, išvaduodama iš regimybių verpeto, paliečia žmogų ir pripildo jo gyvenimą universalių dvasinių vertybių. Žmogaus būtį ir jo dialogą su absoliutu įprasminanti religija, pasak A. Malraux, amžių amžiais vadavo žmoniją iš nebūties. Religija atsakydavo žmogui į esminius klausimus: kas yra būtis? Kodėl žmogus gyvena? Kodėl jo gyvenimas skleidžiasi vienokiomis ar kitokiomis formomis? „Budizmas kviečia medituoti ir ieškoti vidinės ramybės, o actekų arba asirų religijos skatina ieškoti stiprybės kovos ir kraujo pasaulyje. Vienokiu ar kitokiu būdu religija visuomet atskleidžia anapus trumpalaikių pasaulio apraiškų egzistuojančią Tiesą, kuri griauna atsitiktinumo ir efemeriškumo jauseną, žmogaus pajuntamą lemties akivaizdoje, kai išgyvena fundamentalią žmogišką emociją“14.

Šių minčių vedamas A. Malraux į meno istoriją žvelgė kitokiu žvilgsniu. Jis siejo meną su žmogiškuoju nuotykiu ir meną suvokė kaip „harmoningą vaizduotės pasaulį“, priešingą pasaulio chaosui. Šiuo požiūriu menas nėra tikrovės atspindėjimas, tiesmuka reprezentacija. Meno paslaptis, pasak jo, slypi už empirinio pasaulio ribų. Menininkas atranda meno formas ne gyvenime, o kitame – meno formų – pasaulyje, kuriame glūdi sakralioji žinija ir dvasiniai žmogaus pasaulio matmenys. Tai gimdo fundamentalią meno formų metamorfozės svarbą.

A. Malraux teigė, kad metamorfozė yra tikrasis meno kūrinio gyvenimas. Šiuo požiūriu bet koks meno kūrinys yra belaikis. Meno kūrinio galios kyla ne iš epochos, o iš kito – formų – pasaulio, kurį A. Malraux vadina tylos balsais. Net jei nežinome, ką norėjo „pasakyti“ asirų bareljefas arba šumerų „Dama iš Elšo“, nuo to meno kūrinio vertė ir iškalbingumas nesumažėja. Meno kūrinys gali gimti kaip sakralus objektas, įkūnijantis konkrečios kultūros pasaulėvaizdį, tačiau po daugybės amžių kūrybinės metamorfozės jį gali prikelti iš užmaršties naujam gyvenimui ir pabudinti jame tas kūrybines galias, kurios ir kitame amžiuje išlaisvina žmogų iš regimybių chaoso, atskleidžia gelminį ryšį su Būtimi. Daugybė senovės pasaulio kultūros objektų – Šumero, Egipto, Afrikos, Indijos, Kinijos, Bizantijos ar kitų – pasiekė XX a. jau kaip „meno šedevrai“.

Vadinasi, kiekvieno kūrinio lemtis yra metamorfozė. Tikriausiai tik sukūrę istorijos pertvaras galėtume paneigti šias metamorfozes, kurios, skatindamos kurti naujas meno formas, atgaivina, suaktualina senovės mitus, formas, sakmes ir vaizdinius. Metamorfozės sąvoka Vakarų kultūros apytakoje atsirado jau Ovidijaus poemoje „Metamorphosen“, kurios epiloge parašyta: „Sukūriau kūrinį, kurio nepajėgs sunaikinti nei Jupiterio pyktis, nei ugnis, nei geležis, nei laikas <...>. Visi skaitys ir pripažins jį per amžius, ir jis gyvuos poetų įkūnytose nuojautose“15. Galima prisiminti, kad graikų kalboje metamorfozės vyksmą išreiškė žodis allattein („transformuoti“) arba (met)allattein („keisti“). Lotynų kalboje šis žodis nusakė įvairius būsenos, būvio ar formos (morphé) pokyčius, kuriuose esama praeities ženklų ir prisiminimų (séma, mnéma). Metamorfozė atskleidžia ir tai, kad savivoką lemia dabarties susidūrimas su praeitimi arba kitu pasauliu. Tikriausiai tokia ir yra metamorfozės, kaip kultūras siejančio reiškinio, esmė.

Kita vertus, rašydamas apie Gregoro Zamzos metamorfozę ir jo virsmą vabalu, Franzas Kafka atskleidė kitą metamorfozės aspektą. Kūryba transformuoja tikrovę, todėl ne simbolizme, o metamorfozėje slypi kūrybos paslaptis. „Ne konkrečioje formoje įkūnyta prasmė ar metafora, o intensyvios būsenos, intensyvių išgyvenimų lankstai įkvepia sukurti meno formas, grindžia gramatiškai sudėliotus žodžius, tapybos, grafikos, literatūros (Gregoras Zamza), kino personažus ir muzikos garsą“16. Vadinasi, dėl kūrybinės metamorfozės iš sielos gelmių išnirę vaizdiniai įsikūnija formoje, kompozicijoje, vitališkoje kitų formų deformacijoje.

Dvi problemines temas A. Malraux plėtojo visą gyvenimą: pirma, jis siekė parodyti, kad meno kūriniai (šedevrai) nėra įkalinti istorijoje ir „nenutyla“, kai išnyksta juos sukūrusios kultūros ir civilizacijos; antra, jam rūpėjo įrodyti, kad tuomet, kai neliko tikėjimo religinėmis tiesomis, kai žmonija apskritai suabejojo žmogaus proto tikslais ir kilo didelis susirūpinimas žmonijos likimu, Vakarų modernizmas pradėjo polilogą su įvairiomis civilizacijomis ir kultūromis, plėtė dvasinį akiratį ir kūrė įsivaizduojamąjį muziejų. Pasak A. Malraux, tuomet Vakaruose įsitvirtinęs simbolizmas tapo beprasmis. Ieškodami atsakymo į egzistencinius būties klausimus, modernaus meno kūrėjai pradėjo dairytis po visą pasaulį. Taip prasidėjo didžiųjų plaukiojimų epocha, kuri žymi ne tik įsivaizduojamojo muziejaus tapsmą, bet ir pasaulinio meno pradžią, arba globalios kultūros atsiradimą.

Pasak A. Malraux, modernizmo istorija prasidėjo atsivėrus pragaištingam akivaizdumui, kad neliko nieko žmogiškai vertinga. „Tada Dostojevskio žodžiai „jei Dievas miręs, viskas leista“ suskambo ir kaip daug žadantis žmonijos nuotykis, ir kaip beviltiškas šūkis“17, – rašė J. F. Lyotard’as. Kai Vakarų civilizacija „suabejojo savimi“, autentiškos būties šaltinių, atsakymų į kūrybos ir žmogaus būties klausimus menininkai pradėjo ieškoti įvairiose civilizacijose. Vienas iš jų buvo ir pats A. Malraux. Susižavėjęs khmerų šventyklomis, jis keliavo po Indokiniją, viliojamas Sabos karalienės krašto vyko į Pietų Arabiją, siekdamas suvokti Egipto meno paslaptis – į Kairą, neatsispirdamas persų miniatiūrų grožiui – į Isfahaną, o žavėdamasis tradicine kinų ir japonų daile nuolat domėjosi Tolimųjų Rytų šalimis.

Kai XX a. Vakarų kultūros žmogui neliko jokių aiškių atsakymų į klausimą, kas jis yra ir ko siekia, ir kai tapo akivaizdu, kad „istorijoje apdainuota galingiausia, protingiausia ir mokslingiausia civilizacija negali atsakyti į klausimą, kokia žmogaus gyvenimo prasmė ir kam jis skiria savo gyvenimą“18, tuomet A. Malraux skelbė apie liūdną Vakarų likimą ir kaip dauguma menininkų susižavėjęs ir pavydžiai dairėsi į kitas kultūras, kurios tarsi turėjo atsakymus į žmogui esminius klausimus. Savo amžininkus A. Malraux skatino autentiškos būties ieškoti meninėje kūryboje, kuri, prikeldama įvairių epochų ir civilizacijų kūrinius, savotiškai leidžia pasipriešinti likimui, „paneigti nebūtį“, nuslopinti gyvenimo efemeriškumo jausmą, išgyventi gilias emocijas, kurias žmogus patiria būties ar dievybės akistatoje. Jo nuomone, sakralumo aurą perėmė meninė kūryba.

Pasak J. F. Lyotard’o, A. Malraux meno psichologija yra ontologija, tačiau nefilosofinė. Išties jis nepailstamai ieškojo meno kūriniuose įsikūnijusios nebylios dvasios. Istorinės įtakos, menininkų biografijos ar kūrybos aplinkybės – visa tai A. Malraux nerūpėjo, nes, jo manymu, meno kūrinys yra prisilietimas prie absoliuto, ūmi ir vitališka būties epifanija. Todėl įsivaizduojamasis muziejus yra vienintelė mūsų abejojančiam mąstymui prieinama ontologija: atvira visiems, kurie ieško dvasinių vertybių, vidinės tikrovės ir siekia suvokti savo santykį su Aukščiausiąja realybe. Tai vaizduotės muziejus, kuris apima visas pasaulio muziejų kolekcijas ir ne tik jas. Jis apima visus planetos kraštus, visa – kur tik pasireiškia autentiška žmogaus būtis. Juk ir sakralieji Ramzio, ir krikščioniškieji Kristaus atvaizdai, ir khmerų šventyklų skulptūros byloja apie tas pačias absoliuto paieškas.

Pasak A. Malraux, XX amžių ištikusios vertybių krizės ištakos slypi XVII a., kai filosofija pradėjo aršią kovą su religija. Jau tuomet iš Vakarų pasaulio pradėjo trauktis absoliutas. Jį keitė tikėjimas žmogumi, mokslu, demokratija ir kitais mitais. Susiformavo agnostinė kultūra, kurios negrindžia jokios fundamentalios vertybės, kuri nesukūrė jokių transcendencijos formų. Agnosticizmas nėra naujas dalykas, tačiau niekada žmonijos istorijoje dar nebuvo agnostinės civilizacijos, kurios negrįstų apibrėžtos žmogiškosios vertybės, idealai ar tikėjimas absoliutu19. Todėl „Tylos balsuose“ A. Malraux apžvelgė tūkstantmečius apimančią kultūros ir meno istoriją, parodydamas, kad menas visuomet įkūnijo žmonijos sakralumo pojūčius, dvasines vertybes ir žmogaus gyvenimui prasmės suteikiančius idealus. Todėl tai yra esminė žmonių bendrumo versmė.

Dievui mirus, pasak A. Malraux, Vakaruose mirė ir žmogus. Modernioji Vakarų kultūra yra pirmoji agnostinė kultūra, kurioje žmogus gyvena ir miršta taip ir nerasdamas aiškių atsakymų į pamatinį būties klausimą. „Krikščioniška civilizacija išsižada savo vertybių ir savo tikėjimo, o į Būtį orientuotą žmogų pakeičia idėjų ir veiksmo vergas: pamatinė Vertybė subyra į daugybę vertybinių šukių. Tai reiškia, kad iš Vakarų pasaulio išnyksta absoliutas“20. Pirmasis, pasak A. Malraux, šį nyksmą meninėje kūryboje atskleidė Claude’as Monet, nutapęs garsųjį paveikslą „Olimpija“. Po to sekė Vincento van Gogho, Paulio Cezanne’o, Pablo Picasso ir Marko Chagallo meniniai ieškojimai ir atrastos Tolimųjų Rytų bei Afrikos kūrybos formos, kurios leido įkvėpti dvasingumo visai kartai ir pažvelgti į giliausias žmogiškosios būties kerteles.

Kai modernusis Vakarų menas ieškojo sakralumo apraiškų kitose kultūrose, Vakarų muziejų kolekcijos taip pat pasipildė ne Vakarų kultūrų menu (Afrikos ir Azijos). Galbūt tai buvo XIX a. istorinių ir archeologinių tyrinėjimų išdava, tačiau tik XX a. pripažino kitų kultūrų fetišus, stabus ir „keistuosius“ objektus kaip meno kūrinius ir šedevrus. Prasidėjęs polilogas su kitomis kultūromis paskatino naujas kūrybines metamorfozes.

Modernizmo kūrėjai pirmieji pradėjo ieškoti sakralumo auros kitų civilizacijų kūryboje. „Ir absoliutas atsiskleisdavo ir reiškėsi jų paieškose. Ieškodami atsakymo į amžiną klausimą, kurį žmogus kelia amžinybės akivaizdoje, jie, be abejo, pradėjo metafizinį projektą, tačiau jei toks klausimas keliamas civilizacijoje, kuri pirmoji sąmoningai neigia žmogaus būties prasmingumą, tai iš anksto aišku, kad projektas nepavyks, nes akivaizdu, jog nebus jokio atsakymo, kuris paguostų ir žmogaus būtį padarytų giedresnę“, – rašė J. F. Lyotard’as21. Apmąstydamas Vakarų dvasinę negalią, A. Malraux pripažino, kad Azija gali duoti naujų impulsų Vakarams ir įkvėpti kūrybai ar paieškoms, tačiau Rytai tikrai negali suteikti jokių realių alternatyvų.

Aptardamas Vakarų civilizacijos išgyvenamą vertybių krizę, A. Malraux humanizmo ieškojo modernistų kūryboje, kuri aptiko ir atgaivino įvairių pasaulio kraštų meninį palikimą ir atvėrė įsivaizduojamojo muziejaus duris. Jis rašė: „Vis aiškiau matyti, kad moderni civilizacija neranda formų dvasinėms vertybėms. Vakarų krikščionybė <...> nebegali atrasti naujo bažnyčių stiliaus, kuriame apsireikštų Kristus, o meniniai šventųjų atvaizdai sutelktų bendruomenę, todėl privalome susimąstyti... Šis transcendentiškumo nyksmas išryškėja visur, kur įsismelkia techninė civilizacija. Religinės formos nyksta islamo šalyse, Indijoje, Kinijoje, visur, kur tik ji prisiliečia: Kaire, Bombėjuje, Šanchajuje“22.

Dėl dvasinių potyrių stokos Vakarų kultūra ir modernizmo kūrėjai siekė atgaivinti visa, kas vestų į iracionalią būtį, autentiškos būties pasaulį. „Atradimai pirmiausia paveikė meninę kūrybą. Vadinamieji primityvieji menai tapo ypatinga plastinės raiškos priemone, kaip antikos menas Renesanso kūrėjams. Jie staiga įsiveržė į mūsų meną kaip iliuzijos ir sentimentalizmo priešai, kaip antibarokas“23. Iki pat XX a. pradžios Vakaruose buvo pažįstamas tik Azijos dekoratyvusis menas: didžiosios Kinijos ir Indijos (taip pat ikikolumbinės Amerikos) kultūros buvo žinomos tik siauram specialistų ratui. „Ar suabejojimas antikinėmis formomis, Egipto ir Eufrato kultūrų atradimas, romaninės epochos prikėlimas nėra sugniuždyto žmogaus revanšas? Šios formos, kaip ir laukinių menas, skatino atrasti dar kitas kultūras – senovės Kafiristano ir Centrinės Azijos meną, pagaliau atsigręžti į tūkstantmečių istoriją; pabudinti tą metą, kuriame buvo gyvi žmogaus instinktai. Tolydžio atidengti vis archajiškesni meno sluoksniai – nuo Fidijo skulptūrų iki Eutidiko Koros Kretoje; nuo Asirijos iki Babilono, nuo Babilono iki Šumero. Po to atrastas laukinių menas: Afrikos, stepių, Okeanijos, magiški urvų ženklai... Ir pagaliau vaikų piešiniai, liaudies, naivusis menas ir pamišėlių kūryba“24. Impresionizmo kūrėjai dar neabejojo sava civilizacija, pirmieji kūrybos ir žmogaus būties problemų Rytuose pradėjo ieškoti Paulis Gauguinas ir V. van Goghas. XX a. išvakarėse jie buvo patys „moderniausi“ kūrėjai, kurie įnirtingai rausė praeitį ir dairėsi į kitas kultūras. „Nuo Cezanne’o, kuris gotikinių skulptūrų tūrius perkėlė į tapybą, ir Gauguino, kuris perdirbo Polinezijos meną, iki Deraino ir Picasso, kurie prikėlė Fayoum portretus ir šumerų stabus, visi menininkai dairėsi po kitus pasaulius, nusigręždami nuo savojo, kuris jiems buvo duotas. Žmogaus vidinė pusiausvyra tapo apgaulinga, todėl kitų kultūrų meną prikeliantys modernistų kūriniai atvėrė civilizacijos, kurioje jie buvo įkalinti, skaudulius“25. Nuo V. van Gogho iki Henri Matisse’o visoje Europoje nuvilnijo atgimimai, kurie išreiškė ne laisvę, bet susirūpinimą likimu.

XX a. mene, ieškant absoliuto ir žmogiškosios būties apraiškų, atgimė ir Afrikos fetišai: meno formos, kuriose išreikštos vidinės subjektyvumo struktūros, kurios yra būdas įsisąmoninti tai, kas nematoma. Kongo kaukės, actekų tatuiruočių menas atskleidė tiesioginę žmogaus akistatą su pasauliu, susidūrimą su kosmosu, leido pajusti magišką ritualinių objektų galią, atrasti autentiškos būties prieglobstį. Vienas po kito ėję atradimai tapo savotišku narkotiku, vedusiu nuo Afrikos meno prie Okeanijos ir į kitas kultūras. Okeanijos menas darė didelį poveikį savo spalva, kartais subtilia, kartais nepaprastai rėžiančia akį: „Modernaus meno triumfas yra spalvos triumfas. Erdvės gylis išnyksta kartu su šešėliu, todėl pabrėžiama visa, kas jam priešinga – kas būdinga Haida genties objektams ar koptų audiniams, hopių kūrybai ar galų monetoms. Iš šių senienų mūsų meno žodyne atsiranda nauji hibridiniai dariniai“26.

Su pasaulio gelmių paieškomis susiję kūrybiniai dialogai leido modernizmo kūrėjams prisiliesti prie autentiškos būties ir absoliuto. Ieškodami dvasinių vertybių kitų civilizacijų kūryboje, XX a. Vakarų menininkai ieškojo naujų būdų prisiliesti prie sakralinės sferos. Pagaliau pirmą kartą daugybė įvairių civilizacijų kūrinių susiliejo į vieną meninę kalbą. Meno kūrėjas tapo demiurgu, jungiančiu kūrinius ir kuriančiu „nebūtį neigiantį“ meno pasaulį. „Magiški, kosminiai, sakralūs ir religiniai kūriniai pasiekė mus iš praeities gelmių kaip daugybės nietzcshe’ių sukurta begalybė zaratustrų27.

Modernizmo menininkų pradėtas autentiškos būties paieškas įvairių kultūrų mene A. Malraux suvokė kaip maištą prieš beprasmybę ir nebūtį, kaip pasipriešinimą likimui, kaip žmogiškąjį nuotykį. Savo politinėje ir kultūrinėje veikloje (nuo 1959 iki 1969 m. buvo kultūros ministras Charles’io de Gaulle’io vyriausybėje) jis siekė, kad Prancūzijoje būtų išplėtota parodų kultūra ir menas taptų post- arba metareligija, atgaivinančia nors ir efemerišką absoliuto potyrį Vakarų visuomenėje.

Kūrybiniai dialogai vis stiprėjo, sukurdami begalinį įsivaizduojamąjį muziejų, mentalinę ir vaizduotės erdvę, kuri smarkiai veikia mūsų pasaulėžiūrą ir globalėjančio meno pasaulį. Jame vyksta vis intensyvesnės metamorfozės, prasidėjusios XX a. išvakarėse. Pasak A. Malraux, Saint-Johnas Perse’as ir Paulis Claudelis atkreipė mūsų dėmesį į majų mitologinį istorinį epą „Popol Vuh“ ir sakralias indų knygas, skulptorius Alberto Giacometti paskatino domėtis afrikiečių skulptūra, dailininkai Paulis Klee ir André Masson – mažąja barbarų plastika. Nepastovi, klausianti ir ieškanti dabartis vis atgaivina nežinomus ar užmirštus praeities kūrybos sluoksnius. „Kai modernus menas išgydė Vakarus nuo klasikinės kataraktos“28, kiekvienas kūrybos judesys skatino kurti naują meno žemėlapį, naują meno kalendorių. Kūrybinės metamorfozės atskleidė kitų kultūrų kūrybiškumo sampratas ir žmogaus dvasinio pasaulio gelmes, atvėrė universalias žmogaus kūrybos ir būties problemas.

Ieškodama naujų sakralumo erdvių ir žmogaus būties pagrindų, Vakarų civilizacija atvėrė pliuralistinį įvairių kultūrų meno pasaulį. Įsivaizduojamasis muziejus – tai ne tik skirtingų kūrinių dialogas su Vakarų kultūra, bet ir įvairialypiai meno formų polilogai, kuriuose slypi gelminių Vakarų kultūros sluoksnių dekonstrukcijos poreikis. Kita vertus, įsivaizduojamasis muziejus ir jį skatinanti techninė civilizacija bei reprodukavimo logika „užgrobia“ kitas kultūras, – tai savotiška Vakarų invazija, kuri desakralizuoja žmogaus būtį. Kurdamas įsivaizduojamojo muziejaus sampratą, A. Malraux vis daugiau domėjosi Afrikos ir Artimųjų Rytų kultūromis. Kinija liko šio muziejaus paraštėje kaip radikali Vakarų priešybė, galinti atsispirti Vakarų invazijai.

Galima sakyti, kad šiuolaikinis Vakarų meno pasaulis nėra vien vakarietiškas meno pasaulis. Tai meno kalba, kurioje nebylia meno formų kalba prabyla įvairių civilizacijų dievai, dvasios, sakmių personažai ir archetipiniai ženklai. Deja, šis universalizmas yra Vakarų civilizacijos nuosmukio ženklas. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad vis naujas meno formas pavergianti Vakarų kultūra jas įtraukia į įsivaizduojamąjį muziejų, kuris tampa magišku žaidimu, kuriame slypi ir pasaulinės kultūros „suvakarietinimo“ grėsmė. Kritiškai žvelgiant, įsivaizduojamasis muziejus yra kitų kultūrų „užgrobimas“. Šį suvakarietinimo procesą A. Malraux įžvelgė tuomet, kai, P. Picasso „užgrobus“ vadinamąjį primityvųjį Afrikos meną, Užsachario Afrikos skulptoriai pradėjo savotiškai atkartoti P. Picasso kūrybą.

Vadinasi, įsivaizduojamasis muziejus yra Vakarų žmogaus nuotykis: jis atitinka kitus šiuolaikinių filosofų atskleistus procesus, kuriuos nusako kultūros dekonstrukcijos principas (Jacques’as Derrida) arba intertekstualumo raiška (Roland’as Barthes’as) ir kurie atskleidžia, kad ir postmodernistinėje kūryboje glūdi savotiškas formų atkartojimas ir žaismas tradicijomis.

Remdamiesi A. Malraux mintimis, matome, kad XX a. antroje pusėje kūrybinės Vakarų meno paieškos ir dialogai tęsėsi bei intensyvėjo. Šį žmogiškąjį nuotykį, kuris slypi kūrybinėje metamorfozėje, atskleidžia daugybė meno pavyzdžių. Daug žymių XX a. menininkų išgyveno vidinę būtinybę keliauti ir ieškoti kūrybinio sąlyčio su kitomis kultūromis. Vienas tokių – žymus belgų dailininkas Pierre’as Alechinsky, kuris studijavo kaligrafiją ir tapybos meną Japonijoje, o grįžęs kūrė Rytų estetika persmelktus spontaniškos tapybos darbus. Šios estetikos poveikį patyrė ir Yves’as Kleinas, kuris domėjosi daoizmo estetika ir dzenbudizmu. Monochrominėje tapyboje siekdamas atskleisti pirmapradę Tuštumą, Y. Kleinas gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, ieškodamas prarasto žmogaus ryšio su visatos esme. Plėsdami intuityvų pasaulio suvokimą, Tolimųjų Rytų kūrybos tradicijas įvairiai plėtojo Pierre’as Soulages’as, Hansas Hartungas, Henri Michaux, Marcas Rothko ir daugybė kitų XX a. pabaigos menininkų. Galime prisiminti, kad ir „Fluxus“ judėjimas gimė veikiamas dzen estetikos. Iš Tolimųjų Rytų ir ypač Japonijos estetinės tradicijos Jurgis Mačiūnas perėmė meninės išraiškos neišbaigtumo idėjas, suvokė meną kaip spontanišką kūrybingumą, kuriame reiškiasi žmogaus mąstymo intensyvumas. Kaip dzen idėjų šalininkui, jam svarbiausia buvo kasdieniuose reiškiniuose įžvelgti poetiką ir gyvenimo prasmingumą.

Pasitelkdami Rytų kūrybinę mintį kaip fundamentinio galvojimo sritį, Vakarų meno tradiciją dekonstravo ir XX a. Lietuvos dailininkai. Siekdami pažinti vidinę žmogaus tikrovę, įsiskverbti į slėpiningą būtį ir žmogaus kūrybiškumo gelmes, dailės srityje Rytų estetinę mintį puoselėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Liudas Truikys, Algimantas Švėgžda, kurių kūryboje Rytų meninė tradicija ir kultūra tapo neatsiejama jų pasaulėžiūros bei dvasinių interesų dalimi. Eugenijaus Antano Cukermano, Dalios Kasčiūnaitės, Ramūno Čeponio ir kitų dailininkų kūryboje glūdintį rytietišką minimalizmą, dvasios aktyvumą ir meditacinę tapybos kalbą yra atskleidęs Antanas Andrijauskas.

Panašūs procesai vyko ir lietuvių literatūroje. Keldamas žmogaus būties klausimus, prozininkas ir dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius sėmėsi kūrybinių impulsų iš Oriento dvasios. Juo sekdamas Sigitas Geda ir kiti rašytojai Rytų kultūroje ieškojo pirmykščio pasaulio vientisumo, pradmenų, naujos meninės kalbos būdų, leidžiančių depersonalizuoti kenčiančio ir besiblaškančio Vakarų žmogaus saviraišką. Lankydamasi Šiaurės Indijoje ir Tibete, Jurga Ivanauskaitė taip pat ieškojo Rytuose egzistencinių prasmių. Pasak A. Andrijausko, Tibetas J. Ivanauskaitei buvo ne tik „dvasinė būsena“, bet ir autentiškos būties metafora: „Kiti ne mažiau svarbūs jos klajonių Rytų pasaulio bekraštybėse motyvai – savęs pažinimas, ieškojimas kitokio – harmoningo – antipasaulio, šviesos spindulių ir naujų būties perspektyvų atskleidimas“29.

Daugeliui XX a. menininkų Rytų civilizacijų ir neeuropinių kultūrų palikimas tapo neatsiejama kūrybos ir pasaulėžiūros dalimi. Rytų ir Vakarų meninių tradicijų sandūrą skatino dvasinių vertybių paieškos. Sugriuvus pamatinėms Vakarų vertybėms, iškilo būtinybė meninėje kūryboje plėsti dvasinio pasaulio erdves. Šias meno paieškas A. Malraux pavadino žmogiškuoju nuotykiu, kuris žymi atsiradimą nomadologinės dvasios, nepaliaujamai ieškančios absoliuto įvairių civilizacijų ir kultūrų versmėse. Rytų pasaulis XX a. menininkui tapo daugiau nei kūrybinių impulsų šaltiniu: čia pirmiausia ieškota metafizinių reiškinių esmės, būties formų ir idealų, kitokios vertybių hierarchijos, priemonių sakralizuoti žmogaus būtį ir atskleisti intensyvaus dvasinio gyvenimo svarbą.

 

 

1 Į lietuvių kalbą išversti du A. Malraux romanai – „Žmogaus būtis" ir „Altenburgo riešutmedžiai", kuriuos kultūriniuose straipsniuose pristatė Galina Baužytė-Čepinskienė. Tik nedidelės ištraukos iš A. Malraux meno filosofijos veikalų yra publikuotos Lietuvos mokslo spaudoje ir tęstiniame leidinyje „Estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimai". Neseniai paskelbta į lietuvių kalbą išversta Michaølio de Saint-Cherrono knyga „Jeruzalės šviesa. Ištikimybės istorija" („Malraux et les Juifs. Histoire d'une fidélité"), kurioje atskleidžiamas A. Malraux dėmesys žydų menui ir žydų istorijai.
2 Larrat J. C. André Malraux et la Chine des années 1920 // Présence d'André Malraux. – 2006. – Nr. 5–6. – P. 2. Prieiga per internetą: www.malraux.org/images/documents/5_2larrat.pdf.
3 Malraux A. La Tentation de l'Occident // Œuvres comple³tes. – T. 1 / Ed. Pierre Brunel. – Paris: Gallimard, 1989. – P. 110–111.
4 Ten pat. – P. 100.
5 Ten pat. – P. 99.
6 Haiying Q. Malraux: un regard comparatiste sur l'art // Présence d'André Malraux. – 2006. – Nr. 5–6. – P. 4. Prieiga per internetą: http://www.malraux.org/images/documents/5_ 16qin.pdf.
7 Allan D. Art and the Human Adventure. André Malraux's Theory of Art. – Amsterdam, New York: Rodopi, 2009. – P. 39.
8 Malraux A. Altenburgo riešutmedžiai. / Iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 44.
9 Ten pat. – P. 50.
10 Allan D. Art and the Human Adventure. André Malraux's Theory of Art. – P. 62.
11 Arrase D. Histoires de peintures. – Paris: Gallimard, 2004. – P. 21.
12 Ten pat. – P. 23–29.
13 Ten pat. – P. 26.
14 Allan D. Art and the Human Adventure. André Malraux's Theory of Art. – P. 135.
15 Citata iš Frontisi-Ducroux F. L'homme-cerf et la femme-araignée. – Paris: Gallimard, 2003. – P. 183.
16 Sauvagnargues A. Deleuze et l'art. – Paris: PUF, 2005. – P. 221.
17 Lyotard J.-F. Signé Malraux. – Paris: Bernard Grasset, 1996. – P. 347.
18 Ten pat. – P. 344–345.
19 Malraux A. Les Voix du silence. – Paris: Gallimard, 1951. – P. 494.
20 Ten pat. – P. 497.
21 Lyotard J.-F. Signé Malraux. – P. 347.
22 Malraux A. Les Voix du silence. – P. 493.
23 Ten pat. – P. 495.
24 Ten pat. – P. 617.
25 Ten pat. – P. 536.
26 Ten pat. – P. 605.
27 Ten pat. – P. 617.
28 Lyotard J.-F. Signé Malraux. – P. 348.
29 Andrijauskas A. Orientalistinis Jurgos Ivanauskaitės nomadizmas // Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos VI. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007. – P .79.