tekstai.lt

Požiūriai. Jaroslavas Melnikas, Algimantas Zurba


       Požiūriai

 
       1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal pavojus? Kokia Lietuva ir lietuviai bus po šimto ar dviejų šimtų metų?

       2. Kaip manote, ar menininkas turi (privalo) būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę, kritikuoti ir siūlyti? O gal jam užtenka savo vidinio pasaulio ir kūrybos?

       3. Kaip Jūsų, prozininko, akimis atrodo šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Kokie yra romanų, apsakymų, apysakų skaitytojai? Ar susitinkate su jais, ar gaunate laiškų, atsiliepimų, klausimų, komentarų?


       JAROSLAVAS MELNIKAS

       1. Mano nuomone, didžiausias pavojus Lietuvai priklauso nuo jos pačios. Tokiai nedidelei tautai tai gali reikšti ir išnykimo grėsmę. Esmė ta, kad Lietuvoje vyrauja aplinka, kenksminga žmogui ir apskritai nacijai išgyventi. Ją būtų galima apibūdinti nevisavertiškumo komplekso, nekrofilijos ir kitais veiksniais. Štai jau daugelį metų bandau suprasti, kodėl Lietuva pagal savižudybių, tenkančių vienam gyventojui, skaičių yra tarp pasaulio lyderių; kodėl iš Lietuvos išvažiuoja tiek jaunų žmonių; kodėl tie žmonės vadina Lietuvą (pakanka paskaityti atsiliepimus internete) „dugnu“, „bananų respublika“, „siaubu“. Sąžiningai prisipažinsiu: negaliu to suprasti. Negaliu suprasti, apie ką tie žmonės kalba. Skaitydamas lietuviškus laikraščius, klausydamas lietuviškų radijo laidų, žiūrėdamas lietuvišką televiziją pagaunu save galvojantį apie tai, kad nesuprantu, kas dedasi. Kodėl apie šalį ir apie pačią tautą formuojama nuomonė kaip apie nevisavertes.
       Turiu galimybę palyginti gyvenimą Lietuvoje ir gyvenimą Rytuose bei Vakaruose, kad ir toje pačioje Ukrainoje ar Prancūzijoje, ir, tiesą sakant, nematau jokio rimto pagrindo taip neigiamai vertinti savo šalį. Rytų šalys į Lietuvą – ES ir NATO narę – žiūri su pavydu, iš apačios į viršų, o sugrįžęs iš Vakarų valstybių, tarp jų ir Lietuvos nematau kokio nors didžiulio atotrūkio. Labai nesiskiria ir išorinis gyvenimas (prekybos centrai, mobilieji telefonai, banko kortelės, kompiuterizacija), nepastebiu, kad lietuviai nusileistų vakariečiams išsilavinimu ar kultūra. Dar daugiau – net jei Lietuva vienur neprilygsta turtingesnėms ES narėms, kitur ji turi nenuginčijamų pranašumų. Tai visiškai padori nedidelė šalis, puikiai tinkanti normaliam gyvenimui: joje nėra siaubingų megapolių, kol kas išsaugota nuostabi gamta, beveik nėra Vakarams daug rūpesčių keliančių imigrantų (arabų, turkų) ir kultūrų nesuderinamumo (pavyzdžiui, krikščionybės ir islamo) problemų. Šioje šalyje taip pat nėra tikrojo smogo, kokį matome Paryžiuje, kai miestas nuskęsta migloje, o AIDS ir terorizmo grėsmė gerokai mažesnė nei Vakaruose. Palyginti su kai kuriomis „senosios buržuazinės Europos šalimis“, Lietuva išsiskiria ir dvasinėmis gyventojų savybėmis (nuoširdumu, atvirumu, šiluma), gilesniu tikėjimu aukščiausia jėga. Lietuviško genofondo – dažnai aukšti ir tvirto sudėjimo žmonės – gali pavydėti į Vakarus labiau nutolusių nacijų atstovai. Pagaliau geografiniu požiūriu Lietuva yra tokioje žemyno vietoje, kad jai negresia siaubingi uraganai ir potvyniai, pastaruoju metu atnešantys tiek nelaimių Vakarų Europos šalims, ką jau kalbėti apie JAV ir Indoneziją. Žmogus į savo Tėvynę turi žiūrėti kaip į motiną. Juk motinos niekas nemaišo su purvais, netgi jei ji ir niekinga. Motinos gailisi ir bando padėti jai atsistoti ant kojų.
       Taigi iš tiesų nėra pagrindo Lietuvą laikyti šalimi, iš kurios reikia kuo greičiau bėgti. Tai visiška nesąmonė, kuri man asmeniškai panaši į psichozę. Sunkumai dėl sveikatos apsaugos, korupcijos, skurdo, nusikalstamumo, politikų parsidavėliškumo, klestinčios biurokratijos? Kur, sakykite, to nėra? Kokioje šalyje? Daugelis lietuvių jau išvažiavo į anglišką ir airišką „rojų“. Ir labai greitai suprato, kad aptiko tokį patį pasaulį – su savomis biurokratijos, politinių skandalų, nusikalstamumo, korupcijos problemomis, – tik ten mokami didesni atlyginimai.
       Imkim ir išskirkim dvi sąvokas: reali Lietuva ir Lietuvos įvaizdis. Žmonės bėga ne nuo Lietuvos, o nuo jiems pateikiamo Lietuvos įvaizdžio. Kas ir kodėl jį formuoja tokį – kitas klausimas. Ne itin sunku įrodyti, kad populiarusis Lietuvos kaip „dugno“, kaip „bananų respublikos“ įvaizdis, tėra įprasta fikcija. Tačiau ji susijusi su kažkokiais labai svarbiais lietuvio kompleksais, todėl yra tokia gaji, todėl patys lietuviai šį įvaizdį palaiko ir išpučia iki neurozių. Čia reikėtų kalbėti apie sudėtingą Lietuvos istoriją, apie laikus, kai ji buvo imperija, ir laikus, kada pati tapo imperijos dalimi.
       Toli gražu nesirengiu pradėti patarinėti. Ir vis dėlto – jei manęs paklaustų, kokią regiu išeitį, atsakyčiau: Lietuva turi išsivaduoti iš kreivų veidrodžių sistemos. Kita vertus, tai ne tik Lietuvos ir lietuvių, bet ir visų kitų tautų, kurioms pasisekė (ar „nepasisekė“) gyventi pereinamaisiais laikotarpiais, bėda – reikia liautis žiūrėti į svetimas akis ir pradėti gyventi savarankišką gyvenimą. Sukurti sveiką (nerodant špygų į kairę ir į dešinę) savo vertybių sistemą. Ir tik tada bus galima kalbėti apie atsikratomas neurozes ir kompleksus.
       O kol kas viskas, atrodo, vyksta priešingai. Šiuolaikinis lietuvis patiria daugiau neigiamų, bet ne teigiamų emocijų. Jam labiausiai rūpi, ką ir kur apie jį kas kalba. Pažvelkite į mūsų žiniasklaidą ir pamatysite, kad svarbiausia tema – ką apie Lietuvą galvoja Briuselyje ir Maskvoje, Paryžiuje ir Niujorke, kaip į mus žiūri. Tačiau kam mums tai? Jei koks nors laikraštis kartą per metus kažką parašys apie Lietuvą, ta nuomonė bus išpūsta iki begalybės, išspausdinta pirmuosiuose mūsų dienraščių puslapiuose. Jei koks nors kurios nors šalies rašytojas lietuvį pavaizduos nepatrauklų, tučtuojau tas apskritai jokio dėmesio nevertas epizodas bus paverstas kone diplomatiniu skandalu. „Spjūvis į Lietuvos veidą“ – tokia mėgstama daugiatiražių Lietuvos laikraščių pirmojo puslapio antraštė. O spjauti gali ir kaimynas iš dešinės, ir kaimynas iš kairės, ir iš Vakarų, ir iš Rytų... Tačiau svarbu ne pats faktas, bet liguista lietuvių reakcija. Nė karto neteko matyti ko nors panašaus Vakarų spaudoje. Net negaliu įsivaizduoti pagrindinių Prancūzijos laikraščių, tokių kaip „Monde“, „Figaro“ arba „Libération“ su antraštėmis, kuriose puikuotųsi: „Tai spjūvis Prancūzijai į veidą.“ Juk tokie teiginiai ir neskoningi, ir byloja apie psichikos problemas.
       Taigi vienas svarbiausių lietuvių trūkumų, kad jie nemoka vertinti savęs ir savo tėvynės. Tai matyti plika akimi. Kas vertina savo šalį, tas iš jos nebėga. Tačiau kaip nebėgsi – juk gyventi šalyje, pačių laikomoje paskutine iš visų – psichologiškai neįmanoma. Dėl šios priežasties ir gyvenimas čia priimamas kaip nesėkmė, likimo smūgis, nelaimė. Kiek kartų girdėjau prancūzus sakant, jog jiems pasisekė, kad gyvena Prancūzijoje. Esu tikras, kad taip galvoja tų valstybių piliečiai, kurie akivaizdžiai mato gyvenimo savo šalyje pranašumus.
       Lietuva, kartoju, – visiškai normali šiuolaikinio pasaulio šalis, su savo minusais, bet ir su unikaliais pliusais (kurių – nesuprantu, kodėl – niekas nepabrėžia ir kurie dėl to nacionalinei sąmonei tarsi neegzistuoja). Tačiau tokio požiūrio į Lietuvą, kaip į normalią šalį, lietuviams ir trūksta. Lietuva daugelio lietuvių, taip pat ir intelektualų, suvokiama kaip kažkas pereinama. Neatsitiktinai taip susikoncentruota ties šalies istorija ir žvilgsniu į ateitį, ką, beje, atspindi ir šio klausimo formuluotė. Be istorijos liaudis yra niekas, ji neturi atramos taško, savimonės, bet vertinti save tik iš istorinės perspektyvos, gyventi praeitimi, gyventi ateitimi ir neteikti ypatingos svarbos šiai dienai, juodinti dabartį – tai atimti iš savęs laimę.
       Žinoma, toks požiūris susijęs ir su eschatologine europiečių pasaulėjauta. Krikščionybė išmokė europiečius gyventi ateitimi ir pasaulio pabaigos laukimu. Visa, kas vyksta šiandien, tarsi tampa neverta dėmesio. Krikščionybė supriešino savo pasaulėjautą ir sotų, patenkintą Romos imperijos gyvenimą, kur šiandiena buvo ypatingai vertinama, kur žmonės, gyvendami ta diena, buvo laimingi. Jei dabar apsilankytume tokiose krikščioniškose šalyse kaip Prancūzija, Italija, Ispanija, pamatytume, kad ten eschatologinę pasaulėjautą nusveria tas pats antikinis požiūris: akimirka yra vertinga. Epikūrizmas klesti – žmonės mėgsta sėdėti terasose, gerti aperityvą arba kavą ir niekur neskubėti. Paklauskite jų, ar jie daug galvoja apie tai, kaip atrodo savo kaimynams? Ar dažnai prisimena istorines nuoskaudas, aitrina žaizdas?
       „Užmaršties kultūra“ – kai gyvendami akimirka, mes tarsi nugrimztame į užmarštį. Nacionalinės šaknys, atmintis – ir tai labai svarbu – sudaro svarbią mūsų „aš“ dalį. Tačiau jei žvelgdamas į saulę, besileidžiančią jūron, aš atsimenu, kas esu, kokios lyties, tautybės, žinau, kokias pareigas, visuomeninę padėtį užimu ir kas mane įžeidė prieš penkerius metus, – reikėtų susimąstyti.
       Pagaliau negaliu nepaminėti dar vienos Lietuvos bėdos, apie kurią užsiminiau pradžioje. Rizikuoju sulaukti daugumos nepritarimo, bet kažkas turi apie tai garsiai pasakyti: Lietuvoje viešpatauja nekrofilija, siaubingai kenkianti lietuvių nacijos išgyvenimui. Pastarosiomis dienomis per radiją klausiausi rytinių laikraščių apžvalgos ir pašiurpau. Temos: vyras papjovė žmoną, vyriškis paskendo ežere, mergaitei aptiko baisią ligą, dar vienas vaikas apdegė, yra komos būklės... Pasakysiu sąžiningai, man pasidarė bloga. Rytas buvo sugadintas. Mūsų žiniasklaida yra tiesiogiai atsakinga už moralinę tautos sveikatą. Vaikydamasi tiražų ir reitingų, ji ir taip mažą tautą varo į depresiją ir kilpą. Žmogaus psichika gali atlaikyti tik tam tikrą neigiamų naujienų kiekį. Paskui ištinka krizė. Aš daug keliauju, bet niekur nesu matęs tiek daug straipsnių, laidų apie mirtį ir ligas nei Rytų, nei Vakarų šalyse. Ir dar pirmuosiuose didžiausių laikraščių puslapiuose. Mano nuomone, šį klausimą reikia spręsti vyriausybės lygmeniu, dalyvaujant visuomenės atstovams: kviesti žiniasklaidos vadovus ir kalbėti su jais apie tai, kur einame, ką darome su tauta. Negalima didinti tiražų, eksploatuojant tokį galingą instinktą kaip mirties baimė.
       Lietuviai išgyvens, jei suvoks savo problemas. Jei sugebės išsaugoti nepakartojamą savo kultūrą, pasaulėjautą ir atrems šalį puolančios, niveliuojančios globalizacijos atakas. Jei supras, kad jiems pasisekė gimti ir gyventi tokioje šalyje kaip Lietuva, kad čia yra jų namai ir kad jų pačių užduotis – bendromis jėgomis tuos namus remontuoti ir puošti. Turi atsirasti pilietinė visuomenė, kuri kontroliuotų ir pro langą į kiemą šiukšles mėtančius kaimynus, ir tik sau tarnaujančius politikus.

       2. Menininkas nieko neprivalo. Yra įvairių menininkų. Talentas gali būti įvairios prigimties. Seniau menininkas „privalėjo“ užimti vadinamąją aktyvią pilietinę poziciją, iš jo buvo reikalaujama palaikyti valdančiąją ideologiją. Šiandien kiti laikai. Ideologija neatlieka beveik jokio vaidmens. Tačiau visuomenė turi daug problemų, kartais nepaprastai aktualių. Ir jei aš valdau plunksną, moku išreikšti savo jausmą, tai jaučiu pareigą garsiai pareikšti apie vieną ar kitą problemą. Kita vertus, jei nesinori kalbėti, tai ir nereikia.
       Pretekstų išsakyti savo nuomonę gali būti įvairiausių. Paaiškinsiu konkrečiais pavyzdžiais. Antai man gėda dėl centrinių šalies autobusų bei geležinkelio stočių. Nenoriu gyventi šalyje, kurią užsieniečiai turistai keiktų paskutiniais žodžiais. Noriu gyventi šalyje, apie kurią sakoma: „Oho, čia tai ne pas mus.“ Toks požiūris pakelia kiekvieno tos šalies gyventojo savigarbą. Dėl to man buvo visiškai nesuprantama, kodėl Vilniaus geležinkelio stotis buvo remontuojama penkiolika metų, na ir iki šiol ne visi peronai pertvarkyti pagal vakarietiškus standartus. Be to, centrinėje šalies geležinkelio stotyje štai jau daugelį metų nėra nei restorano, nei kavinės! Čia kas – Lietuva ar Zimbabvė?
       Man atrodo, savaime suprantama, kad šalies politikai, kurių rankose sutelkta valdžia ir pinigai (biudžetas formuojamas iš žmonių mokamų mokesčių), pirmiausia privalo nuvažiuoti ir pasižiūrėti į šalies „vartus“ turistų akimis. Bet valdžiai tai nerūpi – erdvė tarp geležinkelio ir autobusų stočių Vilniuje taip ir liko nesutvarkyta, šaligatviai sovietiniai, išdaužyti, pilna „neaiškių“ kioskų, parduotuvėlių, aludžių, primenančių aštuntojo dešimtmečio Rusiją, aplink juos nuolat sukinėjasi alkoholikai, valkatos, prostitutės. Ir toks yra Lietuvos, ES ir NATO narės, įvaizdis. O kaip atrodo Vilniaus oro uostas?
       Taigi rašytojas gali tapti publicistu. Nes jis turi ypatingą požiūrį į pasaulį. Jis negali praeiti „pro šalį“, nes daug kas jį užgauna asmeniškai. Tačiau tas „asmeniškai“ kyla ne iš egoizmo. Tai toks „asmeniškumas“, kuris svarbus ir daugeliui kitų, jei ne visiems.
       Be to, man labai nepatinka asmenybės kontrolė, kurią bando nepastebimai, bet greitais tempais įvesti šiuolaikinė valstybė. Tarsi kalbama apie kiekvieno gerovę. Tačiau į kiekvieną įsivaizduojamą gerovę reikia pažvelgti iš įvairių pusių, nes, kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas. Turiu omenyje ne dienomis, o valandomis didėjantį elektroninių įtaisų, kurie ima kontroliuoti mūsų gyvenimą, kaupti apie mus krūvą informacijos, skaičių. Ir kontroliuoti ne tik kasdienėje buityje (kur pats pasirenku, ar man reikalingas įtaisas, ar ne), bet ir už namų ribų (kur manęs jau neklausia). Man patiko Stanisławo Lemo mintis. Kalbėdamas apie elektroninės kontrolės daviklius keliuose, jis parodė, kaip žmogus, kurio automobilis tampa automatu, reaguojančiu į kelyje įtaisytus daviklius, netenka laisvės ir patenka į elektronikos vergovę. Mokestis už laisvę – saugumas (tiesa, ar tai iš tiesų saugiau, dar reikia įrodyti). Tai štai, mane privertė suklusti žinia apie tai, kad rengiamasi Vilniaus gatvėse įtaisyti daugiau vaizdo kamerų. Tačiau jų ir taip pakanka. Atrodo, kad norima visą miestą stebėti vaizdo kameromis. Ir nebe toli iki to, kad prieš mūsų namo laiptinę stovės vaizdo kamera – dėl mūsų pačių gerovės ir saugumo. Logika „Jei nesi prasižengęs, tau nėra ko jaudintis“, mano nuomone, tinkama tik naivuoliams. Juk svarbiausia ne tai, ar aš nusižengęs, ar ne. Svarbiausa, kad nuo šiol mane visur seka. Taigi sveiki atvykę į George'o Orwello epochą. Taip, aš ne vagis, bet gal man norisi slapta pasikasyti kokią nors niežtinčią vietą. Gal vyriškis nori gatvėje pabučiuoti moterį, bet juk „viską reginti akis“ tai mato. Aš žinau, kad esu stebimas. Sutinku būti stebimas Dievo. Bet juk ten, prie ekranų, ne dievai, o tokie patys žmonės: ir jie mato ne tik vagis, bet ir besikasantį mane. Jie gali nusišypsoti. Pasijuokti. Pasakyti šalia esančiam budinčiajam: „Pažiūrėk į tą akiniuotą prietranką.“
       Žinoma, rašytojo fantazija laki. Bet laki fantazija kartais fiksuoja tiesą, neprieinamą ne rašytojo žvilgsniui. Problema atrodo juokinga (specialiai ją utriruoju) tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų viskas rimčiau: tai klausimas dėl pačios žmogaus laisvės. Nenoriu, kad mane sektų, fotografuotų, filmuotų, rinktų duomenis apie mane, mano pokalbius telefonu, elektroninius laiškus, trumpąsias žinutes ir pan. Mane – paprastą privatų asmenį, ne politiką, popmuzikos žvaigždę, televizijos įžymybę. Žinoma, man sakys, kad visa tai mano paties labui. Tačiau pirma – tai dar reikėtų įrodyti (ko niekas nedaro, siūlo tikėti žodžiu). Mano galva, tikri vagys ir narkotikų prekeiviai ne tokie kvaili, kad tvarkytų savo reikaliukus stebint vaizdo kameroms. Ir teroristai ras būdą anonimiškai susiskambinti, kad ir įsigiję SIM kortelę ir tuoj pat ją išmetę – tai kam tada fiksuoti visų gyventojų skambučius? Antra, net jei mano gyvenimas iš tiesų taps saugesnis, aš juk galiu nesutikti už tai mokėti tokios kainos. Nes mano laisvė man gali būti brangesnė už mano saugumą. Bėda tik, kad šiuolaikinei biurokratinei valstybei pavyko sukurti tipą žmogaus, kurio laisvės instinktas nuslopintas.
       Žinoma, kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį apskritai. Apie tai, kur link einame. Jau pranešta, kad būsimai olimpiadai Londone gaminami aparatai, kurie ne tik filmuos, bet ir klausysis, apie ką gatvėse šnekama. Man tai atrodo košmaras – juk įžengiame į visiškai orvelišką pasaulį. Ir argumentas, kad jei nesu vagis ar teroristas, man nėra ko jaudintis, manęs neveikia. Jau vien ta galimybė, kad kažkas gali paklausyti, ką sakau gatvėje savo žmonai, dukrai arba draugui, atrodo siaubinga. Kaip tik dėl to, kad nesu teroristas, instinktyviai noriu protestuoti. Juk mūsų, kartoju, niekas neklausia, ar mes sutinkame, ar ne, mainais į „saugumą“ atiduoti patį brangiausią turtą – savo laisvę. Prigimtinę žmogaus teisę į asmeninį, tai yra intymų gyvenimą, be kurio laisvė tiesiog neįsivaizduojama. Ar tai visuomeninė, ar mano asmeninė problema? Ar kiekvieno žmogaus, bėgusio nuo totalitarinės valstybės nelaisvės ir papuolusio į kitą, problema? „Bet kaip tuomet kovoti su teroristais?“ – turbūt išgirsčiau klausimą. Atsakymo nežinau. Turbūt kiekviena pusė turėtų išdėstyti savo argumentus ir ieškoti bendro sprendimo. Bet kol kas jokio dialogo nėra. Jokiai kitai pusei neatstovaujama, tiesiog kažkas viršuje nusprendžia, ir viskas. Tai man nepatinka.
       Taigi visuomeninės rašytojo pozicijos ištakos priklauso nuo ypatingo jo jautrumo ir to, kad jis galbūt geriau už kitus geba įsisąmoninti ir išreikšti daugumos patiriamus, bet iki galo neįsisąmoninamus jausmus. „Tada jis praveria lūpas ir tos kalba.“

       3. Neslėpsiu, kad jau tam tikrą laiką neskaitau daug prozos. Mane labiau traukia filosofija ir poezija. Tai nereiškia, kad nevertinu amžininkų kūrybos. Prieš kiekvieno kūrinio, kuris pažadina manyje kažką gilaus, autorių esu pasirengęs nulenkti galvą. Jis gali būti mano draugas, gali būti ir visai nepažįstamas žmogus. Gyvename poindustriniame, postmoderniame pasaulyje, kur jau nebeegzistuoja vertinimų vienovė. Šiuolaikinė proza labai daugialytė. Ji skirta įvairiems skaitytojams. Štai proza, skirta pramogai – ji nekapsto giliai ir turi savo skaitytoją. Arba proza, pretenduojanti į amžinybę, norinti paaiškinti pasaulį. Bet kadangi viską galiausiai nulemia talentas, kriterijai yra susimaišę arba jų apskritai nėra. Įvairūs pasauliai yra atskirti vienas nuo kito ir nekontaktuoja. Šlovė, jei kalbėtume ne apie mažo būrio, bet apie masių pripažinimą, dažniausiai užsikariaujama ne tekstu, o skandalu. Rašytojas turi įsivelti į skandalą arba jam turi kažkas nutikti, kad apie tai parašytų visi bulvariniai laikraščiai ir dar bent tris dienas rodytų televizija. Tada visi puls skaityti jo knygų, o jis pats įgis „tikrą šlovę“. Tačiau kokia tai šlovė? Juk tai ne rašytojo šlovė, o jos pakaitalas. Paprasčiausias pigus populiarumas, kurio reikėtų gėdytis. Tiesa, mūsuose nesigėdima, bet tai jau kitas klausimas (apie tai, kokiame pasaulyje gyvename). Beje, esama ir nekvailų rašytojų, manančių, kad kitaip jie šlovės neužkariaus. Supratę tai, duodami interviu jie ima pasakoti, su kuo miegojo, išvertinėti sielą ir taip patraukia skaitytojus... Aš jiems ne teisėjas, kiekvienas turi savo kelią.
       Kai rašau, apie skaitytoją, žinoma, negalvoju. Rašau, nes idėja, paveikslas neduoda ramybės ir žadina fantaziją. Jei jos neišdėstau, negaliu miegoti. Skaitytojo čia nėra. Jis gali atsirasti paskui (bet gali ir neatsirasti, jei knyga neišeis). Man svarbiausias pats kūrybinis darbas. Mano knyga, išleista Rašytojų sąjungos leidyklos, išgulėjo stalčiuje dešimt metų. Dėl to ji nieko neprarado. Nesu išpaikintas gerbėjų dėmesio ir į tai žiūriu ramiai. Mane apskritai Lietuvoje mažai kas žino, nors visą laiką rašiau. Esu pratęs prie „nežinomumo“, pripratau prie pogrindžio. Niekada nežinai, kas geriau – žinomumas ar nežinomumas. Suprantu Jerome'ą Davidą Salingerį. Bet rašytojas – tokia būtybė, kuri vienaip ar kitaip yra priversta išeiti į publiką – ir šioje privalomybėje gali glūdėti vidinis konfliktas. Apie šią problemą bandžiau kalbėti apysakoje „Tai kalbu aš“, kurią spausdino „Metai“. Susitikę su publika, užsidedame kaukę, kuri turi slėpti mūsų pažeidžiamą esybę. Ir labai dažnai patys nekenčiame tos kaukės, nes jaučiame, kad ta kaukė nieko bendra neturi su mumis pačiais. Dar blogiau, jei jai nejaučiame neapykantos, bet priimame kaip savąjį „aš“. Tai Carlo Gustavo Jungo „persona“, įsiviešpataujanti ten, kur turi gyventi nepakartojama mūsų individualybė. Tačiau dauguma gyvena „nežinomybės rojuje“. Pažinau paprastų žmonių, kurie apskritai nežinojo, kas yra kaukė. Tiesa, jie gyveno kaime. Nežinomybė susijusi su anonimiškumu, o pastaroji – su pačia laisve. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų negu vadinamoji šlovė.
       Kas dėl mano skaitytojo, paprastai iš tos „pusės“ nesigirdi nė garso. Tačiau tai nereiškia, kad mano žodis nesuranda atsako. Tiesiog tai gali būti tyla; kartais (kai jau nebelauki) perskrodžiama dėkingumo žodžių. Bet dažniausiai... Pamenu, jau ganėtinai seniai, atsitiktinai perskaičiau lietuvių filosofo Aleksandro Mauragio knygą – nesu matęs nei atsiliepimų, nei straipsnių apie ją, – kuri buvo labai gili, subtiliai išjausta, asmeniška, bandanti padėti suprasti, kokia yra Dievo prigimtis. Knyga buvo parašyta sekant C. G. Jungu, Friedrichu Nietzsche ir Nikolajumi Berdiajevu. Radau joje daug minčių, sutapusių su manosiomis, artimų man. Už tai buvau dėkingas autoriui ir norėjau jam tai pasakyti. Žinojau, kad autorius – seniai emigravęs į Australiją lietuvis ir jis turbūt laukė kokių nors atsiliepimų iš savo protėvių žemės. Ranka parašiau laišką, bet jis kažkodėl išgulėjo stalčiuje apie dešimt metų. Kartą, sutapus keistoms aplinkybėms, jį aptikau ir vis dėlto nusprendžiau išsiųsti. Internete suradau A. Mauragio adresą. O drauge – ir pranešimą, kad kaip tik tais metais jis iškeliavo pas Dievą, pas tą, apie kurį tiek daug mąstė. Tikiuosi, kad dabar jis jau žino atsakymus į savo klausimus ir atleis man už tą neišsiųstą laišką. Šią neišgalvotą istoriją pasakoju, kad parodyčiau, kaip skaitytojas bendrauja su rašytoju. Ir kartais atrodo, kad patys artimiausi man skaitytojai – tarp tų, kurių balsų galiu niekados neišgirsti. Jie kažkuo primena mane, todėl jų laiškai, net parašyti, dešimtmečius gulės stalčių gilumoje ir niekada nebus išsiųsti...


       ALGIMANTAS ZURBA

       1. Čia – kaip žiūrėsi. Susiraukęs, nepatenkintas matysi tik pilką spalvą. Lietuva – sukčių, kombinatorių, recidyvistų kraštas. Kai kalbi apie blogį – žmonės bemat suklūsta.
       Neprotinga girtis pasiekimais – subanalėja net didžiausios vertybės. Prasmingiau matyti tai, kas realu.
       Pasaulis dar ilgai susižavėjęs žvelgs į mažą Lietuvą, stebėdamasis, kaip ji išjudino galingos imperijos pamatus. Pasinaudojusi subrendusia situacija, minimalia kraujo kaina susigrąžino laisvę. Tačiau tai jau istorija. Dabar svarbu, kaip ta laisve naudojamės.
       Matydamas modernias, įvairiausių prekių pilnas parduotuves, gatvėse nebetelpančius automobilius, veržliai augančius naujus miestų rajonus, realia – bent jau ekonomine – pažanga neabejoji. Šiandien nelabai kas peiks ir mūsų užsienio politiką. Gana apdairiai elgiamės pagal mažo krašto išlikimo dėsnius. Prisiglaudėme po ES, NATO sparnais. Atsiveria platesni ūkinio vystymosi horizontai, pastovumą garantuoja palankios gynybinės sutartys.
       Tiesa, už tai tenka mokėti. Kartais nuryjame stipresnių tos pačios ES narių patarimus – laiku patylėti. Į karštuosius pasaulio taškus siunčiame ginkluotus savo vyrus, ir ne visada turėdami taurių tikslų – remiame galingųjų interesus, mainais tikėdamiesi savojo saugumo garantijų. Tokia realybė. Ir pavojai – anaiptol ne menami. Rytai, kurių grandines ne taip seniai nutraukėme, niekada nepamirš praradę gardų kąsnį. Tokia didžiųjų ir mažųjų kaimynų santykių logika.
       Dar – globalios grėsmės. Černobylio sprogimo radiacijos debesys praslinko virš mūsų galvų, ir šiandien tik ilgėja onkologinių ligonių eilės. O kas laukia pasaulio, jei kur įsižiebtų didelis branduolinio karo gaisras?.. Islamiškasis fundamentalizmas ne visada paiso savųjų sienų, galią kaupia valstybės milžinės, tačiau, jų jėgai prasiveržus, ne visada atlaikys proto ir civilizacijos apynasris.
       Bet neskrajokime padangėmis. Pasaulio erdvėje pirmiausia esi toks, kaip tvarkaisi savo kieme. Čia dera daugiau kalbėti ne apie patrauklius savo krašto bruožus, net ne apie turtingą mūsų istoriją, kultūrą – pirma paminėkime klaidas, kurias reikėtų taisyti – ne dėl geresnio įvaizdžio, bet dėl realios pažangos.
       Lietuviams ne visada padeda perdėtas emocionalumas. Pasiekus ir nedidelę pergalę, iš džiaugsmo apsisuka galvos, o pralaimėję puolame į depresiją. Per daugelį metų taip ir neišmokome laikytis aukso vidurio. Nesekame, sakykim, kur kas santūresniais ir racionalesniais estais. Užsimoję ką keisti, beatodairiškai daužome visa, kas atrodo pasenę. Negalvodami griauname vakarykštį būstą, nors naujas dar nepastatytas, net nesuprojektuotas. Ši praktiškumo stoka skaudžiai atsiliepia. Po dainuojančios revoliucijos vis dėlto ilgokai neatsitokėjome. Pernelyg ilgai mus valdė vos ne visuotinio naikinimo manija. Išdraskėme mūsų ekonomikai svarbias gamyklas, taip ir nesuvokę, kad pirmiausia jas reikia saugoti, pertvarkyti, pritaikyti tobulesnei, konkurencingai veiklai. Atrišome rankas vagims, grobuonims, kurie tik dar greičiau atliko juodą griovimo darbą. Iššvaistė, vėjais paleido žmonių prakaitu sukrautą turtą.
       Netruko siūbtelti bedarbystė, prasidėjo grėsminga emigracija. Iš Tėvynės svetur ieškoti laimės leidosi darbščiausios rankos, imliausi protai, talentai. Tik dabar prabylame, kad jau trūksta tų, svetur išsprūdusių, rankų, mūsų lėšomis išlavintų protų. Kas juos pakeis? Emigrantai iš atsilikusių kraštų? Prancūzai, beje, ne sykį pajuto, ką toks reiškinys duoda pačiai valkstybei, jos tvarkai, kultūrai… O vis dar pasuokiame: protingieji, darbštieji, svetur prakutę, grįš. Beveik negrįžta. Liūdnoji pasaka, pasirodo, esanti tik pasaka…
       Man, kilusiam iš kaimo, daug jėgų atidavusiam jo realijoms kūryboje, itin skaudu šnekėti apie smūgį peiliu į sodžiaus nugarą. Bjauriausia, kad šįkart tas smūgis – savųjų. Negaliu ramiai žiūrėti į usnimis ir kiečiais apaugančius, krūmynais apėjusius neseniai melioruotus laukus, išdaužytais langais spoksančias fermas, susmukusius kultūros namus, tuštėjančias mokyklas. Patrauklių sodybų, greta kurių burzgia moderni technika, vis dėlto dar ne tiek daug. Vos pradeda augti kaimo turizmą plėtojantys centrai. Žmonės pykstasi, galvas skaldo, neatgaudami tėvų turėtos žemės, beje, ir atgavę ne visada išmano, ką su ja daryti. Arba – jau trūksta jėgų. Ypač graudžiai atrodo visai „išmintingai“ pamaloninti trihektarininkai. Besiriejant, nesulaukiant realios, tinkamos pagalbos, iš miestų atlekia vikrūs grobuonys, papirkę matininkus ir vietos biurokratus, išgraibsto vaizdingiausias paežeres, prie jų neprileisdami teisėtų savininkų ar jų turto paveldėtojų. Tarsi Baranausko laikais krenta gražūs miškai, vėlgi apsukruolių tuojau pat išgabenami į užsienį… O patiklūs, per keletą dešimtmečių atpratinti savarankiškai darbuotis, žmonės gūžiasi apšiurusiose gyvenvietėse (pasitvarkyti, pasigražinti nėra nei noro, nei iš ko), bejėgiškai skėsčioja rankomis, nematydami šviesesnės perspektyvos. Ir – geria, geria, geria. Naikina save, apspangę neretai pakelia ranką prieš savo vaikus…
       Nors taip nedaug tereikėjo, kad būtų išvengta šiandieninės kaimo degradacijos. Ar vertėjo svaičioti apie prieš šešis dešimtmečius buvusio kaimo modelį? Pakako suvokti, kad modernėjančiais laikais jis atgyvenęs, kad pirmiausia reikia galvoti apie taip nesunkiai įgyvendinamą kooperaciją. Mūsų sodžius, vakarykščius kolūkius pakeitęs kooperatiniais ūkiais, būtų išvengęs daugelio tragedijų, išlikęs gyvybingas dabartinės konkurencijos sąlygomis, o svarbiausia – tiek metų kentęs atėjūnų patyčias, žmogus nebūtų paliktas likimo valiai. Iš kaimo nebūtų pasitraukęs mokslas, būtume ieškoję išradingesnių ūkininkavimo būdų. Kol kas, nematydami perspektyvos gimtinėje, svetur traukia jaunuoliai, mergaitės neretai iškeliauja į tolimų šalių viešnamius, o nuošaliose sodybose kiurkso iš baimės susigūžę senukai, bijodami pasirodančių niekadėjų iš miesto ar vietinių nusigyvenėlių, pasirengusių už kelis litus atimti silpno žmogaus gyvybę…
       Gal – gana. Vienpusiška. Iš to pradžioje net šaipiausi. Tačiau taip yra. Aplinkui pernelyg daug griuvėsių. Išmintingiau tvarkantis, jų galėjo būti mažiau. Pagaliau – argi tai viskas, ką reikėtų taisyti? Gilėja socialinė nelygybė, atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų. Klesti korupcija, išduodami gražiausi idealai. Žinoma, galima sakyti: užplūdo tokia nuotaika. Čia dar – perskaičiau Aurelijos Arlauskienės knygą apie Tomą Šerną „Vakar buvo rytoj“. Kiek nuoskaudos, kiek karčių teisybės žodžių pasako šis išmintingas, taip daug ir nesavanaudiškai Lietuvai paaukojęs vyras… Lyg tyčia radijas, televizija kala rinkiminius partijų pažadus. Taip, yra ir blaivesnių užuominų apie aktualias savivaldos bėdas, tačiau dažniau kyšo kalbančiųjų susirūpinimas savimi. Šmėsčioja prastai slepiami valdžios verslo šešėliai, o žmogus – tik įrankis tai valdžiai pasiekti. Nors kartojama: demokratija, demokratija. Iš anksto matyti – tai tik žodžių priedanga…
       Kokia Lietuva bus po šimto, dviejų šimtų metų? Nedrąsu spėlioti, kai ant naujo viešbučio, restorano ar sporto arenos matai kalamą nelietuvišką iškabą, o gimtosios kalbos sergėtojų komisija tyli…
       Vis dėlto: viltis – kvailelių motina. Tiki, kad mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai mokysis lietuviškose mokyklose. Studijuodami diplominius darbus, disertacijas rašys gimtąja kalba. Šiandieniniam mūsų bestuburiškumui kelią turėtų pastoti tos pačios ES vidinės elgsenos nuostatos…
       Mano romanų trilogijos „Savūnė“ pagrindinė herojė prieš mirtį panūsta, kad jos paminklo akmenyje įrašytų: „Eidama šypsojausi.“ Nepaisant, kad gyvenimas buvo itin vingiuotas ir nelengvas. Tas užrašas gali turėti ir lengvos ironijos atspalvį. Jeigu žmogus šypsosi, juokiasi, vadinasi, dar gyvas. Jei pyksta – dar geriau. Tada – ginasi.

       2. Turi, privalo. Tuo tikėjau dar mokykloje. Rašiau ne tik naivius kūrinėlius, rajono laikraštis spausdino ir aštrius kritinius straipsnelius. Keltas balsas prieš neteisybę, kurios ir mūsų jaunystės metais pakako. Ačiū tėvams, kad šito išmokė. Antrame kurse už tą neteisybę vos neiššvilpino iš universiteto – užtarė Česlovas Kudaba, taurus mokslininkas, tuo metu ėjęs gana šuniškas šios aukštosios mokyklos partinio sekretoriaus pareigas. Prirašyti kalnai publicistikos, ypač man mielame „Moksleivyje“. Už „neteisingus“ bręstančio jaunimo gundymus ne sykį gavau per galvą. Žinau, ir mūsų laikais nereikėtų tylėti. Apmaudu, kad kartais tam pritrūksta sveikatos. Tada ir kurpi, pasitraukęs į savo pasaulį, dar vieną kitą puslapį, pažymėtą nevienadieniškumo ženklu.
       Apmaudu, kad šiandien net jaunųjų rašytojų publicistinė aistra priblėsusi, nors menininkų žodis dar ne taip seniai buvo itin reikšmingas, savaip rengė Atgimimui. Pritilta atkūrus nepriklausomybę. Ne vienas sutriko: kaip čia taršysi savą tvarką? Įsigalėjo keista nuostata: kritiškai prabilsi apie naujus reiškinius – kelsi balsą prieš savo valstybę. Protui pritilus, į priekį ėmė veržtis apnuoginimo nepaisantis kvailumas. Nors iš tikrųjų savas paikumas, kaip ir savas namų vagis – baisiausi. Tačiau yra, kaip yra. Ir kai priekaištaujama: jūs, rašantieji, pritilę savaip padedat įsigalėti melui, korupcijai, dviveidystei, dvigubiems standartams – nelabai yra kaip prieštarauti. Taip, nerizikuojame, nekišame galvų, nors moralinė graužatis lieka. Raminamės: po šiukšlyną knaisiotis – žema, galva sienos nepramuši. Užtai ir lendi į savo pasaulį.
       Nekalbėti apie opias problemas verčia dar viena aplinkybė. Užkabinsi konkrečius prasižengėlius, neką pasieksi, greičiau pakliūsi į teismą. Veidmainis ciniškai pareikalaus atlyginti moralinę žalą ir orumą. Vargu ar neretai paperkama teisėsauga tau padės, greičiau nukentėsi pats. Taigi ir pasidaro gaila sveikatos, verčiau ją atiduoti nenykstančioms vertybėms, nors ir suprantant, kad tai nepilietiška.

       3. Margas. Kuria klasikinio stiliaus meistrai, siaučia vadinamieji postmodernistai. Darbų vertė – įvairiausia. Gerai, kad egzistuoja toks judėjimas, kad kūryboje nėra ramybės. Kelia nerimą kitkas: retėja prozos kritikų gretos – išėjo A. Zalatorius, paskui – ir V. Kubilius, E. Bukelienė. Atsivėrė gana nyki properša, kurią nežinia kas ir kada užpildys. Likusios ryškesnės kritikų asmenybės per savo kasdieninius darbus neaprėpia viso prozos lauko, ne visada įvardija jame vykstančius procesus, nepadeda skaitytojui orientuotis vis galingiau plūstančiame grafomanijos sraute. Stebina ir kai kurios keistos kritikų nuostatos: skaitau, recenzuoju tik tai, kas man asmeniškai patinka. Dingsta objektyvumas, nutylimi ar net visai ignoruojami rimti autoriai. Įsigalėjus subjektyvumui, proteguojamos įvairios grupuotės. Kartais literatūrinis vertinimas labai primena „Eurovizijos“ atranką, kai laimėtojus lemia ne profesionalų žodis.
       Prozos sklaidoje daug ką gali leidėjų apsukrumas. Į padanges keliami „savi“ autoriai. Panašiai orientuojama ir vertimų politika: į užsienį keliauja ne nacionalinį savitumą atskleidžiančios knygos, o atitinkančios tam tikrą tarptautinį standartą, tam tikrą šabloną. Šitiems procesams galėtų daryti įtaką Rašytojų sąjunga.
       Tačiau ji tyli. Suvažiavimuose nustota kalbėti apie svarbiausią dalyką – kūrybą. Intencija – naivi: kaip čia vienus iškelsi, kitus pažeminsi. Konkurencija vis tiek egzistuoja. Suvažiavimų pranešimuose (juos reikėtų daryti ne valdininkams, bet specialistams, profesionaliems kritikams) galima pasiekti kur kas didesnio vertinimų objektyvumo, ypač diskutuojant, kartu ieškant tikrojo konsensuso. Tada nekiltų ir nereikalingų kalbų dėl kūrinių premijavimo, visuomenei būtų pateikiamas neiškreiptas kūrybinio pajėgumo vaizdas.
       Beje, apie tai ne taip seniai esu rašęs „Metuose“. Straipsnį pavadinau graudokai – „Rudens minoras“. Tačiau į publikaciją nebuvo atkreiptas dėmesys. Dar stebimės, kad į mūsų suvažiavimus nenoriai renkasi rašytojai. Iš tiesų – ko ten eiti, jei iš anksto žinai, kad nebus kalbama apie tavo pagrindinį rūpestį – kūrybą, o tik išgirsi sausas valdininkų ataskaitas apie jų darbą, kuris dažno mūsų nei šildo, nei šaldo.
       Labai nesmagu, kad, priimant į rašytojų sąjungą naujus narius, ne visada susipažįstama su jų knygomis – net ir iš anksto pateiktos, dažniausiai neperskaitomos.
       Bėgantis laikas pakoreguoja – kartais ir neprastai – kai kuriuos kūrybinių galių išryškinimo būdus. Štai išleidžiamos novelių rinktinės – surenkami stipriausieji kūriniai iš ankstesnių rinkinių, pridedami pluoštai naujų. Knygos išties įspūdingos – atspindi autorių viso gyvenimo kūrybinę brandą. Tačiau ką daryti romanistams: į vieną knygą kelių romanų nesudėsi?..
       Kas dar? Skaitytojai. Nepaprastai įvairūs. Nuoširdžiausi – pagyvenę žmonės, nuo seno įpratę knygose ieškoti ir estetiško, ir tiesos žodžio. Tačiau brangių leidinių jie neįperka. Per susitikimus teko patirti žmonių nuoskaudą: ateina, pakilnoja parduodamas knygas, paglosto ir padeda. O akyse – ašaros. Reikia ryžtingai keisti valstybinę knygų leidybos programą. Kultūros ministerija turėtų ne aklai remti leidyklų paraiškas, bet išpirkti jau išleistų knygų dalį ir įteikti bibliotekoms. Tada jos taptų prieinamos daugeliui skaitytojų, bibliotekininkai nesiskųstų, kad neatnaujinami fondai. Autoriai pajustų bent moralinį atpildą – apie materialų atlygį, esant ribotai mūsų rinkai, net nejauku kalbėti, jis toks niekingas; mūsų darbas labiau primena labdarą.
       Anksčiau uoliausi skaitytojai būdavo mokytojai. Dabar, kai mokykla orientuojama susitelkti prie trumpų teksto ištraukų interpretacijos, liaunasi skaityti ne tik moksleiviai, bet ir jų pedagogai. Graudu. Jaunoji karta nesąmoningai orientuojama sėstis prie kompiuterių, naršyti po internetą, tad knygai nebelieka laiko. Pasekmės akivaizdžios – pažiūrėkim televizijos laidą „Klausimėlis“…
       Pastaraisiais metais teko patirti: vis nuoširdžiau skaito medikai. Matyt, veikia ne tiktai kultūros poreikis, bet noras pažinti ir gydomų žmonių psichologiją.
       Laiškai, atsiliepimai, komentarai – reti. Žmones per daug išvargina nesibaigiančios politinės batalijos. Tuštybė sėja visuotinį abejingumą. Atvirų klausimų išgirsti nebent susitikimuose su skaitytojais. Bet čia jau reikia tavo paties išradingumo, mokėjimo suktis, įžiebti poleminę ugnį. Tai, aišku, kvepia komercija, bet nieko nepadarysi – toks metas, ir nebepakanka tik parašyti knygą, reikia jai padėti skintis kelią į žmonių sąmonę.