tekstai.lt

Renata Šerelytė. Romantiška tremtis (D. Jazukevičiūtės „Jo vardas Sibiras“)

Recenzijos, anotacijos

 

Dalia Jazukevičiūtė. Jo vardas Sibiras. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 112 p.

 

b_200_274_16777215_0___images_stories_metai_2013_Jo-vardas-Sibiras.jpgAr kūrinys, pavadintas romansu, gali tikėtis išlygų ir nuolaidų, lyginant jį su romanu? Iš pradžių kyla tokia mintis, ypač perskaičius romano ir romanso apibūdinimus „Lietuvių literatūros enciklopedijoje". Šiuos žanrus skiria nemaža takoskyra, susijusi ir su vaizduojamo pasaulio bei kuriamų personažų sudėtingumu, ir su pasakojimu, ir kompozicine struktūra, ir su siekimu aprėpti visumą. Jokia paslaptis, kad romanui keliami gerokai aukštesni reikalavimai. Romansas traktuojamas kaip „pasakojamosios dainos žanras", „melodingo lyrinio eilėraščio tipas", kur žodis „tarsi neištariamas, o išdainuojamas, gausu pakartojimų, refrenų" (Vytautas Kubilius, „Lietuvių literatūros enciklopedija"). Kita vertus, ir romansų derlius lietuvių literatūros istorijoje nėra didelis – daugiausia tai lyriniai eilėraščiai (V. Kubilius mini K. Binkio, B. Sruogos, S. Nėries, K. Jakubėno, P. Širvio kūrinius). Taigi žvelgiant į Dalios Jazukevičiūtės knygą, kyla klausimas – ar šiuo atveju turime lietuvių literatūros tradicijai naują žanrą – romansą, parašytą proza, ar tiesiog tradicinį romaną, kurį dėl nedidelės apimties galima pavadinti „mažuoju romanu"?

Fragmentiška kompozicija (teksto fragmentus sunku pavadinti „refrenais", nes nėra nei sąmoningo kartojimo, nei semantinės pakartojimų motyvacijos), kuriamo pasaulio asmeniškumas (vienplaniškumas) ir vienai temai sukoncentruotas pasakotojos balsas, „likiminių situacijų pradmenys" (V. Kubilius) rodo, kad autorė šį žanrą pasirinko sąmoningai, kaip adekvatų kūrybinės medžiagos išdėstymo būdą. (Tačiau galima įtarti, kad taip savotiškai apsidrausta nuo romanui keliamų aukštesnių reikalavimų.) Kad tos „likiminės situacijos" kūrinyje išlaikomos padoriame lygmenyje ir neišvirsta į šių situacijų parodiją, kada jausmingumas priartėja prie isterijos ar paranojos, liudija ne tik meninius rašytojos sugebėjimus, bet ir autentišką išgyvenimą, kuris iš tikrųjų daro įspūdį. Autorė kartais balansuoja ant pavojingos jausmų sutirštinimo ir ekshibicionizmo ribos, bet, turint omeny žanro specifiką, galbūt to ir neįmanoma išvengti?.. Juk ne veltui viršelio anotacija teigia, kad šio kūrinio leitmotyvas – „beatodairiška meilė ir neatšaukiama mirtis".

Žodžiu, niūrus ir kiek juokingas determinizmas. O kadangi romansas paveldėjo savotiškus legendos, sakmės, giesmės, baladės bruožus, reikalingus labiau pasakojimo dramatizmui išryškinti, nei jam pagrįsti, jie būdingi ir D. Jazukevičiūtės kūriniui.

Kaip atskira tema kūrinyje išsiskleidžia vaiko seksualumo tema – ją savitai išnagrinėjo Jūratė Baranova („Ne froidiška" vaiko seksualumo studija", „Literatūra ir menas", 2013 03 15), todėl vargu ar tikslinga būtų ką nors šia tema bepridurti. Tačiau kadangi geismo, aistros, o kartu ir tamsiojo romantizmo, susijusio su žmogaus demoniškųjų galių skleidimusi, nuojautos gimsta labai anksti, vaikui nesusiformavus kaip sąmoningai asmenybei, galbūt pravartu dirstelėti į pasakotojos vaikystės pasaulio erdvę.

Vaikystės pasaulis D. Jazukevičiūtės romanse iškyla kaip chtoniška, archajiška erdvė, pamažu besikurianti, besiklostanti į racionalią suaugusiojo pasaulio struktūrą (ar toji struktūra bus susiklosčiusi – lieka klausimas). Šiame chtoniškame vaiko pasaulyje, kurį įkūnija iškalbingas simbolis – tamsus vaikų kambarys ir sklindantis šviesos ruoželis iš tėvų kambario, glūdi viskas, kas slypi visatos chaose iki žmogaus, kaip mąstančios ir sąmoningos būtybės, sukūrimo: stichijos galia ir beprotybė, „transas" („aš <...> apimta kažkokio laukinio transo", p. 18) ir „girtumas" (svaigulys ir galimybė atsidurti „kitokiame pasaulyje", p. 52). Archajiškais „refrenais" teksto fragmentuose galima pavadinti nuosekliai besikartojančius ugnies ir vandens įvaizdžius, neretai modifikuotus („ledo akys", „karštas sniegas", debesys, liepsna, raudonas paltas).

Vaikas lyg elementarioji dalelė intuityviai atpažįsta tai, kas traukia vieną dalelę prie kitos, tačiau nebūtinai harmoningam kuriamajam procesui susiklostyti. Toji trauka gali būti pragaištinga, naikinanti. Taigi ir atpažinimas („jame aš atpažinau save", p. 7) yra veikiau ne džiaugsmo, o negandos ženklas. Chtoniškajame pasaulyje nėra Dekalogo, nėra įstatymo „Negeisk svetimo", nėra netgi suvokimo, kodėl reikia negeisti, ir kas yra „svetimas". Pasakotoja turi savo pasaulį, kuriame karaliauja egoistiškas, negailestingas „mano", kad ir kas tai būtų: slapti vaikystės namų kampeliai, knygos, žaislai ir kt. Todėl ir šio „savo" pasaulio gynyba – pirmykštė, chtoniška, pasitelkiant tai, kas labiausiai žmogų sukrečia – baimę (sena susiraukšlėjusi meškos kaukė – „gąsdinimo kaukė", p. 16).

Semantiškai kitoks yra mylinčios moters, atsivijusios Edvardą iš Sibiro, įvaizdis – „raudonas liepsnojantis paltas" (p. 40), kone biblinė metafora, tačiau pasakotoja užkerta kelią jos interpretacijai. Raudonasis paltas pasakotojai – ne pasiaukojančios, dekabristiškos meilės liepsna, o veikiau raudonas pavojaus, įspėjimo ženklas, kuris priverčia pasakotoją reaguoti kaip laukinio pasaulio gynėją: neatiduoti, paslėpti, pasilaikyti sau. Meilė D. Jazukevičiūtės kūrinyje nėra pasiaukojanti, pamirštanti pģkta, nepavydi, gailestinga – ji kaip semantinė teksto sąvoka yra gana siaura ir ją kur kas geriau įkūnytų sąvokos „nerimstantis geismas", „fatališka aistra", „pasaulio sielvartas" ir visos kitos demoniškojo romantizmo klišės.

Skaitant kūrinį įdomu stebėti, kaip laukinis pasakotojos pasaulėlis, būdamas vieno žmogaus periferija, bando įsicentruoti į kitų žmonių gyvenimus. Gaila, kad knygos kompozicija ir žanro „fatališkumas" (tai, kas reklaminėje anotacijoje įvardijama „karščiu ir krauju, mistine mirties trauka") trukdo šiai temai išsiskleisti. Įdomus personažas būtų Botanikas, kurį pasakotoja vadina „patogiu vyru" (p. 71), tačiau kadangi jis nėra romansiško tipo veikėjas, tai iš anksto nuvertinamas kaip nuobodus. O kadangi romantika pasakotojai siejasi su lageriais (pati prisipažįsta, kad mėgsta „lagerinę romantiką", p. 35), matyt, nenuobodaus vyro tipas yra tas, kuris savo moteriškei retsykiais užtvoja, gal ir aplink trobą pavaiko. Juk nepavadinsi romantišku tokio, kuris tvarkingai moka mokesčius, krapštosi sode, sugeba pataisyti sugedusią skalbyklę ir dar valgyti pagamina. Čia paprastos, o ne demoniškos galios, užtat ir nuobodu.

metai_nr_7.gifTodėl ir Edvardo – kriminalinio nusikaltėlio, užmušusio žmogų – romantizacija kelia tam tikrų klausimų. Tiesa, tie klausimai susiję ne su paties romantizmo kaip sąvokos apibrėžimu, o veikiau su šiuolaikiniu miesčionišku romantizmo supratimu, kai romantizmas įsivaizduojamas ne kaip žmogaus dvasios maištas, o veikiau kaip interjeras ir dekoracijos. Tačiau, kaip jau minėjau, romanso pasaulyje karaliauja tik fatališka meilė, panaši į beprotybę ir piktosios dvasios apsėdimą. Dekalogo čia nėra, nėra kaltės, atgailos, išpirkimo motyvų. Užtat ryškiai pabrėžiamas Edvardo nenoras dirbti tėvo ūkyje ir fatališkas (be šito žodžio recenzijoje sunku išsiversti) geismas grįžti atgal („Atpratau aš, tėvai. Neužsibūsiu ilgai <...>. Išeisiu aš...", p. 46).

Grįžti atgal visada galima, ir visi žino, kur grįžtama ir kokiais būdais. Kai tokių kartų pasitaiko daugiau nei trys, grįžtantysis imamas vadinti recidyvistu. Žinoma, teisinės kolizijos romansams visiškai nebūdingos, netgi bjauru ir nepadoru būtų, jeigu imtumeisi skrupulingai aiškintis, kas kaltas, kaip tai įvyko ir kodėl. Tiesiog yra „mistinė mirties trauka", ir ją aiškiai paliudija kad ir šis dialogas: „O aš juk nežinau, kodėl tu buvai Sibire. Ar už politiką? – Visai ne. Aš žmogų užmušiau. <...> Ar tai gali kada nors pasimiršti? <...> Ne. Negali. <...> Juk, kai užmuši kitą, užmuši ir save" (p. 81–82).

Kita vertus, gal tai tiesiog natūrali laukinio pasaulio, kurį savaip įkūnija personažai – pasakotoja ir jos „Sibiras" – reakcija: ginti savo teritoriją, kuri savaip apibrėžia ir pažinimo ribas. „Kam tau žinoti <...>. Juk tau visai neįdomu" (p. 100). (Skaitytojui vertėtų atkreipti dėmesį į šiuos žodžius: „žinoti" ir „neįdomu", tai būdinga romantizmo klišė, ypač kai pašalini jungtuką „ir".) Pagrindinės pasakotojos pasaulio funkcijos – valdyti arba būti valdomam, sakytum, visai racionali Darwino kovos už būvį dėsnių iliustracija. Tačiau valdančiojo ir valdomojo funkcijas šiuo atveju nulemia ne kovos už būvį dėsniai, o išankstinis determinizmas, ir jo čia būtinai reikia, nes kitaip nebus romantiška (fatališka, nepaaiškinama, baisu ir pan.). Galbūt šios valdymo ir paklusimo funkcijos, sultono ir vergės santykiai atsiskleidžia labiau netiesiogiai, potekstėje, ypač fragmentiškais aprašymais, kurie turėtų liudyti „grožį ir beprotybę" (p. 87) – kilimais išmuštas kambarys, lelijos, rytietiškos gražuolės įvaizdis ir meilės žaidimai, – tačiau pasakotojos tarsi nevalingai pasakyta frazė „kilimais išklotas urvas" (p. 100) grąžina mus ten, iš kur atėjome – į chtonišką, toteminį pasaulį. (Tai liudija ir pasakotojos godžiai uostomi Edvardo palikti daiktai.) Mažutis laukinis pasakotojos pasaulis, bandantis įsicentruoti į kitus, vis dėlto pasmerktas likti savotiška periferija; pasakotojos žodžiai „ne, nereikėjo man žmonių, visus išdaviau" (p. 103), galbūt pasakyti bravūriškai, su tam tikru aplombu, ir pateisina romanso žanrą, tačiau toks pateisinimas vargiai įtikina ir meniniu, ir etiniu požiūriu.

Dirbtinai skamba ir sakinys: „Išėjau į tremtį. Į meilės Sibirą" (p. 98). Jis asociatyviai atliepia kitus sakinius: „žaisdavau gražuolę" (p. 99), „vyrui būtina žaisti tuos žaidimus" (p. 95). Jie padengti dirbtinoka „lagerinės romantikos" patina, kur nebeaiškios ribos tarp nusikaltimo ir bausmės, kriminalistikos ir teisėtvarkos, žaidimo ir tikrumo, ir susidaro įspūdis, kad čia tikrai kažkoks žaidimas, šou ar panašiai, primenantis vienos televizijos rubriką „Kriminalinė Lietuva", aiškiai skirtą pakeisti kultūros rubriką ar, tiksliau pasakius, kompensuoti jos nebuvimą.

Tačiau prieš keliant kūriniui reikalavimus vertėtų nepamiršti, kad pagrindinis romanso tikslas – sugraudinti, sujaudinti skaitytoją. Kadangi reklaminė anotacija skelbia, kad „paprastai autorė savo knygomis šokiruoja skaitytoją", šitoks posūkis nėra netikėtas. Sakyčiau, netgi dėsningas. Ir kraujo, ir ašarų skonis panašus. Sūrus. Pabaigai beliktų pridurti, kad autorė pakankamai sąžiningai įvykdė savo užduotį, o jeigu skaitytojui negraudu, tai gal jis yra kritikas kietaširdis arba vaikystėje iki sąmonės netekimo prisiskaitė Fiodoro Dostojevskio ir Charleso Dickenso.