Recenzijos, anotacijos

Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai. – Sudarė Bronislava Kisielienė, mokslinė konsultantė Rasa Sperskienė. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2012. – 260 p.

 

Lietuvoje personalinių bibliografinių rodyklių kasmet išleidžiama ne viena ir ne dvi. Dažniausiai tokie leidiniai būna proginiai, minint kraštui, daugiausia jo mokslui, nusipelniusių asmenų jubiliejus. Tokia knygelė sausa gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio, nes tai ženklaus gyvenimo tarpsnio, o kartais net ir viso gyvenimo darbo reziumė. Ši gili kultūrinė tradicija labai graži, o ką jau kalbėti apie praktinę tokio darbo naudą. Dažnai tai ir puiki proga pažvelgti į pačią asmenybę, ypač tada, kai įvadinius leidinių straipsnius rašo tos srities mokslininkai. Tokių knygelių šiandien Lietuvoje skaičiuojama jau šimtais, o tarp šio savito žanro kūriniais pagerbtų asmenybių pirmiausia galima paminėti mūsų didžiuosius – Joną Basanavičių, Eduardą Volterį, Mykolą ir Vaclovą Biržiškas, Petrą Avižonį. O štai 2012 metais dar viena pozicija – garsaus Vilniaus advokato, visuomenės veikėjo, kolekcininko ir bibliofilo Tado Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858– 1925) bibliografinė rodyklė. Knyga, kurios atsiradimą paakino ne asmens jubiliejus, bet brangiausio jo gyvenimo kūrinio – Bibliotekos – šimtmetis.

„Pagerbdami Bibliotekos įkūrėją Tadą Vrublevskį, – rašo bibliografijos sudarytoja Bronislava Kisielienė, – parengėme jo gyvenimo ir veiklos rodyklę“ (Kisielienė B. Pratarmė. – P. 7). Žodžiai santūrūs, bet už jų slypi didžiulis darbas – leidinyje suregistruota net tūkstantis vienas šimtas trisdešimt pozicijų lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, apimančių 1895–2010 m. Tai ir paties advokato darbai – knygos ir straipsniai, tai ir literatūra apie jį, tai ir ikonografinė medžiaga. Visas šis turtas surinktas ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Rusijos atminties institucijose. Ir daugumą šių publikacijų rodyklės sudarytoja patikrino de visu (ten pat. – P. 9).

Maloniai nuteikia ir kita akivaizdi šio leidinio nauda – kaip ir įprasta solidžiose bibliografijose, publikacijos čia pateiktos ne tik chronologine seka, bet ir temomis. Šios – gerai apgalvotos, puikiai perteikiančios T. Vrublevskio asmenybės įvairiapusiškumą: „Teisės žinovas. Advokatas“ (šis skyrius suskirstytas į poskyrius „Politinės ir baudžiamosios bylos“, „Spaudos bylos“), „Visuomenės ir politinis veikėjas“ (savo ruožtu suskirstytas į poskyrius „Kandidatas į Valstybės Dūmą“, „Kraštiečių (krajovcų) sąjūdžio dalyvis“, „Lietuvių mokslo draugijos narys“, „Masonų ložės narys“) ir „Bibliofilas“. B. Kisielienė atskirai sudėjo ir T. Vrublevskio vardą menančią publicistiką bei memuarinę literatūrą, net skelbimus ir žinutes.

Kitaip tariant, tai solidi dovana asmenybei, be kurios, kaip įvadiniame knygos žodyje rašo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas, „neįsivaizduojama nei Vilniaus, nei Lietuvos, nei Lenkijos kultūrinė erdvė“ (knygos atvartas). Ir ne tik dėl T. Vrublevskio politinio ir visuomeninio svorio, bet ir dėl jo sukaupto unikalaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos paveldo, kurį, kaip konstatavo ilgametė šios bibliotekos darbuotoja ir Rankraščių skyriaus vedėja Danutė Labanauskienė, T. Vrublevskis taip pat kaupė ne sau, bet Vilniaus ir Lietuvos visuomenei. „O ir jam pačiam, – rašo minėta autorė, – knyga bei rankraštis buvo ne vien gilus žinių šaltinis, bet ir artimiausias draugas“ (Labanauskienė D. Tado Vrublevskio rankraščių kolekcijos // Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai. – P. 56). Ši T. Vrublevskio įtekmė, šis ne tik draugiškas, bet net sakralus požiūris į mūsų rašytinį paveldą būdingas ir šių dienų Vrublevskių bibliotekai. Ir visai nesvarbu, kas būtų šių spaudinių ar manuskriptų autorius – gerai žinomas mokslo vardas ar pati sentimentaliausia romanistė. Žinau tai labai gerai, nes jau trisdešimt metų esu šios bibliotekos skaitytoja. Beje, įdomi statistika: 1939 m. Vrublevskių bibliotekoje buvo 20 000, o 2012 metų sausio 1 d. – 267 449 rankraštiniai vienetai, t. y. 399 fondai (ten pat). Šie skaičiai – taip pat dovana T. Vrublevskiui.

Minėjau, kad personalinės bibliografinės rodyklės svorį sustiprina įvadiniai straipsniai. T. Vrublevskiui skirtame leidinyje tokių tekstų ne vienas. Be leidinio sudarytojos B. Kisielienės pratarmės ir jau cituoto D. Labanauskienės straipsnio, knygoje rasime ir trijų istorikų – Dariaus Staliūno, Juozo Marcinkevičiaus ir Sigito Jegelevičiaus – straipsnius. Visi jie skirti įvairiapusei T. Vrublevskio veiklai. D. Staliūnas rekonstravo politines „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio“ pažiūras, išryškino Vilniaus, kaip „dvasinės gyvenimo formos“, svarbą T. Vrublevskio biografijoje (Staliūnas D. Tado Vrublevskio politinės minties bruožai // Ten pat. – P. 13–36). J. Marcinkevičiui rūpėjo parodyti T. Vrublevskio sąsajas su to meto Vilniaus lietuvių bendruomene, ypač Lietuvių mokslo draugija (Marcinkevičius J. Tado Vrublevskio ryšiai su lietuvių visuomenės veikėjais // Ten pat. – P. 45). S. Jegelevičius atskleidė iki tol mažai aptartus T. Vrublevskio nuopelnus Lietuvos archyvistikai (Jegelevičius S. Tado Vrublevskio požiūris į Lietuvos kultūros paveldo apsaugą // Ten pat. – P. 58–62).

Kitaip tariant, knyga susideda tarsi iš dviejų dalių – T. Vrublevskiui skirto straipsnių rinkinio ir bibliografinės rodyklės. Šį dvinarį leidinio pobūdį perteikia ir paantraštė: „Mintys ir darbai“. Paprastai bibliografinėms rodyklėms tokie užvardai nebūdingi. Netipiškas ir toks gausus įvadinių straipsnių kiekis. Bet ir T. Vrublevskio asmenybė išskirtinė. Vienintelis priekaištas, kad šie tekstai ne nauji, publikuoti dar 1996–2004 m. Tiesa, „peržiūrėti ir papildyti“ (Kisielienė B. Pratarmė. – P. 7).

Šiaip ar taip, tokie leidiniai visada puiki proga susimąstyti. Pavyzdžiui, klausti, kodėl T. Vrublevskio asmenybė iki šiol nesulaukė solidžios monografijos. Minėtasis D. Staliūno straipsnis, kurį galima drąsiai pavadinti studija, – tvirtas pamatas puikiai monografijai. Juolab kad ir rankraštinės medžiagos T. Vrublevskio gyvenimo rekonstrukcijai daug, ir beveik visa ji saugoma paties advokato įsteigtoje bibliotekoje. T. Vrublevskio vardu pavadintas net ir vienas iš bibliotekos rankraščių fondų (f. 155). Reikšmingi asmeniniai dokumentai saugomi ir kitose bibliotekos rankraščių sankaupose: „Autografų kolekcijoje“ (f. 7), „Bendrajame fonde“ (f. 9), „Mokslų akademijos archyve“ (f. 75). Savo ir savo šeimos dokumentinio paveldo išsaugojimu pasirūpino pats T. Vrublevskis. Ir tai nėra jau toks dažnas reiškinys. Visa ši medžiaga gali atverti – ir jau atveria – tikrai unikalius klodus.

Švenčiant bibliotekos šimtmetį ir man teko kiek atidžiau pažvelgti į T. Vrublevskio asmenybę, tiksliau – į jo pradžių pradžią. Mano tyrimo išeities pozicija buvo advokato motina Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė, ypač jos diaristinis ir epistolinis paveldas (žr.: Griškaitė R. Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830-10-05– 1886-12-23) dienoraščiai (1850-08-05– 1886-09) // Archivum Lithuanicum. – T. 14. – P. 227–308). Mane domino moteris, kuriai buvo lemta tapti dviejų iškilių sūnų motina. Sakydama „dviejų“ turiu omenyje ir jaunesnįjį T. Vrublevskio brolį – biochemiką ir... anarchizmo teoretiką Augustiną Vrublevskį (Augustyn Anicety Wróblewski, 1866–po 1913). Mano pačios nuostabai egodokumentinis E. Beniovskytės-Vrublevskienės palikimas išryškino ir dar vieną svarbų veiksnį tiek jos pačios, tiek jos sūnų biografijoje. Turiu omenyje E. Beniovskytės-Vrublevskienės tėvą Baltramiejų Beniovskį (Bartłomiej Beniowski, ~1800–1867). Asmenį, palikusį ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Didžiosios Britanijos istorijoje.

Marksistinė istoriografija buvo labai linkusi sureikšminti T. Vrublevskio dėdės, 1863–1864 m. sukilimo dalyvio, Paryžiaus Komunos generolo Valerijono Vrublevskio (Walery Antoni Wróblewski, 1836–1908) įtaką T. Vrublevskio asmenybės formavimuisi. Greta V. Vrublevskio visada buvo minimas ir advokato tėvas Eustachijus Vrublevskis (Eustachy Edward Wróblewski, 1826–1891), taip pat jaunystėje garsėjęs maištinga siela, patyręs tremtį, iki gyvenimo galo buvęs policijos priežiūroje. Ir tik kaip „trečias pagal svarbą“ šioje gretoje buvo minimas senelis, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis B. Beniovskis. Tačiau E. Beniovskytės-Vrublevskienės rankraščiai tarsi viską apvertė aukštyn kojomis, arba atvirkščiai – tarsi viską sustatė į savas vietas. Bent jau man šiandien atrodo, kad tiesiausias kelias į T. ir A. Vrublevskių pasaulėžiūrą yra „kelias per Beniovskį“.

B. Beniovskio asmenybė buvo didžiausias pastarųjų metų atradimas, nes visada kolekcionavau XIX a. keistuolius, ypač tuos, kurie mokėsi Vilniaus universitete. B. Beniovskis jame mokėsi. Šios asmenybės spalvų gama tiesiog pribloškė. Adomo Mickevičiaus bendraamžis, Vilniaus universiteto Medicinos skyriaus absolventas, taigi ir puikus medikas, savo karjerą pradėjęs kaip karo gydytojas. Vėliau Rusijos armijos dezertyras, sukilėlis, karininkas, karinį išsilavinimą gavęs Paryžiaus karo mokykloje, emigrantas, politikas, diplomatas, anarchistas, palaikęs ryšius su airių radikalais (tarp jų ir su garsiuoju Danieliu O’Connelliu). Keistuolis ir ekscentrikas – nes gyvendamas emigracijoje, Londone, visada toje pačioje vietoje, kur ir mirė 1867 m., Kovent Gardene, 8 Bow Street, duonai ir ne tik duonai – nes Anglijos darbininkams leido nemokamą laikraštį, nusivylęs gydytojo profesija, užsidirbdavo... siūdamas batelius aukštuomenės damoms. Tačiau „Gydytojas Kurpius“ buvo ir mokslo žmogus, aplinkinius stebinęs ne tik dvylikos užsienio kalbų mokėjimu, ne tik pasisakęs už anglų kalbos ortografijos reformą (nežinau nė vieno Vilniaus universiteto auklėtinio, tarusio savo žodį toje anuomet populiarioje diskusijoje), rengęs anglų kalbos žodynus, ne tik nuodugniai išmanęs visus gamtos mokslus, bet ir stebinęs fenomenalia atmintimi. Ne vienus metus garsėjęs savo „Atminties pamokomis“, savo mokymą dėstęs ir Brailio raštu, kol vėl visa galva pasinėrė į naują idėją – patobulinti poligrafijos techniką. Būta ir dar kitų pikantiškų šio neeilinių gebėjimų žmogaus biografijos smulkmenų. B. Beniovskio gyvenimas ir darbai dar laukia tyrimų. Bet dabar mums svarbu bent jau suvokti, kad tai žmogus, turėjęs tiesioginį – ne tik kraujo, bet ir dvasinį – ryšį su T. Vrublevskiu.

Po B. Beniovskio mirties duktė į Vilnių parvežė ne tik jo išleistas knygas (smagu, kad jas Vrublevskių bibliotekoje galima paimti į rankas ir šiandien), ne tik rankraščiuose likusią kūrybą, ne tik asmeninius dokumentus, nuotraukas, vizitines korteles, bet ir ritualinius masonikos daiktus. Masonybė B. Beniovskio, kaip ir T. Vrublevskio, gyvenime buvo svarbi. Net ir vėlesnės kartos B. Beniovskį vadino „masonu majoru B. Beniovskiu“. Visai realu, kad pirmas prisilietimas prie senelio rankraščių ir jo Londono ložių daiktų (vienas iš jų – masoniška meistro prijuostė – šiandien saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje) turėjo įtakos ir T. Vrublevskio pasaulėžiūrai, ir jo laikysenai. Netgi drįsčiau kalbėti apie B. Beniovskio kultą Vrublevskių šeimoje. Šį kultą palaikė jo duktė Emilija, jį palaikė ir jo vaikaičiai, ypač Tadas, kuris pirmą ir, regis, paskutinį kartą senelį pamatė 1864 m. Londone, toje pačioje rezidencijoje Kovent Gardene. Tadui tuomet buvo vos šešeri. Būdamas dvidešimt ketverių, tolimajame Jalutorovske, savo tremties vietoje, T. Vrublevskis svajos dar kada nors nuvykti į Londoną ir ieškoti medžiagos senelio biografijai (T. Vrublevskis. Laiškas E. ir E. Vrublevskiams. Jalutorovskas. 1882 m. gruodžio 16 d. // LMAVB RS. – F. 7. – B. 2045a. – L. 88v). „Nors mano kūnas atguls į karstą, aš nemirsiu – aš gyvensiu tavo vaikuose, vaikaičiuose ir provaikaičiuose, per juos padarysiu tai, ko man pačiam nebuvo lemta padaryti!“ – taip, jeigu tikėsime E. Beniovskytės-Vrublevskienės žodžiais (o jais netikėti neturime pagrindo), pasakęs dukrai B. Beniovskis per paskutinį jų susitikimą (cit. versta pagal: Griškaitė R. Emilijos Beniovskytės-Vrublevskienės (Emilia z Beniowskich Wróblewska, 1830-10-05–1886-12-23) dienoraščiai (1850-08-05–1886-09). – P. 245).

Šį epizodą iš T. Vrublevskio šeimos gyvenimo paminėjau neatsitiktinai. Panašiai galėčiau rašyti ir apie kitus šeimos narius, ir ne tik apie vyrus. Mokslas ir maištas. Tik iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai. Ir tas užkoduotas, bet motinos auklėjimu dar nuolat paryškinamas visuomeniškumas. Štai E. Beniovskytės priesakas tuomet vos dvejų metų sūnui Tadui: „Kentėk, sūnau mano, jau geriau kentėk dėl kitų ir už kitus, – ne tau snausti niekingoje ramybėje ir taip iššvaistyti savo gyvenimą!“ (E. Beniovskytė-Vrublevskienė. Dienoraštis sūnui T. Vrublevskiui, 1859–1886 // LMAVB RS. – F. 9. – B. 149. – L. 17v (Vilnius, 1860 m. birželio 11 d.).

D. Staliūnas straipsnyje labai „suasmenino“ T. Vrublevskio biografiją – gerąja prasme, nes užčiuopė esminį jo biografijos faktą – labai gilų ir emociškai stiprų ryšį su šeima. Dauguma mūsų XIX a. pabaigos didžiųjų – kad ir mūsų patriarchas J. Basanavičius – norėjo tik išsiveržti iš tėvų namų, iš jų kasdienio, dažniausiai valstietiško pasaulio, o T. Vrublevskis jautė nepaprastą ryšį su šeima ir atsakomybę būti Vrublevskiu. „Šeimą, – 1886 m. laiške tėvams rašė T. Vrublevskis, – suprantu ne tik kaip kraujo ryšį, bet kaip kažkokios didesnės visumos dalelę, kaip vieną kažkokios nepertraukiamos grandinės grandį. Šeima, sakyčiau, – tai tam tikras kultas...“ (T. Vrublevskis. Laiškas E. ir E. Vrublevskiams. Sankt Peterburgas. 1886 m. rugsėjo 8 d. // LMAVB RS. – F. 7. – B. 2046. – L. 46v). Jautėsi įsipareigojęs savo protėviams, sakėsi esąs „supančiotas praeities pančiais“, esąs žmogus, kuriam labai svarbi vakardiena: „Jaučiau, kad esu kūnas ir kraujas mano protėvių, jų gyvenimas, jų mintys – tai mano gyvenimo pagrindas, tai kertinis mano žiūros į pasaulį akmuo“ (ten pat). Šio giliai įsisąmoninto ryšio, šios didelės atsakomybės išraiška – ir tėvų vardai, įamžinti Bibliotekos pavadinime.

Šiame kontekste visai kitaip galima skaityti T. Vrublevskio laiškus, jo tekstus, svarstyti apie jo laikyseną, pagaliau gyvenseną. Galbūt net ir aiškinti garsiąją jo ištarmę, kad niekada nebuvo jaunas, kad niekada neturėjo jaunystės be rūpesčių, gyvos ir linksmos. Nors tokius žodžius galėjo iššaukti ir visai kitos, „labiau apčiuopiamos“ priežastys. Vrublevskių namai nebuvo apgaubti tik intelektine viršbuitine aura. Neatskiriamas tų namų bruožas buvo ir nuolatinės netektys – ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų. Nors santuokoje E. ir E. Vrublevskiai susilaukė septynių vaikų – penkių sūnų ir dviejų dukterų, brandaus amžiaus sulaukė tik du: Tadas ir Augustinas. Sūnus Vladislovas mirė dar kūdikystėje, Zigmantas – nesulaukęs ir ketverių, Kazimieras – septyniolikos. Pastarasis iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Duktė Stanislava taip pat gyveno vos ketverius metus, šeimos numylėtinė Marija mirė būdama aštuoniolikos. Nuolatinės netektys ir komplikuoti T. Vrublevskio santykiai su broliu Augustinu. Vis progresuojanti šio liga ir mirtis – Augustino likimas toks panašus į Čiurlionio. Ir laikas beveik tas pats – Mikalojus Konstantinas mirė 1911 m., o Augustinas – apie 1913-uosius. Beveik ta pati – tik šį kartą turiu omenyje ne geografiją, o aplinką, ir vieta – Čiurlionis anapilin išėjo Pustelnike prie Varšuvos, A. Vrublevskis – panašioje įstaigoje prie Paryžiaus.

Protėvių šauksmas ir šeimos skausmas – du esminiai T. Vrublevskio biografijos faktoriai. Ir tik po to visa kita. Bet tai taip pat tik asmeninės mano refleksijos. Nes kiekvienas tyrėjas turi savo žiūros lauką. Bet kuriuo atveju T. Vrublevskis, kaip ir jo brolis A. Vrublevskis, dar tik laukia savo biografų.