Rytis Trimonis

1936.XI.18–2013.IV.27

 

Balandžio 27 dieną, eidamas septyniasdešimt septintuosius metus, Vilniuje mirė Rytis Trimonis – literatūros kritikas, literatūrologas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1982 m.

R. Trimonis gimė 1936 m. lapkričio 18 dieną Kaune. 1959 m. jis baigė Vilniaus universitetą, kuriame įgijo filologo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Dirbo Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje, nuo 1974 m. dėstė Vilniaus universitete.

R. Trimonio kritikos dėmesio centre buvo sovietinio laikotarpio poezija. Savo tyrinėjimus, kritikos straipsnius ir recenzijas jis nuolat skelbė to meto kultūrinėje ir visuomeninėje spaudoje, išleido studijas „Atakuojančio laiko lyrika: pokario metų tarybinės lietuvių lyrikos raida (1945–1954)“ (1976) ir „Žmogus ir epocha poezijoje“ (1981) bei monografiją „Vladas Grybas“ (1989), sudarė Vlado Grybo rinktinę „Išeinu su saule“ (1977), straipsnių rinkinį „Vytautas Montvila literatūros moksle ir kritikoje“ (1982), „Lietuvių tarybinės poezijos antologiją“ rusų kalba (1980).

R. Trimonis iš rusų kalbos išvertė Francesco Antonellio, Virginijos Andrews, Jameso Chase’o romanų, taip pat Lietuvos valstybinio žydų muziejaus leidinį „Vilniaus getas: kalinių sąrašai“ (1996–1998).

Su Ryčiu Trimoniu atsisveikinta balandžio 30 dieną Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjunga


 

 

Bronius Mackevičius

1929.III.20–2013.V.10

 

Eidamas aštuoniasdešimt penktuosius metus mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys poetas Bronius Mackevičius.

Bronius Mackevičius gimė 1929 m. kovo 20 d. Paąžuolės kaime (Varėnos r.). 1942–1949 m. mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1947–1949 m. dirbo literatūriniu darbuotoju „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje, 1953–1956 m. – „Švyturio“ redakcijoje: iš pradžių literatūros darbuotoju, vėliau – skyriaus vedėju. 1960 m. baigė Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. 1961–1964 m. vadovavo „Pergalės“ žurnalo (dabar „Metai“) redakcijos skyriui.

Išleido dvylika eilėraščių knygų suaugusiems – „Rikiuotėje“ (1952), „Petys į petį“ (1956), „Neramūs paukščiai“ (1958), „Žygiais matuojame širdis“ (1968), „Palydėk mane, vėjau“ (1968), „Grįžtančios gervės“ (1973), „Čia ošia pušys“ (1975), „Užpustytos stotys“ (1978), „Šermukšnių skonis“ (1979), „Ilgesio medis“ (1983), „Aguonų žydėjimas“ (1990), „Ant krentančių lapų“ (1999), „Šnara nendrėse vėjas“ (2009); tris rinkinius vaikams – „Mano mašinos“ (1962), „Mūsų kariai“ (1962, 1972), „Žaliuoja eglutė“ (1965).

Bronius Mackevičius apdovanotas „Tiesos“, „Švyturio“, „Moters“, „Jaunimo gretų“ redakcijų premijomis, Vidaus reikalų ministerijos premija, 1979 m. jam paskirta Stasio Šimkaus premija už dainų tekstus.

Lietuvos rašytojų sąjunga


 

 

Vytautas Skripka

1943.V.20–2013.V.16

 

Lietuvos kūrėjų bendriją vėl ištiko skaudi netektis – eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje netikėtai mirė poetas Vytautas Skripka.

V. Skripka gimė 1943 m. gegužės 20 d. Laičiuose, Molėtų rajone. Mokėsi Alantos vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, dirbo miškininku. Vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo „Literatūroje ir mene“.

Pirmuosius eilėraščius spaudoje V. Skripka paskelbė 1960 m., o debiutinis poezijos rinkinys „Dangiškos eglės“ pasirodė 1969-aisiais. 1976 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Poetas parašė ir išleido daugiau nei dvidešimt eilėraščių knygų suaugusiems ir vaikams: „Jūros klėtys“ (1972), „Medžio mokyklėlė“ (1972), „Saulės obuolys“ (1975), „Balandžio rytas“ (1977), „Kantrybės medis“ (1977), „Giedras mano rūpestėlis“ (1979), „Žinia“ (1981), „Pavasario skudutis“ (1982), „Tėviškės langas“ (1984), „Žvaigždynų ratas“ (1985), „Pervaža“ (1985), „Žuvusių žvaigždės“ (1985), „Tėvų namai“ (1988), „Lenktas marių mėnulis“ (1988), „Koplytėlė šiaurėje“ (1990), „Nakties viduramžiai“ (1996), „Vigilijos“ (1997), „Rytas su senstančiu imperatoriumi“ (1998), „Vienas“ (2002), „Užmigo žemė“ (2002), „Ramu kaip prieš mirtį“ (2005), „Mažoji rinktinė“ (2007), „Birželio sodai“ (2008), „Dešimt metų“ (2010), „Nepareisiu“ (2011).

Už poezijos rinkinį „Vigilijos“ poetas buvo apdovanotas Pauliaus Širvio literatūrine premija (1997), o 2008 m. už eilėraščių knygą „Mažoji rinktinė“ jam buvo įteikta Antano Miškinio premija.

Ankstyvuosiuose Vytauto Skripkos rinkiniuose vyravo Rytų Aukštaitijos giedančių miškų, švedkapių tyloj dainuojančių bičių, sidabrinės beržo lingės metaforizuotas gamtovaizdis, persmelktas įstabumo lūkesčio. Vėlesniuose eilėraščiuose, kuriuose vis ryškesni tampa ir miestietiški Vilniaus motyvai, literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus teigimu, „kalbėjimo monotoniją išsklaidė užsimezgusi egzistencinė refleksija apie „netesėjusiųjų kartą“ ir žmogų „nugalėtu veidu“, atsirado vaizdo daugiasluoksniškumas, lyrinės potekstės įtampa, energingesni kompozicijos judesiai, grindžiami griežta ketureilio disciplina ir kontrastiškais deriniais, giminingais Henriko Radausko poetikai“.

Lietuvos rašytojų sąjunga


 

 

Kazys Paulauskas

1934.I.7–2013.VI.2

 

Lietuvos rašytojų bendrija patyrė dar vieną netektį – birželio 2 dieną, eidamas aštuoniasdešimtuosius metus Panevėžyje mirė prozininkas, vienas iš nedaugelio lietuvių fantastinės literatūros autorių, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1987 metų Kazys Paulauskas.

K. Paulauskas gimė 1934 m. sausio 7 d. Tauragėje. 1952 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė įgydamas anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją ir nuo 1956 m. mokytojavo įvairiose Panevėžio mokyklose, dėstė filosofiją KPI Panevėžio vakariniame fakultete.

Literatūrinį darbą pradėjęs 1965-aisiais, rašytojas išleido keliolika apysakų bei romanų ir knygų, skirtų jaunimui ir vaikams. Rašytojas debiutavo fantastine apysaka „Dorado“ (1971), vėliau išleido to paties žanro kūrinius „Argonautų laivas“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo mokslinės fantastikos romanas „Laukesos aitvaras“, mokslo populiarinimo knygos, įvairias istorines ir šiandienos moralės temas užgriebiantys kūriniai – apysaka „Akmenuotame Letos krante“, romanas „Bėgančioji ledo lytimi“, knygos „Bermudų trikampio paslaptys“, „Pasaulio paslaptys: faktai, kontaktai, katastrofos, prognozės, mįslės“ bei „NSO kasdienybė: įvykiai, pranešimai, hipotezės“, vėlesnieji romanai „Lėlytė“ (2004), „Ištikimybė S“ (2007), „Sibiro vagonų romanas“ (2009), „Kunigo Bronislovo kosminė odisėja“ (2011), „Kazanauskas (Casanova)“ (2013).

K. Paulauskas buvo vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų ir reikšmingiausių jos atstovų lietuvių literatūroje, šiame specifiniame žanre gebėjęs gyvu žodžiu perteikti ne tiktai įdomios aplinkos koloritą, bet ir gana originalius charakterius, psichologinę personažų paletę, vidinius asmenybės konfliktus. Paskutiniuosiuose romanuose, atsigręždamas į netolimą praeitį, kalbėjo ne tik apie to meto žmonėms tekusius išbandymus ir kančias, bet ir pasiaukojančią meilę, o vaizduodamas dabarties Lietuvos gyvenimą, reliatyvistinę herojų moralę, nevengė ir kritiškų spalvų.

Kolegų atmintyje Kazys Paulauskas išliks kaip tolerantiškas, supratingas žmogus ir kaip kuklus, bet savitas ir įdomus kūrėjas.

Lietuvos rašytojų sąjunga

 

 

im.gif