tekstai.lt

Autoritetai ir žvaigždės. Pokalbyje apie autoritetus mūsų literatūroje ir visuomenėje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis (1)


       Regimantas Tamošaitis.
Šiandien mūsų visuomenėje vis komplikuotesnė autoriteto sąvoka. Ji kelia įtarimą, joje esame linkę įžvelgti moralinę ar ideologinę prievartą, autoritetus kartais laikome pavojumi mūsų minties, žodžio ir veiksmo laisvei. Toks požiūris kartais paskatina anarchistines idėjas, visuomeninio nihilizmo nuostatas. Tačiau nėra jokio kultūrinio gyvenimo formų be vieno ar kito tipo autoritetų. Net ir radikaliausias anarchizmas gyvuoja remdamasis autoriteto idėja – ją griaudamas ir iškeldamas save. Autoritetus mes priimame arba pozityviai, laisvai juos pasirinkdami, arba juos neigdami, o savo neigimu tik patvirtiname autoriteto buvimo faktą. Yra ir dar vienas kelias – nekritiškas, vergiškas autoritetų pripažinimas, nes tokios figūros palengvina mūsų gyvenimą, pašalina sunkią atsakomybės ir laisvo pasirinkimo naštą. Tačiau šioje vietoje reikia kalbėti ne apie autoritetus, visada susijusius su laisva žmogaus valia, bet apie autoritarizmą.
       Be autoritetų žmogaus gyvenimas neįmanomas: autoriteto idėja yra vertybinis orientyras, socialinį gyvenimą struktūrinantis pagrindas, moralinis precedentas, gyvenimo pavyzdys ir dar daug kas. Autoriteto idėją žmogus įgyja jau kūdikystės ir vaikystės tarpsniuose, suvokdamas savo tėvus, kurie ir yra pirmas bet kokio autoriteto prototipas. Galime tėvus gerbti ir laikyti juos pavyzdžiu, galime juos neigti ir maištauti, bet jie visuomet liks savo vietoje, nes jie yra mūsų buvimo pagrindas ir priežastis. Tėvai mus gali slėgti, prievartauti savo reikšme, neigti mūsų laisvą valią, bet jie gali būti svarbiausia mūsų gyvenimo atrama, prieglobsčiu ir pavyzdžiu. Be jų buvimo neįmanomas nei teigimas, nei neigimas. O jie reikšmingi tuo, kad yra stiprūs ir turi gyvenimo patirties. Autoriteto esmė: išmintis ir poveikio galia. Tačiau perdėtas paklusnumas autoritetui – tėvų ar kokiam kitam – gali reikšti ir mūsų nebrandumą. Todėl ši sąvoka ir yra tokia paslanki, sunkiai apibrėžiama. Manyčiau, jog žmogus turi autoriteto instinktą, kylantį iš egzistencinio saugumo poreikio. Tik žmogui augant autoriteto reikšmė įgauna racionalias motyvacijas ir yra sąmoningai pasirenkama mūsų vertybinių orientacijų projekcija (absoliutus autoritetas, žinoma, yra Dievo idėja, taip pat susijusi su egzistenciniu saugumo ir psichologiniu komfortu, bet kai Dievas toli, mes kartais renkamės kokį nors žemiškesnį charizmatinį asmenį).
       Visuomenės normalus gyvenimas įmanomas tuomet, kai jame yra tvarka ir hierarchinė struktūra. Tokios gyvenimo formos garantuoja asmens stabilumą, saugumą, jo laisves, teises, saviraišką ir pan. Tačiau tvarka vienu metu yra ir kultūriškai įteisinta prievartos forma. Žmonių bendruomenei būtinos priežiūros ir kontroliavimo institucijos, kitaip tariant, valdžia. Tai ir yra visuomenės iškeltas, jai tarnaujantis ir galią turintis autoritetas. Tačiau jei valdžia atitrūksta nuo visuomeninės valios, jeigu ją ima uzurpuoti atskirų asmenų valia, siekianti savų tikslų, tokia valdžia tampa autoritarizmu.
       Kas šiandien yra Lietuvos visuomeninio gyvenimo autoritetai – sudėtingas klausimas. Tai priklauso nuo mūsų politinių ir idėjinių įsitikinimų, nuo žiniasklaidos formuojamų nuostatų, nuo stereotipų, pagaliau nuo mūsų požiūrio į valdžią, nuo noro būti prižiūrimam ir valdomam. Aišku tik viena – pirmiausia visuomeninio autoriteto esmė yra moraliniai principai, kita – kompetencijos ir įtakos galimybės, poveikio jėga. Apibendrinus: kompetentinga ir žinoma moralinė jėga. Bet į tokius žmones geriau žvelgti iš atstumo, nes jie mums yra tik projekcija, reikšmių perspektyva. Pernelyg priartėję, jie mus slegia.
       O kaip literatūroje? Juk visa jos istorija sudėliota iš autoritetų mozaikos. Tik kriterijai čia kyla ne iš moralinės, bet iš estetinės sferos. Čia svarbiausia yra kompetencija. Su estetine bei menine kompetencija šie autoritetai, be abejo, įgyja ir moralinę reikšmę. Nes jų kūriniai klausia apie žmogaus būtį ir aktualizuoja jos reikšmes, kurios galų gale vis tiek yra moralinės. Taigi literatūros autoritetai, iškilę savo talentu, estetinėmis kompetencijomis, yra savotiški žmonijos mokytojai, ir daugelis jų priartėja prie visuomeninio autoriteto reikšmės.
       Prisiminkime XX a. lietuvių literatūros istoriją: sovietiniais laikais iškiliesiems mūsų autoriams buvo užkrauta ir moralinio bei patriotinio autoriteto našta, kuri kartais deformuodavo literatūros pasaulio vertybes, supindama meniškumo ir idėjinio moralinio sąžiningumo kriterijus. Laisvos visuomenės sąlygomis šitas etinis autoriteto matmuo darosi nereikšmingas, ir ne vieno autoriaus palikimas reikalauja naujos interpretacijos. Beje, šiuo metu atsiranda keista tendencija rekonstruoti sovietiškai angažuotų autorių kūrinius, visiškai ignoruojant jų politinį balastą – kaip nebereikšmingą ir nepavojingą.
       Pamėginkim atsakyti, kas yra mūsų literatūros autoritetai ir kaip jie atsiranda mūsų pasirinkimo akiratyje? Ką mes patys iš šiuolaikinių autorių laikytume lietuvių literatūros autoritetais? Ką mes ne tik skaitome, bet dar ir gerbiame, ir kodėl? Kaip autoriteto kūrybos reikšmę siejame su jo asmeniu, ir ar ta sąsaja mums yra reikšminga? Ar autoritetus patys pasirenkame, ar jie yra kaip nors mums primetami? Ar jie apskritai reikalingi? Koks šiandien yra lietuvių literatūros autoriteto vaidmuo visuomenėje palyginti su praėjusio šimtmečio rašytojo reikšmėmis? Kiek šiandien rašytojas turi vadinamosios dvasinio poveikio galios ir kiek tai naudinga literatūrai bei kultūrai?
       Jeigu autoritetai susiję su galia ir tam tikra valdžia, tarp jų turi susiklostyti galių santykiai – vienokia ar kitokia konkurencija. Ar pastebime kovos dėl „įtakos zonų“ požymius mūsų literatūriniame gyvenime? Ar autoriai gali egzistuoti šiaip sau, autonomiškai, kaip savaiminės substancijos?
       Kuo skiriasi mūsų pasirinkti autoritetai nuo populiariųjų, kuriuos iškelia žiniasklaida, leidyklų reklama, ir kurie yra įteigiami paprastam masiniam skaitytojui kaip kultūrinė jėga? Prisiminkime geriausių autorių rinkimo akcijas ir panašius dalykus. Juk, tarkim, Herkus Kunčius yra neabejotinas, visiems žinomas mūsų literatūros autoritetas, masiškai tiražuojamas vardas, bet jei suskaičiuotume, kiek žmonių iš tiesų skaito jo kūrinius?.. Kiek juos suvokia ir laisvai pasirenka autoriaus estetinę programą kaip visuotinai reikšmingą ir asmeniškai svarbią? Taigi ar mums reikia autoritetų, ar jų yra ir kokie jie yra?

       Viktorija Daujotytė. Regimantas Tamošaitis padarė gerą įvadą į autoriteto temą ir jos idėją; autoritetas yra tas, kas turi galią mus veikti, stiprumu saugoti, suteikti saugumo jausmą. Santykiai su tėvais yra pirmasis mūsų išbandymas autoritetu. Galvoju, kad maždaug iki aštuoniolikos dvidešimties metų tėvų ir vaikų santykiai priklauso nuo tėvų, nuo jų sugebėjimo naudotis autoritetu, bet juo nepiktnaudžiauti. Vėliau santykiai (pasitikėjimas, artimumas) priklauso nuo vaikų, nes jie vis daugiau įgyja galios, o tėvai sensta ir silpsta. Ir iš tokių paprastų dalykų matyti, kad autoritetas susijęs su galia. Tik galia galiai nelygi. Stipriausiai, nežinomais būdais veikia prigimtinė galia – tikroji autoriteto substancija. Tokių žmonių sutinkame savo gyvenime, taip pat ir savo literatūros klasikoje. Tai žinantys, daugiau suvokiantys, sugebantys elgtis su žmonėmis, su jais apsieiti. Kiekvieno kolektyvo, didesnio ar mažesnio, padėtis priklauso nuo vadovo – ar jis gali būti autoritetas, tinkamai elgtis, spręsti, įdėmiai žiūrėti ir matyti – ne tik šią dieną, bet ir rytojų.
       Autoritetė moteris Vaižganto „Nebylyje“ – Dėdienė: jos „buvimo švieselė, lyg angelas sargas būtų sapny aplankęs“; „namie tad jos klausyta kaip tikro bitino, o kaime gerbta kaip tikras viršila“, – vaižgantiškai pasakyta. Autoritetas pripažįstamas laisvai, tai ir yra pagrindinė jo savybė. Negalima priversti ką nors gerbti, bet garbinti – galima.
       Jaunas žmogus negali bręsti neišbandydamas savęs pasipriešinimu galiai. Kartais jis gali būti lemtingas. Prisiminsiu mažą epizodą iš savo patirties. Mano amžinatilsį tėvas pagal savo šeimos tradiciją, greičiausiai ėjusią iš kartos į kartą, buvo autoritaras, jo žodis turėjo būti paskutinis. Tai buvo ir vyriškumo, itin sunkios, dramatiškos karo ir pokario laiko patirties, argumentas. Vyras turi viską pakelti, visus sunkumus, nesiskųsti, už viską atsakyti, bet už tai turi turėti valdžią – bent jau šeimoje. Buvo rugpjūtis – mudvi su mama išėjom uogauti aviečių, nuklydom miškais toli, nusprendėm užeiti į Užgirius, mamos gimtinę, kur tebebuvo babūnėlė, tetos. Užsibuvom, parėjom naktį. Ir radom iš vidaus uždarytas duris – atseit, kur valkiojatės, ir dar man nesakiusios? Mama pradėjo verkti, o aš atsidariau langą ir atsisėdusi ant palangės tėvui viską gana griežtai išsakiau. Labiausiai gyniau mamą, ji man visada atrodė silpnesnė (tėvo neturiu jau daugiau kaip dvidešimt metų, o mama tebegyvena...). Mamai atrodė, kad taip prieš tėvą kalbėti negalima, barė mane, abudu išvien. Paskui galvojau – lyg ir nebėr man kaip pasilikti, tiek visko prišnekėjau. Ką čia dabar daryti? Bet rytą tėvas tyliai įėjo į kambarėlį, kur miegojau, pastovėjo, pataisė antklodę, paglostė. Apsimečiau, kad miegu. Toliau elgėmės lyg nieko nebūtų buvę. Dėkinga tėvui už šią pamoką – buvo neteisus, bet kažkaip suprato mane, stengėsi situaciją išlyginti. Niekad jos nepriminė. Jo autoritetas man sustiprėjo.
       Gal ir ši patirtis padeda man suvokti autoritetą, autoriteto prigimtį. Autoritetai yra savaiminiai ir primestiniai. Savaiminiai, kai galia žmonėms kartu su meile iš prigimties. Primestinius autoritetus kuria labai stiprios technologijos. Prieš jas sunku atsilaikyti. Visada kas nors užima galios turėtojo vietą. Kita vertus, kuo bendruomenė silpnesnė, kuo labiau įbauginta, tuo galios turėtojas yra svarbesnis, naudojasi privalomo gerbimo, gal tiksliau – garbinimo, privilegijomis. Mačiau šiuos „autoritetus“ – rajkomų sekretorius, o ypač kolchozų pirmininkus. Ne visi jie buvo kvaili, dalis protingų ir ūkiškų žmonių, bent koks savarankiškesnis žodis būtų gal ir jiems patiems padėjęs. Bet tai buvo reta, nors buvo. Buvo drįstančių. Ir tai brandino.
       Į autoritetus pretenduojančių „vadukų“ pakankamai turime ir dabar. Beveik taisyklė, kad prigimtinių galimybių autoritetiškai veikti turintis žmogus, tomis galiomis viešai nesinaudoja, dargi jas slepia. Sukrėtė neskelbti atsiminimai apie akademiką Vladimirą Toporovą: jis kalbėdavosi su žmogum atsitraukęs, vengė ilgiau žiūrėti į akis, buvo atsargus; pasakojusiojo nuomone, šis ypatingų gabumų žmogus žinojęs ar bent jautęs, kad veikia žmogų, įteigia savo valią.

       R. T. Taigi autoritetas mums, be abejonių, yra būtinas. Ir, kaip aiškėja, autoriteto idėja auga kartu su mūsų gyvenimu, ji yra mūsų patirties, net mūsų asmenybės dalis. Kodėl tada kalbame apie autoriteto krizę? Ar galėtume įsivaizduoti žmogų ir visuomenę be autoritetų, be iškilių ir gerbiamų asmenybių?

       Arvydas Šliogeris: Jei žmogus nėra visiškai bukas ir tamsus, tai be autoriteto jis apskritai negali gyventi. Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima augti ir bręsti be autoriteto. Jau nekalbant apie tai, kad tokia žmogaus raida natūrali, jau vaikeliui autoritetas bus tėvas, mama, dar kas nors. O kai žmogus pasiekia rimtesnę brandą ir išeina už šeimos ribų, jis atranda naujus autoritetus. Sprendžiu ir pagal save. Kiek gyvenu, visą laiką turėjau kokius nors autoritetus. Alternatyva gali būti tik viena: arba tavo autoritetas yra šalia, arba jis kažkur „už horizonto“ – iš knygų, koks nors autorius, teorijų kūrėjas ar dar kas nors. Tarp tokių autoritetų skirtumas didelis. Mano karta labai stokojo šitų „gyvų“, šalia esančių autoritetų. Kiek jų buvo mano gyvenime, galėčiau suskaičiuoti gal du tris. Tarkim, profesorius Eugenijus Meškauskas... Na, bet kadangi tų „gyvų“ autoritetų nebuvo tiek daug, jie buvo nesunkiai kompensuojami pasikviečiant anuos, iš už „horizonto“. Kiek prisimenu savo gyvenimą, kai pradėjau skaityti nuo penkerių metų, tai atsirado autoritetai ir jie buvo visą laiką šalia – iki pat dabar. Nors jau žmogus, atrodo, esi senas, ir tų autoritetų lyg nereikia, bet jie vis tiek yra, bet yra kažkaip kitaip – jie tampa tavo draugais. Dabar tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be antikos graikų – be Sokrato, Platono, Tukidido, Tacito, Plutarcho, Epameinondo, be Williamo Faulknerio, be Marcelio Prousto. Sunku būtų gyventi be didžiųjų. Ir aš esu labai laimingas, kad man pavyko – mano tėvas buvo klasikinės filologijos specialistas, ir nuo pat vaikystės aš mokiausi skaityti iš Homero. Bet svarbiausias mano atradimas buvo Plutarchas, kuris ir dabar man likęs stalo knyga. Kai juokaudamas sakau, kad nusivyliau visa žmonija – tos nuotaikos užeina ir vėl praeina, – tada pasiimu Plutarchą. Ten turiu keletą biografijų, kurios mane visą laiką gaivina. Cezaris, Aleksandras, Sertorijus, Periklis, Aristidas, Epameinondas, Solonas – koks dešimtukas nuostabių gyvenimų. Spręsdamas pagal savo patyrimą sakau: dėkui Dievui, kad yra Plutarchas. Jis buvo svarbus ir sovietiniais laikais, ir augant mūsų visuomenei, o ir dabartinis gyvenimas ne kažin kuo skiriasi nuo buvusio. Kur aš suradau savo gyvenimo orientyrus? Kaip atradau tas lemtingas perskyras – kas yra bloga, kas gera; kas yra drąsus, kas yra bailys, ką verta gerbti, o kas yra niekšas, kas laisvas, kas – vergas? Visas išmanymas ateina iš Plutarcho. Ir daugelį metų jis man padeda. Taigi jeigu trūksta šalia esančių „gyvų“ autoritetų, tai literatūriniai ar istoriniai autoritetai bendrauja su mumis per knygą. O jau kalbant apie filosofiją – čia autoritetų yra tiek, kad neaprėpsi. Autoritetų neigimo ideologija eina iš Europos, iš romantikų laikų: štai mes viską pradėsim nuo nieko, pastatysim naują pasaulį, nugriausim visus stabus... Šitą neigimo patetiką sustiprino sovietinė ideologija, skelbusi, kad iki mūsų buvo vien tamsybės, taigi „nuvalom visą lentą“ ir darome viską iš naujo. Bet toks užmojis – beviltiškas. Pats vienas ką nors spręsti ar daryti, niekuo nepasiremdamas, išvis negali. Savo paskutinėje knygoje šią mintį nusakiau taip: tai knyga, sudaryta vien tik iš įtakų, suvoktų arba nesuvoktų. Jei kažką krusteli iš savęs, tai visada būna tik mikroskopinis žiupsnelis. O kas yra įtakos? Autoritetai. Be jokios abejonės, įtakas daro žmonės, kurie yra artimi. Knygoje gali įskaityti tik save, atrasti tik tai, kas tau artima, kad ir ką tu skaitytum. Kalbant apie kuriančius žmones – dailininkus, rašytojus, filosofus ar net matematikus – sunku įsivaizduoti, kad jie kaip nors galėtų išsiversti be jokių autoritetų. Be jų jokia kūryba absoliučiai neįmanoma. Per autoriteto sąvoką galima pasvarstyti ir apie visuomeninę žmogaus prigimtį. Kai noriu pasityčioti iš Karlo Marxo, tai visada cituoju jo mintį, klausdamas studentų: na, kas jūs esate, kaip manote? Skruzdėlė yra skruzdėlyno santykių visuma, o žmogus – visuomeninių santykių visuma. Tačiau tik per autoritetus, per tuos žmones, kurie tau yra pavyzdys, ateina visuomeninė sąmonė gerąja prasme, – jie tau padeda suvokti, kad tu pats vienas esi niekas, kad vienas ničnieko negali. Būk kad ir genijų genijus – vienas esi niekas. Tai – fundamentali tiesa. Neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip.

       R. T. Kyla mintis, kad autoritetai ypač svarbūs tiems žmonėms, kurie ir patys yra potencialūs autoritetai: kūrybingi, reikšmingi visuomenei... O daugelis, matyt, autoritetus gauna kaip kokį paveldą, priima juos inertiškai, nejausdami giminystės ir be laisvos valios. Todėl kartais toks primestas autoriteto svoris tampa autoritariniu svoriu, ir kyla noras juo nusikratyti, maištauti. Tada ir prasiveržia įtūžis prieš tautos įžymybes, menininkų, poetų ar kitų asmenybių plūdimas. Prisimenu Justino Marcinkevičiaus užsipuolimą. Aš jo negarbinu, iki studijų universitete poeto kūrybą mažai ir težinojau (labiau rūpėjo dailininkai ir filosofai, bet šiaip buvau laukinis kaimietis), todėl jis man yra visiškai laisvai pasirinktas autorius. Kiek noriu – gerbiu, kiek noriu – kritikuoju. Bet jis lieka ir liks man autoritetu. Tendencingas autoriteto griovimas yra cinizmo ir nihilizmo apraiška. Buvau tada pradėjęs kažką rašyti prieš tuos silpnapročius kritikus, bet pajutau, kad tai – nešvarus reikalas, nėra ko purvintis. Su pelke nepasiginčysi. Autoritetai išliks ir be užtarimo.

       Vytautas Rubavičius. Kai augame, bręstame, išsikeliame sau kokius nors gyvenimo tikslus – kūrybinius, pajuntame savy glūdinčias kažkokias galias – kad ir kalbėjimo, ištaros ar nuostabos galią, – atsiranda tie, kurių galias imi atpažinti ir kurie tomis galiomis ima tave veikti. Su jais, jų kūriniais bei gyvenimo nuotrupomis, kuriose glūdi tau nelabai suvokiami slėpiniai, nejučiomis palygini savo ištarmes, išgyvenimus, o vėliau ir gyvenimo vingius bei klausinius. Skolinies, nugvelbi kitų gyvenimiškas patirtis, jos tampa tavo savastim. Kas yra skaitančiam žmogui literatūra? Juk mes išaugome iš literatūros, iš knygų, iš kitų gyvenimų, kupinų laisvės, meilės, nevilties ir poezijos. Tai galimybė susitapatinti ir tapti visai kitu – išgyventi įvairiausius gyvenimus ir gyventi su tomis patirtimis. Pabuvoji įvairiuose kailiuose, pažįsti nuodėmės saldybę ir siaubą. Tie išgyvenimai brandina tavo savivaizdį. Visa tai pereina į tave ir kartu išlieka kaip nepasiekiami siekiniai, įtvirtinantys aukščio nuovoką. Siekinys iš aukštybės. Aukštybės įtemptas pavyzdys. Pats pasijunti esąs pasakojimas, kuriame veriasi aukštybė, nužymėdama ir bedugnę. Literatūra mūsų gyvenimą kreipia aukštyn, primena aukštybės ir bedugnės sąryšį, kurį mums lemta pakelti, ir šitaip leidžia mums įveikti kasdienybės plokštėjimą.

       A. Š. Pakomentuosiu, nes čia iškilo labai graži mintis apie aukštį: būtent autoritetas žmogaus gyvenimui duoda vertikalųjį matmenį, be kurio, anot Dostojevskio, aš būčiau tik drebanti drebučių krūvelė.

       V. R. Per autoritetus visuomenė mums teikia daug svarbių dalykų, palaikančių jos sanglaudą. Tačiau autoritetas paskatina savivoką. Jis akina atsakyti, vadinasi, prasitarti. Pokalbio varžytynėse randasi aš. Apsisprendimas būti savim – tai jau iš manęs kylantis atsakas. Dvilypis, prieštaringas autoriteto ir laisvos saviraiškos santykis pažymėtas žodžiu pašaukimas. Kūrybingu laikomas pašaukimą turintis žmogus, o laisva kūrybinė raiška kyla iš pašaukimo. Negali išmokti būti poetu ar filosofu, jei neturi tam pašaukimo. Tačiau tas žodis reiškia ir pašaukimą – esi kažkieno pašauktas. Tau lemta būti pašauktam. Esama aukštesnės, tave pašaukiančios galios. Autoritetui būdinga tos galios, sakyčiau, atšvaitas.

       A. Š. Taip, autoritetas dažnai suprantamas kaip koks stabas. Tai lyg kokia statula ar ikona, kuriai reikia melstis. Bet man autoritetai visuomet buvo dialogo partneriai. Jie visą laiką padeda nepasiklysti ir likti kelyje į rūpimą dalyką. Iš pradžių kalbi jų kalba – jeigu tai yra kalbos žmonės – paskui neišvengiamai atsiranda ir sava kalba, bet išlieka tęstinumas. Kad ir rašydamas paskutinę savo knygą, galvojau, štai rašau neutraliai, savo kalba. Nieko panašaus! Štai čia kalbiesi su Herakleitu, čia su M. Heideggeriu, su Jacques'u Derrida, Gillesu Deleuze'u, su Immanueliu Kantu – jie visą laiką dalyvauja kaip dialogo partneriai ir aktyvina mintį. Štai čia ir yra autoriteto unikalumas ir reikšmė. O jeigu autoritetą suvokiame kaip stabą, tuomet geriau jo išvis nebūtų.

       V. R. Stabo ir autoriteto skirtumas yra esminis. Autoritetas yra patraukiantis pavyzdys. Tu matai galingą kūrybinės minties proveržį ir žinai, kad ne tavo jėgoms su juo susilyginti. Galima mokytis, gauti kūrybai paskatų, kurios keičia tavo mąstymo bei suvokimo pobūdį. Anksčiau tas pačias knygas skaitei vienaip, bet po kelerių metų staiga matai, kad jau supranti jas kitaip. Ir galvoji – iš kur tas kitoks perskaitymas? Man literatūros istoriją padėjo suvokti pritrenkianti Thomaso Stearnso Elioto frazė: kiekvienas naujas literatūros kūrinys pakeičia literatūros istoriją. Jis pakeičia ne tik istoriją, bet ir dabarties suvokimą. Grįšiu prie stabo ir stabiškumo. Su kuo susijęs stabiškumas? Kodėl autoritetas gali būti stabu? Man rodos, kad visiems autoritetams būdinga tam tikras stabiškumas. Autoritetas nurodo tam tikrą santykį – pavaldumą. Ne tiesioginio paklusimo, bet iš nelygybės plaukiantį pavaldumą. Jis aukščiau, o tu esi tas, kuris mokosi ir suvokia autoritetą kaip pavyzdį, jaučia jį kaip autoritetingą galią. Šitas dalykas labai svarbus. Gali autoritetui atsiduoti ir savo valia, ir nevalingai – kaip valdžiai. Vienaip atsiduodi paklusdamas ideologiniam santykiui, kitaip – suvokdamas mintį, kūrybos užmojį, kuriam tu niekaip neprilygsi. Na, neprilygsi, tarkim, Marceliui Proustui, jis yra didesnis. Todėl jo didybę puikiai suvoki, ją pripažįsti ir kartu iš jos mokaisi. M. Proustas valdo tave neužvaldydamas, netgi išlaisvindamas – nuo egoizmo, nuo siauraprotiškumo, nuo paiko genijiškumo. Autoritetas ir valdo išlaisvindamas, pakylėdamas, sakyčiau, paneigdamas savo prigimtinę stabiškumo nuodėmę. Tačiau koks yra valdžios autoritetas? Ar valdžia yra autoritetas? Valdžia yra galia, kuriai žmonės linkę teikti autoritetingumo reikšmę, nes šitaip jie pateisina savo paklusnumą. Juk vienaip ar kitaip paklūstama net padugnių valdžiai. Autoriteto santykis su valdžia – painus. Valdžiai reikia autoriteto priedangos, tad autoritetas gundomas valdžios teikiamomis galimybėmis paveikti žmones bei įvykius. Tokiu būdu autoritetas virsta valdžios autoritetu, o pats valdžios pobūdis nuo jo niekaip nepriklauso. Manyčiau, jog visoms visuomenėms reikia tokių autoritetų, kurių valdžia nepriklauso nuo politinės valdžios. Tai – moraliniai, doroviniai, intelektualiniai, kūrybiniai autoritetai, kurie gali sukaupti daugiau galių, nei jų gauna politikos veikėjai. Tačiau visuomenės santykių laukui būdinga nepaliaujama kova dėl valdžios, o gryna politinė galia nepakenčia kitokių galių. Politinei galiai reikalingi tik jos sugundyti ir ją palaikantys autoritetai. Pats demokratiškumo principas ir demokratinė visuomenė nepalaiko autoriteto „vertikalės“. Jai svarbiau lygybė, plokštuma, bet ne hierarchija. Ypač nekenčiama yra ne iš politinės galios kylantis ir nuo jos nepriklausomas poveikis žmonėms. Jeigu visi yra lygūs, tai ir nereikia jokio aukštesnio autoriteto, kurio juk neįmanoma jokiuose rinkimuose išrinkti. Tad autoritetų lyg ir geidžiama, tačiau tokių, kurie būtų prijaukinti, sugundyti, tarsi mums neprivalomi. Reikalingi plokštumos autoritetai. Dar geriau – užkulisių. Tik jokiu būdu ne dorovinių, kūrybinių, intelektualinių autoritetų ar mokytojų. Mūsų visuomenėje mokytojo autoriteto nuvertinimas – tai politinės valdžios nuostatos naikinti nepolitinį autoritetiškumą, sykiu ir laisvos asmenybinės savikūros galimybes išdava. Šiandien mokytojas yra tik paniekintas valdžios malonės prašytojas ir švietimo paslaugų teikėjas. Koks autoritetas gali būti paslaugų teikėjas? Prisiminkime karštuosius 1989–1990 metus. Juk tie, kurie turėjo šiokį tokį autoritetą, – kaip kūrėjai, asmenybės, nepriklausomybei pasiryžę žmonės, – iš politikos po kurio laiko buvo ištrenkti, kai kurie dar ir apdergti. Nes šalia jų, sukaupusių autoritetą, pelniusių žmonių pasitikėjimą visi politikai, ypač naujieji, jautėsi maži ir nereikšmingi, tiesiog nykštukai. Autoritetas yra matas. Kai tokį autoritetą išstumi iš politinio lauko, tai iš nykštuko daraisi svarbus, didelis, stiprus politikos veikėjas. Tad šiandien turime gausybę politikos veikėjų, tačiau neturime politikos autoritetų. Taigi kuo mažiau autoritetų, tuo daugiau politikos, tuo daugiau galimybių susikurti savo reikšmę.

       A. Š. Pratęsiu tavo mintį. Taip, viena didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų nelaimių aš laikau būtent autoriteto krizę. Kas čia atsitiko – reikėtų analizuoti nuobodžiai ir ilgai. Bet faktas yra aiškus. Dar prieš kokį trisdešimt keturiasdešimt metų autoriteto principas buvo lyg ir savaime suprantamas – ir su jo blogomis, ir su geromis reikšmėmis. O dabar yra pasikeitęs vienas fundamentalus dalykas: visuomenei svarbus darosi nebe autoritetas, o žvaigždė. Autoriteto principą šiandien išstumia žvaigždės principas. Tai yra absoliučiai skirtingi dalykai. Jie neturi nieko bendra, aš drįsčiau netgi sakyti, kad tai yra priešingi dalykai. Žvaigždė pakeičia autoritetą, bet koks tas pakeitimas baisus! Juk žvaigždės jau yra stabai. Mokytis iš žvaigždžių negalima iš principo. Kaip jau esu sakęs vienoje TV laidoje, žvaigžde gali būti tik vidutinybė. Ir kuo vidutiniškesnis žmogus, tuo jis tinkamesnis žvaigždės vaidmeniui. Juk žvaigždė pagal apibrėžimą turi patikti milijonams. O milijonams gali patikti tik tas, kuris panašus į juos. Autoritetai buvo vienaip ar kitaip išskirtiniai žmonės, unikalios asmenybės – Cezaris, Sokratas, Vytautas Kavolis, Algirdas Julius Greimas, kad ir Antanas Smetona, ir jis yra figūra. Bet paimkime žvaigždes – pradedant nuo ten, kaip aš vadinu – nuo Holivudo kekšyno, – iki mūsų, lietuviško „žvaigždyno“. Kas yra tos Holivudo kekšės, į kurias orientuojasi milijonai ar net milijardai? Tarkim, kokia nors ten su didelėmis krūtimis...

       R. T. Pamela Anderson?

       A. Š. Taip taip. Pamėginkim pasakyti: Pamela Anderson – autoritetas! Kaip tai skamba? Gali iš juoko nukristi. Visokie džeimsai bondai, visi tie aktoriai gubernatoriai – jų yra daugybė, ir į juos orientuojasi milijonai žmonių. Tai tas žvaigždės archetipas darosi ne tik autoriteto karikatūra, bet, tai dar baisiau, jis visuomenės akyse gniuždo tuos žmones, kurie galėtų ir turėtų būti autoritetai. Tai savotiška kultūros katastrofa. Tai vyksta ir Lietuvoje, ir visame Vakarų pasaulyje. Lietuva juk eina visiems iš paskos. Dabar pas mus autoritetų beveik neliko. Tarkim, politikoje man yra tik vienintelis autoritetas, kuriuo aš pasitikiu, nes žinau, kad jis padorus žmogus, tai – Valdas Adamkus. Daugiau – nežinau, nors aišku, kad puikių žmonių yra. Bet faktas, kad tokių yra labai mažai. Man taip atrodo, bet juk visuomenės daugumai, žinau, V. Adamkus nėra joks autoritetas. Negi jį lyginsi su Arūnu Valinsku? Su Valinsko poveikiu visuomenei? Pas mus politinio ir kultūrinio gyvenimo svarbiausiais orientyrais tampa vidutinybės, menkystos. Tai jau beveik katastrofa! Paklauskit kad ir labai apsišvietusį žmogų: o tu girdėjai ką nors apie A. J. Greimą, apie V. Kavolį? Apie Vaižgantą? Garantuoju, atsakymai bus kurioziški, kaip tame „Klausimėlyje“. O tu girdėjai apie Valinską? Na, ką tu? Kaip jo nežinosi, kaip negirdėsi?

       R. T. Žvaigždės liaudžiai yra labai svarbios. Būtina žinoti visas jų gyvenimo smulkmenas, visas jų sėkmes ir nesėkmes. Kas su kuo gyvena, su kuo ir kaip mylisi, kokius augintinius namuose laiko. Jie svarbesni ne tik už autoritetus, bet ir už artimiausias gimines. Ir kas mums tie giminės, kai su jais dažniausiai susitinkame tik per laidotuves, o su žvaigždėmis bendraujame kiekvieną mielą vakarą! Žvaigždės užgožia viską, jos leidžia įveikti vienatvę ir beprasmybės jausmą. Nežinodamas žvaigždžių gyvenimo juk net su žmonėmis negalėsi normaliai bendrauti, būsi lyg išstumtas iš visuomenės. Nes neturėsi apie ką kalbėti. Dabar Lietuvoje ypač kyla muzikinės žvaigždės. Talento – nulis, pretenzijų – trims milijonams. Tų pretenzijų tuštybė dangstoma farsu, klounada, beždžioniavimu. Publikai įdomūs netgi nenormalūs, psichiškai neadekvatūs arba nevisaverčiai individai. Žiūrovai mėgaujasi liguistumu, matyt, taip bent kiek jausdami savo sveiką pranašumą. Televizijoje tas cinizmas labai rafinuotas, bet juk daugeliui smagu, juokinga. Smagu išstumti į sceną graudų nevykėlį ir stebėti, kaip jis ten neva dainuoja, neva šoka. Puikus vaizdas – nes pats tada jautiesi ne toks jau primityvus ir ribotas. Mums patinka matyti menkesnius už save, ir masinė regykla patenkina tokį liguistą publikos poreikį. Bet esmė dar kita – žvaigždės pirmiausia yra pinigų darymo priemonė, tai komercinio malūno stipinai. Lengvai keičiami, vienkartinio naudojimo. Jei ne pelnas, jotų jas visas lauk iš ekranų, ir tiek. Bet žvaigždės yra reikalingos prekėms reklamuoti – prekė grynu pavidalu masiniam vartotojui nėra tokia patraukli. O žvaigždės nušviesta ji jau ima gundyti.

       A. Š. Taigi iki kokių purvynų mes esame nusivarę, jei visuomenės orientyrais gali tapti gladiatoriai – visos šitos dvimetrinės „šėpos“, visi tie mažaraščiai krepšininkai, boksininkai, popdurneliai, nuolat kniaukiančios mergšės, ar tiesiog silpnapročiai, sugebantys ištarti tik kažkokį „vau“. Minia tiesiog pamišusi dėl jų. Irgi tas pats – žvaigždės archetipas naikina autoriteto sampratą. Vakarų mąstytojai jau seniai konstatavo, kad nuo XX a. pradžios Europos visuomenės gyvenimą pradeda lemti „žmogus be savybių“, arba masės žmogus, kurio egzistencinis koncentratas ir yra „žvaigždė“ – vidutiniškiausia vidutinybė. Dabar daug kalbama apie masinę kultūrą. Man šie žodžiai – eufemizmas. Aš sakau kitaip: mes gyvename padugnių triumfo epochoje. Faktas, kad autoriteto principą keičia žvaigždės archetipas, reiškia tai, kad padugnės visose srityse primeta mums savo gyvenimo ir mąstymo vertybinius standartus. Autoritetas gali gyventi tik toje visuomenėje, kurioje išlikęs aristokratiško stiliaus žmonių sluoksnis. Autoriteto atrama – aristokratija arba, pasak Platono, „geriausieji“.

       V. R. Turi omenyje hierarchinę vertybių sistemą?

       A. Š. Ne, aristokratas, mano galva, apskritai yra aukšto rango žmogus – drąsus, laisvas, turintis galingą intelektą, skeptiškas, ironiškas, šaltakraujiškas, niekinantis bet kokį sentimentalumą, minios stabus, vienodai abejingas ir gyvenimui, ir mirčiai, visada išsaugojantis blaivią galvą, distancijos patosą, nebijantis vienatvės ir, žinoma, stropiai saugojantis hierarchinę pasaulio ir visuomenės sąrangą. Aš galvoju: ar neišpjovė per tą tūkstantį metų mūsų geriausių žmonių?

       V. R. Per pokarį daugelį ir išpjovė. Daugiausia tuos, kurie išėjo į miškus. O išėjo tie, kurių dvasinis pasaulis buvo labai aiškiai vertybiškai sustyguotas. Tėvynė jiems buvo didžiausia vertybė, įpareigojanti jai aukotis. Einama mirti, nes „Tėvynė mane šaukia“. Ne partija.

       A. Š. Ne tik pokariu, – pjovė jau teutonai, lenkai, rusai, švedai ir apskritai visi, kas tik netingėjo. Tačiau pokariu – ypač. Tai geriausieji ne sociologine, o esmine, žmogiškojo rango prasme. O dabar mūsų visą viešąjį gyvenimą – nuo viršaus iki apačios – valdo padugnių archetipas, nuo kurio niekur negali pasislėpti. Gali sau pasakyti: štai, aš išjungsiu televizorių ir turėsiu švarią erdvę. Nieko panašaus, – nueinu į darbą, ten šneka apie žvaigždes, išeinu į gatvę, visur tos pačios kalbos, tie patys stabai. Nuo jų neužsidarysi ir nepabėgsi. Todėl ir sakau, kad dabar vadinamąją globalinę sąmonę valdo „šventoji Trejybė“, trys Kalifornijos slėniai: Silicio slėnis – pasaulinis elektronikos centras, antras slėnis – Holivudas, stabu pavertęs kekšės pasturgalį, ir trečias – aš buvau sukrėstas, kai sužinojau, – San Antonijo slėnis! Esat tokį girdėję?

       V. R. Videotechnologijų centras?

       A. Š. Ne, brangieji. San Antonijo slėnis yra pasaulio pornografijos centras! Jo pajamos viršija ir Silicio slėnio, ir Holivudo pelnus. Faktas, manau, iškalbingas. Štai kompiuteris, kurį neseniai nusipirkau kaip ir nenorėdamas; atsidarai internete kokią fotogaleriją tikėdamasis, kad ten bus kokie peizažai, portretai... Tai ne, tik spustelk netyčia ir tuojau išlenda visokia bjaurastis. Tai kaipgi tokioje atmosferoje, tokioje kultūroje gali išlikti autoritetai? Dar kartą pabrėžiu: autoritetas yra aristokratiška sąvoka. Nes jis disponuoja keliais paprastais dalykais: atstumu – su juo niekada negali bendrauti familiariai; antras dalykas – pagarba, kuri irgi kyla iš atstumo. Bet padugnių visuomenėje pagarba asmenybei neįsivaizduojama. Čia vyrauja snukio ir revolverio kalba. Sunaikintas aukštas intelektas ir žmogiškas orumas. Kada tai buvo padaryta? Turiu nustatęs net simbolinę datą. Vakarų kultūroje siaubingas lūžis – perėjimas nuo autoriteto kultūros prie žvaigždės kultūros – įvyksta 1968 metais. Prieš dešimtį metų pastudijavau G. Deleuze'ą, Jeaną Baudrillard'ą, kitus autorius ir nustebau – visi kaip vienas lemtingąja data laiko būtent šešiasdešimt aštuntuosius. Tais metais įvyko krizė kultūros, kurioje dar buvo išlikęs aristokratijos elementas, daręs įtaką padugnėms – vadinkime jas masėmis. Tuomet toji aristokratiška kultūra buvo išstumta iš viešumos, o jos socialinis pagrindas faktiškai buvo sunaikintas dar per Pirmąjį pasaulinį karą, ir į viešumą iškilo masės, į tribūną išlipo šarikovai – absoliuti aristokratijos priešybė. Ir tai yra didžiulė visuomenės tragedija. Mes už tai jau mokame ir dar užmokėsime labai greitai ir labai brangiai. Nes visuomenė be autoriteto negali egzistuoti.

       V. R. Norėčiau kiek apginti žvaigždes, tarp jų – Holivudo, ir sykiu paklausti: kodėl autoritetas visuomenėje nyksta, yra nuvertinamas? Tikriausiai visi sutiksime, kad čia nėra jokio sąmokslo, ne pati visuomenė susigalvojo griauti autoritetus. Vyksta kažkoks procesas. Koks tas procesas, kas jį kildina bei skatina? Jį galime įsivaizduoti kaip tam tikrą visuomeninį ekonominį dalyką. Ir čia turiu grįžti prie nemėgstamo Arvydo personažo, prie K. Marxo, iš kurio įžvalgų plaukia viena paprasta ir daug ką paaiškinanti tiesa. Kada prekė tampa viešpataujančiu dalyku, o kartu su ja ir prekiniai santykiai, tai ir autoritetas tuose santykiuose gali būti tik prekinio pavidalo.

       A. Š. Taip, jis virsta preke, bet kartu nustoja būti autoritetu.

       V. R. Jeigu autoritetas pasiduoda prekiniams santykiams ir virsta preke, tai jis taip pat atsiranda ne pats iš savęs, bet yra gaminamas kaip prekė. Ir jis atsiranda nebe iš visuomeninių, o kiek iš kitokių santykių, kurie yra susiję su ekonomika. Autoritetas pradedamas gaminti – tada ir įvyksta didysis autoriteto keitimas į žvaigždę.

       A. Š. K. Marxą taip ir vadinu: tai yra padugnių visuomenės pranašas ir apaštalas.

       V. R. Žvaigždės juk gaminamos. Jokia žvaigždė Vakarų kultūroje neatsiranda savaime, nenušvinta pati iš savęs. Nėra tokių žvaigždžių, kurios pačios ateitų ir nušvistų televizijoje, – jos yra padaromos, sukuriamos, kaip paklausi prekė, ir išmetamos į rinką, pelningai parduodamos masiniam vartotojui. Žvaigždžių gamybos ir pardavinėjimo procesas yra nepaprastai sudėtingas. Jis leidžia daugeliui pasipelnyti – žvaigždės daug kam naudingos, o iš autoriteto kokia nauda?

       A. Š. Tu čia pasakei labai gerą mintį. Žvaigždė yra perkama ir parduodama. Tai prisiminkime graikus ar romėnus. Kas buvo perkamas ir parduodamas antikoje? Vergas! Vadinasi, žvaigždė ir pati yra vergas – dabartinis vergo tipas. Ir ji visai visuomenei primeta vergiškumo stereotipą.

       V. R. Vėl prisiminkime minėtą „pranašą“, kalbėjusį apie tuos santykius: tai yra iš esmės vergijos santykiai, – tokios vergijos, kurioje viešpataujanti jėga yra kapitalas, individo laisvės ideologija nuslepiantis savo viešpatavimą. Kapitalas, nepaliaujamas kapitalo savidaugos vyksmas yra dievas, kuriam paklūsta visi kiti reiškiniai – kaip prekės. „Darbo jėga“ ir „žmogiškieji ištekliai“ privalo prisitaikyti prie rinkos laisvės, kuri yra jų įkainojimo laisvė. Žmogui ypač sunku suvokti, jog jis, kaip paslaugų teikėjas ar darbo jėga, yra prekė ir turi kainą, kurios niekaip negali paveikti. Modernybės laikais „nuvertus“ Dievą, juk tam buvo dedamos didelės intelektualų ir kūrėjų pastangos, jo vieta neliko tuščia: ją užėmė Dievo nesatis – kapitalas.

       A. Š. Padugnių visuomenė ir yra vergų – totalinės vergijos visuomenė. Tokia visuomenė autoritetų turi tiesiog bijoti, nes autoritetas nei perkamas, nei parduodamas, ir jis vien savo buvimu meta iššūkį vergo egzistencijai.

       V. R. Taip. Ir jis tada trukdo tiems vergiškiems prekiniams santykiams sklandžiai vešėti. Tačiau visose visuomenėse išlieka ir kitokių santykių. Kad ir kaip siautėtų kapitalas ir klestėtų tie vergiški santykiai, visada buvo ir bus laisvų asmenybių, išliks ir autoriteto reikšmės nuovoka.

       A. Š. Taip, aš tikiu, kad autoritetas yra amžinas dalykas, bet šiuo metu jis eina į pogrindį.

       V. R. Dabar visuomenė gyvena taip, kad bet koks į viešumą patekęs autoritetas tuojau pat turi būti suprekinamas ir pajungtas prekiniams santykiams. Tačiau grįžkime prie Holivudo žvaigždžių. Man Holivudo žvaigždynas – geriausia pasaulyje aktorių mokykla. Net kvailiausiame filme jie sugeba sukurti aktorinio meno šedevrų. Vaidina akimis, lūpomis, raukšlelėmis, visu kūnu. Ką jau kalbėti apie gerus filmus. Žinodami, jog gyvename prekinių santykių aplinkoje ir žvaigždžių gamybos sąlygomis, manyčiau, neturėtume nuvertinti žvaigžde paversto ar į žvaigždes prasimušusio žmogaus gebėjimų pasinaudoti kapitalistinės sistemos teikiamomis galimybėmis susikurti savo gyvenimą ir šitaip save išreikšti. Nederėtų manyti, jog tai sistemai nereikalingi talentai. Tačiau svarbiausia – tie žmonės gyvena savo gyvenimą, kuris teikia jiems malonumą. Aukštosios mokyklos dėstytojas juk gali būti labiau suprekintas ir nelaisvas nei Holivudo žvaigždutė.

       A. Š. Na, dėl meistrystės – skonio reikalas, nenorėčiau visiškai sutikti, man mūsų aktoriai kur kas labiau patinka – tokie aktoriai, kokius mes dar visai neseniai turėjome: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis – Holivude gal tokių nėra nė buvę, dėl to nesiginčykim. Bet sutik, kad pagrindinė Holivudo damos, vadinamosios aktorės, pagrindinė funkcija visai ne aktorinė. Ji vaidina tik tarp kitko. Jos pagrindinė funkcija – „užvaryti“ tą komercinio teroro ideologiją masėms. Ar ta minėta Pamela yra aktorė? Kokia iš jos aktorė? Jinai yra kekšė! Gryna kekšė.

       R. T. Pamela Anderson – tik etiketė masėms ir stereotipas, ne ji sudaro Holivudo istoriją. Ten yra tikrai labai aukšto lygmens, talentingų aktorių, atliekančių gilius psichologinius vaidmenis. Tarkim, Meril Streep, Dustinas Hofmannas, Robertas de Niro, Jackas Nicolsonas. O Franciso Fordo Coppola'o, Stanley'aus Kubricko filmai? „Pokalbis“, „Šių dienų apokalipsė“, „Prisukamas apelsinas“? Arba „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Lietaus žmogus“, „Madison grafystės tiltai“? Jie buvo labai pelningi, bet šioje vietoje komercija kažkaip virsta antikomercija, ir žmonės pinigus moka jau už meninę kokybę, o ne už tiesiog prekę, ne už pigų reginį, ne už tabaluojančias krūtis, kurias dažnai laikome visos holivudiškos produkcijos simboliu. Būdami tokie kategoriški redukcionistai patys tampame stereotipų aukomis. Kas kaltas, kad, samprotaujant apie Holivudą, pirmiausia į galvą mums ateina viską užgožiantis Anderson biustas? Valstietiškas genas, verčiantis ryškiausiai pamatyti gyvybinės reikšmės pieno liaukas, primenančias karvės tešmenį? Europos kinas niekaip neišauga iš teatro stilistikos ir atrodo kaip mėgėjų saviveikla. Visos tos nusibodusios pretenzingos egzistencinės dramos... Europos kinas miega senatvės letargo miegu ir sapnuoja šlovingo modernizmo laikus. Jis yra teatrinis ir literatūrinis blogąja prasme. Po Federico Fellinio europiečiai jau nieko stipraus nebeturi, nebent atsitiktinai galima pamatyti įdomių kūrinių iš Skandinavijos kraštų. Bet tai kameriniai, elitiniai kūriniai, neatliekantys svarbesnio vaidmens. O rusų kino taip pat kaip ir nebeliko (kaip ir lietuviškos aktorinės mokyklos), – šiandien tai – rūsčių snukių, kieto kumščio ir kalašnikovo aktorystės mokykla, neatsiliekanti nuo gatvės gyvenimo ir puikiai imituojanti visas korumpuoto pasaulio realijas. Rusijos kinas šiandien yra juodas. Žinoma, ir tamsoje kartais kažkas sužiba, kaip, tarkim, nuostabus filmas „Nebylių šalis“ ar pan. Agresyvi komercija, bet bloga prekė – štai kas šiandien yra rusų kinas. Nors pretenzijos didelės. Beje, užtat europietišką teatro mokyklą laikau geriausia, tarp jų – ir lietuvišką. Amerikietiškas teatras mano gal stereotipišku požiūriu – blizgantis šou, balaganas. Tai irgi sukelia apmąstymų – kodėl taip yra? Matyt, kinas komerciniam pasauliui yra naudingesnis, daugiau teikia pelno, todėl jis ir susigrobia visus talentus.