Vlado Braziūno nuotr.
Vlado Braziūno nuotr.

Dulkės

Pagyvenęs žmogus

turi daug mažų dalykėlių,

kuriuos vis nugula dulkės.

Šluostant jas, dalykėliai sugrįžta

į regėjimo lauką, pažadina atmintį, atidengia

veidus žmonių, praeities akimirkas.

Pagyvenęs žmogus turi daug praeities akimirkų,

kurias nugula užmarštis, su dulkėmis nusišluostanti.

Dulkių ir užmaršties substancijos netapačios,

bet abi jos randasi iš dėvėjimosi.

O kur dar daikteliai spintose, komodose, stalčiuose!

Juos tik sapnai bešluosto.

 

2012 12

Pienas

Kai supilstė į maišelius,

iš Vienio tapome vienetais,

iš tonų tapome litrais,

tarsi vėl sugrįžę į tešmenis.

Iš karvių tapom maišeliais

su spalvotomis etiketėmis

ir brūkšneliniais kodais,

parodančiais mūsų kainą.

Vakar į duris paskambino du rytietiškos

išvaizdos vyrukai ir paklausė, ar aš ne kunigas,

pasakiau, kad ne, kunigas gyvena apačioje,

tada vienas jų vis tiek išsitraukė

„Trumpą religijos terminų žodynėlį“,

atsivertė pasižymėtą puslapį

ir paklausė, ar, mano nuomone, siela

gyvena ir po mirties. Atsakiau,

kad ko gero, bet niekas tikrai nežino,

esama įvairių istorijų, bet aš

neturiu laiko. Ir uždariau duris

tarsi koks dievas

ar bent jau nemirtingasis...

Kai mus suvartos gyvenimas

ir sugrįšim į žemę, keliančią žolę,

o su šia ir į karvių tešmenis,

tada pasakysiu, jeigu turėsiu kuo,

jei nepradėsiu galvoti,

kodėl turėčiau...

 

2013 02

Tipo eilėraštis

Tai gražiausias tokio tipo eilėraštis,

kokį man teko skaityti, – pasakė. Tai buvo

eilėraštis apie ją, todėl trečiosioms šalims

nederėtų šių žodžių priimti už gryną pinigą.

Be to, – kokio tipo?

Na, suprantama kokio...

Ne naujiena, kad mūs kūriniai

ir veiksmai neišvengs tipologijų.

Nepakartojamų sielų polėkiai,

sukritę į tekstų gretą, tyliai nusistebės

tokiomis inkarnacijomis

ir žengs taip pat ne po vieną,

kaip kiekvienam norėtųsi,

o darniai, tvarkingom kolonom

į tas kelias laukiančias širdis.

Ir tada tipams teks griebtis

įvairiausių gudrybių – maskuočių,

viešųjų ryšių technologijų –

idant peržengtų tipologijas

ir įtaisytų (geriausiu atveju)

naują tipą.

 

2011 07

Kelionės pabaiga

Viskas jau pasakyta ir sukrauti lagaminai

kajutės kampe. Įsidėk,

įsidėk kosmetinę, higienos reikmenis

(ji kaip visad ką nors pamirš).

Atmintis nebetelpa,

nebeužsidaro dangčiai – palikim,

tegu tie šešėliai vaidensis

skrajojančiuose eilėraščiuose.

Mes lipam iš lovos,

ir beribė svajonė

sutinka krantą.

 

2011 10

Šešiasdešimtmetės

Štai, vėl pavasaris, spėjo pražysti kaštonai,

ir jos, tokios pačios kaip anose jaunystėse,

laukia švytinčių žvilgsnių, kuokelėm aplipusių žodžių,

tegu kiek iškraipytų murzino laiko ekrano,

ir ne, kaip anksčiau, nebedrįsta, o nebenori galvoti,

kas bus paskui, šiam baltumui nubirus žemėn.

Sielos it žydinčios slyvos (kad ir, kaip kartais, – rudenį)

steriliuose atvaizduotuose-sukontempliuotuose soduose –

buvę nebuvę atodūsiai, menamos šypsenų bitės

lanko jas ir apsunkusios skrieja su vėju į užmarštį.

Veidrodžiai nebeatspindi tiesos, o svarstyklės meluoja.

Vis dažniau ir giliau į save jos nugrimzta palikdamos

plokščią pasaulį žydėti akimirkas savo: jos žydi

daug patvariau, kaip paveiksluose arba eilėraščiuos.

 

2011 05

Dramblio kaulo bokštas

(Scenarijus trumpam filmukui)

Rudens gamtovaizdis, rytmečio rūkas,

telefono būdelė plonyčių laidų kojytėm

išeina iš kadro, balsas:

alio, aš pasaulio nebeaprašysiu

pagal savo šešėlį,

girdi tu, kekše? Grąžink tą obuolį,

tavo žarijos išblėso many, nebeįkuria

atšvaitus mėtančio laužo.

Telefono būdelė

išsliūkina iš apyvokos.

 

2012 09

Fragmentacija: frygai

(Scenarijus vaizdo instaliacijai)

Greit, – rėkia, – greit ardykit monitorių,

kiekvienas po savo dalį – ir į tuos raudonus maišus,

sodinimas jau prasidėjo!

Mes ardome sklandžiai nedideliais kvadratėliais

ir su maišeliais – į patikrą.

Praleidžia visus, susodina į krėslus, lysvėmis.

Atskridę į vietą, be vargo (greit, greit)

dalis sujungiame vėl, operatorius

spaudžia mygtuką, bet vietoje šitaip gerai

suvaidintos vaizdo instaliacijos

fragmentuotame ekrane išdygsta

mūsų galvos su raudonais maišeliais

tarsi frygiškom kepuraitėm... Čia dabar kas, –

stūgauja režisierius, – perkrauk,

imk mano atmintį! Bet, įjungus iš naujo, –

vėl tas pats – komandų išvargintų frygų galvos,

kurias kas penkios minutės keičia

žavi reklama per visą ekraną

apie kažkokius sparnuočius

ir kursto nedrąsią viltį, jog viskas susitvarkys

ir pagaliau pasirodys laukiamas vaizdas...

Bet ne – vėl tie frygai.

Žiūrovai

jau pasipylė į salę. Tai deivė, – krykščia pulkelis

mergaičių, rodydamos pirštukais. Tada režisierius

prisideda pirštą prie smilkinio

ir nusišauna.

 

2012 09

Integravimosi į visuomenę sunkumai

(Scenarijus kompiuteriniam žaidimui)

Tingiai leidžiasi snaigės,

loja šuo,

jo balsas sulipdo snaiges į gniutulus,

iš dangaus krinta sniego bombos,

pelė gelbsti šunį,

jis turi devynias gyvybes,

kurios išsenka skambant dainelei:

aš tik norėjau pasakyti,

aš tik norėjau pasakyti,

kad šitame kiemely gyvenu.

Bumpt. Ar norite pradėti iš naujo?

 

2013 01

 

virselis-8-9._png.png