tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Paskutinieji vyro metai. Romanas

Vlado Braziūno nuotr.
Vlado Braziūno nuotr.
Senovės romėnai vyro gyvenimą skirstė į keturias dalis: iki dvidešimties metų – paauglys (adulescens), iki keturiasdešimties – jaunuolis (juvenis), iki šešiasdešimties – vyras (vir), iki ? – senis (senex).

Paskutinieji vyro metai – kas tai? Priešpensiniai? Pirmieji pensijos? Netolima – dešimties metų – futurologija.

Tai lyg ir viskas. Ar ne? Bet dar kažko trūksta?..

Tamsu, bet įžiūrėti galima… Kažkokie stagarai badosi… Kur aš guliu? Kažkoks augalas braižo skruostą. Mieste aš ar kaime…

Kietai guliu. Gal net ant vieškelio? Koks čia augalas? Sunkiai ištraukiu dešinę ranką iš po savęs, palenkiu augalą prie nosies. Kad nors ką užuosčiau! Nosis kliurksi kaip jaunystėj. Pakramtysiu kaip indėnas. Čiagi rūta. Perbraukiu delnu. Tiesiu ranką atgal: šaligatvio plytelės. Kokiam aš mieste? Dailioj kolchozo gyvenvietėj? Pasuku galvą: namai, kiemas, miesto kiemas… Į kokį rūtų darželį įkniubai, bernužėli? Tai vis tie tavo romanai, daryti, galvoti, daryti. Rašyti… Koks čia rašymas? Čia tikrovė. Guli ant cementinių plytų, įbedęs galvą… Ar ji skauda? Ne. Skauda kojos. Ištinusios ir pūslėtos. Ėjau. Ėjau kaip hipis. Atsiguliau ir užmigau. Šniurkšteliu nosim kaip šuo: rūtas užuodžiau. Į rūtų darželį ir padėjau galvą. Koks čia tavo, Ramai, romanas? Tas – pilnas mizantropijos, entropijos ir kenotafijos? Oi, ką pasakys mažasis Vladas – ne Volodia, oi, iškarš kailį, blogiausia, kad gailėdamas. Jei negailėtų, tai nebūtų taip skaudu. Apsiverčiu ant nugaros. Įsiklausau. Tai Vilnius. Vilnius vasaros naktį. Iš kur žinau? Žinau.

Kažkoks Vilniaus kiemas, kažkokia vasara, kažkoks aš čia guliu. Kišenėje bus, be abejo, pusantros cigaretės. Pusę jau radau. Yra ir degtukai. Visiška amnezija. Trys ar keturi dūmai? Geriau trys. O po trečio šaus. Jei nešaus, nusipersiu. Niekas nešovė, bet niekas ir nenusiperdė. Kiek galėtų būti tos nakties valandų? Kodėl aš čia? Bet jeigu aš čia… tai todėl. Ar to norėjau? Tegu kiti pagalvoja: ar aš to norėjau? Argi kas nori bjaurasties? Sau.

Naktis įpusėjusi. Aš žinau: dabar man atrodys, kad tuoj prašvis. Kad rytmečio vėsa padarys savo… Aš amžinas bernas. Vienas kaip visada. Čia toks kiemas, iš kurio mėnulio nesimato. Jį galima tiesiog jausti. Net ir dieną: šiame kieme nepamatysi mėnulio. Tai Vilnius, kaip tas Vilnius budavotas? Kurgi tavo, Ramai, protas? Kaukolėje pakavotas.

Galva įtartinai „tyra“. Nasruose šleikštulio nėra, o akyse tamsa, nes užsimerkiau. O kūnas guli ant cemento. Pasiverčiu per pusę sukinio. Nė vienas langas nešviečia. Nieko blogo nepadariau. Neįsiveržiau bliaudamas. Šiaip. Ėjau. Pasukau ir pargriuvau. Matyt, žinojau, kad čia auga rūtos. Kokiame Vilniaus kieme? Ooo… tokių daug senamiestyje. Kad čia senamiestis, man aišku. Ką aš darysiu rytą? Atsisėsiu ant parapeto ir sėdėsiu, o kažkas ateis ir pasakys: „Jei sutikai Budą, užmušk jį.“ Gerai, jei pasakys. O jei ims ir ne? O jei griebsis veiksmų? Nevykusių ir neįvykdomų? Gaila į tokį žiūrėt. Daugiau nieko nedarysiu. Net nežiūrėsiu.

Kodėl aš toks išsekęs? Kodėl jaučiu tik save? Kodėl man savęs negaila? Aš turbūt negyvas. Gal iš tikrųjų numiriau, o paskui tik apsimečiau, kad gyvenu? Kartais net pats patikėdavau, kad gyvenu. Ir šaipiausi: Ramai, o kodėl tu ne žmogus? Tu tikrai panašus į žmogų. Ko tau trūksta? Galvą dar turi, dar ir plaukų ant galvos. Rankas turi, kojas turi, kūną, kuriame kažkas kvaksi, švarkščia, kliurksi, kilnojasi. Ramai, tai tu gal ką nors ir apgausi? Gal kas ir patikės, kad tu žmogus, na, sakys, senas žmogus, jie visi tokie gudrūs negudrūs. Seną gerbtiną žmogų jie laiko gyvu. Kas tie jie? Štai taip filosofavimas valdo laiką. Kažin kiek minučių aš taip galvojau? Būna, kad ilgai. Būna, kad galvoji galvoji, o net laikas neina.

Amnezija. Amnezija ištinka kiekvieną. O dabar ir mane. Aš iš kažkur ėjau. Iš karo, iš kalėjimo, iš beprotnamio? Panašiau, kad iš beprotnamio. Kada? Dabar, kai rašau? Ne, prieš kokius dešimt metų. Taip, gali būti: prieš dešimt metų. Gali ir nebūti. Ne man. Kitam, beje, nepatariu. Malonumas nekoks.

Mažasis Vladas patarė:

– Jeigu rašysi tokias nesąmones, tai būk mažiau trakėnas, kaip tu sakai, kokis ten Trakų lietuvys… Plačiau žiūrėk į tamsą, kam tau tas mėnulis? Nesijaudink. Tu rašyk, prižadu, kad perskaitysiu. Gal ir man pravers.

Jis gana nekvailai pasakė. Ką apie mano rašymus – tai tiesiog šaunu. Kažin ar jam tat pravers… Ot, šiaip – dėl bendro išsilavinimo: ko nebūna bū… buityje… o iš kur žinai?

Kaip tai nepatogu juoktis iš rimtų dalykų? Protingas pasakys: ir nereikia. Iki ko priveda rimti dalykai? Dabar štai rašau ir nežinau, o mano personažas, Ramas, patiria savo kailiu. Nelabai jam gerai. Jam buvo ir blogiau.

Jis manė, kad vis dėlto bus geriau. Manė, bet nelabai tuo tikėjo. Nes yra tokie dalykai, kurie buvo ir bus, jie bjaurūs ir šlykštūs, vienintelė išeitis – apie juos negalvoti, bet jie nuo to nepranyks.

Taip mudu kažkada šnekėjom su Vladu, vienudu Vilniaus mieste, kiti buvo kitkuo laimingi.

Kur mes šnekėjome? Sėdėdami prie Oginskių rūmų įsaulyje, nugaras atrėmę, kojas ištiesę… jau… yra žmonių, kurių nesinori nekęsti, tegu kiti nekenčia… O kodėl prie Oginskių triobos, prie rašnamio, o kur milicija? O milicijai buvo pasakyta: tegu. Leiskit jiems… gal buvo pavasaris, gal koks eilinis laureatas to paprašė, neypatingai garsus ir svoringas, bet geras poetas, o dėl to žmogus. Gal jau visai nesvarbu: kas iš to išeis? Gal jam valdžia tarė: o tu paprašyk! O jis paprašė nežinia ko. Valdžia sulemeno. O juk jinai tą gali, kitaip kokia iš jos valdžia? Bet dar pasidomėjo: o tau, tau kas iš to? O jis galbūt buvo geras poetas, o dėl to žmogus. Žinojo, kad jam ačiū pasakys. Ir kada? Tada, kada to jam visai nereikės. Bet nemalonu nebus. Nieku gyvu.

Daugelis rašytojų yra tokie. O kam? Man to visai nereikia. O jeigu paprašo. O jeigu toks „zakazas“. Kad ir draugas paprašo: žinai, kad už tą nieko negausi, vieni tik nemalonumai. Išsireikšti minkštai moka kiekvienas lietuvis. Vis tiek „zakazas“. Nepatogu atsisakyt. „Zakazčikas“ irgi gali gauti galvon. Gali ir per kepenis, gali jam ir šiknon peiliu įdurt. Ir net ne Lietuvoj. Manot, poetams gali atsitikti vien romantiški dalykai? Pvz., klinikinė mirtis. Atsitinka, kad ir paprasta, banali mirtis pasiima poetą, ko džiaugies? Ir tave pasiims.

Tada kaži kada atsignybau balto sūrio, juodos duonos, patraukiau iš seno… iš naujoviško indo tradicinės substancijos ir tariau sau:

– Bet…

Ir atsitokėjau:

– Žiūrėk, Vladai, kiek daug mes dar turime.

Jis atsakė:

– Tu jau nuklydai į kvazirealybę, kur aš būsiu visai ne tas, aš gal būsiu milžinas, – pasigyrė, norėjo apsiašaroti. – Ką tu iš manęs padarysi toje kvazirealybėje, juk ir pats nežinai, kas tu ten būsi? Pabūk toks iki apyaušrio, paskui uždės apynasrį, paskui imsies kitų darbų ir kito meno, ir aš nebijau pasakyti, kad jis geras, kad geresnis. Blogo nerašykim. Kvailai grasaus nerašykim.

O aš pasakiau:

– Kad niekam jis ir nepatinka, tik kam vienas kitam įrodinėti tai, ką mes gerai žinome… Man atrodo…

O tu:

– Kad ir kiti tą žino.

Bet abu pasakėme:

– Drįsiu suabejoti.

Taip buvo, dabar aš guliu ant cemento, nei kvepia tos rūtos, nei ką, o man nyku, nes imu suprasti, kas bus. Nebus nei poezijos, nei jaunystės, tik Vilnius, žinoma. Aš pagalvoju: Ramai, ką tu dabar darysi? Atsisėsi ant subinės, subinė – ant cemento plytos, plyta – ant žemės. Taip ir padarau. Dabar užsirūkysi, Ramai, visą cigaretę, gal nelabai išbirusi, nesijaudink, degtukų turi gal septynis. Du bus sudrėkę, du nubyrėję, penktas kaip šuns koja, tuo ir užsidek. Taip ir atsitinka. Nuo to flash nieko neatsitinka, nes ir neturi atsitikti. Ar sieloje ramiau? Uždrauskime ir tą dūmą vargetai, argi negaila šilumos tokiam? Gaila. Uždrausti.

Uždrausk atsistoti. Juk jau gulėjo. Gulintį lengviau: paėmei už rankų kojų ir numetei kur nors, kad nemaišytų. O čia dar: ėmė ir atsisėdo, ėmė ir atsistojo. Atsistojo, dar svyruos… o jei nesvyruos, tai negražiai atrodys. Nebus panašus į… Ką? Heraklio stulpą. Šiukšlė koks. Nenori būti panašus į H. S., o tai geras dalykas, tiktai kokia iš jo nauda?

Kas iš to, kad tas kiemas man gal ką nors reiškia, o tau lygiai tą patį reiškia kitas kiemas. Aš vilnietis, tu vilnietis, kiekvienas lietuvis vilnietis, nors ir vienai dienai būtų į Vilnių užsukęs. Vilnietis, žinoma, ir lenkas, bet jis kitaip tą Vilnių supranta. Argi Vilnius jam sostinė? Ar ruskiui kokiam? Kas čia jam: Maskva, Vladimiras, Peterburgas, gal Vladivostokas? Ko jie nori? Jei nenorėtų, tai visai nieko būtų gorodok. Poriadočnej Odesa. Kaip kokia Poznanė. Gyvenk ir norėk.

Jie gyvena ir nori, o man muštis su jais nesinori. Jiems nors bonbonkę. Tai ne žydai. Turėjo Jeruzalę, tai jiems – maža.

Duok dar ir Romą. O paskui – dar „Šiaurės Jeruzalę“. Kokia čia tau Jeruzalė, jeigu snargliai teka? Jei alijošių žiaumoji ir nuo to tau plaukai žemai šiurpsta. Jeruzalėj to alijošiaus nė žinot nežinojai, augo bet kur, toks, matyt, gali augti visur. Net „Šiaurės Jeruzalėj“. Net kambary. Augalėlis nuo visko. Aloe.

Pabaigiu tą cigaretę. Kaip įpratęs, sutrinu nuorūką. Pirštus pauostau.

Terba kažkokia guli. Gan didelė. Apytuštė. Gal ir mano. Negi kas būtų ant manęs užmetęs. „Tašė“ su rankenom. Kodėl aš ant jos nepadėjau galvos? Matyt, ne kažkas tenai ir yra. Bet mano.

Kuo dar aš bagotas? Susmirdę kedai. Apie retus plaukus ant galvos jau sakiau. Kelnės. Džinsai, be abejo. „Triusikai“ šiokie tokie, pripersti, gal ir šiktelti. Marškiniai. Striukė.

Striukė. Viskas aišku. Striukės vidinėje kišenėje dokumentai. Tiesiog jaučiu, kad…

Nenoriu prisiminti, iš kur einu. Žinau, kad iš beprotnamio. Nenoriu aiškint nė sau, ką jau ten kalbėt apie kitus. Dabar šiuo momentu neklausia. Man gerai.

Apsimetinėji, viską puikiausiai suvoki. Bet kad ne. Jei nebuvai pakliuvęs į tokią situaciją, tai iš kur žinai, kaip ten būna? Tu nežinai, tu pagal savo supratimą viską supranti, tau visas pasaulis aiškus. Niekas tau ir nesiūlo, menkysta, suprasti. Tau ir taip viskas aišku. Tu tam ir gimei, kad tau būtų viskas aišku.

Kam aš tą ruošiuos sakyti? Niekam. Aš tik taip galvoju. Ir dar galvosiu taip, kad nesuprastų. Ims ir supras: čia kažkas ne taip. To aš nesuprantu. Pasaulis gali sugriūti.

Gali. Aš tai ne kartą buvau nugriuvęs. O pasaulis ne.

Tai tokiems tik ir griūva pasaulis. Jie rėkia:

– Blogai! Baisu. Kas čia darosi? Visi nugriūsim.

Teisingai. Jei nugriuvo vienas, gali nugriūti ir kitas. Ir tu nugriūsi. Nebijok. Bet pamatei, kad taip gali atsitikti.

Vis tiek nugriūsi. Tavęs negailės. Pasakys:

– Ir kodėl tu nugriuvai? O kodėl tu nesisaugojai? Kodėl tu savęs nemyli? Tu daugiau taip nedaryk. Tegu kiti griūva, virsta, krenta.

Kaip medžiai kokie. Kaip meteoritai.

Guliu. Brudnas aniuolas vilenskas. Pažiūriu į dangų: nei ten šviečias, nei rausvėja rytai. Pro bromą šviesa rėžia savo keturkampį mąstymą, miesto šviesa, valdiška viduvasarį.

Tai ko aš čia stoviu? Galiu ir atsisėst kaip jogas. Pasėdėsiu kaip jogas. Atsigulsiu ant cemento. Kaip paguldytas „ant kastuvėlių“. Yra dar ir trečia cigaretė. Pusė. Viena. Dvi. Iš kur žinau? Yra dar ir puspačkis. Dešinėj striukės kišenėj. Tas, kuris atsiranda, kai reikia. O dabar aš pagalvosiu.

Aš beveik įsitikinęs. Tai pats blogiausias atvejis.

Reikės sėdėti ant… šalia rūtų, laukti aušros, kol kas nors praeis. Pasidomės, bet nelabai. Bet ir nenustebs.

Sakykim, kad viskas praėjo. Nes vis tiek praeis. Nes tat neįdomu. Kaip rimtas prancūzų romanas. Dvidešimto amžiaus. Kad nuo nuobodulio nepabėgsi. Aš galiu ir bėgti. Aš guliu ant nugaros ir bėgu. Kilnoju kojas. Bėgu. Dangum.

Toks jausmas: lyg tave mato, lyg nemato. Kad nelabai ir svarbus. Visi supranta, kad tu neagresyvus.

Galvoju: ogi ar aš vienas rašau? Ar man koks draugas nepadeda? Padeda, tik seniai užmiršęs, kad padeda. O gal aš jam trukdau? Sąžinės likučiai man sako: rašyk tu savo. Rašyk savo, gal ir jis rašo. Gal jis nuo to pradeda rašyti. Nes yra tokie, kurie kitaip negali. Jie grafomanai. Jie turi rašyti. Jiems smagu, kai raidės tampa žodžiais, žodžiai sakiniais, o Gogolis išprotėja. Jie rašo… taip sakoma, kad rašo galvoje, jie taip myli, jie taip supranta, kad nemirę…

O tu, jei skaitai, pagalvok apie juos, gal jie paskutiniai… (nelabai cenzūrinis posakis), gal to rašymo visai nereikės. Nė knygų. Nė visokių ten kasečių. Arba muilo operų. Ne vienas bijo, kad nereikės. Bijo, kaip koks kalvis… Kaip koks… Čia kitaip. Greičiau, pigiau, efektyviau. Įjungs kažką, pasakys: čia gražu. Tu žiūrėsi, ir todėl, kad nieko kito neturėsi, ir tau bus gražu, kasdieniška. Kaip daržas.

O dabar muilo opera. Jeigu toje muilo operoje dar ir daržą kasinėtų, tai argi kas mokės kaip tu? Kur kas prasčiau. Kaip koks žydas darže. Tai kas, kad jo karvė pieninga. Bet priklauso kibucui.

Kolchoze tarp visų karvių tu savo karvę turėjai. Tu niekam ir nesakei, kad ji tavo. Visi ir taip žinojo. Ne visąlaik. Kai tavo kolchozinė karvė gailiai mūkė, ko kitos šaipėsi? Dėl to, kad tau karvės nė motais. Dėl to, kad tavo akys gražios, Hera.

Spartietiškas tas graikų didvyris Heraklis, spartuoliškas. Kodėl? Hera jo priešė. Jis ne Heros sūnus. Spartoje ką jie dievino? Hestiją. Židinio deivę. Pasileidusios spartietės ir jų benkartai. Kovingoji Graikijos dalis! Graikijos kazarmės. Jie Graikiją ir gynė! Blogiau: jie tik Graikiją ir gynė.

Kas dar? Graikiją mylėjo. Pederastiškai ir lesbietiškai. Pasakyk tą dabartiniam graikui, tas pagalvos: iš kur tokių durnių ir atsiranda? Ir dar europietis. Apie tave pagalvos. Kvailai visko prirašyta: iš neturėjimo ką daryti ar iš atsargumo: kad ir taip būna. Ne kasdien, bet jei nekasdieniška, tai jau ir labai gerai?

Kam aš tą vapu? O apie ką galvoti? Apie Šventaragio laidotuves? Apie tai, kas iš mūsų kartos protingiausias, nors ir mirė anksčiau laiko? Jeigu jis mirė, tai ar aš tapau protingesnis?

Keista, tiek gydytas, bet kur mano protas, kur kito – aš stoviu… Turiu to proto. Va, emocijų – tai nelabai. Emocijos – tai poezija, o poezija – tai, filosofe, tylėk! Tavo emocijos, filosofe, mizeriškos. Nė nerodytum.

Sugirgžda durys ir išeina boba. Tokia užsimiegojus, kad boba. Iš tikrųjų ji yra moteriškė, aš ją tokia ir laikau, bet ji jaučias boba, nieko daugiau. Ji netgi nusimyžtų ar nusiperstų kaip kaime, ir nieko čia baisaus, bet pastebi mane, o aš sakau:

– Nusiperst norėjai, tai persk.

– Ir iš kur jis žino? – stebisi ji, o aš sakau:

– Tu gi ne boba, tu moteriškė.

Jinai stebisi:

– Ir iš kur jis žino? Ir kas jis toks?

O tada galvoja: ir ko aš į tą kiemą išėjau? Juk čia ne kaimas. Dvidešimt septynerius metus mieste gyvenu, o ima kažkas ir pasako… Koks diedas ir dar lietuviškai. Sarmata, ir viskas.

– Tai kad aš tyru oru išėjau pakvėpuot, o tu ką čia darai?

– Tavęs laukiu, labai esi graži, nes lietuvė.

– Eik tu šikt.

– Tai tavo rūtos. Žinau, kad dukters neturi.

– Durnas koks. Iš pat ryto durnas. Senas ir vis tiek durnas.

– Tavo amžiaus.

– Aš jaunesnė, todėl gudresnė. Todėl meluoju.

– Aš irgi teisybės nesakau. Mano teisybė ne tau. Todėl tu man ir patinki, kad ne mano.

– Nebūtum senas…

– Nebūčiau. Bet kad esu.

Ir – žodis į žodį. O kur pagalvojimai?

– Pažiūrėk, koksai aš negražus.

Jai prapuola ūpas. Apsisuka ir eina namopi. Manot, nemiegos? Miegos ir dar užknarks. Anei tokiai sapnuojas.

Tuoj kokia Manka išsibrazdins. Tos uvėresnės. Apsimetusios, kad neprabudusios, dar ir tarp kojų pasigraibys. Mano kojų. Tad sėdžiu laisvai. Ant parapeto. Koja ant kojos. Todėl Manka parpia, ir jos vardas visai kitoks. Atsiprašau. Nelabai man rūpi. Visos jos vienodos. Vienodai ir šneka. Rusiškai.

Užtat išeina Ivanas. Sugirgždinęs duris, nusižiovavęs, parodęs, kad mato ir nemato. Dar nenusprendęs, kaip geriau: matyt ar nematyt.

Čio tut sidiš?

A žalko?

Ne žalko, no…

– Labas rytas.

– A, labas rytas.

B. Dobroje utro.

Nu, ne doždlivo, no…

C. Šo ce take! Nu i dvor!

Prodat’ što choš? Večerom prodaš.

Ždu. Tebe ne mešaju. Pomešaješ, darom ne dam. Ne nado. A to dumal, žena v chate kurit’ ne razrešajet.

Ty menia ne drazni.

Vsio ravno pakurim. Moich, stoptanych. K tebe dela ja ne imeju. Eto moji makarony. Ty možeš paniat’, što ja ustal. I ne ty v etom vinovat. Byt’ bodrym ne každomu s utra dajotsa. Glaza u menia sinije, namierenija lichije. Što bros? Okurkov tut ne brosaju.

Dolgo kuriatsa tvoji. Zapoteli, štoli?

– Tu lietuviškai papeikt gali? Ili neznaješ, što takoje „papeikti“? Skolko let v Vilniuse živioš?

– „Papeikt“ – eto, po ruski… „upreknut’“…

Upreknut’, no ne menia. Cigarety.

Interesnyj ty čelovek…

– A tu ne očen’… Toks kaip aš… O aš pažiūrėsiu: ar čia pataikiau, supranti.

Čtož u tebia, chot’ s glaz begi…

Kak u ruskovo. Bet lietuvis gi aš. Kodėl tu man trukdai? Manai, kad čia mano laimė?

Ty kto takoj? Služil?

Služil. Tebe ne rasskažu. Pats pažiūrėsiu. Gal galvoju, kad taip, a? Pažiūrėsiu – nueisiu.

A, tak ty iz za nejo…

A kto ona, kak, pover’, ne znaju. Tebe tak ne bylo.

Kak eto po litovski… nepavydžiu aš tau…

– Nedurnas tu diedas, nors koks tu diedas, salaga.

Pridavilo tebia žizneju.

– Mažiau nei tave. Meluoju.

A jesli ana ne?

– Galvoji: medus. Medus kitam. Ne man. Kodėl aš toks nepiktas? Todėl, kad klastingas, o po teisybei: todėl, kad tu man ne priešas, o žinai, kodėl ne priešas? Todėl, kad mes ilgai kalbėjom. O kodėl ne draugas? Kad aš tave pirmą kartą matau. Todėl mes draugai nė nebūsim nigdy. Nė priešai.

Ty o niej… Ne očen’ to znaješ…

Skolko vremia ana tut tarčit?

Da ana veki tut tarčat’ budet…

Znaju lutše vsevozmožnovo…

Kto ty jej?

Ja ejo i nevidal… Ta li?

Atkūda znat’? Skoko ich u tebia bylo…

– Ar čia man nugaišt ar visai nenugaišt… Ty ruskij, ty prosto ne možeš skazat’. Nugaišk kitur. Ty predstav’, gaišena, on (pirštu rodo į save) tut gnit’ ne budet, svaimi dvumia pajdiot i sonce budet šviest i doroga pad nagami. A pasavietuješ: idi, kai eit galėsiu?

Tą viską aš šnekėjau, kad tik šnekėčiau. Ir galėjau. Ir šnekėjau tyliai kaip lietuvis. O tas bent jau lietuviškai supranta. Stiprumą buvo pajutęs. Nebaubė: s utra gavari pagromče.

A esli ne ta?

Tak mne etovo chatelos’, – prisipažinau. Beveik kaip sakinį lietuviškai pasakęs būčiau. Jie labai įkyrūs, rusai. Neįtarūs, įkyrūs. Jie žino, kad tokie yra. Jie nežino kodėl. Niekas nežino. Neįdomu ir aiškintis.

– Tu man nieko nepadėsi. O aš tau juo labiau. Tu sutrukdysi man vieną rytmečio valandą, kurgi ne, penkias minutes: taip ne taip. Ar tau kas nors sutrukdė? Idi, do… Drugomu ne mešaj.

Ėmė ir nuėjo. Man pasisekė. Aš nežinau, ko aš čia, kodėl ir kaip… Dar kokia lenkė atklys… ar lenkas. Abejoju, ar šiame kieme jų nėra. Gal miega.

Sutraukiau dar vieną cigaretę. Nusiskyniau rūtos šakelę, sukramčiau. Nusispjoviau. Nuėjau ir paskambinau.

Savo „tašę“ (bet kas joje yra?) pasistačiau už savęs. Kad esu negražus, žinau. Kad esu senas, žinau. Kad čia esu, žinau. Kas išeis, nežinau.

Bet ne. Atidarė. Ji.

Aš apsisukau. Paėmiau „tašę“. Kaip ji atrodė? Ne „tašė“, o ji. Buvau negražus, bet dabar tapau vos vos. Gražesnis. Ji nusprendė, kad yra gražuolė. Aušra. Ką ten aušra. Nuo to tik pabjaurėjo. Jau ta jos „naktinės peteliškės“ elegancija…

Tas „visiems suprantamas grožis“. Dabar „štivna“. Masyvi. Kūnas dar laikos. Viskas nuėjo į kūną. Kūnas negražus. Gal man pasakyti: „Labs.“

Toji „tašė“ jai svarbiau negu aš. Ji nežiūri į „tašę“ kaip maža mergaitė. Ji žino, kad toje „tašėje“ kažkas yra. Ji žino, kad ten ne šiaudai. Ji žino. Jei būtų šiaudai, „tašė“ visai supliukštų. Pagalvojau: kiek aš tylėsiu. Ji galvoja: gal jis pirmas prakalbės. Bet ne tokią dieną. Jis jau pakalbėjo.

Ji, aišku, žiūrėjo pro langą. Ji keliasi anksti, beprasmiškai dvakinėja, rūko, gėrisi savimi, nes niekas kitas visame pasaulyje to nedaro, dėl to jinai jaučiasi išskirtinė asmenybė, persona grata por se, užsifascinuoja, nusišizofrenina: balta karalienė prieš juodą, tai kas, kad karaliaus nėra, o jos dydžio ir nebus, tai kas, kad visos partijos pralaimėtos? Joks čia žaidimas.

Ji net norėtų išgirsti: tai aš, tavo karalienius.

Bet aš sakau, aš tyliu: aš tavo rikis, aš tavo žirgas, aš tavo bokštas, aš tavo pėstininkas, aš tavo nulis.

Už manęs karieta nestovi, karalienė ne pod ruku, tai kas aš? Jos protas neišneša. Ir jaunesnė buvo kvaila, o dabar, žmogeli, kvailesnė už šluotražį, nes pati to nesuvokia. Kad tai aš, ji supranta, bet kam aš reikalingas – nelabai. Teisingiau: kam ji man reikalinga. Bet jos galvoje krusteli netikėta ir labai neteisinga mintis: gal ta jo „tašė“ prikrauta Australijos dolerių ir „Jacobs“ kavos pakelių? „Jacobs“ kavos pakeliuose arbata, o doleriai amerikoniški? Kodėl negalėtų taip būti, jei norisi?

Tai aš stoviu, laikau tą „tašę“ rankoje ir visai ja nesigėriu, nes stoviu nusigręžęs, visai jos negeidžiu, net ir dėl kažkokios neblogos vienos vasaros savaitės, kuri dar kažin ar buvo.

Asmeninio žavesio jau seniai neturiu, o ji? Bet ar tokių dalykų klausiama? Jei klausiama, tai jų nėra. Tai kas čia: noras paišsidirbinėti? Aš galvoju – reikėjo dar man ir paskambinti. Paspausti tris kartus durų skambutį facteur, triste facteur… Dabar ji ims ir išloš. Aš galvosiu: jos čia nėra. Aš esu aš, kažką turiu savo rankoje. Galiu stovėti nors ir valandą, žiūrėti ir nematyti. Paskui ji nueis, o aš eisiu. Sau. Ir būsiu laimėjęs.

Taigi aš stoviu, nieko nematau, nes nėra į ką žiūrėti. Ne aš „irgi“, o aš esu negražus.

Ką ji jaučia. Dvėsta iš vienatvės. Galiu šiek tiek paįvairinti jos gyvenimą. Ji tokios progos nepraleis. Ji – vienas iš Heraklio stulpų. Nieko žmogiška. Moteriška juolab. Kodėl nepatampius jos kantrybės? „Nemanau, kad to noriu, – galvoju taip, kad ji suprastų. – Nemanau, kad tai svarbu, bet svarbiau negu man. Man visai nesinori pasakyti: „Labas.“ Ar: „Kaip netikėta.“ Ar kitą banalų galantiškumą. Aš jos neperku, savęs neparduodu, man ar žmogus, ar beprotis – tas pat, o ji – ji yra moteris šizofrenikė, išgyvenusi iki senatvės. Visiškai neįdomus atvejis. Neįdomi nei kaip žmogus, nei kaip beprotė. Kaip moteris – juo labiau. Kas iš jos? Tas negrabumas, tie stori kaulai, dabar ir mase apaugę, ir jos nerangumas, kurį iš visų jėgų stengiasi paslėpti, ir visi tą mato – kaip kiekvieną veiksmą, kuriam reikia pastangų… Dabar ji nieko panašaus nedaro, stovi, kvaila, nerangi, stipri boba ir žiūri tusklymi glazami.“ Ėmiau ant savęs pykti.

Ji tą pastebėjo. Nusprendė, kad tai jos nuopelnas. Pagražėjo. Sustiprėjo. Taip ji mano apie save. Aš apie save – ne. Ir apie ją.

Jokios hipnozės nėra ir nebuvo. Man ta hipnozė – tik dėl smalsumo. Jai buvo svarbu: kad gali daryti poveikį, o to poveikio ji niekad nedarė. Aš ją pažįstu nuo vaikystės. Tik iš pasigailėjimo kas nors apsimesdavo, kad ja žavisi. Vėliau ji tą suprato, vis tiek nepatikėjo. Tada kokiam paliegėliui atseit įteigdavo… įteigdavo, žinoma, ne ji… A, tegu galvoja… Jei supras, tai dar numirs… Tokie padarai neatsparūs. Iš blogiausios padėties išeities nesuranda… stovi ir laukia, guli ir laukia. Rimtai, net nesišaipo. Galvoja, kad ir kiti tokie. Nori, kad ir aš…

Aš kitoks.

Tie, kurie vis dėlto randa išeitį, to daryti nenori… O kam? O kodėl? O kurių velnių? Ar nuo to kam nors bus geriau, kad ir man? O todėl, kad man nuo to geriau nebus, aš to nedarysiu, ir pasiusk. Arba darysiu labai nedaug. Tiek nedaug, kad geriau nė nedaryčiau. Sunaikink mane.

Manęs nėra. Gyvenk pasaulyje be manęs. Pasaulis be manęs nuostabus, nes aš buvau viso blogio priežastis. Todėl, kad dariau, todėl, kad nedariau, todėl, kad dariau ir tik, kad dariau ne tiek, ne taip, ne tau, ne tam… Kodėl aš nedariau sau? Sau darysiu, kai darysiu ne tau. Labai paprasta. Turi logikos vadovėlį? Pasidėk, neatsiversk ir žiūrėk. Bus tiesiog nuostabu. Nematau aš čia nieko nelogiška.

Žiūriu į ją kaip į nusenusią pozuotoją, kuri jau nebėra išraiškinga, kuri „taip nieko ir neįkvėpė“. Ji gyrėsi: o tas? Pasakiau:

– Seniai žiūrėjai.

– Seniai, – pasakė ožkiškai maivydamasi, susirado tą portretą, žiūrėjo ir mane niekino. O man nė motais.

– Dabar pasižiūrėk į veidrodį, – įsakmiai paliepdavau.

Triukas senas kaip tapyba, bet suveikė.

Tada ji nuėjo pas jį ir pasakė:

– Aš būsiu jaunesnė.

Visi dėl to nusišaipė, tik ji ne, tik jai atsivėrė „gyvenimas naujas“, kuo? Visi net nustojo šaipytis, tai vis dėlto negražu, nemalonu, koks čia grožis… Ak, susigriebė ji, atsiprašė visų, galvojo, kad tuo viską pataisys… na, gerai, gerai, tie atsiprašymai yra nuliniai, ne veltui visi berniukai taip jų nekenčia, ypač paaugliai.

– Galima ir „širdingai“ atsiprašyti…

Gali priversti patiną nuoširdžiai atsiprašyti, jei nori įsigyti priešą, bent jo širdies gilumoje, bet pati ar moki? Ką ten priešą – nedraugą, indiferentą, kuriam ir tavo laimėjimai, ir karjera, ir tikri pasiekimai, ir išpūsti „burbulai“ vienodai nesvarbūs, nes tu jam – tuščias daiktas. Niekas. Ir tas niekas esi tu. Tikrai. Ir nepakeisi. Ir neapgausi. Ir nepriglausi. Ne tau saldumėlis.

Bent dabar. O kas toliau? Dar sunkiau. O kita? O kur ta kita? Ir vėl bus tas pat, tik dar neįdomiau, nes bėda tai nauja – visos jos vienodos. Galvoju kaip moteris. Nusišaipiau. Tas jos šiziškumas vis dėlto lipnus. Joms yra viena gyvenimo meilė ir tai nežino – katras, visa kita – tik vakuumo užpildymas. Tas pat ir vyrams, bet jie bent pagalvoja: o kas ta mano gyvenimo moteris? Jos ne. Jos „jaučia“. Nesvarbu kas. Tokios dvasinės būsenos ir kūniško galingumo – tai tas! Kada gi jie, vyrai, susimąsto? Kokių trisdešimties sulaukę, o paskui taip mąsto iki gyvenimo galo: o gal tokios nė nebuvo? Gal ji į ką nors panaši? Jei panaši, vadinasi, neoriginali? Gal ji mane ima taip sau, iš patirties? Neee taip, tai ne.

Ir nutirpsta: o juk tas, kuriam irgi nee. Nesvarbu. Jam ar kajutė, ar kambuzas, pagaliau net galjunas: koks skirtumas, kur dabar aš?

Dzie, tiek atsiribojęs nuo svieto ar prieš jį atsilapojęs aš buvau tame beprotnamyje, taip ten visiems įgrisau, kad tapau sanitarėliu, paskui sanitaru, paskui ir algą ėmė mokėti, algelę, paskui ir visi daktarai sanitarėliais pasivertė, iškvaišo, išprotėjo, per ilgai ten užsibuvo, juokauju, ir aš ten ilgai buvau, užsibukino, ėmė klausti, kaip ten būna, ir netgi tikėti tuo, ką aš sakau. Per vėlai pradėjau atsakinėti visokiomis nesąmonėmis, o žiūriu, kad ir tą už teisybę ima, man kraupu pasidarė, paskui atsirado vienas jaunas, nelabai kvailas, pasakė: tai gal eik kibinimateri! – Aš jam nieko nesakiau, pagarbiai stovėjau, galvoje vakuumas, pagarbiau negu su eee… senais durniais liekoriais, bet… nei tu ligonis, nei tu darbuotojas… O ar aš ko prašau? O tu, durniau, gali neprašyti.

Bet jaučiu: jis man pasakys kai ką palankaus ir netikėtai gero…

Tai aš stoviu ir atseit žiūriu, o jinai laiminga galvoja mane užhipnotizavusi, savo jaunystės žavesiu, žinote, savo ypatumais ir tuo, kad aš vis dėlto kartais ją mėgau, o ji to nevertino. Maivėsi, tuo blogiau jai. Aš nesimaiviau. Maivaisi maivaisi, galvoja ji, bet nėra tuo įsitikinusi. Gal ir maivausi, bet nerimtai. Rimtai reikia maivytis.

O jinai maivosi prieš veidrodį – kad išmoktų prieš kitus. Gal ir kitą dar tuoj nustvers. Gal geresnį. Gal ir nustvėrė. Gal vienam kartui. Bet gal toks jos nė nemėgo. Tai nesvarbu, pamėgs, aš priversiu. Pamėgti, pamilti, iš proto eiti. O jeigu eina iš proto juokdamasis, tai ženklas, kad mėgsta, bet tiktai mėgsta, „liubitelis“, bet nemyli, o paskui ir to nelieka, net ir pykčio ypatingo nelieka. A, pykčiu, neapykanta geriausia viską išdeginti, kad liktų dykra.

Taip, tai yra dykra. Išdegino ji. Toje dykroje stypsau aš su savo „taše“. Užanty dokumentai, širdyje sava asmenybė. Jos akimis, aš draugiškas patinas. Mano akimis, ji – ji taip mano – auka. Jai patiktų: skriaudikas kankintojas apsireiškė. Apverčia – ir auka aš. Ne, ji – atsitiktinė gyvenimo stotis. Ak, jam svarbu vieta: irštva.

Su malonumu prisimenu:

– Dar tau negerai – man gerai. Gal kam negerai. Gal jums. Gal dar kam. Gal turit ką geresnio. Gal galiu eiti?

Tasai jaunas ir nedurnas, kad… jei tą mano „etatą“ sau prisidurs, tai bent pinigų gaus, gal jam reikia, tai pasikvietė:

– Gal tau noris namo?

– Į kapines?

– Ne. Visi per daug guostis tau įprato. Gal norėtum nešdintis?

Tiesiog džiugu, kaip netikėta!

– Aš maniau, kad jau iki mirties čia prabūsiu.

– Per daug gerai manei. Jei tave išrašysiu, taip… dabar sakyk… kad sveikas, kad senas, kad neagresyvus...

– ...kad man penkiasdešimt septyneri, o jaučiuos kaip septyniasdešimt penkerių, kad man nesvarbu, kur aš numirsiu, nebūtinai čia, kad nereikia man jokių pagarbos ar atminties išraiškų, kad šešias lentas susisiūti moku, o tas šešias lentas kaip nors gausiu, vieną gal ir pasivogsiu, gal ir dvi, jei pasakysiu kokiam tikslui, tai ir trečią gal kas duos, tokiam tikslui būtinam, jeigu mirsiu, tai gal kas ir į kapines nuneš, aš pataikysiu prie tokio šventoriaus, kad kapinės būtų netoli, galiu ir prie kapinių numirti, grabą atsinešęs, jei dar būsiu gyvas, toliau tegu duobkasys lopeta pareguliuoja, nedidelio čia mokėjimo reikia, tegu pasistengia, jam pačiam numirti bus lengviau.

– Ko čia darkais? – klausia jaunas nedurnas. – Ar į laisvę nenori?

– Noriu, – sakau, – bet netikiu nei laisve, nei pasiūlymais.

– O jeigu aš…

– O jeigu tamsta man ir išeitinę, jei galite, jei galite…

– Būsiu vieną beprotį išgydęs! – džiaugiasi, dantukais griežia.

– Kam tamsta į tokią specialybę lindote, juk šičia sunku … – sakau nuoširdžiai, prikandu liežuvį, tramdau tuos besiveržiančius žodžius: gal eilinis pasityčiojimas, ir dar įrodyk, kad tyčiojiesi ne tu. – Aš galiu eiti?

– Palauk. Nevaizduok darbininko. Toks nesi! – jau jau man protelis turbūt maišosi, jau tuoj vėl užbliaus: – Aš vėl tave iš proto išvarysiu!

Daug kas iš proto varinėjo, bet šitas dar ne. Nelabai ir nori.

– Taip ir paklauskit: kodėl aš nenoriu į kapines, o nenoriu todėl, kad man penkiasdešimt septyneri, jums gal aš atrodau senas, gal šioje vietoje ir jaunesnio reikia, gal tokį ir turite, galite kam nors protekciją padaryti, įdomiau kažkam padaryti protekciją, negu žiūrėti į visai nusidarbavusį… atleiskit, nerandu žodžių… aš, tiesą sakant, nematau, kaip jūs išsikapstysit iš šitos vietos, jums liko nebent viršininku tapti, realiu, ministerijoj, aš neįžūlauju, ne tie žodžiai man iš susijaudinimo, tamsta, nors vos gal pinigus didesnius gausit, net panašu, kad ir neišprotėsit.

– Tu įžūlus senis. Gausi porą injekcijų ir nudvėsi.

– Ar tai blogiausia?

– Tu į laisvę bijai eiti. Čia tau gerai? Čia tau nuostabu.

– Ar aš ko prašau? Dokumentą kokį ir išeitinę…

– Išeitinę… Užsimanė! Paskui pridirbsi kokių nesąmonių, dar nudobsi ką.

– Pridirbsiu, tai atgal atves… o gal ir ne pas jus, o kur dar blogiau, gerokai blogiau… O išeitinę… išeitinukę… kaip be jos? Aš juk dar ne pensininkas. Iki pensijos kak mednomu katelku.

– Žinai, baik išsidirbinėti. Man nesmagu į tave žiūrėti, aš irgi sąžinę turiu ir žinau, kas tu esi, ir tavo, atsiprašant, talentus, ir tavo, atsiprašant, nuopelnus.

– Aš pavargau, tamsta, ir nenoriu jūsų varginti, – sakau abejingai. Kiek ten tos išeitinės, tiek, bet man ji nepakenks.

– Tai ką išėjęs darysi?

– Turėsiu ką daryti. Kol šešias lentas gausiu, kol susiobliuosiu, susikalsiu, va, kiek ilgai gyvensiu.

– Tai nuo rytojaus laisvas. Terbą turi? Didelę? Nieko nepavogsi?

– Pavogsiu. Vieną „idealą“. Adijalą. Dekį. Jis jau lyg ir mano. Galėsit pažiūrėti – nieko daugiau. Ir išlydėti pro vartus. Jei įdomu.

– Ir šiknon įspirsiu.

– Į tamstą nepanašu, bet to nebus. Kad nereikia.

– Kam tu iš viso gyvenai?

– To aš patsai savęs paklausiu po kokių gal net ir dešimties metų, jeigu jau laisvė… Čia gal būčiau mažiau kankinęsis…

– Klausyk, bet aš matau, kad tu rimtai… Ar turi kur eiti, ar dar liko artimųjų?

– Spėju, kad nelabai, gal koks ar kokia, bet yra ir tokių, kurie ir to neturi. Žinau, kad manęs jums pagailo. Ir kad jokių bėdų dėl manęs nebus. O laisvė senam – vis tiek baisu. Nors nieko nėra… vis tiek laisvė…

Jis pernelyg ir nesusijaudino, tik tiek… kam dar žinoti, ką jis… Jis ten dirbs. Tik tokie ten ir dirba, kitur gal net ir ne… o čia vis šis tas. Nepasakytum, kad be naudos jis čia. Net per geras. Bet jo reikalas. Jam taip atsitiko.

O man taip atsitiko, kad išėjau. Nei lydėjo kas, nei ką. Susidėjau į terbą „idealą“– pledą, dar keletą smulkių daiktelių ir išėjau. Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Vilnių. Toliau neatsimenu.

Dabar stoviu prieš ją. Lyg būčiau pas ją važiavęs… Pamąstydavau taip: kaip nors įmanoma išgyvent… „Jei būčiau laisvas“ – laisva rašinio tema. Mano atvejis neteiktinas. To nebus. Ar gali atsitikti? Mažai tikėtina. Nulinis variantas. Tad ko aš žiopsau?

O jeigu būtų kitas? Tiesą sakant, tikimybė tokia pati. Kiek didesnė? Ar verta bandyti? Šaltu beaistriu bendravimu. Kitą variantą bandysiu šitą pralošęs. Bus dar sunkiau. Nesinori nė trečio varianto, kuris tikriausiai atsirastų.

Stovėta pakankamai ilgai. Ji seniai galėjo apsisukti ir nueiti savopi. Ne, stovi. Netgi patenkinta. Netgi triumfuoja. Gatavai prasilošusi senė.

„Bendrai, – stumiu mintį iš visų jėgų stengdamasis nešyptelėt, – jeigu jau su šita nors pusdienį išlaikysiu, tai aš jau vyras. Kaip nors vis tiek reikia pradėti.“

Stengiausi prisiminti: atvažiavau į Vilnių. Ir ne iš tos pusės, kaip buvau įpratęs. Jau studentai būdami pastebėjome: tas Vilnius – vis kitoks – žiūrint, iš kurios pusės įeini, jei įvažiuoji – dar kitaip. Vienas ir įjojęs buvo. Sakė: dar kitaip. Aš juo tikiu. Ir kiti tikėjo. Tie žali Vilniaus bromai – rūtom apkaišyti.

Bet aš atvažiavau ne iš įprastos pusės. Kai tik supratau, kad Vilnius – sėdėjau, matote, apsisnaudęs, entuziazmo – nulis, taip taip, kai tik supratau, kad jau Vilnius, ėmiau ir išlipau. Kažkuriame iš tų kvailų rajonų, visi jie vienodi, nebent tiems, kurie juose miega ar dvakinėja, jie kuo nors skiriasi. Dar ir saulė nebuvo nusileidusi, aš ėjau, jausdamasis toks nesavas ir tarsi ne Vilniuj, neagresyvus ir nesileidžiantis į kalbas. Tiesa, niekas ir nekalbino.

Iš vieno kvailo rajono nuėjau į kitą, ėjau, galva vedė, kojos nešė, žiūriu, aš vėl čia pat, kur buvau, o jau sutemo, pykau: būčiau kur senamiesty, ten gal rasčiau kokį suolą ar medį paupy, sėdėčiau ir niekam netrukdyčiau. Mačiau, jaunas būdamas, su merga eidamas, ir vienišus senius, ir senes, ir niekam jie neužkliūdavo nakčia, gal miegot nenorėdavo, pigaus dimedrolio gerti. Einu – tos kičinės reklamos, karčemos, ir jaunimėlis koks antrąkart einant ėmė šnirpšti, pizdziukėliai kažkokie: nyk iš čia, ko čia vaikštai? O troleibusais ar autobusais nesinorėjo važiuoti, niekaip, o ir kur būčiau nuvažiavęs. Ir klausti nesinori, nei seno, nei jauno juo labiau, o ir ko klausti: kaip iki stoties nueiti? Žinau, kad gal kokie penki kilometrai, gal net šeši su trečdaliu, kas gi tokius didelius atstumus pėsčias vaikšto? Galvoju: eisiu trečią kartą pro tą pačią vietą, tai tikrai apdaužys, šiaip sau. Dėl to, kad sliūkinėja toks durnas senis, tikrai atrodau gal trenktas, nesuprantamas… Praėjau tas, mano nuomone, pavojingas vietas, kažkokius žiedus, dar neužstatytas dykvietes – landšafto grožybes, nei mėnulis švietė, nei žvaigždės blizgėjo…

– Ar turiu kokį nors tikslą? – dar kartą paklausiau savęs.

Man kažkodėl atrodė: negalvok. Atvažiuosi į Vilnių, viskas savaime taps aišku. Vilnius toks savas. Ne taip aš, matyt, į jį atvažiavau. Ne iš ten. „Reikia traukti į geležinkelio stotį“, – nusprendžiau. Stoty pasėdėsiu ant kokio suolo. Ar prie stoties. Pasmaksosiu į tvarkaraščius kaip kvailas kaimo diedas. Žioplas. Paskui eisiu apšviestom gatvėm be jokios patetikos. Prie Vilnelės pasėdėsiu. Vėl eisiu prie stoties. Gal ką sugalvosiu. Pas nieką nesinori. Dieną bus galima pamėginti… Gal ką ir rasiu. Sunkiai. Nelengvai. Po tiek metų. Niekas neapsidžiaugs. Geriausiu atveju: ot, kokių penkiolika minučių pakalbėsiu. Ak ak, kur buvau dingęs? Bermudų trikampy, ponia. Pasakysiu teisybę ir pasakysiu, kad tuoj einu. Tai ir eik.

Iš žvilgsnių suprasiu: koks tu malonus žmogus. Tu pas mus daugiau neateik. Juk tu geras.

Kitas, paprastesnis, gal pasakys: tai kad aš tavęs nelabai ir atsimenu. Ir vardą užmiršau, o jeigu tu rusas, tai tėvavardžio nė nežinojau.

Kiek metų sulaukęs supranti, kad neturi draugų, o gal ir neturėjai? O senos draugės: o kas iš tavęs? O dar senesnė: o gal dar tinki? Bet susimėto: kaipgi čia taip staiga ir kur? Negi stačiokiškai? Nejaunas vis dėlto. Tai ne aš. Kai pamatau jaunystės laikų berną, pasijuntu kaip jauna. Ir to užtenka. Tai ačiū, kad mane pamatei. Kad leidau pamatyti. Kaip aš čia neapsižiūrėjau.

Ypač vakare tat matosi. Dieną, ot, dieną… Ėjau pro šalį, turėjau reikalų čia, netoliese, pamislijau: gal dar čia gyveni? Kaip atrodai? Vis iš veido pažįstamas žmogus. A, pažįstamas. Dar pažįstama moteris. Ar liko kas nors iš jaunatvės? Neįsijausminkim. Arba saikingai. Kad tie jauni gražūs… Ir negražūs… Ir vis kitokie… Bet kokie įdomūs. O nė kiek… Na, kaip jau? Lyg ir ne mūsų žmonės. Lyg ne vilniečiai… Ką, tu ne Vilniuj, ar kitam rajone, kitame miesto gale gyveni?

Nelabai ir ji, įsivaizduoju, turi kuo pasigirti, bet malonu, kad tau dar blogiau. Pas tą, kuriam gerai, ji pati nueina. Ką ten nueina. Nuvažiuoja. Pagalvojus kada. O tokie „nikčemnykai“ – tai nors atjaunina. Penkioms minutėms. Ypač, kai patys mauna, nes ne pas tave ėjo. Iš tikro… Ėjau pasitaisyt tokių daiktų kokioj dirbtuvėlėj… Vyžų, sakysim. Čia yra tokia vargana. Ten, matyt, ir ėjo. Savam rajone gal nėra. Gal nepatogu.

Tai tokios mintys man prašmėksojo smegenyse. O jai gal kitokios. Staiga aš ir sakau (net pačiam nuostabu) natūraliu balsu:

– Ar galėčiau pabūti iki dienos? Taip jau man pasisekė, kad aš čia. Pats nustebau. Intuicija gal pas tave atvedė.

O ji abejingai atsiliepia:

– Tai užeik.

Užeik kaip aušrinis. Niekad aš jai to nesakydavau. Nesakau ir dabar. Užlipu laiptais į antrą kartą, tfu, aukštą. Sakau:

– Šviesos nedek.

Nė ji būtų degus. Pasistačiau „tašę“ prie durų. Prie durų demblys. Ot, kambarys kaip kambarys, keli trantai stovi. Patinu nesmirda, o lovoj kažkas kriūgauja? Nekriūgauja. Vaikeliai anūkėliai neropinėja, jokių roplių čia nėra. Ne kokia laukymė. Ropinė stovi tuščia. Ir tokia beviltiška vienišos moters švara. Vos ne sterilumas.

– Aš norėčiau prisėst ant palangės, – sakau, lyg būtume kokiame universiteto koridoriuje. O palangė siaura. Stovėk. Kojos dega. Kėdė, matau, tik viena. Pasak jos, stilinga. Ant tos kėdės sėda ji pati. Einu prie lango, žiūriu į tą kiemą. Po langu kažkokia atbraila. Antras aukštas, gana neaukštas. Ar ji matė, kaip aš tenai rūtose gulėjau? Ir kodėl ji čia? Ji turėjo gyventi kitur. Nei aš žinojau, kur ji gyvena, nei man rūpėjo… it būčiau išsiklausinėjęs ir atėjęs. O ji kaip tik taip ir galvoja. O tu negalvok, mąstau. Tas kiemas man nieko ypatinga nereiškė. Žinojau, kad toks yra. Todėl ir užsukau. Iš stoties eidamas prie Vilnelės. Į Sereikiškių parką, ser. Tas „ser“ – tai aš pats. Myself. Taip sakiau sau eidamas. Rodos, mane partrenkė automobilis. Netoliese. Todėl ir užsukau į kiemą. Ir smigau. Partrenkė, iššoko toks, pamatė, kad nekruvinas, būtų dar uždėjęs. Aš atsikėliau, pasakiau:

– Pats apsižioplinau. Aš ne koks girtuoklis, aš neturtingas žmogus. Važiuok sau. Aš irgi… nueisiu.

Toli nuėjau. Gal kokį šimtą metrų. Ak, šit kodėl viskas taip… Ranką pakėlęs nuo rūtų, kaire ranka susiėmiau už pakaušio, bet tada nesupratau: guzas, ką tas guzas reiškia… ir aš nė nepagiriotas. Netraška. Ir pamiršau. Kaip ten buvo. Stuktelėjo ir nugriuvau. Ir apsidaužiau. Ir skaudžiai. Pašokau ir tariau: nieko. Tuokart viskas ir praėjo. Ir aš nuėjau. Dabar stoviu prie lango. Trūksta oro ir žodžių. Trūksta noro bendraut. Kūnas silpsta. Dvasia tyli. Grožis ir jaunystė – nediskutuotinos abstrakcijos. Ne su ja. Ne šįryt. Ne čia. Niekada. Pas des souvenirs…

Ji sėdi ant kėdės. Jos supratimu: viskas gana romantiška. Jai nė į galvą, kad aš… Staiga man į galvą šauna išdaigiška mintis:

– Ar galėtum atidaryti langą?

– Pats atsidaryk.

– Rytmečio vėsa nuostabi. Labai svaigina, – sakau, ir kad būčiau žinojęs…

Imu pamažu ir atidarau tą langą, ir tikrai ta rytmečio vėsa svaigina, o ji galvoja… negirdimai kikenu kaip Odinė Kojinė – jinai galvoja, kad jos žavesys… grakščiai pasilenkiu ir išbildu pro tą langą, krisdamas spėju pagalvoti: ar aš dar turiu kaskadininko refleksų, kaipgi, turiu: atsitrenkiu į kažkokią atbrailą, ranka koja, kažkaip persiverčiu, dar spėju pagalvoti: negi aš nesąmoningai to norėjau… kai žnekteliu ant grindinio plytų. Atsikeliu, einu prie jos laiptinės durų, o ji jau čia:

– A?

– Tu matai, kaip aš moku, – sakau jai, didžiuojuos atseit. – Tai aš einu pasiimt savo „tašės“.

Užlipom abu, pasilenkiu prie savo „tašės“ ir nugriūnu ant demblio. Ir atsijungiu. Juodai.

Kai įsijungiu, jau diena. Pakeliu galvą, o ji žiūri tusklymi glazami.

– Nesitikėjau, kad taip išsidirbinėsi. Nebuvai panašus.

– Praėjusią naktį mane partrenkė automobilis, – sakau idiotiškai tarsi trečiaeilis „Aukso veršio“ personažas. Derėtų dar sukikenti. – Tai tiesa, – sakau jai. Ir todėl nekikenu.

Atsikrenkščiu, laikau skreplių gumulą burnoje, randu striukės kišenėje nosinę. Išspjaunu į ją gumulą. Nekišu tos nosinės atgal į kišenę. Suglamžau ir padedu šalia demblio.

– Jei pasidėčiau galvą ant „tašės“, man būtų geriau, – sakau. – Pamėginsiu.

Tai pasirodo sunkiau, negu tikėjausi, bet man pavyksta. Guliu aukštielninkas. O nukritau ant kairio šono. Ant jo visados nesėkmingai nukrisdavau. Bet ji to nežino. Ne su ja kritau. Su kitomis. Arba vienas. Tiesą sakant, tai visada vienas. Jokios čia perkeltinės prasmės. Čia jos nė būti negali.

– Šit aš guliu aukštielninkas it viešpats, – švarkščiu puolusio angelo balsu.

Tai reiškia, kad tas „viešpats“ iš mažosios raidės. Kaip sodžiaus viešpats. Koks senų laikų viršaitis. Kaip kruglodurovas koks.

Taip ir guliu, o ji „smožinasi“ kavą.

– Tau neduosiu, nė negalvok, – lyg ta kava man kada buvo skani ar būtina.

Bet man taip gera, kad ji nė nesiūlo, nes atsikrenkščiu, susigraibau kaire ranka nosinę. Šįkart su krauju. Ta nosinė tik išmest. Turiu dar kažkur kitą. „Tašėj“. Nosinę.

Bet kaip čia taip išėjo?

Pasižiūriu į laikrodį. Dvylika. Atsijungęs gulėjau kokias šešias valandas. Ir aš, nejuokais susirūpinęs, galvoju: aiškiai viršijau savo galimybes.

– Tu nė negalvok, kad… – aiškiai patenkinta sako ji.

– Tu irgi negalvok, – perkertu. – Kad tai mano štučki driučki. Man pačiam nuostabu.

Nesistebi tik labai maža mano dalelytė. Kruopelytė tiesiog. Ta, kuri niekada nesistebi. Man sunku kalbėt.

Jaučiu: mano organizmo visuma kažką iškrės. Gerai, kad dvi paras nei valgiau, nei gėriau. Iš susijaudinimo. Žinojau, kad nuo laisvės kaip nors nevykusiai apsvaigsiu. Organizmas ir sugalvojo, matyt: tu gulėk ir žiūrėk į lubas. Lubos gražios, o tu ne.

Ramai, Ramai, kokia ji svetima! Nieko neliko iš jaunystės, nė iš tų metų, kai vien prieš mane vaidino jauną ir pasileidusią… Man taip norėjosi tada galvoti, aš tada taip ir galvojau. Ar tai tiesa, ar netiesa, paprasčiausiai. Aš taip save paguodžiau. Ir nuėjau, kad jos nematyčiau. Ir eilinį kartą užmiršau. Ją. Jos erdvę ir laiką. Jos atributus. Jos svarbius personažus ir jausmus. Realybėje.

Mano realybė – visiškai kitokia. Vieną kartą mėginau jai paaiškinti. Man atrodė, kad ji netgi suprato, nes pasakė:

– Ko gero, taip gali būti, bet ne tau.

Nes kas jau mano – tai tik apsimetinėjimai, jausmų nevertinimas. Kreivos pažiūros ir nemaloni išraiška, praryjant teisybę. Teisybė yra jos. Paskui ten dar kažkokia knyginė teisybė, kuri irgi teisinga, tad beveik kaip jos. Nes tos knygos yra jos. Aš tose knygose įskaitau vieną nuobodybę.

Nuobodybės ten, beje, yra. Tarsi tu būtum tą dalį parašiusi. O kitą – aš ne su tavim.

Ji turbūt ir kitam kvailiui panašiai sakydavo. Tas kvailys netikėdavo. Jam būdavo nemalonu. Taip ji viena išsikovojo autorystės teises įdomumui. Įdomumui, įdomiam jai pačiai. Na, ir man. Man kartais viskas įdomu. Dėl bendro smalsumo. Kad nepasijusčiau tobulas.

Dabar jaučiuosi beveik tobulas. Kaip koks numirėlis. Mano siela tupi ant mano nosies galo. Lubos man panašios į grindis. Kaip prancūzų: plancher– plafond. Pol i potolok. Plotno podumano.

Bet nesakyk. Nors kokią valandą taip pabūti. Jeigu jos čia nebūtų, nebūtų blogiau. Nors… jeigu yra, lai būna. Pagaliau: čia jos butas.

Ji, ko gero, galvoja, kad aš nugalėtas drybsau po jos kojom. Nugalėtas Likimo. Ar Likimas, ar Moteris – tai juk tas pats. Negi nežinojot?

Aš net noriu prajukti, vos nesujunku, vos juka nepradeda veržtis per koserę, gal paprašyt kokio puodo, o dar geriau – skardinės.

Tas juokas: su kita moterim man nebūtų taip atsitikę… Toks nenatūralus natūralumas. Tiesiog: galbūt yra vienas žodis, kuris tą išreikštų?

Sanskritiškas koks. Ar senovės keltų… Fėjų muzika… Čia blogas požymis. Galiu atsijungti. Aš žinau. Gal nereikia. Atiduos sanitarėliams. Ar mentams. Vėl atgal. Vienai dienai būsiu išėjęs. Ją pamatęs. Jos triumfą. Vien dėl to – jokios fėjų muzikos. Geriau išspjauti naują krešulį į tą nosinę. Tai jau bus trečias.

Ten tilps dar kokie trys. O jų manyje kokie septyni.

Jei ne tas kvailas automobilis, toji tyli vidunakčio kiaulė ant grindinio – tokių juk nebūna… čia mano klaida. Dabar sėdėčiau ant Vilnelės kranto, pamažu priprasčiau prie miesto, kuriame daug žmonių, man jie nebaisūs, nes esu pakankamai judrus ir galiu jiems, blogiausiu atveju, pasitraukt iš kelio… Galiu apskaičiuoti trasą, kurioje nereikės nė pasitraukti… ir atlėks kokia „kaimynė“:

Što tut u tebia slučilos’?

Lyg ir esu girdėjęs tą sakmę. O gal jau buvo atsliūkinusi? Kai gulėjau atsijungęs. Kokia nors Frosė. Ar Olga.

Što s nim budeš delat’? Puskai paležit.

Bet gal tai buvo prieš keliasdešimt metų ir ne čia. Aš juk nesapnavau tokios situacijos. Sapnuose tokios situacijos pralekia labai greitai. O čia lėtai ir nuobodžiai. Ir tai tik pradžia.

Iš kur ta jos kantrybė? Gal ji nusipelno trupučio pagarbos? Kad nelabai. Gerbti ją – man ne į naudą. Ji laiko mane nevykėliu. Atvykėliu nevykėliu. Štai kas: „Kaip greitai pasirodo, kad tu nevykėlis.“

Va, tuoj pasakys:

– Nešdinkis.

Ir ji, žinoma, tą sako. Aš nesakysiu: negaliu. Aš netgi negulėsiu ir nieko nesakysiu. Aš labai atsargiai imsiu keltis. Aš neužsikosėsiu ir nesukruvinsiu, neišsnargliuosiu jos demblio. Aš pamažu nusileisiu laiptais, nešdamasis „tašę“. Ar aš jau tą darau, ar man vaidenas? Jau kieme… einu pro bromą į gatvę… aš kaip visada vienas… ir tamsa…

– Ar toli buvau nuėjęs, nes aš vėl ant to demblio? Dabar nueisiu toliau…

– Niekur tu nebuvai nuėjęs, – šiurkščiai atsako ji. – Drybsojai ant demblio it pastipusi žiurkė.

Kažkodėl ja netikiu. Krūtinėje lengva ir tuščia. Ir ant striukės nėra dėmių. Gal tie krešuliai užskreto krūtinėj? Ot bus man malonumas…

Bet, rodos, nėra. Krūtinėje tuščia. Trūkinėja filmelis ar pradės trūkinėti? Mėginu keltis. Jinai:

– Gulėk.

– Aš ne šuo, – sakau.

Jinai:

– Man atrodo, kad pasakiau žmoniškai.

– A, tiesa. Aš nuo tavo žmoniškumo atpratęs.

– Aš iškviečiau miliciją, – ji kažkodėl mano, kad tai palankumo ir rūpesčio išraiška. Kad tai mano labui. Niekada nenorėjo suprasti, kad man labiausiai tinka būti vienam. Ji, matyt, kaip visi: mano, kad jei kas truputį ne taip, tai būtinai reikia ir žiūrovų. Čia jau vizualusis menas. Aš ir užmiršau jos požiūrį. O kodėl? Todėl, kad toks kaip visų. Kvaila: kodėl aš noriu, kad ji truputį galvotų kaip aš? Matyt, man tikrai nekas. Nenormaliai mąstau. Banalu, vis tiek viskas banalu. Neverta žiūrėt. Gal niekas ir nežiūrės. Bent ketvirtį valandos.

Ir kodėl man toks svarbus tas trumpas ramybės ir vienatvės tarpsnis?

O durys tilin… Ji atidaro, įsliūkina kaimynė, taip ir turėjo būti, kaipgi be kaimynės?

Rozočka, kak tut s nim?

Vidiš, ležit, – aš sau pridedu. – Živym pritvoriajetsa.

A pačemu, – kiek palaukusi sako Olga, – a pačemu on ne ščebečet? O Olga, ja tebia liubil! Ty že govorila, što on poet.

Ščioločku on tebe proščebečet, – atsako ji. – Šarmom francuzskim.

Tikrai, tai mano žodžiai, mano intonacijos, asociacijos ir aliteracijos. Nors gal ir ne aš jas sugalvojau. Išgirdęs perčiulbėjau.

Rozočka, davaj peretaščim evo v kravat’. On že smuglit’ bolše ne budet.

– Tokį paršą… – sako ji. O jai, kaimynei: – V kakuju kravat’? V tvoju? Beri i tašči.

Tvaja bliže…

Atsikvepiu ir sakau:

– Nereikia. Man čia gerai. Ant to demblio aš tarsi Vietname. Be to, tuoj atvažiuos „m“…

Što on gavarit? On vpravdu trenktas, v priamom udivlenii…

Aš galvoju: tarpsnis ramybės ir vienatvės… Gal ji ir nesikvietė savo mylimos „m“… Įsivaizduoju, kokia atvažiuotų: kaip raudonkelnis Klimovo kazokas iš „Eik ir žiūrėk“ – kad žmonelių neskriaustų visokie, kokių mes nesuprantam.

Jau Olga man už kojos, jau temps į tą lovą.

Ostav’, – sako ji. – On s „m“ poezžaja padochnet i v greitojoj padochnet.

Kogda prijedut, tagda i padochnet, tolko ne zdies’, – gąsdina.

Idi, Olga, damoj. I smotri televizor. Ja tože pridu.

On ničevo ne budet delat’? Sil nietu?

Nietu. Neinteresnyj on. I mnie ne interesnyj. Ja tolko dolžna evo sprosit’…

Tad ji išstūmė Olgą pro duris. Gal irgi vertina ramybę ir vienatvę.

– Tau irgi svarbi ramybė ir vienatvė? – klausiu. Ramiai. – Pripratai? Aš tau netrukdysiu. Tikrai, aš nežinau… Žinai, kai aš prisibaigsiu, bet aš ne žuvis… Atsimeni: kartais kalbu ir visai nesvarbu, ar kas klauso… – ir užsikosėjau, o nenorėjau. Per ilgai kalbėjau. Dabar ėmė visą krūtinę skaudėti. Kažkokie gilūs, ne šios dienos skausmai. Seni, po daugelio metų. Fiziški. Psichikoj jokio skausmo nejuntu. Net nepatogu. Toks komfortas.

Guliu aukštielninkas ir mintyse įtikinėju: ei, organizme, pasveik kuo greičiau. Kuo greičiau pasveiksi, tuo bus maloniau. Nors trumpam pasveik. Kad nueičiau iki kokios ramios nušepusios užmiesčio pievos. Ten pagulėčiau nuo ryto iki vakaro, vakare pasėdėčiau, atsirėmęs į kokią kriaušę, „idealu“ – pledu apsisiautęs, paskui dar vieną dieną saulutėj pasikaitinčiau ir aš jau kaip aš. Nors ir dabar ne „jis“.

O paskui normali mintis… bet reikia patikrinti. Ar noras yra? Ar pasas yra? O banko kortelė?

Ji vis dėlto išėjo pas tą Olgą žiūrėti televizoriaus. Tikriausiai muilo operos. Kaip žemai ji smuko. Tada, kai gyvenom kartu, muilo operų nežiūrėjo, nors jos lyg ir buvo naujiena. Kartais abejingai užmesdavo akį. Ir ne man pataikaudama nežiūrėjo. Dabar žiūri. Bet ar pamėgo. Gal taip. Kad neišsiskirtų iš visų. Visi mėgsta. Duona ir gira kasdienė.

Pasitikrinu striukės kišenėje. Yra. Ir tas. Ir ta. Joje nedidelė sumelė su dviem nuliais. 0 – reikšmingas skaičius. Tai ne O. Dar vienas reikšmingas skaičius – -niolika. Tada dar pajutau, kad mano brangenybę kažkas spaudžia. Brangenybė – tai atseit penis. Falas. Lingamas. Lingo vigvamas. Ten paprasčiausia užrašų knygelė. Knygutė. Joje turi būti… kaip rimuojasi tie sakiniai, kuriais aš mąstau lietuviškai. „Koks kvailas negras sugalvojo tuos dzinguliukus?“ Tai Verlenas apie rimą. Rimą išrado, tiesą sakant, arabai. Jų kalbos struktūra tokia. Tarsi visą laiką rimuotum: stebuklingas, meilingas, nelaimingas, tą viską skirdamas jai – paslaptingai, nedėkingai, žavingai, vylingai. Talentingai. Jai – talentingai, t. y. tobulai. Tobulai genialiai. Jai. Ji tobula, o tu tobulai nemoki. Bet gal tai buvo ne ji. Gal buvo kita ji. Aš, kaip „Rožės romano“ autorius Žanas de Menas, pabaigiau tą romaną tikrovėje andai, dabar išsitraukiu iš kelnaičių užrašų knygelę, o joje 156 „litovcai“. Didelė govėda. Popieriniai liūtai. Vienas kitas nebarzdotas. Buvo net moteriškė. Ta buvo ne litovka. Ne dalgis. Žemaitė. Kodėl laikiau tokioje „nepagarbioje“ vietoje? Kodėl nepagarbioje? Ar būtų geriau, jei duotų į snukį ir atimtų… Neatėmė. Nepamečiau. Kaip man tat nebūdinga… ne veltui išeidamas iš… paskutinės darbavietės kelias dienas nevalgiau, negėriau, net nesiprausiau, kad nebūčiau tobulas. Tobulam nesiseka. Bet neverkiau, nesibučiavau, nė su daktarka, nė su slaugėm, nė su šunim… Tasai siūlėsi liūdnai pastaugti mane išlydėdamas. Nestauk, aš tau pietus paliksiu. Gal tau ir neatiduos, bet aš tau palieku, tik tu nestauk. Ką jis ten saugojo, aš nelabai supratau, bet, sako, gerai, kad tokioje darbavietėje yra kitų gyvų tvarinių, ne vien žmonės.

Ten būna ir tokių, kurie žmonėmis nenori būti todėl, kad žmonės negeri. Jai negeri, jos vyrui, kuris juo būtų buvęs, jos pusseserei, kuri anksti mirė, ir margam drugeliui iš Teišerskytės eilėraščio. Kas ten geriausias, tai ne tavo, patine, reikalas. Vis tiek tu patinas, bet eilėraštis labai geras. Geresnis už vyrą ir moterį. Ir už vaiką.

Ten būna ir tokių, kad gali ir nurauti…

Ji nenuraus. Kam? Jau viskas baigias. Jai – jau. Man – paskutiniai vyro metai. Kodėl? Romėnai taip sakė. Rašyt apie tai gal nė nerašė. Nemėgo niekų rašyti. Adulescens – iki dvidešimties metų. Juvenis – iki keturiasdešimties. Vir – iki šešiasdešimties. Senex – iki… Numirėlis – iki… Visi jie garbingi.

Štai kaip. Aš galiu gyventi viešbutyje, kol pasveiksiu. Pigiame viešbutyje „Lotynų kvartale“. Kur kažkada gyveno A. Mickevičius. Netoli „7 meno dienų“. Bet gal tokio nėra. Ji pareina.

Tai aš ir sakau:

– Aš galėjau apsinakvoti viešbutyje, – laikau „basanavičių“ rankoje, o vigvamas nelinguoja. – Čia ne viešbutis, čia blogiau, čia privati ramybė… – laiku sustojau, nes pagalvojau: „…ir priešmirtinė laimė.“ Iš tikrųjų: kaip kvaila, nors dalis tiesos yra. Tiesa gali būti kvaila. Dalis tiesos – juo labiau. – Dvi paros mano ramybės kainuoja nežinau kiek. Jeigu čia. Paimkite pinigus, bet grąžą atiduokite.

Ji puikiai žino, kas grąžos neatiduoda, tačiau nurijo tą posakį.

– Galima nusipirkti didelę dėžę kavos, – gundau. Galvoju: kol nueis, vis praeis koks pusvalandis. Ir Olga neatsliūkins, o aš galėsiu gulėti net užsimerkęs. Neįsivaizduojamas komfortas.

Ji sutiko. Net godžiai pasižiūrėjo į pinigą. Parsinešė kavos, normaliai pasakė:

– Nemanyk, tau neduosiu. Čia mano uždarbis.

Ir galvoja svajingai, kavą gerdama: kodėl ne? Duočiau.

Aš galvoju: per tave taip atsitiko, kad taip retai gaudavau.

Paprasčiausiai – jei pagalvodavau: būsiu laisvas, imsiu. Gal duos. Bet kažkaip vis vaizdavaus, kad ne su ja. Aš tikrai buvau ją užmiršęs. Truputį meluoju. Yra toks kerštas – užmiršti.

Tas ar ta nėra nei bloga, nei geras. To ar tos nėra. Aš nenoriu būti ten, kur galima tikėtis, kad ji būna. Aš esu neįdomus. Negražus. Neambicingas. Neturtingas. Esu vienas. Būsiu nulis. Nulis, per kurį šmaikščioja kirminai. Puvėsiai, pelėsiai – tai beveik tas pat, kas senas. Viskas nyksta labai pamažu. Yra. Kirtis persikelia į pirmą skiemenį. Beasmenis posakis: On y va. Je ne vive gue pour toi… Kas tas „toi“?

Galvoju: be to galima apsieiti. Ir be to galima apsieiti. „Tas“ – tai draugas. „Tas“ – tai moteris. „Tas“ šiaip kažkokia vertybė. Ženščina kak valiutnaja cennost’. Poet serebriannogo vieka, polučivšij…

– Ramai, Ramai… – peikiu save. – Juk kažkada dainavai vaikišką dainelę apie ramunę, kurios žodžius parašė toks Jurgis Baltrušaitis. Tu, Ramai, dainavai savo prancūzišką interpretaciją ta tema, visišką grafomaniją, iš tuščio snobizmo. Vis tiek prasmės niekas nesekė, visi šoko: kažkokie gražūs žodžiai… Jo liūdnas didžiaakis veidas. Tos „Ramunės“ jis nė nevertino – kaip Binkis „Gėlių iš šieno“. Binkis dėl to labai nervinosi: kada nustos žavėjęsi?

Aš nežinau: mano ta „Camomille“ kažkodėl sous le chant de l’alouette, o alouette yra keltiškas, gališkas, fėjų žodis. Gana, Ramai, nustok, tai blogas ženklas.

Ramai, senas poetas yra tas, kuris nori suvaikėti ne vienas. Suvaikėk vienas. Suvaikėk vienas. Susenėk, vaike. Nenorėjau aš gal ateiti į šį pasaulį. Todėl iš jo išeisiu lengvai. Gal.

Visa tai yra posakiai. Lietuvių išmintis tai vadina posakiais. Posakiuose nėra ypatingos išminties. Nė dainų grožio. Išgirdai posakį – kitam pasakei. Posakiai neužmirštami. Jie paguodžia. Ką jau ten jie apgauna?

Pasakok sau niekus. Pasakas sau sek. Tu man geriau pasakyk, kodėl neprasmingai praleidai gyvenimą. Ar galėjai prasmingiau? Kas draudė? Taip ir sakyk, kad nesugebėjai. O tas prasmingiau – kas? Daugiau? Smarkiau? Padoriau?

Bet tu lyg mirt susiruošęs. Kur skubi? Ką taip skubėdamas padarysi? Negražu sakyt – liks tik lėti tuščiažodžiai. Ne, tu, Ramai, giniesi, atsimušinėji, minkštu kietą vadini.

Daugelis sakė. Daugelis gyrės. Kad… O kad mum neleidžia! O kad leistų, tai pamatytumėt! Faktai, gryna medžiaga – juk tai auksas!

Ir tie tavo jausmai: tai šleikštūs, tai nesuprantami… aš nenoriu tavęs įžeisti. Bet… lyg ne man būtum rašęs. Aš jūsų negerbiu. Aš tavęs neskaitysiu.

Ir ką aš čia atsiminiau? Kažkokią skaitytoją, kažkokiame rajono miestelyje, kuri mane mokė, kaip rašyti jai. Aš tikiu, kad gal tik ji ir buvo tame miestelyje perskaičiusi nesvarbų dvidešimto amžiaus poetą, t. y. keletą jo eilėraščių, t. y. nieko ypatinga. Ne Maironis. Nė nepanašu. Ne Salomėja. Nes vyras. Jis nė Brazdžionio nevertina. Sakosi skaitęs. Gal meluoja. Ar galima taip sakyti?

Tai kas jam svarbu? Ar bendras reikalas, ar jo sušiktas veikalas, veikals, kaip latviai sako. Kromelis. Kam jis mums? Kur stovės? Po kieno langu? Viešpaties dievo barzdoto? Lietuvių dievas buvo nusiskutęs. Kaip Vytautas. Todėl jis ir buvo didis žmogus (skaityti svajingai), tas dievas…

Gražiai vis dėlto galima pasakyti. Ir žodis, ir svoris, ir tavo paties vertė… Ar verta užrašinėt? Kai užrašo, tai viską taip perkreipia, kad nelieka to, na, savo vertės pojūčio. Kas sakė, kad tai nesvarbu. Tai tas poezijos impulsas, kurį visi sugauna, kam reikia. O kas lieka – tai tavo. Tai tavo mizerna grynoji poezija ir tavo gryni pautai ir subinė.

Aš guliu ir galvoju apie Meną ir jo „Rožės romaną“. Apie didžią moterį, nepaisiusią vėjų ir savo veikalą drąsiai pavadinusią „Skarletė“. Jinai didi. Tik dėl jos iki šiol prisimenamas Klarkas Geiblas ir jo ūsai. Kokia ten Margarita, kokia ten Navarietė? B. Radvilaitė nieko nerašė ir vis tiek buvo gražesnė.

Guliu ir galvoju, kad viską seniai įrašiau į savo smegenų raukšles. Guliu ir galvoju apie pūvančius savo plaučius. Guliu ir galvoju, kad galvojau apie tai daug kartų, o jis ir sakė: a, galvok. Užrašymas – tai slebizavonė. Tai joks malonumas. Malonumas – kai tat yra tavo smegeninėj, mulki. Aš banaliai sakau, bet tu supranti? Tu – ribotų sugebėjimų draugelis, tavo smegenys gėralų nualintos, bet kiti ir to nesupranta. Man kartais malonu su tavim pasikalbėt. Tu negalvok, aš gal ir apie tave pagalvojau, ir tu nustebai, kad ne viskas taip gražu, kaip tau atrodo.

O man gražu, galvoju apie save, ta patelė (juk tai neįžūlu) „smožija“ kavą, ją geria ir jos akys sublizga. Man visai negaila to nekalto malonumo, bet būk, Ramai, atsargus… Ji kol kas draugiškai nusiteikusi patelė, bent tiek, kad neleistų prie manęs kitos patelės, kuriai aš įdomus tik tiek, kad niekad nebuvau jos.

Taip tarė sau dvesiantis asilas: tegu jinai rupšnoja tą Buridano šieną, gal ji įspirs hienai… Tie tavo „gal“, Ramai… Gal ji pažiūrės į savo asilo mirtį, iš jos snukio nudryks seilė: o jeigu taip miršta meilė?

Ji nusipurtys ir bliūsters: argi taip gali mąstyti inteligentiška moteris, gerianti kavą? Argi asilas gali numirti rimtai? Ko jis gali tikėtis? Tik to, kad ateis laikas… Ateis Samsonas, paims žandikaulį ir juo užmuš tūkstantį filistinų. Tai tokia jau perkeltinė prasmė, it kvailas prekybininkų juokelis, kaip tie du lietuviai sako: maždaug kad…

Jinai nors šiame kieme vaizduojas Lietuvos rože, žiūri televizorių, peikia: šit Eltonas Džonas, aš tokia tolerantiška, kad nesuprantu kodėl… Kokia ten rožė, sena tavo rožė, niekas apie ją ir dainuot nenori, tai tavo motinos rožė, apie kurią visi dainavo oriai nenoriai… Tai yra juokdarių „Bene“. Rimti poetai dainuoja „Nihil“.

Ji išgeria kavą, kaičiasi kitą, man nesiūlo, nes žino, kad man nereikia, šit, kokia ji protinga. Atjautė – yra toks baltiškas žodis. Jeigu jam to nereikia, jeigu jam tas nepadės, kodėl aš turiu to atsisakyti. Juk taip dar smagiau – kaip sąžinės kruopelė į saldumą, kurio jai nereikia. Jej bohu, sako gudai. Makošei, – jie taip sako. Makošė, sako lenkai, yra bohini, o jos dievas Stribogas. Makošė – ji tokia! Ne indų Lakšmė ar pusprotė Durga – ta, jei siunta, tai dėl savo Šivos. Makošė siunta dėl bet ko: dėl bet kokio patino, kuris… Nagi, patinas yra kvailas, proto turi tik patelė. Patelė pasakė, patinas padarė. Patinas gali net ne į tą skylę pataikyti, toks jis kvailas. O kad ir į tą, mano, tai ir ten galima paklaidinti – ir nieko jam neišeis… o kitam išeis. O tas kitas geresnis, nes klauso, ką aš jam sakau… Paklusnus patinas yra nuobodybė. Tai aš sakau sau. Ir ji tą patį sako sau, gerdama kavą. Kodėl jis taip daro? Ei ei, Džeimsai Džoisai, kvaily, aš tavo knygą sudeginsiu, blogiau – aš tavęs dar kartą neskaitysiu. Kodėl jis girdi fėjų muziką, o aš ne? Tu nuobodus kaip Prustas. Džeimsai Džoisai, apsiversk kape ir apsi…

Antro kurso koledžo studentai ploja visame pasaulyje, kad senukui nesistoja. Tas senas kvailys, jam trisdešimt metų, sūnus jo netikęs, padarė jį kitas, dviem metais jaunesnis, peslys.

Man gal pavyks išvengti, Ramai susišyzinęs, į ką tu žiūri, kokią kavą uostai? Ko išvengti? Diagnozė tokia: paskutinieji vyro metai. Dabar tu, Ramai, rašai, tai penkiasdešimt septyneri šviesaus pavasario metai, kada po „Titaniko“ kičo mirguliuos iki nusivalkiojimo įsimylėjęs Šekspyras su visais savo nenormalių tragedijų, dramų, o ypač komedijų nevykėliais. Aš nesakau, kad nėra juokingų anglų.

Tauta rimta, ji sako kitaip negu juokdarys:

– Tat mūsų visai neįžeidžia. Tie juokai, tos karčios miglos gal airių. Ar šito privatininko, spekulianto ir svolačiaus…

Kam man tie anglai? Kam man tavo kava. Kam man tavo kvapas. Kam man tavo kamanos?

Jei manęs nebus tame laike ir toje erdvėje… o čia gaila… juk Lietuva, aš nesu koks ypatingas lietuvis, aš kartais net suabejoju:

– Ar aš lietuvis?

O tat juk negerai. Bet erdvė! Čia puiki erdvė tam, kuris abejoja:

– Turbūt nieko geresnio nerasi.

Kur ten nerasi! Tik tingūs neranda. Kiek drąsių moterų rado savo… turtingoj pasaulio šaly. Tai labai drąsios moterys. Ne viena jų pasimirė. Kad vyrai būtų tokie! Kaip čia ją įžeidus? Skaudžiai. Nors pavojinga. Kad sau pasakytų:

– Tai kilk, dukrele, plasnok į dangų ir neužmiršk… Čia aš sau, o tu…

– Dieve dieve, – karksi varna, – koks tas varnys durnas!

Ar ta varna atskiria šiandienį savo karksmą nuo vakarykščio? Įsijautei pernelyg. Man kas: aš viesulas po tavo langu. Tavo pumpurėliai žali, tavo šakelės, tavo lapelių nėra – bus tie tavo lapeliai, atskris lakštingala ir pasakys:

– Labas.

Betgi kaltas aš: kam sutrukdžiau… ar nekonfliktiškumas dabar toks jau reikalingas? Apie ką iš tikro kalbi, asile?

– Aš, – sako asilas, – blioviau smarkiai. Smarkiai vaidinau.

Ak, asilų tėvynėje tai net asilės mato saulę. Jų norai ėda dangų, jos noriai mato dagius ir drugius, bet asilė sako:

– Bet asilė sako… Bet asilė… – erzina ji. Bet nesako: – Asilas – tai tu, – nes susidarys pora.

Ji toliau šliurpia savo kavą ir galvoja, kad tat angliškas humoras. Nė vienas anglas taip nemano, o anglė tai tikrai nė viena. Eik tu, asile, nė viena anglė tavęs nemyli.

Juk mes buvome tokia naivi tauta… beveik kaip rusai prieš totorių jungą. Mes buvome šviesiaplaukiai, o moterys ypač jausmingos, jausmingesnės už vokietes, nors tat sunku įsivaizduoti. Mes… Mus sugadino vyrai – ir savi, ir svetimi. Apie tai verta susimąstyti, bet ar šiandien? Aš galvoju apie kvailumus, o jai kas. Ji geria kavą. Aš klausiu:

– Ką tu geri?

Ji žiūri į mane kaip į beprotį.

– Arabiką ar brazileirą? Iš tavęs sklinda Olgos mintys.

– Įdomus klausimas, – sako ji. Vis šioks toks vyriškas flash.

O flash ji bijo, nesupranta. O kam dar tas flash? O kuo ji dėta? Jai sakė – bus gerai. Nežiopsok. Kas sakė? Tas, kuo ji tiki. O kuo ji tiki? Tik savimi. Taip jai sakė vidinis balsas.

– Silpnos mano kojelės, – sako žvirblis savo proteliui ir žvitrioms akutėms.

– Žvirbli, žvirbli, ką darai – virš tavęs šūdas kabo, – taip sakė karvė. Pavasarį ji taip sakė, nes nelabai turėjo ką veikti.

O ji geria kavą, žiūri į veidrodį, savimi gėrisi:

– Kuo galėčiau tau padėti?

– Tu toliau žiūrėk į veidrodį, tuojau nušvis auksinė šviesa.

– Ar tai pinigai? – dėmesingai klausia ji.

– Pinigai, dėl kurių mes dar gyvi.

– Tai daugiau nebus?

– Nenusimink, – sakau. – Bet ne man ir ne tau. Aš žinau: tai neįdomūs pinigai. Bet tu jų nesuvaikysi. Tai drugeliai.

– Tu mane linksmai liūdini, – sako ji, o to ji niekada nesakė, nes jos mentalitetui toks posakis nebūdingas… Ji gali: žinoma, taip. Aš nesakysiu: ačiū.

Iškirpt. Ačiū ačiū.

Dvi eilutės, kuriose nėra… bet jose yra… kas? Pavasario gaivumas? Naivumas. Tai ne man. Tai kam tie pinigai.

Tai ką tu man pasiūlysi? Palankumą? Tikrai nustebintas: aš tave pirmą kartą matau. Tavo palankumas mane žlugdo. Išsiriečiu lanku, bet galva ant „tašės“, kulnai ant grindų. Taip aš linksminuos kaip trečias astralinis kūnas. Tai kvailybė. Tai būsenos.

Tai modelis neturintiems vaizduotės. Tai vaizduotė nežinantiems, kas yra modelis. Grįžtamasis ryšys užsimezga kaip batšniūris.

Va, čia tai nieko ir nėra.

Aš klausiu:

– O jeigu užmigsiu?

– Prašau, – atsako. – Neprisikofeininus tai nesunku.

– Prašau, – sakau aš. – Olga sėdės tarp mūsų… Manau, ji turi dvi rankas.

– Ji turi keturias, – pataikauja.

– O aš turiu keturias valandas ramybės. Tu, – sakau kaip koks anglas, koknis, be abejo, – tiek tu ir sulaikysi Olgą. Geriau eik pasižiūrėk į Mariją Chuaną ir Vytautą Valentiną.

– Man atrodo, jo vardas Ramonas Chozė, – erzina ji.

– Ir neklauskite Jos vardo – jai tūkstantis vardų, – atremiu. – Tūkstantis pirmas – Engelchen.

– Tikiuosi, tu nesiropši į mano lovą? – viltingai draudžia ji.

– Ne, – droviai tarsteliu. – Neatimkim iš Olgos to malonumo.

– Ji to nesulauks, – atkerta.

– Sulauks. Ir greitai, – atsakau. – Tu brangininkė.

– Tu man neuždrausi turėti draugę.

Visiška beprasmybė, todėl aš klausiu:

– O kiek tau metų?

Jai gal ir įdomiau su manimi, pasiilgo, matote, po tiek kiaulysčių nebuvimo, bet Olga sakys:

Iz za takovo ty poteriaješ podrugu!

Kak omoložyvajuščeje sredstvo! Stojit li? Aš ir manau: išeitų, išsikalbėtų. Gal turi kiek savigarbos, gal grįš viena, virs kavą, zurzgės, vis tiek nebus panaši į tą lemtingą vasaros vidudienio peteliškę, naktinę peteliškę, labai patenkintą savimi ir tuo, kad pasirodžiau aš… ir pamatė visas kvartalas, kad ji linksma, jai gera, ji galinga. Taip sunkiai man tada ėjos… ėjau koja už kojos, net neatsimenu kodėl… A. Nei rašiau, nei piešiau, nei finansai nukrito, nu, nei kas gerą žodį pasakė, o čia – gatvės teatras! Gal su kokiu trečiaeiliu aktoriūkščiu dulkinas?

Greičiausiai su tuo: molodoj vešalka. Iš meilės. Praranda savo stilių.

– Įgaus vėl, – pagalvojau. – Kaip Elvis – neapolietiškai padainavęs (tarp mūsų kalbant, blogiau nei Šabaniauskas) – vėl prie roko.

Vėl dainuoja roką, nes jis viską moka!

Ypatingo pavydo nepajutau. Tik nusivylimą – negrabiai dirba. Sau dirba.

Gal ir aš kaltas buvau. Kai ji būdavo visiškai niekam tikusi, vaizduodavau nuoširdžiai tikintis, kad praeis. Galima pamanyti, kad aš antrą kartą pajutau, pirmo skonio nesupratęs. Negražiai pasielgiau. Tada supratau, kad ilgam ją užmiršiu. Taip ir buvo.

Kas ten jai turėjo praeiti? Kažkoks kvailys gal ir netikėjo. Tegu tiki, tegu nebūna kvailys.

Pasikrapštęs smegenų palėpėse, radau porą eilėraščių, kuriuos parūpinau jai jaunystėje. Ir mano pirštai negražūs.

Ne pirmas man tai kartas. Paskui ir draugai, ir nekvaili draugai sakydavo:

– Ko tu nori iš jų visų? Ko tu nori iš tų visų moterų? Gal jos?

– O kas ji tokia? – nuoširdžiai klausdavau. Maždaug taip, kaip šnekėdavo apie mane be vardo. Nuoširdžiai klausdavo:

– O kas jis toks?

Pamatydavęs paklausdavau: o kas tu tokia? Kodėl vaidini draugišką patelę? Be jokio pasityčiojimo. Pamiršdavau kaip daugelį kitų. Užmaršus esu. Aš žmonių neprisimenu. Todėl ir nepadariau jokios karjeros.

Tai guliu ant demblio. It Londone, it Radvilų rūmuose, nei kam sakyti ačiū, o kad man sakytų, tai juokčiausi. Bet valgyti nėra ko, o rytoj norėsis. Šiandien aš sotus nuo fizinio skausmo.

Gera mazochistinė frazė. Kaip vis dėlto primityviai dirbi! Tai aš mintimis su ja ginčijuos. Pavydėk draugei. Olgai. Negražioji Tatjana – ji. Lenskis – aš – guli nušautas. Kankinasi, mazochistas. Oneginas atvažiuos su „milicijos“ mašina. Olga pasakys, kad tai ne Lenskis. Jinai pasakys, kad ir ne Čiomskis. Kaip greitai aš sveikstu. Atsistosiu. Viskas per greit. Stveriuosi už sienos ir pamažu, bet skausmingai susileidžiu ten, kur buvau. Man iš tikro skauda.

Pradarau savo „tašę“. Jei skauda, tai skaudės. Kuo daugiau savojo komforto, tuo greičiau praeis. Išsitraukiu „idealą“, apsikloju. „Idealas“ tamsus. Išskydęs. Nevogtinas. Tokiu užmetami niekam nereikalingi daiktai, kurie nenuodija atmosferos. Šiaudai kokie, gelžgaliai, kurie negražūs. Kodėl man norisi būti nebjauriam?

Žinau, kad seniai neturiu jokio asmeninio žavesio. Vargu ar jį turėjau. Tai buvo kažkokia pagaila jaunam poetui. Ar ką… Olgai ji ką tik prisipažino: kas aš jai. O dabar? Vienkartinis meilužis? Ką su juo daryt? O jei pasakė teisybę? Kad nežino.

Teisybė tai tokia: buvęs vyras. O kiek tu jų turėjai? O jis? O kodėl sakei, kad poetas? Tu su poetu gyvenai? Niekad nebūčiau pagalvojusi! A, dabar supratau. Jis ne klasit. Srebnika nie vvart.

Lietuvoje visi – poetai. Lietuvoje „niekas nelaiko poetų poetais“. Lietuva nemėgsta Baltrušaičio, o kas jis toks? Radausko. Tai tik žodžių žavesys. Aistis – tai jausmas. Nagys – tai jausmas. Strielkūnas – tai jausmas, kodėl jis formos meistras? Maironis – irgi formos meistras. Galbūt. Tikrai nuoširdžiai – kaip Puškinas. Tas Jono klausimas: kada tu parašei savo geriausius eilėraščius, aš tavęs klausiu! Ruskaja barišnia, čitajuščiaja Strielkūnasa… Kaip sakė Baliukonytė: Vy možete menia daže poniat’…

Gana man tos vaizdingos meilės… Kodėl aš čia matau tai vieną, tai kitą žmogų – gyvą…

Tai lyg ašaros iš dyko buvimo.

Rusų poezija… Baltrušaitis, Mandelštamas…

Maironį moterys vertino. Mandelštamo – Sonia ne. Maironis yra ant litų. Mandelštamas ne. Sonia buvo teisi.

Koks yra požiūris į teisumą? Kokia moteris laikoma protinga? Koks jos šūkis?

Aš imu ir užmiegu. Aš imu ir miegu. Aš imsiu ir prabusiu. Nuo ko šį kartą apsiginsiu sapnuose? Nuo kokio moterų kankinimo?

Rašykime ir kalbėkime taisyklingai.

Kaligrafiškai rašykime.

Argi aš jai… Argi aš jai ką nors reiškiu? Aš žinau: jinai man nesvari. Lengvutė. Jinai mane pardavė sunkiu momentu. Aš siūliau, sutrikęs ir varganas. Ji maivėsi. Išvada: turėjo geriau nei. Geresnį. Turėjo. Ko jai reikėjo? Iš manęs. Turėjo mane laikinai. Turėjo. Ko dar nori? Ką dar pasakysi?

Kai įsijungiau, skaudėjo įvairias kūno vietas. Šlykštynė stovėjo prie lango ir rūkė. Atrodė itin dramblota kaip eršketinė žuvis, kremzliniu nugarkauliu. Veidas bereikšmis, akys beprasmės. Kaip visada, kai užsimiršdavo… nugrimzdavo į save, dūšių žinovė. Primityvi kaip ir jos aukščiausioji ideologija – aukščiau kurios jos protelis nenešė. „Lakusis smėlis tavo protelis“, – mat kaip pagalvojau. Bet kur jau ten.

Kas jos galvoje: ilga litanija, kurios gale prakeikiami visi, turintys penius. Paskui atsikvošėjama. Aš vis pataisydavau ją per mūsų bendrą gyvenimą: nemadingi juos nešiojantys.

Yra moterų, kurios neskiria penio nuo cigaretės. Esą panašios formos. Galima paimti į lūpas. Vieno viduje visada tabakas, kito… sperma. Geriau, žinoma, „Golden american“, tačiau tiks ir „goluazė“. Va, kai išbyrėjusi, pustuštė, tai jau ne… ne itin…

Ji dėbtelėjo į mane baisiomis akimis. Plaukai susirangė, suspragsėjo. O! Tai jau šis tas! Ji gražėja.

– Ar tūžmas tavęs nepaims? – paklausiau. Nenorėjau to.

Tūžmo ji nesuvokė.

– Tai kažkas slegiančio?

Argi reikia aiškinti, kas yra tūžmas savyje. Nustėro – naujas jausmas atsirado jos jausmų skalėje. Puiku, apsidžiaugė, – paleisiu į apyvartą. Pamėgino su arčiausiai stovinčiu, su manimi. Nesuveikė. Tai sukėlė jai nemalonumą. Tūžmas ėmė veikti ją pačią.

– Sakyk, kas tai yra? – paklausė tiesiai. Už tą visada ją gerbiau.

– Nustok jį vartojusi. Tai ne vaistas. Tai ne ginklas. Tai yda. Tūžmas yra proto yda, pvz.

– Tai iš jo nėra jokios naudos?

– Nėra.

– Tai kam jis?

– Skalės papildymui. „Jis išėmė kažką iš tavo emocijų skalės.“ Nežinai? Ne? Pagalvok?

– Ką nors gero?

– Žinoma.

– Šviesaus? – įtariai paklausė.

– Šviesaus, – tyčiojausi. – Tu šviesių nemėgsti.

Bet ji paprieštaravo:

– Truputį mėgstu.

Ne taip jau ir norėjau tyčiotis. Ir ji to nenorėjo. Nors keista: norėjo bent tokio bendravimo. Vandens laikrodis, pripiltas kavos.

Taip, be savęs, nieko daugiau nematysi... Be savęs.

Atsisėdau ant demblio, sukryžiavau kojas kaip jogas. Ne be pastangų. Visą kūną maudė. Akyse šmėžavo juosvi šešėliai. Vienas dalykas mane paguodė: smegenys dirbo normaliai, bet... tarsi tuščiais apsisukimais. Tai gerai. Šiuo atveju taip ir reikia. Skausmas iš viso kūno nuslūgo į padus. Tie degte degė. Tvinksėjo. Dilgsėjo. Kibirkščiavo.

Labai skaudėjo.

Ji atėjo, atsistojo prieš mane. Jos akiplotyje šmėkščiojo tie patys juosvi šešėliai.

Užmerkiau kairę akį, paskui dešinę. Dabar greitai: viens du, viens du...

Atsistojau. Net užsimerkiau nuo liepsningo skausmo: maniau, kad kedai užsidegė. Ir grindys.

Teks dabar stovėti kaip eretikui ant laužo. Susikaupiau. Išsitiesiau kaip liniuotė. Atsimerkiau.

Tu buvai jauna ir sakei:

– Aš – ne lėlytė.

O galvojai: tu dar pamatysi tokių lėlyčių...

Aš galvojau: paieškojęs už tave blogesnę tikrai rasčiau, nors gal... gražesnę tai tikrai – užbaigdavau mintį apsidžiaugęs, nes kvailas buvau.

Guliu aš ant demblio ir labiausiai ant jos pykstu už tuos metus, kai sakiau:

– Baik tu plasnoti, aš ramiai senstu, ar nematai?

Būta į ką žiūrėti – į penkiasdešimtmetį senį, o aš vis tiek: išsirujok, Rože, tai tavo paskutinė ruja.

Tęsėsi ilgai. Man nusibodo. „... aš nieko neprisimenu iš savo gyvenimo, bet viskas galėjo būti kitaip...“ – taip kitados sakė Jiržis Šotola, belsdamasis į duris, girtas, kruvinu paltu. Į kokias duris? Į kokias pataikė.

virselis-8-9._png.pngAš toliau sau guliu ant demblio. Sau. Ne tau. Norėtum? Naktine peteliške paskrajot? Skrajotum, skrajotum, banalioji tu mano – dieną ir naktį. Per sunki.

Tava ištikimybė per brangiai tau kainuoja. Jai liks šizofrenija, o tau – paranoja, mes... nes tu jai neatleisi, o ji tave apgaus, mes... nes skirias juodas pragaras nuo mėlyno dangaus. Antitezė, – verdiktas.

Aš ramiai sau guliu ant demblio, kol ji dvasiškai santykiauja su Olga. Ne veltui jaunystėje, prakalbinusi lietuviuką rusiškai, už kiekvieną jo žodį (rusišką) gaudavo po kapeiką (sovietinę).

Vėliau chewing gum pločkelę. Bet už kitką.

Staiga man dingteli, kad visas mano gyvenimas yra gulėjimas ant demblio ir kad jis tęsias valandą dvi. Snūdligė. Vienas kaip. Ką čia apkeiksi, negi save?

Vėl parsivelka abi ir mėgina mane įvilkti į plokščiąją Rožės lovą. Ypač stengiasi Olga:

– Kėk jis čia gali pri dveriach ležat’?

Rožės lova plati, galima sutilpt ir trise. Įverčia mane į tą lovą tarsi paskerstą meitėlį sūdymui. Susėda abi ant vienintelės kėdės, gėrisi. Lietuvių kalboje yra dviskaita – dvi šikni.

Paskui verdasi šlykščią kavą. Aš tuo metu nueinu ir vėl atsigulu ant demblio. Jos nė nemato. Verda ritualinį juodą mirkalą. Sriaubia, viena kita šlykštisi, net miela. Joms.

Imu ir atsimenu... ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos... ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau... Staiga pajutau peilio smūgį į subinę – į kairį neva putnų kacetininko žandą, kaip pasakytų Sančas Pansa. Iš netikėtumo laiptais nudardėjau iki pirmo aukšto. Ji man taip padarė ankstyvoj jaunystėj, Londone, per mielą koledžo raganų vakarėlį birželio bene pradžioj. Ne Londone, Palondony, pievelėje, kur kadaise žaidė Kiplingo vaikučiai, miškely, giraitėje. Nepamenu. Buvau nusidainavęs. Vėl buvo apsimetusi, kad jos kambary nėra, juoda blake apsimetė, aš ir maniau, kad pas Olgą giriasi kaip koks Benės Kriko tėvelis, kaip jai gera, riečia, giriasi, pinda. Gražus tat yra lenkiškas žodis.

Užtempė mane antraaukštopi, subintavo – aha, nepavyko pabėgti – subintavo ir vėl aš guliu ant demblio, retkarčiais suloju ir pavalgyt atneša – pinigų tai daviau. Bet ne kokių jau ten skanėstų, nes didžiausias skanėstas – tai jos medus, su degutu, o aš jo nenoriu, todėl kad esu paršas ir gojus... ir svolačius, nes chamas. Ne čiaušis, ne kurtizanas...