tekstai.lt

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Trys minutės mirties

1.

šitoks beribis dangus – kryžkelė liūdesio–laimės – prisiminimų erdvės

net sapnuose neišlaisvina – rytas išauš ir dainuos – kas nuo nelaimių laimingas –

šitoks beribis dangus – mano mirties ir Tėvynės

 

smuiko rauda pasilies virš pakalnučių sidabro – Grįžulo Ratuos

ugnis – ilgesio aistrą išdegins – laimė – turbūt tamsoje – po pelenais

ir šešėliais – skleidžiasi rožė balta – rožėje skleidžiasi vėlės

 

mano Tėvynėj – lietus – žarijų arba drugelių – kryžkelę juosia žalsva

žaibo vikri gyvatėlė – koks aš laimingas – dabar – vėlės parjoja iš karo –

mano sūnau – ir tu – kelią į Lietuvą radęs

 

2.

liūdesio demonas glosto prisiminimų vakarą – lašas absento ant skruosto –

nerimo burtas ar pazaras? – Gordijaus mazgą rišu – varva iš kriauklių

muzika! – nieko aplink – tik dangus – tik jodo kvapas nuo jūros

 

ir išryškėja druska – balti kupranugariai – nei debesų pulkai –

į pragarus neria – o mėnesiena žalia – sieloje žvaigždę įspaudžia –

skaidrią – lyg putino uoga – raudoną – tarsi iš kraujo – –

svaigs išskalauta Aušra – meilę ir kančią paliejusi – skleidžiasi

rožė balta – rožėje skleidžiasi vėjas – mano negimęs sūnau –

kelią į Lietuvą radęs – Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras

 

3.

Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras – kiras

neieško akmens – kraujo puta į vandenis – rūkas pilkšvai nudažys

apmirusius mano plaukus – jau pamiršau kur lietus – atsimenu –

 

motinos rankose – liepsnojo laukas rugių – ugnies – iki pat horizonto –

skaudėjo lig dugno akis – absentas uždegė skruostus – ir kiečiai

siūbavo tiršti – lyg vaizdą nelaimės plukdytų – į deltą – kur ant akmens –

 

kiras prakalęs kiaušinį – virš jo tik beribis dangus ir gilėm aplipęs

ąžuolas – aš tiek laimingas dabar – kiek nepagydomai – aklas

 

*

rožininkas brenda per atvirą ugnį

į uždarą uostą – – – – –

tamsa sudėlioja

sapnus į vietą

– – – – – jų šešėliai – vien kaulai

 

*

Prileisiu širšių tau į ausis, į stiklinę mirusio vandens pripilsiu

ir lauksiu godo arba žiurkių gaudytojo! Vėl pirmoji išgirsi krebždesį –

tai išbalęs žiurkės nugarkaulis šoka pagal dūzgimą, tūkstantis

geluonių, kiek aistros! – – –

 

Žiurkių gaudytojas senokai mirė. Atsimeni, pabučiavo tave ir mirė!

Ar tai mirtis, ar amžinasis prisipažinimas – neišduoda

žalsvi atspindžiai mirusiame vandenyje, tik vaitoja širšės

negyvos, vaitoja – – –

 

Gaivinsiu mirusiu vandeniu, vietoj godo, raminsiu, atėjo smūtkelis,

apsisiautęs žiurkių gaudytojo oda, rankose laikė sudilusią plaštaką,

panašią į tavo, su išpešta sruoga mano plaukų! Atsimeni,

galėjo taip būti, tūkstantis geluonių, juk atsimeni?! – – –

 

*

berniukas

iš vaikų namų

ant iriso žiedo piešia

drugelį

nupučia vėjas

 

*

 

1.

uždegsiu lemputę pašvaistės pritvinkusiame kambaryje –

nebaisu prieš mirtį apšviesti romėniško falo šešėlį –

ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą ir susitraukusius nuo karščio gandrus –

virš ugnikalnio –

 

ar dar kas nors galėtų paliudyti – kad vienas

kalbuosi su tavimi?

 

2.

tu mane tarsi vaistus vartoji triskart per parą

galiu įdurti

šiek tiek skausmingai ar iki kraujo

giliau įkvėpk

išbandyk save... geriau nesaugiu...

 

tau nepasigirdo?

 

3.

nepagydomas pokalbis ir sopulys

viltis išeina su stiklais pro duris

tiktai kartėlis ir įžeminimas išgelbės nuo karščio injekcijos

į medinius raumenis

 

esu žydintis kadagys ant kurio krenta karšti pelenai

ir tavo jausmų nuodėguliai

rankose laikau šnypščiančią gyvatę nudegintais žvynais –

 

kas ją peržegnos –

šitame kančių užutėkyje nė gyvos dvasios

išskyrus mane

ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą

ir išjungtą ugnikalnį?

 

4.

kuo uždengsi

atsitiktinę dėmelę anapus debesies ir odos

visa tai ką girdžiu labai panašu į nužydinčią karštligę

 

arba adatą į kurią neįmanoma siūlo įverti nes pro skylutę

neišlindo nė vienas kupranugaris

 

*

ant gomurio kaupiasi rudens kartėlis –

į ateitį – šiek tiek su išlygom tavęs neatsimenu

tik skruostų skonį –

 

juos bučiuodamas iš lietaus vandens

išgaudavau druską

 

*

vėjas nuo tavo išeiginės suknelės plėšia gegutės kukavimą –

ieškau protėvių žirgų kaulų juodosios jūros pakrantėje – vėjas

atneša baltą burę – vėtra – nušveičia viską iki paskutinio kukū

 

juodieji gandrai atskraidina mirusių palikuonių sapnus – teka

saulė – išyra voratinklis – plyšta kapiliarai – žeme –

sako poetas – nepalik mūsų –

 

pasiimk visus iki vieno – raitelius ir raišuosius – šnabždu

iš paskos – gandro ir gegutės palikuonis – rėkiu

į priekį – mus prarysianti žeme

 

*

kinų kavinėje

snaudžia

ramūs ir sotūs drakonai

 

nemoku hieroglifų

krintančių

iš jų prigesintų žvilgsnių

 

saldus yra sniegas

liūtų nasruose

prie karo muziejaus

 

*

su kimifusa smėlyne nėra kur skubėti

šimtmečiais mirti po vieną smiltelę, po vieną

šimtmečiais grįžti vandens atsigerti į slėnį

su kimifusa smėlyne nėra ko skubėti

 

instrumentuoti sirenų balsus ir smėlio

bangų ošimą nuvesti kitapus oazės

kur vynmedžiai vešlūs troškulio jūrą

brandina, su kimifusa irkluoti per naktį

 

vėjų išgairintus griaučius žuvies, o švintant

Dievą užmiršti, moterį apsikabinti

druskų kristalais apkibusį kūną palikti

numirti, kelti ir vėl šimtą kartų numirti

 

*

kai tu geri kavą –

(ir aš tai žinau) –

žemė nustoja kvėpuoti

 

kai žemė nustoja kvėpuoti

iš tavo plaukų pakyla bitė

su mano delnų linijom sparnuose

 

iš tavo plaukų pakyla bitė –

skrenda numirusi –

o tu – – –

 

– – – ir aš tai jaučiu

 

*

dilgėle                                  skaisčioji

     pusiaudienio ir pusiau kančios

        išnešiotoja

            kaip nieko nematau

        lyg su vainikais

aplink                                  vyzdžius

 

virselis-8-9._png.png