tekstai.lt

Dovydas Grajauskas. Eilėraščiai

Dovydas Grajauskas gimė 1996 m. Klaipėdoje. Mokosi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso laureatas (I laipsnio diplomas už poeziją, 2013). „Metų“ žurnale kūryba publikuojama pirmą kartą.

Regimanto Tamošaičio nuotr.
Regimanto Tamošaičio nuotr.

 

Mokomės vienatvės

dalyvaujame soc. renginiuose

bendraujame su publika

einame išgerti su draugais

važiuojame į iškylas savaitgaliais

imame neapmokamų atostogų

leidžiame laiką su šeimos nariais

leidžiame laiką su mylimaisiais

leidžiamės suvedžiojami moterų

leidžiamės į ekspedicijas po sibirą

aktyviai dalyvaujame diskusijose

patys rengiame diskusijas

buriamės į knygų klubus

buriamės į dvasinės pagalbos klubus

buriamės į mišias

būriuojamės prie madingo klubo

buriuojame kuršių mariose

būrai buriukai

 

pareiname namo

žliumbiame – trys kambariai

o šitaip tuščia

 

Nederantis

ir taip jau ne kartą buvo ir bus

paukščiai čiulba saulė šviečia

dangus giedras, ar bent jau

kaip ten: debesuota su pragiedruliais

 

o jis vis su ta savo meškere visą mūsų

ramų peizažą gadina, gal ir nenorėdamas

bet kam gi čia jo tokio reikia, va: sėdi

nė nekrustelėdamas, tarsi visas mūsų peizažas

jam jau būtų nuėjęs perniek – ir vakar čiulbėjo

ir švietė, ir rytoj taip bus ir visa jau buvo šįsyk

ar dar kada

 

paklaustas atsakė:

o kas gi būtų kitaip – gal nebent

vakarienei vienas kitas ešeriukas

išnertų iš pilkėjančio stiklo

ir tiek, ir nieko daugiau:

 

stovinčio

vandens

ribuliavimas

 

Nederantis II

o, ponios ir ponai

ponios ir ponai

apie jį kalbėdavo:

 

maldaujame būti atsargiais

šis žmogus gali būti pamišėlis

taip, ko gero, ir bus – sakė draugai

neturėjo jų

 

neturėjo ir dar daug ko

vieni sakė – proto, kiti – moters

treti – sielos arba Jėzaus Kristaus

pats neneigė neturįs tik pieno

ir dar keleto namų apyvokos daikčiukėlių

ausų krapštukų – tarė vienąsyk nusigėręs kažikur

gavo į snukį, lig šiol nesupranta, už ką

 

vis vaikščiodavo po miestą su tuo pačiu popierėliu rankoj

čia pirkinių sąrašas, – sakydavo

ten buvo parašyta:

 

aš kurčias, man nupjovė koją

duokite lituką arba du naujai

 

ir dar: wilkommen

to the Cabaret.

 

Apie reiškinius III

atsimenu, sykį žiūrėjau kažkokią dokumentiką

apie namo grįžtančius kariškius, berods, Irako

ar kokios kitos nedraugiškos vietos

graudūs, žinoma, vaizdai – verkiančios dukros

moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys

į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam

buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar

stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio

rožiniu zuikiu

 

bet netgi ne tai buvo liūdniausia

bet ne tai pamatęs žliumbiau taip, kad

net manoji paklausė, ką aš ten tokio

pamatęs

 

o pamatęs štai ką:

jaunutis dar, kokių dvidešimt ketverių,

ne daugiau, be jokių balionų, rožių ir zuikių

grįžta į savo treilerį kažkokiam šūdrajony,

vienam tų, kur ir dienomis baisoka vaikščiot

grįžta, ir jį sveikina

tik vienintelis jo nusenęs auksinis

retriveris.

 

Sėkmės formulė

kai ji laimėjo

miesto mokinių mokomųjų

bendrovių mugės trečios

vietos trofėjų

 

verkė

laistė šampaną

dėkojo dievui

ir savo dėstytojui

 

sakėsi eisianti toliau

sakė, kad nesustos

ir sieks geresnių

rezultatų

 

kartojo vis, kad svajonės

pildosi, jei tik labai

panorėsi

 

jei tik labai labai

labai labai labai

panorėsi

 

bet labai

 

tada būtinai

pasieksi

geresnių

rezultatų

 

 

Personažas aiškina savo mylimajai, kodėl jis vadinasi personažu

                                                                                                                   Prašom, gerbiamas poete. - Iš gyvenimo

 

žiūrėk, meile mano, čia aš

panaudojau personifikaciją

o čia hiperbolizavau tavo

skruosto duobutę, žiūrėk

 

o čia va galima aiškiai įžvelgti

metonimiją – įvardijau, kaip man

skaudu buvo anądien žiūrėt į pasaulį

 

trečiajam posmely aš metaforiškai

išreiškiau savo pasimetimą dėl

šiuolaikinės visuomenės ir mano

paties peripetijų, kalbėjau daug

apie nesusišnekėjimą, pasimetimą

ir neviltį, subtiliai baigdamas klasikine

litote „adata šieno kupetoj“

 

pažvelgusi giliau išvysi, kad ketvirtam posme

mėlynos užuolaidos iš tiesų simbolizuoja

gilią mano depresiją ir emocinį chaosą

o tai, kad aš jas užtraukiau, rodo

kad atsiribojau nuo pasaulio ir dabar

nieko nenoriu matyti ir kad aš išgyvenu

kūrėjo skausmą ir meninę krizę

 

taip pat norėčiau, kad atsižvelgtum

į tai, kokiu sunkiu man laikotarpiu

aš visa šitai rašiau, ir turėtum omeny

kad šis tekstas yra išskirtinis mano

kūrybos spektre

 

vėliau dar gali rasti mano stiliui

būdingų ir nebūdingų epitetų, o prieš

pabaigą pralenkiau pats save pavartodamas

sinekdochą ir galiausiai visiškai

susitapatinau su lyriniu subjektu

 

žiūrėk, mylimoji, viskas dabar išaiškinta

argi negražu, meile tu mano, žiūrėk

dabar jau žinai viską, todėl žiūrėk

ką pridirbau

 

virselis-8-9._png.png