tekstai.lt

Autoritetai ir žvaigždės. Pokalbyje apie autoritetus mūsų literatūroje ir visuomenėje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis (2)


       V. R. Tačiau ta pati Pamela Anderson, kuri, atrodo, įspaudė savo vaizdinį ir į lietuvių filosofinę sąmonę, yra ne tik etiketė bei paveikus vaizdinys, bet gyva, savo gyvenimą gyvenanti, juo besidžiaugianti ir apie jį žaviai pakalbėti sugebanti moteris. Toje žvaigždžių gamyboje nepaprastai sudėtingas visas ekonominis mechanizmas. Kai daroma žvaigždė, kuri pakeičia autoritetą, tai ji yra arba geras aktorius ir yra pritaikomas pardavinėti kaip žvaigždė, –
tampa prekybiniu ženklu automobiliams ir kitoms prekėms, arba ji yra svarbi pagal visai kitus parametrus. Antruoju atveju nereikia gero aktoriaus ar geros aktorės – žvaigždės kokybė bus štampuojama profesionaliai pagal reikiamus standartus.

       A. Š. Robertas Musilis duoda puikų „žvaigždės“ apibrėžimą: tai „žmogus be savybių“. Žvaigžde gali tapti tik žmogus be savybių. Jeigu žmogus turi bent minimalų charakterį, jis tikrai netaps žvaigžde. Ne todėl, kad kas nors jam trukdys, ne. Jis arba išprotės, arba jį papjaus depresija, arba jam skrandis sutriks. Žmogus su charakteriu turi savyje branduolį, kuris jam neleidžia pasiduoti totalinei manipuliacijai. O žvaigžde yra totaliai manipuliuojama. Ji turi absoliučiai nesipriešinti manipuliacijai – profesinei, pirkimo, pardavimo ir kitoms. Kas leis vaidinti žvaigždei taip, kaip ji nori? Yra nustatyta jos kaina, ir ji turi viską daryti pagal tą kainą.

       V. R. Yra ir taip, ir kitaip. Jei paaiškėja, jog žvaigždė turi išskirtinį talentą, jai jau imami rašyti scenarijai. Aukšto rango žvaigždės pačios renkasi vaidmenis, scenarijus, jų jau lengvai neįpirksi, jomis sunku manipuliuoti. Nuo žmogaus priklauso, kaip jis sugeba pasinaudoti tomis laisvos saviraiškos galimybėmis, kurias teikia kūrybinė veikla ir žvaigždės statusas. Kai kurios jų steigia nepriklausomas kino kompanijas, kitos padeda nepriklausomiems režisieriams kurti ir platinti „kitokį kiną“. Holivudo žvaigždžių garbei reikia pasakyti, kad jos teikia didžiausią paramą Afrikos ir kitoms skurstančioms šalims, nebijo pareikšti savo nuomonės aktualiais pasaulio politikos klausimais, taip pat ir kritikuoti esamą valdžią.

       A. Š. Tuomet dar vienas klausimas: kodėl nėra žvaigždžių Europoje? Todėl, kad čia dar veikia aristokratiškos kultūros likučiai. Žmonės turi išsaugoję kažką tokio, kas jiems neleidžia tapti visiškomis guminėmis lėlėmis, su kuriomis galima daryti ką nori.

       V. R. Bet prisiminkime ir kitokią Europą. Kur pasaulyje buvo daugiausia visokių konfliktų, karų, genocido? Kur buvo daugiausia sunaikinta žmonių? Kas pagamino teroro mašinas? Totalitarinius autoritetus?

       A. Š. Be abejo, tai padarė Europa, su tuo visiškai sutinku.

       V. R. Tai štai – Europa neturėjo tokio autoriteto, kuris būtų sustabdęs 1939 m. įvykius. Nors buvo autoritetas, kuris išgelbėjo nuo totalinės Europos sovietizacijos, – tai seras Winstonas Churchillis. Bet kaip su juo pasielgė patys britai, gerbiantys autoritetus? Tai jau kita ir nelabai graži istorija. Intelektualiniai Europos autoritetai iki šiol niekaip negali sutarti
dėl stalinizmo bei sovietinės okupacijos pasmerkimo.

       A. Š. Aš visada turiu tokį lakmuso popierėlį, kaip mėgėjas, labai išsamiai išstudijavęs Graikijos ir Romos istoriją. Roma pereina visą visuomenės raidos kelią nuo plėšikų gaujos iki milžiniškos imperijos. Jos kultūros istorija irgi skleidžiasi grynu pavidalu – tai natūralus kelias, be jokių lemtingų pašalinių įtakų. Tai ir pasitikrinu, kai nesuprantu, kas vyksta dabar. Ir Romos istorijoje visada randu analogiją. Tai, kas pas mus vyksta dabar, turi analogiją – tai maždaug Marko Aurelijaus laikai, o gal net ir vėlesni – Septimijaus Severo ir vadinamųjų „kareiviškųjų imperatorių“, kai Romos imperijoje nebelieka nė vieno tikro romėno. Kol dar išlieka romėnai, egzistuoja ir Roma. Po Marko Aurelijaus romėnų nebelieka, – jie išpjauti, išnaikinti, išsibarstę ar išsigimę. Atsiranda visiškai kitas, siro-germaniškas substratas. Iki tų permainų Roma laikėsi autoritetais. Laikėsi labai gražiai, ne autoritariškai. Autoritetams pagarba buvo ypatinga – tėvams įkūrėjams, aukšto rango politikams, oratoriams, net poetams. Autoriteto principas buvo absoliutus. Po Marko Aurelijaus autoritetas dingsta. Per tris šimtus metų nebėra nė vieno imperatoriaus, kurį būtų galima pavadinti autoritetu. Nei romėnams, nei mums. O kas tuomet atsitiko? Lygiai tas pats, kas vyksta pas mus dabar. Kaip ir Marko Aurelijaus laikais išpjaunama visa aristokratija, atsiranda ochlokratija, arba plutokratija, vadinamoji pinigų valdžia – dabar tie patys procesai vyksta Europoje, Amerikoje, – iš karto atsiranda žvaigždžių kultas, pradedami dievinti gladiatoriai, aukšto rango kekšės, jiems mokami didžiuliai pinigai kaip dabar visokiems futbolininkams, krepšininkams, boksininkams ar poprėksniams. Bet, kaip sako Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, tai jau yra mirusi visuomenė. G. W. F. Hegelis apie šią epochą yra nuostabiai pasakęs: lieka tik kirminų krutėjimas pūvančiame visuomenės kūne. Tas krutėjimas yra labai įnirtingas, bet, anot filosofo, tai yra tik kirminų krutėjimas. Europa po Pirmojo pasaulinio karo labai primena Romos situaciją po Marko Aurelijaus laikų. Autoriteto matrica dingsta ir atsiranda žvaigždės kultas. Viskas perkama ir parduodama, visi tampa vergai, ir kaip tik tada Karakala* įteisina visų žmonių lygybę. Ir viskas virsta tik preke, – perkami ir parduodami net patys imperatoriai. Mūsų tragedija, kad mes gyvename visuomenėje, kurios visi mechanizmai, nuo viršaus iki apačios, yra nukreipti į tai, kad būtų sunaikintas autoritetas. Ar tai ne totalinės vergijos visuomenė?

       V. R. O vietoj jo būtų įtvirtintas žvaigždės kultas, savaip skatinantis žmones kreipti dėmesį į brangesnes prekes, gyventi dėl jų. Svarbiausia vertybė ir idealas – kuo prabangesnis, kuo išlaidesnis gyvenimo būdas. Pats žmogus turi tapti brangia preke. Tokio gyvenimo būdo gyvas pavyzdys – žvaigždė. Žvaigždžių gamybos technologijos kiekvieną jų kūno lopinėlį paverčia reklaminėmis prekėmis. Galima sakyti ir kitaip – žvaigždė sugeba išsivaizdinti per visas savo kūno sritis ir įgauti prekės pavidalą.

       R. T. Žvaigždė masinėje kultūroje ir yra ne koks idealo simbolis, bet fetišizuota materija, įkūnytas jusliškumas. Asmenybė vientisa, kūnas – dalomas. Todėl žvaigždę galima pardavinėti gabalais. Antai popdainininkės Britney Speers plaukus apsukri kirpykla skelbiasi parduodanti už milijoną dolerių! O Madonos liemenėlės? Kokia šito malonumo kaina? Kažin ką galėtų parduoti autoritetingas profesorius? Savo parkerį, akinius? Vargo vakarienė... Autoriteto gyvenimas nėra smagus. Kartais jis būna visai skurdus – materialiniu atžvilgiu. Jis pagal apibrėžimą negali vergauti malonumo principui. O žvaigždės tarnauja sibaritinei kultūrai, skatina hedonizmą, kūno instinktų tenkinimą, stiprina savimeilę ir tuštybę. Bet ar gali kapitalas viešpatauti kur nors kitur? Ir ar jis, nesunaikindamas sielos matmens ir tuo pačiu metu – autoriteto idėjos, turėtų kokią nors galią? Sprendžiant kultūrinės asmens vertės klausimą kažkaip vis tenka atsimušti į teologinių bei eschatologinių idėjų sieną.

       V. R. Koks šiandien kyla iššūkis mūsų visuomenei ir kodėl apskritai susirinkome kalbėti šia tema? Kokie būtų laikai – romėnų ar mūsų, – kiekvienas žmogus, suprantantis, kas yra laisvė, asmens vertė, autoriteto reikšmė ir bendravimo su juo laisvė, gali pasipriešinti bet kokioms sąlygoms ir teigti savo supratimą apie savo laisvę, kūrybinę saviraišką bei vertybes.
Negalvodamas, ar jo mintys paveiks kitus žmones, bus suvoktos, bus jam pačiam naudingos ar nenaudingos.

       A. Š. Kad visa, ką mes čia kalbame, neskambėtų pernelyg fatalistiškai, reikia ypač pabrėžti, kad autoritetas visada yra ir bus reikšmingas, jis visada išliks. Visų žmonių nepaversi vergais. Bolševikai šito nesugebėjo, nesugebės to padaryti ir šiuolaikinė prekinio teroro mašina. Dabar autoritetas nueina į pogrindį, bet jis egzistuoja, išlieka po visa ta baisinga prekių propagandos mašina. Žmogus, kuris bent kažką suvokia ir nori būti laisvas, jis turi atsilaikyti prieš šitą teroristinę žiniasklaidos propagandą, priešintis pavergimo mechanizmams, ir jo atrama bus vienokie ar kitokie autoritetai. Jeigu tu neatsilaikai prieš šitą komercinės žiniasklaidos, prekių pasaulio terorą – viskas, tu iš karto patenki į vergo karalystę. Visuomenė nėra monolitiška, totaliai vienoda, – bet kokioje, net labiausiai pavergtoje visuomenėje lieka laisvės salos. Ir pas mus, ir visur yra laisvės – kiek tik nori, reikia tik ryžtis jai nesipriešinti. O laisvės salose šviečia ne žvaigždės, bet autoritetai. Bet visiškai apsisaugoti nuo žvaigždžių teroro neįmanoma, ir bandymas gelbėtis, remiantis autoritetais, gali išvirsti į visišką sektantizmą. Tai baisus dalykas, kai asmenybė yra nei žvaigždė, nei autoritetas. Tuomet jau autoriteto garbinimas virsta patologija.

       V. R. Autoriteto jėga, išeidama į viešumą, gali tapti teroru, dvasine prievarta.

       A. Š. Žiniasklaidos teroras yra anoniminis ir visuotinis, tu jo neišjungsi kaip televizoriaus. Jis apgaulingas, sukuria regimybę, kad gali nuo jo pasislėpti, būti laisvas, bet nieko panašaus! Tu nekalta mergele neliksi! Todėl reikia daryti kitaip – į tą žiniasklaidą įlisti kiek įmanoma giliau, perprasti ją, išsiaiškinti jos mechanizmus, tik taip galėsi atpažinti ideologinę klastą ir nuo jos apsisaugoti. Todėl aš nuolat tyrinėju Ekraną kaip didžiausią savo metafizinį priešą, tyliai tardamas – nė velnio, ne Tu, Didysis Broli, manipuliuosi manimi, o aš Tavimi.

       R. T. Tiesiogiai mačiau tas manipuliacijas, literatūrinio autoriteto „suvartojimą“, jo darymą žvaigžde. Žmogų sugundo kreipdamiesi į jo natūralius polinkius: norą būti išgirstam, pamatytam, išbandyti save scenoje. Žmogus iš anksto džiaugiasi, pasirenka jam mielas lietuviškas dainas, visą šią avantiūrą traktuoja kaip linksmą žaidimą. Bet televizijoje pamato, kad nieko panašaus, čia nėra jokio pasirinkimo. Verslo mašinai reikia tik žinomo vardo, o visa kita – nuspręs šou specialistai, žvaigždžių kūrimo komanda. Ir dainos tau ten primetamos – kvaili angliški šlageriai, – ir drabužį tau pamatuoja, ir blakstienas priklijuoja, o pasibaigus šou, jas atima – reikės kitoms žvaigždėms. Ir jau pabėgti nebegalima, nes mašina užsukta, nukentės kitų žmonių interesai. Taip tiesiog mano akyse, žiūriu, žinoma autorė ir literatūros autoritetas virsta žvaigžde, kurią jau sunkoka atpažinti kaip gyvą žmogų. Žvaigždės kūrėjai vertina tik jų pačių susikurtą blizgantį kiautą, o koks ten pats žmogus, kokia jo asmenybė – mažiausiai rūpi. Žmogiškasis veiksnys čia tik trukdo. Kaip pamatyti, kad autorius iš autoriteto virsta žvaigžde? Virsta tada, kai man jau rūpi nebe tiek jo kūryba, kiek žiniasklaidos nušviestas jo asmuo. Antai iš pradžių skaitydavau Jurgos Ivanauskaitės knygas ir kalbėdavau iš esmės apie jas. Vėliau suvokiau, kad vis daugiau dėmesio tenka skirti autorei kaip įžymybei. Atsirado kažkokie kūrybos esmę iškraipantys gravitacijos laukai. Kuo labiau sužimba kūrėjo žvaigždė, tuo daugiau dėmesio perkeliama nuo jo kūrinių prie pačios išreklamuotos asmenybės. Pagaliau ir žvaigždžių rašomų knygų kokybė darosi visai nesvarbi – kas jas rimtai skaito? Nes žvaigždė rašo ne sau ir ne iš savęs, ji rašo masėms tai, ko tos masės laukia, ką jos sugeba suvokti. Žvaigždė turi pateisinti masių lūkesčius. Neatsitiktinai didieji menininkai vengė žiniasklaidos kaip kokio maro, kaip mirtino užkrato sielai. Antai Jerome'as Davidas Salingeris – jis, keršydamas prekybininkams už tai, kad šie landžiam žurnalistui nurodė kelią į jo nuošalius namus, įvažiavo į parduotuvės vitriną. Tokie autoriai ir autoritetai įveikia šėtoniško pasaulio pagundas. O vidutinybės trokšte trokšta būti sugundyti, bet šėtonui vidutinybių taip pat nelabai reikia. Jam svarbiausia – sugundyti iškilias asmenybes, žvaigždėmis paversti autoritetus. Ar tai nėra metafizinis pasityčiojimas iš pačios kūrybos idėjos?

       A. Š. Dar pakalbėkim apie savus. Man tai buvo paskutinių dvidešimties metų atradimas. Kiek daug Lietuvoje turime žmonių, kuriuos tikrai galime laikyti autoritetais! Ir buvusių, ir esančių. Vaižgantas – fantastiška figūra! Amžinas žmogus, ir jokia praeitis. Iš jo galima mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ir A. J. Greimas! Nesvarbu, kad emigrantas, bet mūsų žmogus! V. Kavolis – tai fantastiško lygio žmonės. Man didžiulis autoritetas lieka Bronius Radzevičius. Nežiūriu į jo gyvenimiškąją pusę, mažai ir žinau apie ją, bet tai, ką jis yra padaręs, yra unikalus dalykas. Tai lietuvių kultūros kelrodis, kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ar Donelaičio „Metai“, Mariaus Katiliškio „Užuovėja“. Apie gyvuosius sunkiau kalbėti. Kad ir kas ten būtų, man labai didelis autoritetas yra Sigitas Geda. Gal tai mano tokia silpnybė, bet aš jį laikau vienu iš šiuo metu didžiausių pasaulio poetų. Yra parašęs bent jau penkiasdešimt eilėraščių, kurie niekam nenusileidžia – jokiems getėms. Apie jo gyvenimą nekalbėsiu, tai jau kitas dalykas, tai jau „žvaigždžių reikalai“. Arba Marcelijus Martinaitis! Man didelis autoritetas yra Justinas Marcinkevičius. Taurus žmogus, kurį galima gerbti ir juo žavėtis. Tokiais žmonėmis mes galime didžiuotis. O didžioji aktorių karta! Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Algimantas Masiulis... Tai unikalūs žmonės ir tikrų tikriausi autoritetai. Taigi galime džiaugtis, kad turime autoritetų, netgi dabar. Turime daug įvairiose srityse, sunku visus išvardyti. Mums nereikia toli eiti. Tai didelė laimė. Abejoju, ar, pavyzdžiui, Amerikoje žmonės turi tiek sau artimų autoritetų, kiek jų turime mes? Nežinau, gink Dieve, nenoriu pasakyti, kad jie neturi. Bet kalbu apie tokius autoritetus, kurie nebūtų žvaigždėmis ar sektos vadais. Autoritetas yra žmogus kaip pavyzdys, orientyras, iškilus savo gyvenimu, elgesiu, darbais, raštais. Jeigu prarasim tokią autoriteto matricą, smuksim į padugnių liūną. Jeigu autoritetą išstums žvaigždė kaip prekė ir kaip vergo archetipas – Lietuvai galas. Autoritetas – pabrėžkim – yra laisvės archetipas. Ir tu autoritetą pats pasirenki, tau jo niekas neprimeta. Kai jaunystėje tau savo laisvę reikia kažkur nukreipti, tai jie tavo laisvės negatyvumui duoda pozityvų turinį. O su žvaigžde yra visai kas kita, jokios laisvės ji tau neduos. Todėl melskime Dievulį, kurio nėra, kad dar išliktų tie autoritetai, kuriuos mes turime.

       R. T. Kuo toliau, tuo labiau autoritetų vardynas man sutampa su klasikų galerija. Bet reikėjo ilgai gyventi, daug mokytis, kad tai suvokčiau. Reikėjo žinių ir tam tikro kuklumo, drąsos peržengti savimeilės slenkstį. Į autoritetą einama per žinojimą ir žmoniškumą, – be etinio matmens autoritetas nėra matomas. Prie minėtų vardų norėčiau priskirti ir Bitę Vilimaitę. Mane žavi jos asmenybės rūstus paprastumas ir kūrybos gelmė.

       V. D. Ateina laikas, kai turėtume reikliau pažvelgti į kūrėjo asmenybę. XIX a. pabaigos bohemiški korifėjai autoritetingai vertė laisvinti kūrėjo supratimą. Lyg nuvertėjo saugomas, kuriamas sąmonės skaidrumas. Kūryba kartais ir specialiai nardinama į tamsą, purvą. Autoritetingai veikti galima tik iš kūrybos (kaip ir bet kurio veiksmo) ir asmens vienovės, iš to, kas tradiciškai vadinama žodžio ir veiksmo vienybe. Seku, ką mąsto aktorius Valentinas Masalskis – ne tik ką vaidina ir režisuoja, bet ir ką mąsto, kai pripažįsta, kad mąstyti reikia mokytis. Ir nėra kito būdo mokytis mąstyti – kaip mąstyti, mąstyti iš pradžių, iš pačių pradžių.
       Bet šita vienybė mąstančio, kuriančio, veikiančio yra sunki, nepaklausi, laisvajai rinkai nepatogi. Autoritetas yra susijęs su viešuoju gyvenimu, visuomenės interesais. Mes esame sudėtingoje situacijoje – kultūros žmonės vis
tampa mažumomis, jiems siūloma ir savo filmus (t. y. ne tik amerikietiškus trilerius) žiūrėti namuose, nes nacionalinei televizijai juos rodyti neapsimoka. Vis mažiau žmonių, suvokiančių, kad galiausiai apsimoka tai, kas šią minutę labiausiai neapsimoka. Vertinu Skirmanto Valiulio pastangas vis dar žiūrėti televiziją ir vis dar gebėti ką svarbaus pasakyti (Gintarė Adomaitytė prisipažino televizoriui nusikaltusi...).
       Ten, kur nėra didesnės kultūrinės viešumos, skaidresnio kultūros oro, sunkiau pasirodyti ir autoritetams. Plečiama viešoji erdvė, visuomenės interesai, atviras jų analizavimas stiprina kompetencijas apsišaukėliams, „sufabrikuotiems autoritetams“ atpažinti. Ko gero, tai dabartinei visuomenei yra itin svarbu. Tikra šviesa, jei net tik švieselė, spindi ir šildo savaime.
       Daugiau skaitykime to, ką jau skaitėme, grįžkime, kad suvoktume, ko dar nebuvom suvokę. Dailininkas Mikalojus Vilutis iš naujo (dar iš 1986-ųjų leidimo) perskaitė Senekos „Laiškus Lucilijui“, pacitavo, kas filosofo sakoma apie šiandieną prieš 2000 metų. Ir tyliai ištarė: „Tikslai liko tie patys. Atsirado naujų priemonių fizinei energijai – šilumai išgauti, bet šiluma liko ta pati. Naujomis priemonėmis kuriami meno kūriniai, tačiau metafizinė energija – menas liko toks pat <...>. Kiekvienas paauglys dabar žino daugiau, negu žinojo Aristotelis, bet kažin ar yra nors vienas paauglys, protingesnis už Aristotelį.“
       Toks pasiilgtas „Literatūros ir meno“ puslapis: pokalbininkai, nors kiekvienas sau, M. Vilutis ir A. Petraitytė. M. Vilutis, tyliai pasakęs apie Seneką ir Aristotelį, priminęs autoritetus, mane paveikė kaip autoritetingas menininkas, kuriantis ir mąstantis.

       V. R. Buvo daug išvardyta autoritetų, sunku ką ir pridėti. Nereikia abejoti, kad visos tautos – didelės ir mažos – turi savo autoritetų. Kiekviena turi savo vieną ar du pasaulinio lygio poetus, tik mes jų nežinome, o apie dideles tautas nėra ką ir kalbėti. Bendruomenės turi turėti autoritetus, be jų neįmanoma gyventi. Jungtinių Valstijų visuomenė, kuri yra nepaprastai bendruomeniška – kur geriausi pasaulio universitetai? – taip pat turi savo galingą politinį, kultūrinį ir intelektualinį elitą. Prie mūsų autoritetų pridėčiau Balį Sruogą, kurio kūryba neatsiejama nuo gyvenimo būdo. Jo autoritetas
tampa gyvenimo pavyzdžiu, tarsi klausiančiu tavęs, kaip elgtumeisi vienomis ar kitomis gyvenimo aplinkybėmis, ar galėtum tiek atlaikyti, kiek jis atlaikė? Ne tik atlaikė, bet dar ir tiek daug sukūrė! Štai krikščioniško gyvenimo, tikėjimo ir filosofinės minties uola – Antanas Maceina. Autoritetas – tai ir dvasinės ištvermės, ir sąžinės matas, ir kūrybingumo galia – daug kas. Autoritetu gali pasitikrinti savo gyvenimą. Tačiau kas vyksta dabar? Dabartinėje kultūros būsenoje beveik nebeliko poreikio tvirtinti tuos pavyzdinius autoritetinius dalykus, kuriuos esame sukaupę, o gal tiksliau, – kurie mums buvo duoti. Nejaučiame būtinumo jų tvirtinti savo kasdieniniu darbu. Juk bendravimas su autoritetu įpareigoja ir tave. Įpareigoja bent jau palaikyti jo atminimą. Autoritetus prisimena pavieniai asmenys, bet jie nėra švietimo bei kultūros tvirtinami. Tarkim, Just. Marcinkevičiaus, kaip autoriteto, nuopelnai Sąjūdžio ir nepriklausomybės atgavimo metais – jų nenorima prisiminti, kad jis netaptų pernelyg didis ir reikšmingas politinių ir kitų žvaigždžių klestėjimo, taip pat politinių biografijų perrašinėjimo laikais. Ar tik jis neužgoš kitų, mažesnių, veikėjų reikšmės? Ypač tokios iškilios asmenybės nemėgstamos politikoje. Juk poetas buvo ir didelė politinė figūra. Jo autoriteto griovimas prasidėjo tada, kai būsimas politinis elitas poeto asmenyje staiga išvydo konkurentą – juk jis galėjo tapti net prezidentu, gerbiamu tautos atstovu. Tą vietą, kuri ištuštėjo nuvertus Just. Marcinkevičių, po neilgos kovos užėmė Algirdas Brazauskas. Ir mūsų istorija susiklostė kiek kitaip – imta tvirtinti politinė korupcinė sistema. Tautos ir visuomenės viltys tuomet nukrypo į A. Brazauską, tad iki šiol niekaip negalime atsiplėšti nuo praeities, niekaip negalime išgyvendinti sovietinės valdžios mechanizmų bei tos valdžios mentaliteto. Just. Marcinkevičiaus figūra, kuri apėmė daug daugiau nei vien politinių reikšmių sritį, galėjo padėti visuomenei laisvintis iš sovietizmo. Šito niekaip negalėjo paskatinti vien politiniame lauke ir vien politinę reikšmę sukaupusi figūra.

       A. Š. Tai kaip Vaclovo Havelo pavyzdys.

       V. R. Taip, ir V. Havelas čekų visuomenę išlaisvino daug daugiau, nei tai būtų galėjusi padaryti tik politinė figūra.

       V. D. Ar dar galima dėti viltis ne į valdžios, o į visuomeninius autoritetus? Daugiau nėra į ką. Kai būtinai reikia, jie atsiranda, užima jiems priklausančias vietas. Užtenka prisiminti kad ir mūsų Monsinjorą – kunigą Kazimierą Vasiliauską. Tokie autoritetai atsiranda iš prigimties šviesos; apie ją kalbėta jau antikoje. Jie sugeba žiūrėti ir matyti. Pasitiki intuicija. Siekia tiesos, nors ir žino, kad tiesa (kaip ir auksas) nevartojama grynu pavidalu, beveik su ja nesusitinkame. Jei susitiktume, apakintų. Užtat tiek daug manipuliacijų tiesos atžvilgiu: tiesa turi būti pasakyta ir t. t. Bet kai Jonas Strielkūnas kadaise ištarė: „Uždek eilėraštį kaip žvakę, / Ieškok tiesos, ieškok tiesos...“ – aš tuos žodžius suvokiau kaip autoritetingus ir daug kartų esu juos tyliai kartojusi. Dar kartojau ir tebekartoju Alfonso Maldonio: „Tai dekoracijos, bet vyksta veiksmas, ir nežinia, kuo pasibaigs drama.“ Lyg iš tiesų pasitikėčiau veiksmu, kurio negalima uždusinti dekoracijomis. Daug ką vis pakartoju iš Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vlado Šimkaus ir kitų. Pasakyta man ir už mane. Kai žmones pažįsti, supranti, kad jie – žmonės tarp žmonių, kad jie negali (ir nenori) būti sustingę autoritetų poza. Bet tokio Juozo Apučio ir nesustingdysi – jau darda į savo Zervynas, ką nors ten gal parašys, kas nors paskaitys.
       Apie vadinamąjį sovietmetį – autoritetingiausia geriausių to laiko rašytojų kūryboje ir buvo gyvenimo branduolio gynimas: jūsų dekoracijos, bet vyksta veiksmas, jūsų siužetai, bet kaip tada, kai nebuvo siužeto, skambėjo bidonai, du žmonės važiavo... (V. Šimkus). Jūsų reglamentacijos, bet gyvenimas glaudžiasi prie kūno ir sąmonės, ir to niekas nepajėgs reglamentuoti. S. Geda (sunku dabar apie jį kalbėti, bet nekalbėti nebus galima) ištarė: rožės šešėlį baltą galėtų gaubti sielos paslaptis ir ištarė sielą bei paslaptį, du svarbiausius dalykus, būdingus laisvai, be galios svertų veikiančiam autoritetui.
       Keista, bet taip yra, kad sielos autoritetas labiausiai veikia tada, kai viešai apie ją nekalbama. Didelis viešumas nėra naudingas autoritetams, juos išardo. Pergyvenome laiką, kai ardymas buvo svarbiausia. Tą patį žymi lenkai; kino menininkė Agnieszka Holland (ačiū Birutei Jonuškaitei, kad ji vis ką įdomaus pagauna iš lenkų kultūrinės spaudos, paskelbia) teigia: kelių kartų gyvenimas, kartų, kurių jaunystė ir branda praėjo socializmo laikais, buvo pasmerktas, nuvertintas. Nuvertinti autoritetai. Kas atsitiko su Czesłowu Miłoszu, kas dėjosi jo mirties valandomis? Su žmonėmis, suprantama, sunkiau negu su tekstais.
       Dabar ir turėčiau pasakyti, kad autoritetai gali būti tekstai. Kad apskritai žmonijos istorijoje daugiausia lėmė pagrindiniai kultūriniai tekstai: Vedos, Biblija, Koranas... Tekstai, kurie yra žmonijos patirties ir išminties sąvadai. „Dhammapada“ – autoritetingiausias ir sakraliausias budizmo kūrinys; gerai, kad jį, išverstą A. Beinoriaus, turime, kad galime patirti unikalų sąskambį su lietuvių kalba – lyg koks dermės padas, pamatas. Kad turime A. Bukonto poetiškai išverstą „Bhagavadgytą“.
       Iš dabar padarytų darbų paminėsiu puikų J. L. Borgeso „Smėlio knygos“ vertimą ir parengimą (viskas – Lino Rybelio). Kai lietuvių kalba pasirodo tokios knygos, viskas, visa mūsų postmodernioji produkcija kukliai pasitraukia į savo vietas. Gyventi pasidaro ramiau – štai ji, knyga autoritetė, lietuvių kalba. Galima pakartoti: „Mums niekad nepavyks pabėgti nuo savo vietos ir laiko“ ir nustoti bėgti.
       Autoritetai sustabdo, leidžia ar ir priverčia įsižiūrėti, suvokti, nurimti. Pasiguosti, kad svarbu ne skaityti, bet perskaitinėti. Ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Sakykime, išgirsti Juro Abromavičiaus žmonos tylų atkaklumą – ginti savo žmogaus teisybę, ginti iš paskutiniųjų. Tokia moralinė laikysena mane veikia autoritetiškai; viltis, kad ištikimybė yra ir stiprybė, kuri padeda išsilaikyti. Pritariau Astridai Petraitytei – toks ambicingumas šio to vertas. Ir pačios Ievos Simonaitytės atminimo. Pasakysiu, kad „Šaktarpio metas“ man patiko, patiko mažoji Mariukė, tarmybės, net barbarizmai, pagarba savito krašto žmonių likimams. Kad stengiamasi gaivinti bent tarmės likučius, restauruoti atkaklius, „nemeilius“ mažlietuvių veidus – ar tai blogai?
       Dabar atidžiai klausausi, ką ištaria Jurga Ivanauskaitė. Pripažįstu, kad jos laiškai iš kovos ir tylos lauko veikia kaip tekstai autoritetai. Žmogus jau žino kažką, ko mes gal ir niekad nesužinosime, – ir šviesos, džiaugsmo, kurio niekas nepajėgia atimti. Kas yra tai, suvoksime gal dar negreit. Žmonės iš paskutiniųjų perka Jurgos knygas, ir tai yra solidarumo raiška. Ji yra labai brangi. Kaip ir malda, susitelkimas, noras kažkuo prisidėti, palengvinti, bent pasakyti, kad girdime, skaitome.

       A. Š. Daugiausia čia kalbėjome apie literatūrą, apie kalbos žmones, bet, man regis, didžiausia Lietuvos nelaimė – mes neturime politinių autoritetų. Jaunai valstybei tai yra gyvybiškai būtinas dalykas. Ir be jokio pataikavimo sakau, kad politinio autoriteto standartus šiuo metu atitinka tik vienas žmogus – tai V. Adamkus, aristokratiška natūra. Ne tie prezidentiniai įgaliojimai yra reikšmingi, ne pasitaikančios klaidos, bet visai kas kita, esminis dalykas yra etinis autoriteto matmuo, asmenybės šviesa. Kai būna visai niūru –
dėl pseudopolitinių skandalų, dėl visų mūsų politikos nesėkmių – pagalvoju, dar yra vienas šviesus taškelis. Vienas šviesus taškelis visoje politinėje Lietuvoje ir net visoje prezidentūroje! O kas bus, kai jo nebebus?

       V. R. Esminis klausimas: ar vien politinis sluoksnis gali išauginti autoritetingą politiką?

       A. Š. V. Adamkaus pavyzdys kaip tik ir duoda atsakymą: jis į valdžią atėjo kaip tik ne iš politinių sluoksnių, jis atėjo iš „Santaros–Šviesos“ sąjūdžio. Ir šiandien kaip tik jis yra šviesiausias politikas.

       V. D. Tokios valdžios kaip autoriteto institucija šiandien yra beveik žlugusi. Galima rasti autoritetą turintį seniūną, nes jis su žmonėmis susitinka kaip su žmonėmis, veikia konkrečiai, yra matomas, negali paslėpti savo manipuliacijų. Ir jei dirba gerai, žmonių labui, įgyja autoritetą. Bet kuo aukščiau, tuo su autoritetu sunkiau. Ypač ten, kur žmonės turi veikti bendrai ir abstrakčiai, sutarimais ir susitarimais – kaip Seime. Dar pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje buvo didelis pavojus, kad pateksime į autoritarizmą. Europos Sąjunga atrodė kaip išsigelbėjimas, vis dėlto tai yra nemenka kontrolė, apsauga nuo „autoritetų“, nuo jų savivalės. Silpnos visuomenės kuriasi apgynėjus – „autoritetus“. Tą Lietuvoje jau matėme. Ir tikriausiai dar matysime. Demokratinių mechanizmų silpnumas čia akivaizdus.
       Atsigręždami į humanitarinių ir socialinių mokslų būklę taip pat matome, kad neturime autoritetingai veikiančių žmonių. Grojame kaip Krylovo kvartetininkai. Net pagrindiniai moksliniai institutai (bent jau humanitariniai) nėra sutelkti, susitelkę. Sunkiai iš krizės išeis Vilniaus universiteto filologai – taip pat
dėl autoritetingos vadybos, moralinių įsipareigojimų žmonėms stokos.

       V. R. Taigi bėda ta, kad Lietuvoje susiklostė toks politinis sluoksnis, kuris pats savaime jau nebegali išugdyti jokio politiko. Jis neišaugina savų politinių asmenybių, bet naikina ir naikins visus kitus autoritetus, ateinančius į politiką iš kitų sričių, jei tik pastarieji nebus sugundyti valdžios teikiamais „malonumais“. Autoritetas, kuris patrauktų visuomenę ir suteiktų naujas mūsų politinio gyvenimo gaires, gali subręsti tik kitose, nepolitinėse srityse. Tačiau mūsų politinis elitas moka, kaip susitvarkyti su visais jam nors kiek trukdyti galinčiais autoritetais. Juk net mūsų akademinis elitas pastaruoju metu tarsi amo neteko. Turiu omenyje ne pavienių žmonių reiškiamas nuomones ar kūrinius, o socialinio sluoksnio sutarimą dėl svarbių visuomenei ir tautai dalykų ir pastangų juos įgyvendinti. Svarbus yra akademinio elito kaip sluoksnio požiūris į politinio elito veiklą stabdant pilietinės visuomenės saviugdą, kuriant teisines užkardas valstybės ir visuomenės demokratizavimo vyksmams. Ar tas požiūris išsakomas, ar jaučiamas autoritetų įpareigojimas jį išsakyti, aiškinti visuomenei, kaip ji gyvena ir kodėl taip gyvena? Daug paprasčiau yra tiesiog dirbti savo mokslinį darbą.

       A. Š. Mano apibendrinimas būtų toks: normali, sveika visuomenė be autoritetų gyventi negali. Jokios žvaigždės, jokios prekės autoriteto niekada nepakeis. O dabartinėje situacijoje autoritetui atsirasti yra labai sunku dėl tų priežasčių, kurias jau minėjome: visa ta galinga komercijos, žiniasklaidos, net ir švietimą įtraukianti mašina veikia taip, kad būtų sunaikintas autoritetas, kuris vienintelis ir tegali išlaisvinti asmenybę nuo komercinio pasaulio vergijos. Štai buvo kalbėta apie jauną kūrybingą asmenybę. Jos kūryba pastebėta, ir tuojau ją atakuoja verslo mašina, siekdama asmenybę permalti į žvaigždę. Ir jeigu ji pasiduos – viskas, po kokių penkerių metų iš jos nieko nebeliks. Tik dar viena gęstanti žvaigždė.

       R. T. Jau per knygų pristatymus klestinti leidykla norėjo padaryti iš jos tviskančią blondinę, atsakinėjančią į banalius klausimus asmeniško gyvenimo temomis. Knygų leidyklos yra didžiojo biznio dalis, ir asmenybės joms mažai rūpi. Nors visa vertinga kūryba kaip tik ir kyla iš asmens unikalumo, iš žmogaus laisvės. Literatūra – nepavergtos dvasios teritorija, savotiškas draustinis, bet ties jo ribomis talentus nuolat medžioja verslo žmonės. Šio pasaulio didžiausia jėga – begalinis žmonių gobšumas, kuris, pajungęs sau reklamos, žiniasklaidos technologijas, tampa visur prasiskverbiančiu, anonimišku, neapčiuopiamu blogiu. Jis užvaldo žmogų, jį sugundo per labai paprastas žmogiškas silpnybes – norą gražiai ir laimingai gyventi. Blizgesio daug, bet laimės pažadai virsta dvasine tuštuma ir vis didesne gyvenimo beprasmybe – tokia yra gražaus žvaigždėto gyvenimo kaina.

       A. Š. Labai norėčiau, kad naujojoje kartoje iškiltų nauji autoritetai, kad į juos pasižiūrėjus būtų galima džiaugtis.

Parengė REGIMANTAS TAMOŠAITIS       

 

       ___________________

       * Caracalla (188–217) – Markas Aurelijus Severus Antonijus Augustas, vienas žiauriausių Romos imperatorių. Pagarsėjęs didžiulių pirčių Romoje statyba ir 212 m. ediktu, kuriuo visiems imperijos gyventojams suteikė romėnų pilietybę.