tekstai.lt

Imre Oravecz. Eilėraščiai. Vertė Rūta Viljamaa

Imre Oravecz. Foto - pim.hu
Imre Oravecz. Foto - pim.hu

Imre Oraveczas
gimė 1943 m. Sajloje, Vengrijoje. Studijavo vengrų ir vokiečių kalbas, vėliau Ilinojaus universitete – filologiją ir kultūrinę antropologiją. Kurį laiką dėstė JAV. Dirbo leidykloje, bendradarbiavo su kultūrine spauda, vertė iš anglų ir vokiečių kalbų. Įvertintas nacionaline Lajošo Košuto premija už „vaisingą lyrikos ir epikos dermę kūryboje“.

 

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

 

Senolių išėjimas

Sudunda daržinės,

vėjas stveria ir varto padrikusias plunksnas,

plaiksto šieno kūgius,

metasi pančius,

išspjauna žvirblių lizdus,

sugriaudžia klėtys,

tvartuose pasibaido telyčios,

jaučiai trūkteli pavadžius,

kamarose subilda kubilai,

iš maišų pabyra miltai,

 

po gyvatvorėmis suliepsnoja akmenys,

dūmais išeina pernykščiai lapai,

ugnis verčias iš maudų ir dilgių,

vištos paklaiksta,

šoka nuo perkaitusių dulkių,

išlakioja į visas puses,

 

skrenda kiaušiniai,

šeimininkės jų neranda,

jie susirita į šieną ir pūva,

raunasi nuo stogų šilokai ir perkūnropės,

tik čerpės palieka,

 

per vapsvų išakėtą sieną tiesiasi rankos,

vieną paskui kitą surankioja kiaušinius

ir pro atvirus langus meta juos į senolius,

šie pasidengia geltoniu ir dvoku,

lukštai traška tarp dantų,

sulimpa blakstienos,

užspaudžia akis,

 

bet jie supranta, kas vyksta,

meta tabokines, maldaknyges, nosines,

ropščias iš lovų,

palieka visus vargelio vargt,

rankom dangstydami veidus,

skubiai sulenda į kapus,

 

vaikai nuščiūva nuimtų kukurūzų lauke,

liaujas tyrinėję vieni kitų tarpkojus,

bernai sagstosi klynus,

mergos maunasi kelnaites,

klausiamai susižvalgo,

 

kas čia buvo,

 

tada slapstosi iki gyvulių šėrimo,

šeria gyvulius,

paskui iš laukų grįžta tėvai

ir tiesia sviestu užteptą duonos riekę.

 

 

Vindzoro kapinėse

Atėjau pas tave, Styvai,

vėlei stoviu prieš tavo paminklą

(išties, paminklą, o ne vario lentelę,

kaip tam senam eilėrašty įsivaizdavau),

stoviu ant tavęs, virš tavęs,

maždaug ties juosmeniu,

nes nebeliko antkapio,

sulygino kauburėlį, išvertė tvorelę,

užsėjo žolę,

dabar visos kapinės tokios,

sako, taip lengviau prižiūrėt,

visa kita po senovei,

paminklas ir užrašas tie patys,

gal tik aštuonetas gimimo metuose pabluko,

pataisyta N eilutėje LOVING MEMORY,

ir kaimynų padaugėjo,

nes teta Anušė, tavo dukra, persikraustė pas tave, dėdę Pištą,

bet tu ir pats tą žinai,

neatnešiau nei gėlių, nei vainiko,

tik patį save

ir savo sūnų, tavo provaikį,

gerai nuaugusį, brandų, jautrų berniuką,

vaiką dar,

jis nesupranta,

ką gyvieji veikia kapinėse,

užsukome čia iš Amerikos,

nuo kurios kadaise tu ir pats pradėjai,

pasakėm,

kad važiuojam pas gimines,

bet iš tikrųjų atvykom dėl tavęs,

šviečia vasaros saulė, dvelkia švelnus vėjas,

siūruoja žolė,

man regisi, tu čia ne visas,

tik tavo kūnas ilsis apačioj,

vis tiek gera būti čia,

prisiminti tave,

nors jau seniai tavęs nebėr,

bet vis dėlto esi,

gera kvėpti kvapą pušų,

kurios keroja virš tavęs,

gera stovėti čia,

nes visame didžiuliame žemės plote tik čia tebesi,

gera klausytis tylos,

kuri yra ir tavo tyla,

bet širdis vis tiek sunki,

nes atėjau atsisveikinti,

praėjo mano dienos,

jau nebejaunas aš,

greičiausiai jau paskutinįkart Amerikoj,

daugiau nebekeliausiu,

nurimsiu jau,

nebesivaikysiu svajonių,

nebeieškosiu, nebekursiu,

nebesieksiu neįmanomo,

pasitenkinsiu tuo, ką turiu,

palieku Kalifornijos Nira Camp ir Anza Borrego,

grąžinu Arizonos dykumą, Canyon de Chelly, Second Mesa,

užteks man ir Darno, Dregojaus ir Dojinos*,

pievos Sadjyje, tako ant Tarnos kranto,

suopio skrydžio, žydinčių dobilų Boržos pakalnėj,

sodo, Miksačio romano, šuns,

besileidžiančios saulės saldžių spindulių,

pavasario vakarais krentančių ant sienos virš lovos,

sudiev, senoli,

saugok savo kaulus ir plaukus,

kas dar belikę iš tavęs,

laikykis stipriai,

jei kada atvažiuos tavęs išrausti,

sunaikint kapinių,

aš paskutinis tavo svečias,

nieks nebeatvyks iš Sajlos,

gimtinė paleidžia tave amžiams.

 

2000-ieji, Naujieji metai

 

Skaidrus dangus, pusmėnulis, tvaskančios žvaigždės,

besniegiame kieme prasideda visata,

 

girti triukšmai ir petardų paukšėjimas nuo senojo kaimo pusės,

 

kokia laimė,

kad nežinom ateities,

 

greitas paskaičiavimas tarp Kentauro Alfos ir klevo,

prieš šimtą metų mano proseneliui buvo keturiasdešimt treji,

vyras pačiame stiprume,

kai jis galbūt pagal papratimą išeidavo į tokią tylią naktį,

į tvartą gyvulių pažiūrėt,

būtų tikrai palūžęs,

jei iš anksto būtų žinojęs bent dalelę to,

kas vėliau nutiko mums.

 

 

Penkiasdešimt penkta žiema

Keliamės, rengiamės,

įnešam malkų,

įkuriam ugnį,

šildomės virš krosnies ištiesę rankas,

vis žvilgčiojam pro langą,

tarytum kažko laukdami,

tada imamės dienos darbų,

 

neskubėdami,

bet ir netolindami mirties.

 

Nuėjau

į institutą, kurio studentais kadaise buvom, ir sukoriau piligriminę kelionę į trečio aukšto koridoriaus galą, vidinio kiemo galeriją, kur tamsiais žiemos vakarais stačiomis mylėdavomės, kai lauke jau būdavo stingdančiai šalta, auditorijos ištuštėjusios, katedros nutilusios, biblioteka užrakinta, laiptai nuščiūvę, tik pavienė įsimylėjėlių pora slankiodavo koridoriais, tik pavienis mokslininkas stropiai darbuodavosi dėstytojų kambary, apsigobdavom paltu vaidindami nekaltą apsikabinimą, klausydamiesi žingsnių, o mūsų kūnai tai įsišėldavo jiems nutolstant, tai sustingdavo jiems artinantis, ir dabar buvo vakaras, ir dabar pastate tik vienas kitas žmogus, norėjau apžiūrėti, uždegiau šviesas, kurias anuomet vis išjungdavom, kad liktume nepastebėti, šviesa plūstelėjo, permerkė pavidalus, viskas buvo po senovei, tik daug ryškiau, aštriau išsišovė gipso nelygumai, per kalkių sluoksnį švytėjo plonyčiai įbrėžimai, nors po mūsų sienas greičiausiai perdažė daugybę kartų, už radiatorių, kur nesiekė teptukai, blausūs nutekėjusio vandens raštai vagojo purviną sieną, viskas buvo savo vietose, kampas, į kurį atsišliedavai, palangė, į kurią įsikibdavau, sienų lipdiniai, kolonų kapiteliai, bareljefai, arkos, skliautai, marmuras, viskas išliko kaip fosilijos, tik mūsų niekur nebėr, išnykom su savo nerūpestingumu, nesaugumu, palaidumu, jaunyste, tik mus prarijo laikas, kaip koks vujaristas amžinai slankiojęs aplink.

 

Versta iš:

Digitális Irodalmi Akadémia.

Budapest: Petőfi Irodalmi Múzeum, 2011

 

* Darnó, Dregoly, Dolyina – senieji Vengrijos vietovardžiai, dab. Szajla (vert. past.).

 

virselis-8-9._png.png