tekstai.lt

Adam Zagajewski. Du miestai. Vertė Kazys Uscila

Esė

Adamas Zagajewskis (g. 1945 m.) – įžymus lenkų poetas, prozininkas, eseistas, Hjustono (JAV) universiteto profesorius, dvylikos poezijos knygų, aštuonių esė rinkinių ir kitokių kūrinių autorius. A. Zagajewskio kūrinių išversta į daugiau negu dvidešimties pasaulio šalių kalbas.

Esė rinkinį „Du miestai“, kurio fragmentą spausdiname, lietuvių kalba išleis „Vagos“ leidykla.

 

 

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

foto - flickr.com/photos/znani/
foto - flickr.com/photos/znani/
Keturias dienas lijo lietus. Sunkūs ir purvini debesys lėkė virš miesto skubėdami ir nekantraudami lyg nesibaigiantys prekiniai traukiniai, gabenantys vandenyną rytų link.

Galų gale nušvito saulė ir stogai, drėgni ir garuojantys, per akimirką virto skaisčiai ir džiaugsmingai spindinčiais veidrodžiais.

Jeigu žmones skirstytume į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau trečiajai kategorijai, nors suvokiu ją itin dalykiškai, be menkiausio sentimentalumo ar savigailos (self-pity) šešėlio.

Sėslieji miršta ten, kur gimė; kai kur kaimuose esama namų, kuriuose gyveno keliolika tos pačios šeimos kartų. Emigrantai kuriasi naujus namus užsienyje ir tvarkosi taip, kad jų vaikai jau galės vėl priklausyti sėsliųjų (kalbančių kita kalba) kategorijai. Tad emigrantas yra pereinamoji grandis, vedlys, kuris tam tikra prasme ima už rankos būsimąsias kartas ir perveda jas į kitą – kaip jam atrodo – saugesnę vietą.

O benamis žmogus yra tas, kuris – dėl atsitiktinumo, likimo užgaidų, dėl savo kaltės, savo temperamento – nenorėjo ar nesugebėjo vaikystėje arba ankstyvojoje jaunystėje užmegzti artimų ir širdingų saitų su aplinka, kurioje augo ir brendo. Vadinasi, būti benamiui visai nereiškia gyventi po tiltu arba mažiau lankomoje metro stotyje (kaip nomen omen metro linijos Pont de Levallois–Gallieni Europos stotyje); tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kur būtų jo namai, jo – kaip įprasta sakyti – mažoji tėvynė.

Mano atveju paaiškinimas (gal pernelyg paprastas, per daug akivaizdus) randasi pats savaime. Taigi, vaikystę praleidau bjauriame, pramoniniame mieste; atvežė mane į jį, kai buvau vos keturių mėnesių, ir paskui daug metų pasakojo man apie nepaprastai gražų miestą, iš kurio mano šeima buvo priversta išvykti (apie Lvovą). Nieko nuostabaus, kad į realius namus ir gatves žvelgiau kiek niekinamai iš aukšto ir iš tikrovės sėmiausi tik tiek, kiek gyvenimui būtina.

Tik todėl – bent taip man atrodo – tapau benamiu (bandau papasakoti taip, kad nežadinčiau gailesčio ir, kita vertus, nesigirčiau tokia savo būsena).

Mano tėvų gyvenimas buvo perkirstas į dvi dalis: iki išvažiavimo ir po išvažiavimo. Mano gyvenimas taip pat, tik keturi aname nuostabiame mieste praleisti mėnesiai jokiu būdu negalėjo prilygti daugelio metų suaugusiojo egzistencijos patyrimui. Ir vis dėlto nesvarbu, kur perkertamas ir padalijamas gyvenimas, jis perkertamas ir padalijamas į dvi dalis.

Jeigu būčiau gyvenęs tik aštuonis mėnesius, matematikai būtų buvę labai patenkinti. Bet kadangi taip neatsitiko, patenkinti veikiau turėtų būti mistikai, nes tie keturi pirmieji nesąmoningi mėnesiai žėri epifanijos spindesiu.

Benamis – bet visai ne nelaimingasis. Tas prastesnis miestas vis dėlto aukojo man kuklią gerovę, pradedant stogu virš galvos.

Pasitaikydavo ir tauresnių dovanų. Kartą, pavyzdžiui, buvau tada gal šešiolikos metų, vienas mokyklos draugas nebrangiai pardavė man iš studentų klubo išneštų plokštelių. (Tą klubą iš dalies sunaikino gaisras, tad draugo poelgis visai nebuvo vagystė.) Taigi įsigijau „Deutsche Grammophon Gesellschaft“ įrašų. Juos sudarė tokie kūriniai: Igorio Stravinskio „Petruška“, Beethoveno Styginis kvartetas op. 59, Nr. 3 (paskutinis iš trijų kvartetų, dedikuotų Razumovskiui), Mozarto Koncertas fortepijonui Nr. 25 bei „Pavasaris“, dalis Haydno oratorijos „Metų laikai“.

Plokštelių rinkinys pasitaikė atsitiktinis. Įsivaizduoju, kad mano bičiulis, nors jis visai nebuvo vagis, griebdamas plokšteles skubėjo. Bet tas visiškai aleatorinis kūrinių rinkinys tapo mano muzikinio lavinimosi pagrindu. Žinovai, aišku, paklaus: o kur Bachas? Kur Monteverdi? Kur grigališkosios giesmės, kur Schubertas ir Wagneris? Deja, studentų klube jų nebuvo. Be to, Wagneris susikompromitavo politiškai. Klasikinės muzikos plokštelių parduotuvėse buvo nedaug. Lenkiją tuomet valdęs Gomułka, ko gero, neskyrė didesnio dėmesio muzikai (kas, beje, atsispindėjo jo asmenyje – jo viešpatavimas buvo be galo nemuzikalus).

Ne, tarp tų įrašų nebuvo nei Bacho, nei Monteverdi. Užtat buvo akiplėšiška, padykusi, įžūli „Petruškos“ dūdelė, 59-ojo opuso meditacinis išraiškingumas, buvo vienas vėlyvųjų Mozarto koncertų fortepijonui ir galiausiai Haydno pavasarį atsiveriančios žemės pašlovinimas.

Iki šiandienos išsaugojau vieną tų plokštelių ir matau ją prieš akis: Trečiasis styginių kvartetas („Razumovskio“). Jo dalys: 1. Andante con moto – Allegro vivace; 2. Andante con moto quasi Allegretto; 3. Menuetto: Grazioso; 4. Allegro molto. Atlikėjai: Koeckert-Quartett. Geltona etiketė ant juodo ebonito disko.

Muzika sutverta benamiams žmonėms, nes ji mažiausiai iš visų menų susisaisčiusi su vieta. Yra įtartinai kosmopolitiška. Kodėl muzikos kūrinio dalys turi itališkus pavadinimus? Kodėl Beethovenas gimė Bonoje, o mirė Vienoje? Kodėl tris styginius kvartetus jis dedikavo rusų aristokratui? Kodėl kinai groja Chopino noktiurnus? Kodėl Händelis išvyko į Londoną, o Rossini į Paryžių?

Tapyba yra menas sėsliesiems, mėgstantiems kontempliuoti savo gimtuosius kraštus. Portretai stiprina sėslių žmonių įsitikinimus, kad jie iš tikrųjų gyvena (jeigu yra matomi). Tiktai natiurmortai – ir tai ne visi – atskleidžia absoliutų daiktų abejingumą, jų cinizmą, patriotizmo stygių. Morandi tapyti ąsotėliai neturi nieko bendra su Bolonija; jie yra trapūs, grakštūs ir sklidini oro. Vermeerio paveikslų interjerai priklauso Delftui, bet jų langai atsiveria į nebūtį (tai yra šviesą).

O poezija dera emigrantams, tiems nelaimėliams, kurie stovi ties praraja, tarp kartų, tarp žemynų, su menka manta. Jų lūpos kartais kruta – vieni jomis mala siaubingus prakeiksmus, o kiti – eiles.

Žiūrint iš sociologinių pozicijų, mano šeima labai tinkama atstovauti tam chimeriniam visuomenės sluoksniui, vadinamam inteligentija: ji kilusi iš smulkiųjų bajorų, kurie seniai, labai seniai neteko valdų ir per beveik du šimtus metų patyrė įvairiausių metamorfozių ir eksperimentų, dažniausiai eidami notarų arba mokytojų pareigas ir pačiame stalčių dugne saugodami bajoriškos kilmės ženklus: herbo legendą ir paskutinio likusio dvaro pavadinimą.

Dar mano tėvas augo namuose, kuriuose buvo žavimasi Piłsudskiu, o motina – šeimoje, kuri garbino Dmovskį.

1945 metų spalio mėnesį ketvertas mūsų, tai yra tėvai, sesuo ir aš, ištvėrėme savaitę trukusią kelionę iš Lvovo į Glivices. Šeimos kapai liko rytuose. Globojančios dvasios turbūt ilgai dvejojo, kol ryžosi lydėti mus nepatikimoje kelionėje prekiniame vagone. Dvasios notarų, mokytojų, gydytojų, iš balno išmuštų bajorų, dažniausiai pasmerktų neužtikrintai egzistuoti valgant svetimą duoną.

Kai kurie iš jų emigravo, ieškodami laimės Vakarų Europoje, – pavyzdžiui, tas ne notaras ir ne mokytojas, bet meninių krosnių meistras, kuris apsigyveno dvikalbiame Šveicarijos mieste Bylyje (Bjene) ir pastatė ten koklių fabrikėlį.

Mano senelės pusbrolis Leopoldas Zborowskis išvažiavo į Paryžių ir tapo maršanu. Jo globotiniai buvo dailininkai Soutine’as ir Modigliani; laikytas maršanu, kuris nuoširdžiai rūpinasi menininkais ir jų neišnaudoja. Ko gero, jis taip pat buvo poetas. Hjustono muziejuje yra Modigliani tapytas jo portretas (ne pats geriausias šio dailininko kūrinys). Muziejaus legenda skelbia, kad portrete pavaizduotas „lenkų poetas“ Leopoldas Zborowskis.

Jis buvo dailus vyras. Gyveno ne pagal kišenę, mirė jaunas, bankrutavęs, nors jo globotiniai įrašyti į pasaulio dailės istoriją. Monparnase buvo žinoma asmenybė. Vienoje nuotraukoje Zborowskis, elegantiškai apsirengęs, sėdi prie kavinės stalelio Prancūzijos pietuose ir skaito laikraštį. Jis įsigilinęs į dienraštį; nuotrauka nespalvota, bet joje juntama platanų lapijos slopinama Provanso saulė. Štai trumpa ramybės, poilsio akimirka ir momentas, kai tos nuotraukos herojus tarsi sako: tai aišku, kad aš priklausau šiai akimirkai, Pietų saulė yra mano šviesa, platanų lapai – mano mėgstama priedanga nuo saulės, o apie pasaulį visada sužinau štai iš šio dienraščio.

Nežinia, kaip vertinti žmonių likimus ir jų karjerą. Ar svarbu jų ilgaamžiškumas, ar vaikų skaičius, banko sąskaita, ar pasaulyje palikti pėdsakai. Jeigu pasirinktume pastarąjį kriterijų, Leopoldui Zborowskiui nebūtų ko skųstis.

Kartais lieka tiktai vienas pėdsakas: pavyzdžiui, mano senelio brolis Emilis mirė labai jaunas, bet paliko brošiūrą, kurioje aptarė švietimo problemas. Tą brošiūrą vis dar galima rasti daugelyje bibliotekų; ji yra trapus paminklas mano protėviams, nes absoliuti jų dauguma buvo vidurinių, pagrindinių, profesinių mokyklų, gimnazijų mokytojai Lvove ir jo apylinkėse, Stanislave ir Sniatyne (Emilis gyveno Peremislyje). Man sunku įsivaizduoti, kaip atrodė jų namai, jų baldai, jų sodai. Kartais mąstau, kokia buvo jų gyvenimo atmosfera, kas juos įkvėpdavo morališkai. Manau, dažnai tai buvo neišsipildymo atmosfera: nutrūkstanti karjera, okupuota šalis, miglota ateitis. Bet gal visai taip nebuvo. Juk imperiją valdė dar tvirtas Pranciškus Juozapas, kuris gyveno taip ilgai, kad tapo beveik gamtos reiškiniu, kaip senoji liepa. Buvo mokytojai, tad gyveno kukliai, bet saugiai ir, ko gero, bet kuriame profesinės karjeros taške tiksliai žinojo, kokia jų laukia pensija.

Vis dėlto iš karo ir deportacijų jie išsinešė senų namų ir baldų likučių: iš vytelių pintą krėslą, huculišką kilimą, akvarelių ir paveikslų, nuotraukų, kuriose – ponios su didžiulėmis skrybėlėmis ir mylimi, jau seniai tik prisiminimuose likę šunys ir katės. Gyveno šeimyniškai, mėgo sekmadieninius, o ypač šventinius pietus ir vakarienes, per kurias mokėjo sukurti tam tikrą šeiminės, broliškos šilumos, artumo ir pasitikėjimo hormoną. Tada jie aptardavo namų ir šalies reikalus. Per tas nesibaigiančias vaišes visa, kas tolima ir svetima, tapdavo nerealu, egzistavo tik tai, kas sava ir artima. Dėl lenkų kalbos, kuriai būdinga meistriška mažybinių žodžių daryba, turėjo dvigubus vardus. Pasauliui – valdžiai – jie buvo Janas ar Boguslavas, Vladyslavas, Teklė, Teresa ar Marija, bet iš tikrųjų buvo vartojami tiktai savi, šeiminiai mažybiniai vardai: Asius, Myška, Musia, Renia, Adzius, Tolius, Bogusis. Jie buvo tarsi dvi valiutos, svetimiems ir saviems, dvi kalbos, dvi reikšmių sistemos.

Šeimos, brolybės ir savitarpio pagalbos bastionai, buvo patikimiausi atramos taškai – šeimų klanai, kurie megzdavo tarpusavio ryšius arba konkuruodavo vieni su kitais, ir tą darė aristokratų lygiu, aukštai, kaip ir gerokai žemiau, kuklių inteligentų šeimų lygmeniu. Svetimieji nelengvai pelnydavo pripažinimą. Apie 1910 metus vienas mano senelės pusbrolis vedė gražią, inteligentišką ir energingą žydaitę, kilusią iš žydų inteligentų namų. Jos priėmimo į šeimos klaną procesas tęsėsi keliasdešimt metų. Tiesa, ji gavo mažybinį vardą (teta Busia), bet iš pradžių ją boikotavo didelė šeimos dalis. Beje, ją pasmerkė ir santykius nutraukė ir jos šeima. Teta Busia gyveno beveik šimtą metų, puikiai ją pažinojau, dažnai lankiau Krokuvoje, kur ji gyveno iš pradžių su vyru, dėde Juziumi (Eugeniuszo Kwiatkowskio, prieškario vicepremjero, pusbroliu), o po jo mirties – dar daug metų kaip vieniša, nepalaužiama senelė.

Tai ji, kai 1981 metais liaupsinau jai ką tik susikūrusį „Solidarumą“, priešiškai prunkštelėjo, girdi, dar ko, juk jie socialistai! Supratau, kad jos politinės pažiūros susiformavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir nutariau nesiginčyti.

Ji atrodė išdidi, savarankiška ir sumani. Dėdė Juzius atsidūrė visiškai po jos padu. O ji visada buvo jį įsimylėjusi, nes dėdė Juzius – banko tarnautojas, tylus, nedrąsus ir elegantiškas – buvo gražus vyras. Šeimoje sakydavo: „Gražus, beveik kaip dėdė Juzius.“ Net ir būdamas jau visiškai žilas, baltabarzdis senolis vis dar liko gražus. Sakydavo: „Jis dailus lyg senatorius.“

Per Pirmąjį pasaulinį karą jie gyveno Vienoje – „dėl tikrumo“. Teta Busia man pasakojo, kad išvykdama iš buto Lvove ji ant stalo paliko stiklainį abrikosų uogienės, tikėdamasi, kad galimi įsibrovėliai, kurie tikriausiai ketins nusiaubti namą, pasitenkins abrikosais. Taip pat žinau, kad kai dėdės šeima grįžo iš Vienos, stiklainis nuo stalo (ir daug kitų daiktų) buvo dingęs.

Per Antrąjį pasaulinį karą dėl žinomų priežasčių jie slapstėsi kaime. Atrodo, tą kartą jau nebuvo kalbų apie abrikosų uogienę. Ir apie jokią Vieną jau negalėjo būti kalbų.

Kai tapo labai sena ir bejėgė, ją sutartinai globojo visa šeima. Tad po septyniasdešimties metų ji vis dėlto pelnė pripažinimą. Nelengva buvo patekti į klaną, į didelę šeimą, nors, gerai pagalvojus, narystė toje intymioje institucijoje neteikdavo jokių svaiginamų privilegijų, neatverdavo priėjimo nei prie didelių turtų (anokie ten turtai – net ne dvareliai, tik butai, ne parkai, tiktai sodai, serbentų, aviečių krūmai), nei prie valdžios. Svarbūs buvo mažybiniai vardai ir artumo, ramybės akimirkos, kai po deserto stodavo tyla, o sode dūgzdavo bitės, nurimdavo šaukšteliai, ant alyvų šakelių užmigdavo drugiai.

Mano tetos... Mano dėdės... Buvo ir evangeliškoji šeimos šaka, Golešuve prie Cešyno gyvenęs pastorius.

Buvo teta Berta, muzikos mokytoja; po karo ji persikėlė į Krokuvą ir gyveno kaip kampininkė pas tolimus pažįstamus, kurie leisdavo jai nakčiai išskleisti lovelę virtuvėje. Užtat dieną ji negalėjo likti namuose; klajodavo po miestą laukdama, kol ateis vakaras. Vienintelį savo lobį, fortepijoną, ji deponavo Krokuvos konservatorijai, nes negalėjo nešiotis jo nesibaigiančiuose pasivaikščiojimuose to miesto gatvėmis.

Mano tetos... Svarbesnės negu dėdės. Dėdės paprastai gyvendavo trumpiau, dingdavo bankuose arba mokyklose, tylėjo, pasinėrę į laikraščius arba knygas, o tuo tarpu tetos, daug anksčiau negu triumfavo feministinis judėjimas, valdė šeimą taip pat, – arba ir dar negailestingiau, – kaip karalienė Viktorija valdė Jungtinę Karalystę.

Tetos, išnyrančios iš virtuvės, dingstančios sode, vakare palinkusios virš siuvamosios mašinos, su akiniais, kuriuose atsispindėdavo oranžiniai lempų gaubtai. Mano tetos, parkos.

1945 metais beveik visa giminė krovėsi lagaminus ir skrynias – ruošėsi palikti Lvovą ir apylinkes. Tuo pat metu pakavosi ir nesuskaičiuojamos vokiečių šeimos, kurioms buvo įsakyta palikti savo namus ir butus Silezijoje, Gdanske, Ščecine, Olštyne ir Karaliaučiuje. Milijonai žmonių keliais mygo neklusnius lagaminus; tai vyko trijų vyresnių ponų, kurie susitiko Jaltoje, pageidavimu.

Tų metų spalio mėnesį atsidūrėme blogesniame mieste, Glivicėse. Tada jame dar stovėjo Raudonoji armija ir vakarais tamsiose gatvėse kartais aidėdavo pepešų* šūviai (taip man vėliau pasakojo).

Mano tetos ir mano dėdės, jų pažįstamieji ir pusbroliai jų pažįstamųjų, giminės, klanai ir atšakos – visi išvažiavo iš Lvovo ir susitiko – ne visi, bet nemaža jų dalis – Glivicių gatvėse.

Koks buvo šitas miestas? Blogesnis. Mažesnis. Nepatrauklus. Pramoninis. Svetimas. Mano mama verkė vaikščiodama jo gatvėmis.

Bet reikėjo jame gyventi. Kad ir kaip būtų keista, ir čia pasitaikydavo saulėtekių ir saulėlydžių, ir tie patys metų laikai keliavo per kalendorių ir miesto parkus. Virš miesto kilo Eifelio bokšto kopija – medinė konstrukcija, prieškarinės radijo stoties siųstuvas. Pasitaikydavo, kad už jo pasislėpdavo besileidžianti saulė. Didžiulis, įkaitęs saulės rutulys tuo momentu, kai jau ketindavo įsmukti po žemės antklode, savavališkai stabtelėdavo, akimirką stovėdavo visiškai nejudėdamas, sukeldamas neviltį astronomams, kurie suleisdavo nagus į delnus ir žiūrėdami į chronometrus šaukė: „Greičiau, greičiau.“

Naujas miestas buvo svetimas. Sunkiausi buvo vakarai. Ramią vasaros dieną saulėlydis yra lyg glamonė ir jo paliestos vietos prisipildo švelnumo. Ką daryti? Atvykėliams būdingas išmoktas abejingumas naujam miestui vakarais tapdavo sunkiu išbandymu. Nuo vienos kalvos tas bjaurus miestas atrodė visai patraukliai. Virš susigrūdusių namų kilo bažnyčių bokštai, o ant kiekvieno bokšto matėsi žalias vario apnašomis apaugusio stogo gobtuvas. Langus padengdavo purpurinis spindesys. Vėjo kryptį rodantys skardiniai gaideliai draugiškai plastėdavo.

Švelnios, pastelinės kalvos viliojo emigrantus. Horizonte juodavo miško karčiai. Virš pievų plaukė rūkai. Tarp sodų ir daržų iškilę kasyklų šulinių keltuvai atrodė lyg menhyrai. Kovai rinkosi danguje į būrius ir, susispietę į juodą, kranksintį debesį, skrido šiaurės link.

Mano dėmesį traukdavo radijo stotis. Sužinojau, kad būtent nuo jos prasidėjo Antrasis pasaulinis karas (tai buvo mūsų klajonių paradoksas: mano tėvai dėl karo ir Jaltos padarinių deportuoti iš savo miesto atvažiavo į vietovę, nuo kurios jis prasidėjo, į nelaimės ištakas). Turiu omenyje vadinamąją Glivicių provokaciją – lenkų mundurais perrengtų Sicherheitsdiensto (SD) karių surengtą radijo stoties sargybos užpuolimą. Tos teatralizuotos akcijos organizatorius buvo Heydrichas, o surengti ją įsakė pats Hitleris, kuris, kaip La Rochefoucauld skaitytojas, žinojo, kad veidmainystė yra pagarba, kurią nusikaltimas išreiškia dorybei, ir norėjo 1939 metais Lenkiją užpulti kaip auka, o ne agresorius.

Tuomet buvau įsitikinęs, kad radijas paslaptingu būdu valdo pasaulį. Buvau girdėjęs apie radijo bangų prigimtį; žinojau, kad jos nematomos, bet galima jas pagauti antenos voratinkliu. Mano tėvas rašė mokslinius straipsnius ir knygas apie radijo bangas. Aš vėliau rašiau eiles apie radijo bangas. Virš miesto viešpatavo grakštus radijo stoties bokštas. Visa tai siejosi. Radijas kalbėjo ir šnabždėjo, dainavo ir urzgė. Trumposiomis bangomis atsiliepdavo pykčio kupini signalai. Tai čia liejosi visas pasaulio pyktis, Maskvos radijas kovojo su Londonu ir Miunchenu. Užtat vidutinės bangos buvo pilnos rimties ir muzikos. Schuberto dainos ir Chopino valsai čia užėmė trumpųjų bangų politinės neapykantos vietą. Sekmadienį pusę penktos buvo transliuojamas Chopino koncertas ir iš už kiekvienos užuolaidos, iš už kiekvieno lango, iš kiekvieno namo sklido laidotuvių maršo akordai, pam pam pa pa, pamparampa pa pa pa.

virselis-8-9._png.pngNauji Glivicių gyventojai tik iš pažiūros buvo panašūs į paprastus europiečius. Dauguma jų – deportuoti iš rytų, švieži emigrantai, bet emigrantai, kurie visai neišvyko iš savo šalies. Šalis pasistūmėjo į vakarus, tik tiek. Ir jie kartu su šalimi. Antra, beveik visi jie galėjo prie savo profesijos, pašaukimo ar egzistencijos pavadinimo pridurti žodelį „eks“. Jie buvo eksteisėjai, ekskarininkai, eksprofesoriai (nė nekalbant apie eksvaikus), netekę savo ligtolinės karjeros dėl naujos santvarkos, kuri griežtai egzaminavo kiekvieno piliečio praeitį (jeigu tik pilietis turėjo praeitį; bet juk net ir patys skurdžiausi kokią nors praeitį turėjo).

Štai, pavyzdžiui, daržovių turgelis Bytomo gatvėje: perpardavėjos, žiemą dėvinčios vatinukus, megztinius, kailinius ir mūvinčios pirštines, iš kurių styro raudoni, sugrubę pirštai, kalbėjo daininga, rytietiška tarme. Su kai kuriais klientais jos sveikinosi ypač mandagiai: pone daktare, kreipėsi į senelį su pratrintais, prieškariniais kailiniais, pone advokate, kalbėjo aukštam senoliui, kurį už parankės vedė jo pusamžė duktė. Ponui profesoriui kiaušinių ar vištos sparnelį, klausė kita perpardavėja vyresnio pono, kuris jau menkai girdėjo ir negalėjo atsilyginti už pardavėjos mandagumą, bet ji tai žinojo ir visai nelaukė atsakymo, juolab jos mandagumas buvo nesavanaudis ir tik iš dalies susijęs su šiuo momentu. Nes antra pasisveikinimo dalis sklendė praeities link, traukėsi dešimt metų atgal ir buvo susijusi su tuo pačiu profesoriumi, tik gerokai jaunesniu, apsipirkdavusiu kitame turguje, kitame mieste, kitoje epochoje ir už kitą valiutą.

Tie žmonės Bytomo gatvės daržovių turgelyje buvo tik iš dalies realūs ir dabartiniai, be to, veikiau panašūs į šešėlius. Gyvi šešėliai, emigrantai savoje šalyje, eksprofesoriai jau neegzistuojančio universiteto, ekskarininkai jau neegzistuojančios armijos, rytietiškas akcentas jau neegzistuojančių Rytų, ekspatarėjai ir eksadvokatai, kitai erai priklausę rangai, antrą kartą išversti paltai, prieškarinės odos batai, išblukusios ir jau neegzistuojančių firmų ženkleliais papuoštos skrybėlės.

Tiktai kiaušiniai, pomidorai ir trešnės buvo paprasti ir realūs, trivialūs ir apčiuopiami.

Mano tėvai tada priklausė jaunesnei kartai, tad neprivalėjo persirengti, arba tiktai minimaliai, tiek, kiek neišvengiama. Bet tie tremtiniai, kurie atklydo į Glivices pagyvenę, jau neturėjo jėgų pakeisti kuo nors savo apdarų, kalbėjimo ar mąstymo būdo. Jie nešėsi senumą lyg naftaliną. Senamadžiai kostiumai, vasariniai švarkai trumpomis rankovėmis, amžiams užlygintos fil a³ fil kelnių klešnės, prieš dvidešimt metų įsitaisyti batai; žengė jais atsargiai, kad nepažeistų padų, nesubraižytų odos. Vaikščiojo parko alėjomis, ilsėjosi vokiškų kaštonų ir bukų pavėsyje, profesoriai ir advokatai, batsiuviai ir kiemsargiai, tarnautojai ir tramvajų mašinistai. Nuobodžiavo, gyveno iš varganų pensijų, tad suko ratus po miestą, santūriai žengė vokiečių patiestu grindiniu.

Nežinojau, kad tas jų ratų sukimas yra lėtas merdėjimas. Vaikščiojo gatvėmis, su nuostaba tyrinėjo prūsiškas namų plytas. Buvo įsigilinę į merdėjimą ir nustebinti vietos, kurioje jiems teks mirti. Mirė nepatikliai, nes nepažinojo gerai tos vietovės, to oro, tos žemės. Vieni skubėjo, kiti, priešingai, stengėsi atidėti mirtį vėlesniam metui, kad pirma apsižvalgytų po apylinkes, pažintų čionykščius medžius, žolynus, pamiltų žemę.

Jie prarasdavo atmintį. Dažniausiai dėl biologinių priežasčių, dėl senatvės, bet kai kurie atrodė lyg trokštantys sklerozės ir užmaršties, mielai rinkosi rūką, kuriame susiliedavo epochos, žmonės ir datos. Ir mano giminėje buvo senolių, kurie prarasdavo atmintį, – abi senelės, senelis. Lydėdavau juos per pasivaikščiojimus, vesdavau už parankių, aiškinau, kur esame ir kur einame. Aš, kuris dar nieko nežinojau, buvau jiems atmintis! Jie, kurie galėjo man tiek papasakoti apie savo ilgą gyvenimą, nepajėgė sugaudyti minčių.

Praradę atmintį grįždavo į prarastą miestą. Paradoksalu, kad netekdami atminties atgaudavo ją, nes, kaip žinoma, senatvėje atminties silpimas reiškia negebėjimą kontroliuoti šviežiausių prisiminimų sluoksnių ir grįžimą į senus prisiminimus, kurių jie nepajėgė ištrinti. Grįždavo į Lvovą.

Taigi vaikščiojau tomis Glivicių gatvėmis su seneliu, – nes dažniausiai jį man tekdavo lydėti, – bet iš esmės vaikštinėjome po du skirtingus miestus. Aš buvau aiškaus proto berniukas su maža kaip lazdyno riešutas atmintimi ir buvau absoliučiai tikras, kad, eidamas Glivicių gatvėmis, tarp prūsiškų, secesinių mūrinių namų, papuoštų sunkiomis granito kariatidėmis, esu iš tikrųjų ten, kur esu. O mano senelis, nors eidavo visai šalia manęs, tuo momentu atsidurdavo Lvove. Aš ėjau Glivicių, jis – Lvovo gatvėmis. Aš buvau ilgoje gatvėje, kuri Amerikoje neabejotinai būtų vadinama Main Street, o čia turėjo pašaipų Pergalės (po tiekos pralaimėjimų!) pavadinimą ir jungė nedidelį turgų su tokia pat nedidele geležinkelio stotimi, o jis tuo pat metu vaikštinėjo Lvove Sapiegos gatve. Paskui dėl įvairovės užsukdavome į Chrobro parką (lenkų karalius neva polonizavo vokiškus medžius), bet jis, savaime suprantama, jausdavosi besąs Lvovo Jėzuitų sode.

 

Versta iš:

 

Adam Zagajewski. Dwa miasta.

Warszawa: „Zeszyty Literackie“, 2007

 

* PPŠ – iš rus. „pistolet-pulėmiot Špagina“ (vert. past.).