tekstai.lt

Birutė Jonuškaitė. Czesławo Miłoszo mylimos moterys

Pažintis

 

ŠETENIAI: mama ir senelė

Czesław_Miłosz_signature_1985.pngCzesławas Miłoszas gimė savo senelių Józefos Syruć-Kunat (1863–1954) ir Zygmunto (1858–1935) Kunato dvare, Šeteniuose, Kėdainių rajone. Smalsaus vaiko akimis ištyrinėtas gimtasis Nevėžio slėnis jam tapo vaikystės rojumi, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dvi Czesławą besąlygiškai mylinčios moterys: mama ir senelė.

Senelė Józefa

Aukšta, pailgo veido, tamsių plaukų, pilkų akių – ji vaikui priminė indėnę, panėšėjo į lapę, todėl ją šaukdavo malonybiniu „Lisia“ (lenkiškai – lapė). Sugretino senelę su miško gyvūnu dar ir todėl, kad ji buvo nepriklausoma, nepasiduodanti jokioms dvarų „fanaberijoms“, nepriimanti ir nevartojanti savo gyvenime posakio „taip nedera“. Nemėgo svečių, gerų manierų, ilgo vakarojimo užstalėje, dievino laisvą gyvenimą: nuo gegužės iki vėlyvo rudens nuoga maudydavosi Nevėžyje, be jokių ceremonijų nubėgusi į sandėliuką galėjo pasrėbti rūgštaus pieno ir užsikąsti iš statinės išsitrauktu raugintu agurkėliu, nes mėgo aštrias, sūrias užkandas. Anapusybė jai buvo tokia pat reali, kaip ir pasaulis, kuriame gyveno, todėl ypač patiko visa, kas buvo susiję su nepaaiškinamais reiškiniais, dvasiomis, vaiduokliais.

Pati būdama laisva, leido laisvai, kaip tikram gamtos vaikui, jaustis ir anūkui. Nevaržė jokiais prisakymais, neauklėjo bajorų vaikams nuo užgimimo taikomais metodais, kurie padėdavo įsisąmoninti, kokiam luomui jie priklauso. „Mūsų dvarą visi aplenkdavo, palikdavo jį ramybėje, nes jame gyveno savotiški keistuoliai. Ir aš, tiesą sakant, visiškai neturėjau progos susidurti su normaliu lenkų dvarų gyvenimu. Žodžiu, jeigu Šeteniai turėjo kokios nors įtakos mano gyvenimui, tai užaugau tarsi girininkijoje. Nes nebuvo jokio bendravimo“1.

Czesławas susirašinėjo su senele iki pat jos mirties, t. y. iki 1954-ųjų. Viename iš laiškų, datuotų 1945 m., po motinos mirties rašo: „Mylima, mylimiausia mano Lisia! Šio didelio liūdesio prislėgta Lisia tegul nepamiršta, kad dar turi anūką, kuris ją myli, kuris visada apie ją galvos, o kai aš grįšiu, mes apsigyvensime kartu“2.

Mama Weronika Kunat-Miłosz

Knygos „Isos slėnis“ monumentas–stendas Šetenių parke
Knygos „Isos slėnis“ monumentas–stendas Šetenių parke
Kunatai turėjo dvi dukras: Mariją ir 1887 m. gimusią Weroniką Teklą. Marija ištekėjo už greta įsikūrusio dvarponio Zdzisławo Jurewicziaus.

Weronika jaunąjį Aleksandrą Miłoszą, tuo metu atostogavusį gretimame giminaičių dvare, pakerėjo veikiau savo žavesiu ir linksmu būdu nei (sprendžiant iš išlikusių nuotraukų) išvaizda: buvo gana vyriško sudėjimo, tvirtos kaimo mergos, o ne dvaro panelės bruožų. Vaikystėje „Vecia“ vadinta mergaitė „buvo spontaniška, gyvybinga ir savo elgesiu dažnai neįtikdavo auklėtojoms, bet jos išdaigėlės greitai būdavo pamirštos. <...> ji turėjo itin lakią vaizduotę ir vaidindavo įvairiausias scenas – tokį vaikišką teatrą. <...> paaugusi mėgo sueigas, pasilinksminimus, puikiai šoko“3.

Czesławas labai ją mylėjo, kaip, beje, ir jo brolis Andrzejus. Tuos vaikystės mėnesius, praleistus Nevėžio slėnyje kartu su motina, būsimasis poetas išgyveno kaip žemiškojo rojaus patirtį.

Vertėtų pasakyti, kad motina ir jos šaknys, ypač senelė Józefa, buvo kur kas svarbesnės Cz. Miłoszui nei visa tėvo giminės šaka. „Mano į praeitį nukreipta vaizduotė sukeldavo spalvingiausių jausmų, kai pripažindavau matriarchato viršenybę. Moterys buvo sukurtos iš stipriausio audinio“4.

Motina prisiekė nueiti pėsčiomis į Vilnių, prie Aušros vartų Marijos paveikslo, jeigu tik sūnelis pasveiks (Czesławas sirgo difterija, jau buvo prie mirties...) – vaikas tai žinojo kaip šeimoje pasakojamą legendą. Motinos maldos buvo išklausytos. O gal vaiką išgydė jos meilė ir vidinė stiprybė, tos, matyt, iš senelės perimtos matriarchalinės galios, ypač ryškiai pasireiškusios visokių įvykių kupinoje Czesławo vaikystėje.

Czesławas, sulaukęs vos dvejų metų, išvyksta su motina paskui tėvą Aleksandrą, tiltų inžinierių, į Krasnojarską. Penki tūkstančiai kilometrų traukiniu, beje, pirmą kartą matomas garvežys, automobilis, Rusijos stotys, Jenisiejumi plaukiantys laivai, o jau nuvykus – taigoje medžiojantis tėvas, besiporuojančių elnių baubimas... Bet 1914 m. jau vėl visa šeima Šeteniuose, prasideda karas, suirutė, aplink vokiečių kareiviai, sprogimai, šūviai, besitraukiantys žmonės, varomi belaisviai...

Vėliau – kelionės per žalią sieną į Vilnių, pas tėvą, lenkų karinės organizacijos narį, kuriam buvo uždrausta rodytis Lietuvoje, Šeteniuose, nakvynės prie demarkacinės linijos nuošaliuose kaimeliuose, kažkokiose daržinėse, nuotykiai, susidūrus su pasienio kareiviais... O jeigu vykdavo legaliu keliu, motina kišenėje turėjo du pasus: iš Šetenių važiuodavo į Rygą su lietuvišku, o iš Rygos į Vilnių – jau su lenkišku.

Taigi anaiptol ne vėjavaikiško gyvenimo įvykių kupina Czesławo vaikystė praėjo šalia stipriai jį už rankos laikančios motinos. Ji, beje, ir pirmoji mokytoja:

Sulaukėjusioj žalumoj galėčiau parodyti vietą lapinės, kur

liepei man rašyti pirmąsias kreivas raides.

O aš veržiaus iš glėbio ir dūmiau į savo slėptuves,

būdamas tikras, kad raidžių niekuomet neišmoksiu.

„Šeteniuose“ (vertė Tomas Venclova)

Savo kūryboje Cz. Miłoszas daugybę kartų su didele meile ir pagarba mini motiną, kurią visų pirma labai gerbė už „jos tikėjimą, neapsiribojantį tik moralizuojančiais prisakymais ar sustabarėjusiomis tikėjimo tiesomis, bet persismelkiantį per kasdienį gyvenimą“5. Bet visa tai bus daug vėliau, o štai studijų metais, kupinas jaunatviško maišto, 1930 m. gruodžio 20 d. rašytame laiške Jarosławui Iwaszkiewicziui atsiliepė apie ją gana kritiškai: „Motina: paprastumas, beveik balansuojantis ant prastumo ribos. Absoliutus santūrumo, nutylėjimo, stiliaus trūkumas. Valstiečiai ją laiko sava. Mane tai žeidžia. Ji sugebėjo išlaikyti Lietuvoje savo palivarką, važinėjo į jį nelegaliai per Lenkijos–Lietuvos sieną. Aš žaviuosi šiomis jos išvykomis. Rogės. Gūdūs miškai. Vienas valstietis važnyčioja, kitas laiko savo letenose šakes – nes vilkai valkiojasi gaujomis“6.

1945-ųjų rugpjūčio pradžioje, Czesławo raginama (tuomet jis su žmona Janka jau gyveno Krokuvoje) Miłoszų šeima (Weronika, Aleksandras, Andrzejus ir senoji Kunat) pasitraukia iš Vilniaus į Drevnicos kaimą netoli Gdansko, apsistoja vokiečių pabėgėlių sodyboje, kur yra likusi tik sena šiltine serganti valstietė. Czesławo motina ją slaugo ir greitai pati suserga kažkokia keista liga. Czesławas su Janka dar spėja motiną aplankyti, gauna jos palaiminimą išvykti iš Lenkijos, bet per visą tą sumaištį niekas per daug nekreipia dėmesio į motinos ligą. Ji pati, negalėdama atsigauti dėl tremties iš gimtųjų Šetenių, nerodo jokio noro gyventi ir, būdama penkiasdešimt aštuonerių metų, lapkričio 22 dieną iškeliauja anapilin.

Czesławas išrūpino broliui Andrzejui vokiečių paliktą vilą Sopote (Wybickio g. 23), kur apsigyveno ne tik senelė Józefa, bet iš Krokuvos persikėlė ir tetulės Janina bei Gabriela su vyru Władysławu Lipskiu. Sklido kalbos, kad tuose namuose vaidenasi, nes ten anksčiau gyvenę šeimininkai vokiečiai nusinuodijo kalio cianidu.

Czesławo tėvas Aleksandras, jau ir anksčiau kentėjęs nuo depresijos, negalėdamas ištverti vienatvės po žmonos netekties, 1948 m. veda Olgą Bochaczewską ir su jos suaugusiu sūnumi persikelia gyventi į Krokuvą. Czesławas ne itin jį gerbė už jo nevykėlišką gyvenimą ir nuolatinį išeities ieškojimą alkoholyje, taigi iš finansinių nepriteklių tėvą visados gelbėjo jaunesnysis sūnus Andrzejus. Tėvas mirė nuo širdies smūgio 1959 m. lapkričio 17 dieną.

KRASNAGRŪDA: Gabriela Kunat ir kitos damos

Dar viena Kunatų giminės moteris į Czesławo gyvenimą įsipins labai anksti: „<...> prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvau trejų metų, jame [Šetenių dvare – B. J.] būdavo vakarienės, būdavo svečių. Tada įsimylėjau Elą. Buvau trejų metų. Mano première passion d’amour7, – po daugelio metų pasakos jis Aleksandrui Fiutui apie į Šetenius iš Krasnagrūdos atvykusią tetą Gabrielą Kunat. Jos atvaizdas išliks poeto atmintyje visą gyvenimą.

Krasnagrūdoje ta meilė vėl įsiliepsnos, tik jau aistros pakerėto paauglio širdyje.

Cz. Miłoszo senelio brolis Bronisławas Kunatas, Krasnagrūdos dvaro savininkas, turėjo dvi dukras: jausmingą, rafinuotą gražuolę Gabrielą (Elą), kuri 1915 m. ištekėjo už atletiškai sudėto inžinieriaus Władysławo Lipskio (1923 m. jie susilaukė sūnaus Zigmunto), ir Janiną, labiau mylinčią arklius (buvo puiki jojikė) nei savo vyrą, kapitoną Władysławą Józefą Niementowskį, su kuriuo greitai išsiskyrė, norėdama išsaugoti savo tėvo dvarą – kapitonas ketino jį išparduoti ir smagiai pagyventi.

Į Krasnagrūdą Cz. Miłoszas atvažiuodavo gana dažnai. Jam kur kas labiau patiko leisti atostogas čia, ant Alnų ežero kranto įsikūrusiame dvare, nei Suvalkuose, pas tėvus. „Suvalkai man buvo laikini namai visą tą laiką, kai juose gyveno tėvai (1926–1935). Kai mano tėvas, apskrities inžinierius, kėlėsi į Suvalkus, aš Vilniuje lankiau Žygimanto Augusto gimnaziją ir nusprendėme, kad ir toliau joje tęsiu mokslus. Taigi likau Vilniuje, nuomojausi kambarį. Važinėjau į Suvalkus kaip į namus, kuriuose praleisdavau šiek tiek laiko. Gal ir eilėraščius čia rašiau“8.

Krasnagrūda poetui tapo prieštaringų išgyvenimų vieta. Jį smaugė vienatvė ir pašėlusi nedrąsa, reikėjo išmokti bendrauti su visai kito socialinio sluoksnio žmonėmis – lenkų inteligentija. Širdyje labai norėjosi būti panašiam į iš Varšuvos atvykusius vyrus ir jaunuolius – juk kiekvieną vasarą čia suvažiuodavo didelis būrys poilsiautojų, kurie šiek tiek papildydavo apytuštes dvaro kišenes. Taigi gerų manierų neišmokytas Šetenių laukinukas, net nežinantis, kur dėti rankas prie stalo, rinkosi atsiskyrėlio vaidmenį: daug plaukiojo Alnų ežere, slankiojo su šautuvu ant peties po aplinkinius miškus (medžiotojas buvo prastas) ir akylai stebėjo dvare vykstantį gyvenimą, patirdamas pirmuosius erotinius įspūdžius.

1926 arba 1927-ųjų vasara. Czesławui – gal penkiolika, gal šešiolika metų. Ryškiausia tarp poilsiautojų – rudaplaukė ponia Irena, šį kartą į Krasnagrūdą atvykusi be vyro ir su didžiausiu malonumu mokanti žadą praradusį gimnazistą tango žingsnelių: „su šypsena subrendusios moters / paslaptis patikėdama jaunam vyriškiui.“ Nes ką gi veikti nuobodžiaujančiai damai? Ji jaučia jaunuolio susidomėjimą ir todėl jai dar labiau patinka šis žaidimas, o jis įsimyli ponią Ireną be proto. Bet, varge, į dvarą atvyksta trys varšuviečiai, ką tik gavę brandos atestatus: Michałas Pawłowskis, Zdzisławas Wiśniewskis ir Edwardas Kozłowskis. Jie vos dvejais trejais metais vyresni už Czesławą, bet jam atrodo, kad juos skiria praraja: „Iki šiol jaučiu savyje kiekvieną beribio pavydo minutę, kai <...> žiūrėdavau į tuos kartu visur būnančius tris aukštus, išvaizdžius, sportiškus varšuviečius“9.

Ir štai ankstyvas rytas: nemigos kankinamas įsimylėjėlis išslenka iš palėpėje esančio savo kambarėlio ir atsitiktinai, o gal ir ne, patraukia į mišką pasivaikščioti kaip tik pro ponios Irenos langą, pro kurį staiga iššoka laimingas meilužis Edwardas. Czesławas pasijunta ne tik kad išduotas, – prieš jį atsiveria šio pasaulio „pamušalas“ – veidmainystė, melas. Kankinasi visą dieną, o vakare, išlenkęs palėpėje stiklinaitę degtinės, sužaidžia rusišką ruletę...

Revolveris neiššauna. Likimo ironija, nes šeštajame dešimtmetyje tas pats Edwardas, negalėdamas ilgiau pakęsti stalinistinės santvarkos režimo, nusižudo kartu su žmona. Ir ką jūs manote, Cz. Miłoszas, metų metais jautęs šiam varžovui neblėstančią neapykantą, 1957 m. parašo triumfo kupiną eilėraštį (nors jo nepublikuoja, nes mano, kad per daug asmeniškas).

Tačiau grįžkim į Krasnagrūdą. Nežinia, ar tą patį vakarą, ar po dienos kitos, į nevilties apimto paauglio kambarėlį įslenka moteris ir tą vasarą jaunuolis tampa vyru: „O tada – argi ne taip buvo? – moters delnai uždengia mums akis ir įteikiama dovana: rusvi jos krūtų skydeliai, virš numestos suknelės tamsus plaukelių trikampėlis. Kaip daužosi širdis! Tai juk tik man tokia laimė, niekas nežino, niekas nepažįsta auksinio jos kūno stebuklo“10.

Ir kas gi ta dosnioji gražuolė? Knygoje „Himnas apie perlą“ (1982) yra eilėraštis, kuriame minimas Gabrielos vardas, o posmus palydi autoriaus komentaras: „<…> Gabrielos buvimas yra beveik toks pat intensyvus, kaip upės, prie kurios gimė ir prie kurios, būdamas trejų, ją, paauglę panelę, pirmą kartą pamatė“11.

Apie vaikystėje įsimylėtą tetulę kažin ar įmanoma šitaip rašyti: „Indigo spalva kaip anuomet Elos suknelės / ir švelnus kvapas, lyg jos odos kvapas“12. Taip pat šiek tiek vėliau, septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje rašytame ir nebaigtame romane „Parnaso kalnuose“ leitmotyvas yra autobiografinė patirtis – vienas iš herojų, Otis, pasakoja: „Buvau vos išlipęs iš vaikystės, bjauriojo ančiuko amžiaus. Man atrodė, kad jau niekada nebūsiu toks, kaip kiti, vis atrasdavau kokių nors išgalvotų savo išvaizdos trūkumų, nors iš tikrųjų nieko man netrūko. Būčiau nustebęs, jeigu kas nors būtų mane pavadinęs gražiai nuaugusiu berniuku.“ Tas berniukas Otis gyvena Estebano ir Doloresos dvare, kur šeimininkė, „mėgindama kartais mane užkalbinti, stengėsi atstoti man mamą ir išsklaidyti mane slegiantį liūdesį“. Ir galų gale moteris pasiryžta kitaip padėti berniukui: „Kodėl vieną vakarą Doloresa atėjo į mano kambarį, padrąsino, kad pabučiuočiau jos kaklą, ir praskleidė chalatą atverdama savo nuogumą? Kodėl nutarė atskleisti man meilės paslaptis? <...> Ar jai buvo gaila liūdno paaugliuko, kuriam tiek nedaug reikia iki laimės? Ar jai atrodė, kad tai tik smulkmena, kad ji neišduoda Estebano? O gal jai nusibodo kasdieniai namų rūpesčiai? O gal vis dėlto, nors to ir nesitikėjau, ji buvo ta, kuri įžvelgė, kad esu dailus vaikinukas? <...> Jos kūno grožis persmelkė mane, mėnesiais vaikščiojau apsvaigęs, tyliai šaukdamas iš nuostabos. <...> Liekna, auksinės odos, reali, ir jeigu apskritai žodžiai čia ką nors reiškia, tai ne saldi, aitroka. Darėme tai namuose, miške, įrankių sandėliuke, o kai iškrito sniegas – arklidėje, užsidengę gūnia ir apmirdami, jeigu ant apledėjusio takelio pasigirsdavo žingsniai“13.

Cituojama ištrauka yra iš romano apie Doloresą ir Otį, bet sunku nematyti panašumų su Gabriela ir Czesławu ir beveik aišku, kad tai nebuvo vien platoniška meilė. Kiek laiko tas romanas truko? Ar jis tęsėsi ir 1934 metais, kai poetas jai parašė „Giesmę“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Juozas Kėkštas14. Kai 1962 m. Gabriela Kunat miršta Sopote, Cz. Miłoszas jai dedikuoja „Elegiją N. N.“

Jausmai Gabrielai tokie intensyvūs ir nepamirštami, kad net ir aštuntą dešimtį įpusėjęs, 1987 metais, Cz. Miłoszas rašo: „<...> stovi nuoga prieš veidrodį, išsipina juodą kasą, graži, žinanti, kad yra graži, liečia rusvus krūtų skydelius ir trumpam patiria nušvitimą, kuris ją išlaisvina iš visko, ko buvo išmokyta: tūptelėjimų, nusilenkimų, jūreiviškų apykaklaičių, apatinukų, elgesio prie stalo, guvernančių, miegamųjų kupė, ponų su smailai užriestais ūsais, moterų su korsetais ir tiurniūrais, apie kurias buvo sakoma – damos arba kokotės, katekizmo, nuodėmių sąrašo prieš išpažintį, muzikos pamokų, prancūziškų žodelių, suvaidinto naivumo, mandagaus elgesio su tarnais, žinių apie savo kraitį. Nušvitimas: tai visai ne taip, nes iš tikrųjų visai kitaip. Nereikia niekam apie tai pasakoti, tik sau“15.

Gabrielos Kunat nuotrauka, sakoma, puošė poeto namų sieną ir Kalifornijoje, ir Krokuvoje.

VILNIUS: maištas, meilė, neviltis

Maištinga jautri prigimtis, nuolatos itin rimtai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai, gyvenimo prasmės paieškos, anksti patirtas laikinumo suvokimas greitai Czesławą pastūmėja į vaizduotės sferą – į literatūrą. 1929 m. įstoja į Vilniaus universitetą studijuoti polonistikos. Meta. Fakultetas, kuriame mokosi beveik vien merginos, žeidžia jo vyrišką orumą. Pereina į teisę, kurios nekenčia. Mokslus priima kaip neišvengiamą būtinybę ir studijas baigia tik todėl, kad, kaip pats prisipažįsta, yra užsispyręs ir linkęs baigti pradėtus darbus. Iš tikrųjų jo gyvenimas verda visai kitur: aktyviai veikia Intelektualų klube, Polonistų ratelyje, rašo poeziją (pirmieji eilėraščiai „Kompozicija“ ir „Kelionė“ išspausdinti almanache „Alma Mater Vilnensis“ Nr. 9, 1931-ųjų pradžioje), vykdo įvairiausias akcijas, stato komedijas, nuo 1931 m. balandžio kartu su bendraminčiais leidžia literatūrinį leidinį „Żagary“ (ten spausdinami ir jo eilėraščiai), tų pačių metų gegužę su trim draugais patraukia į avantiūristinę kelionę į Paryžių. Apskritai viena iš mėgstamiausių jo veiklos sferų – dalyvavimas universiteto Valkatų klubo renginiuose, kurie kartais peraugdavo į linksmas išdaigas, pvz., sugalvodavo su draugais nuogi išsimaudyti Neryje. Viskas baigiasi liūdnokai: juos sugauna policijos patrulis, kiekvienas nuogalius privalo susimokėti dvidešimt penkių zlotų baudą ir turi pasiaiškinti prieš Akademinį teismą už policijos pažeminimą ir amoralų elgesį.

Tuo spalvingas studentiškas gyvenimas nesibaigia. Koks jis buvo, sužinome iš laiškų, kuriuos rašė J. Iwaszkiewicziui, bei iš Jeilio universiteto Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje saugomų nepublikuotų užrašų, pvz.: „Paupio rajone prostitutė Hela labai pigi, todėl prieinama darbininkams ir mums, studentams, vedasi klientus į savo kambarį per kitą, kuriame vakarieniauja jos šeimininkų šeima“16. Ir dar priduria, kad gatvėje stovinčios prostitutės kainuoja vos penkiasdešimt grašių.

Šis jaunuolis turbūt nė pats nepastebėjo, kaip jo nedrąsa peraugo į labai didelį pasitikėjimą savimi ar net aroganciją, kurią vėliau jam daug kas prikaišiojo visą gyvenimą. Ne veltui savo įvairiausius satyrinius straipsnius pasirašinėjo susikurto fiktyvaus poeto vardu, t. y. slapyvardžiu Aronas Pirmas (aliuzija į žydiškumą ir lietuvybę).

Ir kas gi dėjosi poeto širdyje tuo metu? Atrodytų, kad tuometis jausmų antplūdis nukreiptas tik į J. Iwaszkiewiczių. Tai liudija jam rašyti Cz. Miłoszo laiškai.

Iš tikrųjų ši įdomi korespondencija prasidėjo 1930 m. lapkritį, kai Cz. Miłoszas, Vilniaus universiteto studentas, išsiuntė septyniolika metų vyresniam Jarosławui pirmąjį laišką ir pluoštelį savo eilėraščių, prašydamas juos įvertinti. Laišką pradėjo žodžiais: „Dievinu Jus.“ Taip prasidėjo viena spalvingiausių XX amžiaus lenkų literatūros istorijoje dviejų kūrėjų draugystė, nestokojanti ir erotinių atspalvių. Ši draugystė staiga nutrūko šeštajame dešimtmetyje, kai Cz. Miłoszas pasirinko emigraciją. Vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose rašytojų korespondencija kartais būdavo atnaujinama, bet laiškų tonas jau retai priminė buvusią labai artimą draugystę. Paskutinį laišką Cz. Miłoszas parašė jau sergančiam, aštuoniasdešimt penkerių Jarosławui 1979 m. liepos 15 d. Atsakymo negavo. J. Iwaszkiewiczius mirė 1980 m. kovo 2 d. Varšuvoje, nesulaukęs pačios svarbiausios žinios apie savo bičiulį – Nobelio premija Czesławui buvo įteikta 1980 m. spalio 9 d.

Pirmasis Cz. Miłoszo laiškas J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. lapkričio 30 d., Vilnius17:

„Gerbiamas Pone!

Dievinu Jus. Kiekvienas Jūsų eilėraštis man – išskirtinis reiškinys. Todėl kreipiuosi į Jus prašydamas įvertinti mano kūrinius. Nieko nežinau. Ar jie geri, ar tik liudija tam tikrą literatūrinę kultūrą – nežinau.

Bičiuliai man sako, kad tai geri eilėraščiai. Bet iš kur man žinoti, ar jie taip nesako tik iš mandagumo.

Jūs pasakykite, Jūs man esate brangiausias draugas ir meistras. Remdamasis Jūsų nuomone nuspręsiu, ar ir toliau galiu rimtai vertinti savo literatūrinį darbą. Studijuoju teisę (esu antrame kurse), man devyniolika metų, kilęs iš Lietuvos – tiek informacijos apie mane.

Oskaras Milašius, kurio misteriją „Migelis Manjara“ į lenkų kalbą išvertė B. Ostrowska, yra mano giminaitis. Jūs suprantate, kad tai kursto mano komiškas svajones.

Retai būnu apimtas ekstazės. Paprastai rašau šaltakraujiškai ir tai mane labai kankina. Neturiu įkvėpimo ir man telieka nusilenkti prieš Dionisijų įtampą.

Iš tų eilėraščių, kuriuos Jums siunčiu, „Kompozicija“ ir „Kelionė“ greitai pasirodys leidinyje „Alma Mater Vilnensis“. Bet visa tai niekai, nes kol Jūs neįvertinsite, nieko nežinosiu apie savo kūrinius.

Jeigu Jūs man parašysite, štai adresas:

Vilnius. Gimnazijos 6–18 – iki gruodžio 15 d.;

po gruodžio 15 d.: Suvalkai, Konopnickos 16.

Czesławas Miłoszas

Pagarbiai

Visada Jus mylintis

Czesławas Miłoszas“

Na ir prasidėjo: 1931 m. sausį, gavęs iš Jarosławo paskolą kelionei, Cz. Miłoszas jau viešėjo Staviskuose, šalia Varšuvos esančiame Jarosławo dvarelyje. Aišku, grįžo nusivylęs, nes jam pasirodė (dar kartą!), kad yra kur kas prastesnis nei Varšuvos inteligentai. Bet 1931 m. vasario 10 d. Jarosławas aplanko jį Vilniuje, ir jaunasis bičiulis pralinksmėja. Vėl plaukia jausmingi laiškai.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai18:

„Susirašinėjimas su Jumis yra man šiuo metu svarbiausia gyvenimo prasmė. Taip iš tikrųjų yra. Nemeluoju. Tas rytas, kai gavau Jūsų laišką, man buvo nuostabus. Tyčia vilkinau keletą dienų, nerašydamas Jums atsakymo, nes didžiausią malonumą man teikia žinojimas, kad g a l i u, kad manęs dar laukia ta akimirka, kai rašysiu Jums laišką.

Labai abejoju, kad laiške atrodau „įdomesnis“ ir inteligentiškesnis, negu esu iš tikrųjų. Gal čia ir slypi melas, dėl kurio skundžiuosi. Galų gale pats nežinau. Iš tikrųjų mano kultūra labai paviršutiniška, velniškai diletantiškos žinios ir Jūs visiškai be reikalo bendraujate laiške su manimi kaip su sau lygiu, jau nekalbu apie tai, kad mano išgyvenimai tokie skurdūs, beviltiškai skurdūs.

Noriu rašyti apie save. Taip, man tikrai tai labai rūpi. Kuo daugiau apsinuoginti!

Atrodo, kad nelabai primenu savo kolegas „budrius“, nors manyje slypi tam tikras „lietuviškumas“. Vidutinio ūgio, gerai sudėtas – bet nesu „pečiuitas“, veikiau lieknas. Mano kaukė nuotraukose – tai arba žudiko, arba idioto kaukė – o tai liudija, kaip toli man iki linaplaukio gražuolio.

Bičiuliai sako, kad kartais mano veido išraiška primena blogą kinų dievuką. Mes čia, rytuose, visi turime šiek tiek mongolų bruožų (tai jau regioninis snobizmas).

O daugiau nieko nėra. Beje, sunku suvokti jausmus moteriai. Man atrodo, kad tai neesminis dalykas. <...> Dabar man rūpi kiti dalykai. Kas buvo – niekai. Visų pirma: 1. Iwaszkiewiczius ir 2. pasibastymas po Vakarus. Šią akimirką, kai tai rašau, mano eilėraščiai atrodo man didelis niekalas. Pasiguodžiu, kad man skirta parašyti geresnių. Kad ir kaip būtų, tai jau laimėjimas, nes keletą jų Iwaszkiewiczius pagyrė. Na, bet pagyrė kaip pirmas kregždes, tai reiškia, kad kaip devyniolikmečio jaunuolio jie yra geri (juk nesu Rimbaud...). Tiesą pasakius, dar niekada nesijaučiau toks laimingas kaip dabar. Apsvaigusio ir kažko laukiančio būsena (visai kaip Tuwimo merginų, rupūs miltai!).“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. sausio 2 d., Suvalkai19:

„Beje, mano seksualinė patirtis nėra jau tokia turtinga, juoba ji niekada nebuvo kažkas, kas sudaro mano išgyvenimų pagrindą, o jeigu ir sudarydavo, tai labai retai ir trumpai. Norėčiau jos visai atsikratyti ir į visa tai žiūrėti tik kaip į higienos elementą. Baisiai mane kankina šių dalykų komplikavimas, tai yra „įsimylėjimas“, „sutaurinimas“ ir visos tokio pobūdžio istorijos, į kurias retkarčiais ne savo valia patenku. Tada užuodžiu klastą, melą. Esu cinikas, bet, Dievas mato, geriausiai jausčiausi, jeigu galėčiau post factum nusiprausti ir vėl kuriam laikui tapti atsiskyrėliu ir asketu. Pornografija man patinka, bet ne todėl, kad sukelia kažkokį virpuliuką – niekada nebūsiu erotomanu. Mėgstu tam tikrą rusišką cinizmą ir kai kurių dainų beviltišką niūrumą. Man atrodo, kad jos daugelį vaikigalių skatina kurti nešvankias istorijėles. Pas mus šiame žanre ypač ryškus rusiškumas – brutalumas, tragizmas, kitaip tariant, „paniurėliškumas“. Arba tiesiog apie šiuos dalykus nuolatos besisukantis anekdotas. Štai toks eilėraštukas turi daugiau nihilizmo ir kartėlio nei visos „Stepių vilke“ atsispindinčios Hesse’s arba Tuwimo „Baisiuose miesčionyse“ aprašytos būsenos:

Ej, nadielajem dietiej

Oficerov i bliadiej.

Oficery budut jet’,

Dievki piesni budut piet’,

Ech, job vašu mat’.

Mėgavimasis tokiais štai dalykais juokingai „pienburniškas“, vaikiškas – bet ką aš galiu padaryti.“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 1 d., Vilnius20:

„Ak, tas krikščioniškas mazochizmas. Tik tada jaučiuosi gerai, kai mane slegia nuodėmė, kai galiu kalbėti apie savo menkumą. Kažkada vaikščiojau į viešnamį tam, kad galėčiau nuolatos jausti širdgėlą – nes tai atveria kelią, išlaisvina. Ak, kokia nepakeliama yra visa ši sumaištis, klaidžiojimas kažkokioje meilėje, šlykštynėje – vienuolio protas, rupūs miltai.“

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. vasario 3 d., Vilnius21:

„Tu nežinai, kaip sunku visur įžvelgti kaukes, netgi tų žmonių, kurie mus myli. Turbūt niekada negalėsiu iš tikrųjų mylėti – nes verčiau jau užgniaušiu savyje sentimentus, nei jausiu, kad kas nors mane švelniai myli kaip vargšę, silpną būtybę. Jaučiu, kad esu visiškai išsiderinęs – praradau realybės pojūtį – klaidžioju vaizduotės lankose. Tiesą sakant, mane turėtų uždaryti Tvorkuose [psichiatrijos ligoninė netoli Pruškovo, prie Varšuvos, – B. J.] – manyje slypi viena iš persekiojimo manijos formų.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1931 m. spalio 15 d., Vilnius22:

„Erotiniai reikalai manęs jau nedomina, turiu svarbesnių ir rimtesnių darbų. Jaučiu (kaip, beje, ir kiti žmonės) šių laikų apokaliptiškumą ir matau, kokie yra juokingi kažkokie individualūs draskymaisi <...>.“

Ir vis dėlto tai tik poza. Tik niekaip savo demonų neįstengiančio įveikti ciniško jaunuolio kaukė. Nes iš tikrųjų visą tą laiką šalia buvo kokia nors širdies draugė – panelė studentė, o jau ypač ryškų pėdsaką jo biografijoje įspaudė draugystė su Jadwyga Waszkiewicz, apie kurią, žinoma, Jarosławui nerašo, bet yra tokia nekalta užuomina:

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1934 m. rugpjūčio 7 d., Kozincė23:

„Brangus Jarosławai,

tik dabar radau Tavo laišką, jis buvo persiųstas į Vislą, o aš iš tikrųjų tupėjau „negyvenamojoje saloje“, Vilniaus krašte, Barčių palivarke, maudžiausi Dekio ežere, o mano kaimynai buvo: ponas Jurzelis ir ponas Makatunas.“

Ir ką gi veikė ponaitis Czesławas Barčiuose? Atsakymas gana sudėtingas, nes tai viena iš skaudžiausių poeto patirčių. Bet prieš tai galima prisiminti trumpas ir ne tokias reikšmingas jo studijų laikų simpatijas. O tokių buvo nemažai ir pats Cz. Miłoszas, žvelgdamas senatvėje į savo praeitį, yra rašęs, kad jo vitalinė energija ir poetinės galios visada ėjo greta viena kitos, ir dažniausiai jis kurdavo iš meilės, inspiruotas naujų susitikimų, naujų atsivėrimų.

Daug trumpų ir aistringų susižavėjimų

Galbūt viena pirmųjų simpatijų buvo taip pat teisės studentė, taip pat Valkatų klubo narė, gabioji Piórewiczówna, teisininkė buvo ir Jadwiga Zieleńczykówna, dar vadinama „Dziula“, lenkų poeto Krzysztofo Kamilo Baczyńskio pusseserė. Be jokios abejonės, Klementyna Sołonowicz, polonistė, vėliau rašytoja, daugelio knygų jaunimui autorė ir... žinomo lenkų aktoriaus Danielio Olbrychskio mama. Na, ir atostogaudamas po pirmųjų studijų metų toje pačioje Krasnagrūdoje, ruošdamasis pavasarį neišlaikytam Romos teisės egzaminui, susipažįsta su čia atvykusia Tola Bogucka: „Buvau labai nedrąsus. Jinai – skaisti neįtikėtinai, kaip krištolas“24. Tos platoniškos meilės genamas bastėsi po miškus, suko ratus apie Vygrių ežerą, perplaukdavo Alnų ežerą, nors buvo šalta, nors paskui susirgo angina ir sustreikavo širdis... O sugrįžęs į Vilnių rašė J. Iwaszkiewicziui.

Iš Cz. Miłoszo laiško J. Iwaszkiewicziui, 1930 m. gruodžio 20 d., Suvalkai25:

„Pacituosiu ištrauką iš savo pseudodienoraščio, beje, vienintelio, kokį esu rašęs. Tos visos moterys – tai neesminiai dalykai, bet gal ir ten yra svarbių momentų. (Devyniolikmečio pienburnio moterys!!!)

„Susitelkti savyje. Jokių „visuomeninių“ darbų. Gana visokių idiotiškų ratelių ir filantropinių pareigų. Velniop jas! Tylėti ir nepasiduoti lipnių pozų ir blizgesio traukai. Atsimink, kad privalai dirbti, dirbti!!! Šalin kvailas mergytes kartu su jų akademine „veikla“.

Argi galėjau pagalvoti, kad išsiskyrimas su Tavimi [su Tola, – B. J.] gali sukelti tokių blogų nuotaikų. Liūdesys. Dar ryškesnis nei visada, visiškos beprasmybės pojūtis. Ir mintis, kad vėl ne ji – buvo ta, kuri galėtų išlaisvinti iš spalvų purumo (?). Bet jos kvapas, jos kvapas mane nuolatos kankina. Tola, man atrodo, kad tada, kai nesvarstau ir nematuoju kiekvieno žingsnio, kai esu kaprizingas vaikas, kaip tik tada esu „įsimylėjęs“. Ir vis dėlto kažkas tokio buvo.

Ta Romos teisė (tai bus linksma, jeigu susimausiu – avec mes ambitions) ir tavo, Tolinka, krūtų kvapas – visa tai mane baisiai kankina.“

Po daugelio metų Tolą Bogucką sutiks Masačusetso valstijoje, Northamptone, dirbančią psichiatre.

Nika

Kai 1936 m. žiemą Vilniuje, Literatų skersgatvyje, pas lietuvę Elžbietą nuomojasi kambarėlį, kur krosnyje spragsi beržinės malkos ir visai jauku vartytis senoje ąžuolinėje lovoje (nors ir kandžiojasi blakės), pas jį vieną kartą nakvoti pasilieka Nika Kłosowska, su kuria padraugaudavo jau gerus porą metų. Ir... už tokį amoralų elgesį panelė Elžbieta išvaro „pasileidėlį“ studentą iš savo buto. O Nika – itin gaivališka, žingeidi, linksma asmenybė: septyniolikos ištekėjusi, pagimdžiusi du vaikus ir... tada nusprendusi, kad reikia dar pasimokyti politinių mokslų. Ji dūksta su studentais, dalyvauja iškylose, plaukia baidarėmis, iki paryčių šoka tango, eina į romantiškus pasimatymus su Czesławu į Bernardinų sodą... Turbūt jai yra skirtas eilėraštis „Dialogas“26. Cz. Miłoszas jai rašys laiškus ir iš Paryžiaus, kuriame praleis 1934–1935 metus, o ji tuo metu atlikinės diplomatinę praktiką Maskvoje, paskui apsistos su vyru Slonime, iš kur važinės pas Czesławą į Varšuvą, jie vaikščios į teatrą ir kavines, bet paskutinį kartą matys ją 1939-aisiais, kai Nika kas prieštankinius griovius... Paskui ją suims rusai, išveš į Lubianką, vėliau – Kazachstanas, su generolo Władysławo Anderso armija pasitrauks į Iraną, tada Italija, Anglija, Buenos Airės, antras vyras Stadnickis, trečias Henrykas Wohlmanas, su kuriuo keliaus į Melburną ir čia 2001 m. mirs.

Irena

Išvarytas iš Literatų skersgatvio, Cz. Miłoszas trumpam apsistoja bazilijonų vienuolyne, galbūt Konrado celėje, kur, beje, jį aplanko J. Iwaszkiewiczius. Žinome apie tai iš J. Iwaszkiewicziaus 1955 m. sausio įrašo dienoraštyje: „Kiekviena epocha turi savo stilių, net ir smulkmenose, ir kitoje epochoje tam tikrų dalykų negalima įgyvendinti. 1936 metų gegužę Vilniuje, Bazilijonuose, Mickevičiaus Konrado celėje galėjau išdulkinti Czesių Miłoszą. Buvo stebuklinga naktis – mėnulis, lakštingalos. Net pagalvoti apie tai būtų neįmanoma nei 1824, nei 1954 metais“27.

Tuo pačiu metu Czesławo horizonte pasirodo geltonplaukė dvidešimt šešerių metų Vilniaus teatro studijos aktorė Irena Górska ir tuojau pat jis parašo eilėraštį „Lėta upė“, prasidedantį žodžiais: „Tokio gražaus pavasario kaip šis jau seniai / nebuvo“28. Apie šią meilę ji pati papasakoja savo draugams ir iš didelio džiaugsmo vaikšto su raudonu kaspinu plaukuose... Cz. Miłoszas ją prisimins kaip gaivų likimo dovanotą atokvėpį nuolatinio blaškymosi, maišto, ieškojimų kelyje. Irena išvyksta dirbti į Lvovą, paskui – į Varšuvą, išteka už aktoriaus Dobiesławo Damięckio, užaugina du sūnus, irgi aktorius – Maciejų ir Damianą. Poetas ją prisimins po daugelio metų, rašydamas eilėraštį „Pavyzdys“.

Jadwiga

Sudėtingiausia kalbėti apie Cz. Miłoszo sopulį – Jadwigą Waszkiewicz. Ji gimė 1910 m. liepos 11 d. vieno žymiausių Vilniaus ginekologų, Šv. Jokūbo ligoninės ordinatoriaus (jis pirmas Vilniuje atliko Cezario pjūvį) Antonio Waszkiewicziaus šeimoje. Gyveno Pamėnkalnio gatvėje Nr. 10. Jadwiga kartu su Czesławu 1929 m. pradėjo studijuoti teisę. Maištaujanti prieš tėvo nacionalistines pažiūras, griežta, užsispyrusi, išsilavinusi. Jie susipažino turbūt 1931 m. rudenį, kai Czesławas grįžo iš savo pirmos kelionės į Paryžių.

Senatvėje, rašydamas jai laišką, šitaip teigs: „Vyro ir moters sąjungos pagrindu privalo būti jutiminės traukos galia, primityvus magnetizmas, o ne kas nors išgalvoto. Jeigu įmanoma, tai pakerėjimas „iš pirmo žvilgsnio“, kaip kad tą lietingą dieną Vilniuje, kai kartu su Robespierre’u lydėjome Tave karieta namo“29.

Kaip atrodė Jadwiga, galim spręsti iš Cz. Miłoszo eilėraščio „Patinka“, įdėto į rinkinį „Ant upės kranto“ (1994):

<...>

Jos plaukai buvo tamsoki, bemaž kaštoniniai,

Kaip dažnai pasitaiko mūsų bajoraitėms.

Akys pilkos, kartkartėmis žydros,

Dažniau žalsvokos, vokų sukirpimas

Šiek tiek rytietiškas. Būtų atsikišę

Skruostikauliai, jeigu ne veido pailgumas.

Tiesa, ir antakių lankai truputį japoniškos formos30.

(Vertė Tomas Venclova)

Lankydavosi pas ją namuose Pamėnkalnio gatvėje, lankydavosi Barčiuose, jų vasarnamyje.

Jame Cz. Miłoszas praleido daug laimės dienų ir naktų. Bet atgalios į tą miškų apsuptą meilės oazę jis niekada negrįžo, – gal iš nevilties, gal dėl kaltės jausmo?

2012 m. rugpjūtį užsispyriau surasti tą vasarnamį. Jau žinojau, kad Cz. Miłoszo biografijos autorius Andrzejus Franaszekas klaidingai savo knygoje nurodo jo vietą – atseit Žaliųjų ežerų apylinkėse. Nepatariu ten ieškoti, nes jau išnykęs Barčių kaimas yra netoli Dekio ežero, tarp Trakų ir Vievio.

Teko visą dieną trankytis duobėtais lauko keliukais, bet atrasdavome vis ne tuos Barčius. Galų gale, išklausinėję ne vieną aplinkinių kaimų gyventoją, kai jau buvom beveik praradę viltį ką nors sužinoti apie vadinamąjį „ponų namą“, sutikome ponią Janiną Junel-Čistovą, kurios tėvai, pasirodo, po karo gyveno Waszkiewiczių sodyboje, o ir ji pati ten gimė, augo. „Dabar tie namai apleisti, baigia sugriūti, net keliuko į juos nerasit – užžėlė, juk daugiau kaip dvidešimt metų nieks juo nevažinėja...“ – aiškino moteris. Vis dėlto, man ir lietuviškai, ir lenkiškai prašant, savo senelių sodybą sutiko parodyti Janinos dukra Alė Čistova-Babaitienė.

Iš tikrųjų automobilį reikėjo palikti prie pagrindinio vieškelio, Dekio ežero pakraštyje, nes per lankinių barščių ir dilgėlių jūrą tik pėsčiomis buvo galima prasibrauti. Griuvinėdami ant šernų išraustų „arimų“, galų gale pasiekėm galingų tuopų, liepų ir eglių apsuptą sulaukėjusį sodą ir griūvantį gyvenamąjį namą. Ponia Alė parodė buvusio šulinio rentinius, įvedė į namo vidų, mat vienos jo durys vis dar rakinamos.

Keisti įspūdžiai. Daug juose poezijos. Tuo labiau kad ponia Alė ėmė pasakoti apie savo tėvus: sovietmečiu „ponų name“ gyveno keturios šeimos. Viename jo gale – sentikis Fiodoras Čistovas su tėvais, o kitame – akylai mamos prižiūrima lenkaitė Janina Junel. Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, tėvai ėmė nakčiai rakinti duris. O tada jau tekdavo Fiodorui pas mylimąją pro langą sliuogti, kartais – ir po lova slėptis, ir į sandėliuką įsmukti... „Išradingi buvo mano tėvai“, – juokavo ponia Alė, rodydama visas jų slėptuves.

Štai taip mėgsta kartotis meilės istorijos – gyvenimas plaukia toliau, gyvastis skleidžiasi karta po kartos, jeigu ne žmogaus – tai dilgėlių, barščių, šaltalankių...

Minėtoje A. Franaszeko knygoje „Miłosz. Biografia“ yra nuotrauka Nr. 27: „Jadwiga Waszkiewicz ir Czesławas Miłoszas Barčiuose prie Vilniaus“. Stovi du laime trykštantys jaunuoliai, o už jų nugaros esantis pastatas, kaip papasakojo ponia Alė, buvęs svirnas. Šiandien iš jo telikę keli apžėlę pamatų akmenys31

Bet grįžkim į Cz. Miłoszo jaunystės laikus. Jeigu tikėtume, kad Sergiuszas Piaseckis, už kurio vėliau ištekėjo Jadwiga, savo autobiografiniame romane „Žmogus, tapęs vilku“ („Człowiek przemieniony w wilka“, 2000) rašo tiesą, tai šio romano herojus Narcizas labai jau panašus į Cz. Miłoszą. Taigi Narcizas suvilioja Jadwigą ir, pažadėjęs ją vesti, iš tikrųjų palieka likimo valiai, pats pabėgdamas į Varšuvą, vėliau – į Paryžių. Jadwiga pasidaro abortą ir vos nemiršta.

Ar iš tikrųjų taip buvo? Ar tas vaikas tikrai negimė ir todėl visą gyvenimą Cz. Miłoszas vis kalbėdavo apie „didelę nuodėmę ir kaltę“?

Sunku numanyti, nes nėra išlikusių jokių konkretesnių užuominų nei Jadwigos, nei Czesławo laiškuose. Kad ir kaip būtų, šis išsiskyrimas paliko visam gyvenimui neišdildomą sielvartą, kurio poetas net nesistengė paslėpti savo eilėraščiuose.

Jadwiga su Sergiuszu 1944 m. birželio 17 d. susilaukia sūnaus Władysławo. Kadangi vyras – Vilniaus krašto AK baudžiamojo būrio vadas, po karo jiems tenka bėgti į Lenkiją, paskui vyras pasitraukia į Vakarus, o ji visam gyvenimui pasilieka Gižycke (Lenkijos šiaurėje) su svetima Jadwigos Tomaszewicz pavarde.

1982 m. rugpjūčio 18 d. laiške buvusiai meilei Czesławas rašo: „Kai žvelgiu į praeitį, visai nesuprantu savo gyvenimo. Ir net anoji Jadwiga, dėl kurios šitiek sielvarto iškentėjau mąstydamas apie Anielką, ir mano prisiminimuose esanti jau kita Jadwiga, ir tu, reali, dabar niekaip nenori suaugti į viena... <...> 1934- ųjų vasara Barčiuose. Ir nuolatinis klausimas – kodėl taip pasielgiau? Ar šitaip turėjo būti? Ar ir vėl pasielgiau kaip mediumas, pakankamai neapsvarstęs? Ir taip toliau. O Tu esi labai šauni, ir šiandien manau, kad vyro ir moters santykiai yra visai kitokie, ne tokie, kokius savo jaunystėje, deja, sugebėjau užmegzti“32.

Taigi taip ir lieka neaišku, ar Anielka ir buvo tas jų negimęs vaikelis? Neabejotina viena, – Cz. Miłoszas bijojo rutinos, bijojo anksti užsikrauti vyro ir tėvo atsakomybę, tai liudija ir jo 1935 m. gruodžio 7 d. laiško J. Iwaszkiewicziui ištrauka: „Labai toli man iki ketinimų vesti, net negaliu įsivaizduoti savęs tampančio vienu tų, kurie užsiiminėja vadinamuoju gyvenimu ir pinigų uždirbinėjimu – nei viena, nei kita manęs nevilioja – šlykštynė, tuščia bjaurastis – pastebiu, kad manyje užgesę visi instinktai, išskyrus norą likti gyvam ir gal dar patirti metafizinę ar į ją panašią ekstazę“33.

Ir kas lieka atsisakius meilės? Kūryba ir skausmas. Lieka eilėraštis „Sutuoktinių skulptūra“ rinkinyje „Trys žiemos“ (1936) ir... tam tikras gyvenimo būdas: „Manichėjišką skaistumą išlaikiau seksualinius santykius traktuodamas tik kaip fiziologines paslaugas, ieškodamas į save panašių – nesantaikoje su savimi gyvenančių – moterų, pasirengusių griūti su manimi į lovą ar ant žolės ir paskui grįžti prie nebaigtos kalbos, tarsi nieko reikšmingo nebūtų įvykę. Kuo didesnis abejingumas intymiems santykiams, kuo mažiau prieraišumo, tuo geriau“34.

Po daugelio metų Jadwiga jam atleido. Tai liudija jų susirašinėjimas, prasidėjęs po pirmo Cz. Miłoszo sugrįžimo į Lenkiją. 1982 m. liepos 29 d. Jadwigos laiškas Cz. Miłoszui: „Norėčiau tik, kad visada žinotum, jog nebuvai blogas, tik labai vaikiškas ir <...> per jaunas. <…> net ir didžiausias teisuolis negalėtų tau formaliai dėl manęs priekaištauti, kas kita jausmų ir ištikimybės jiems bei sau klausimas. <...> Sugrįžęs iš Paryžiaus, mano nuomone, pasirinkai vienintelį Tau skirtą kelią – turbūt taip, jeigu jis atvedė Tave ten, kur dabar esi. Kitas reikalas, kad man tie metai buvo turbūt labiausiai beviltiški. Karas šiuos dalykus nustūmė į antrą planą, bet ne visiškai, nes, pvz., man buvo labai skaudu, kad tada [1940-aisiais] būdamas Vilniuje nenorėjai manęs matyti“35.

Ir dar pridurs 1986 m. birželio 6 d. rašytame laiške: „Nors ir vertinu tavo amžių ir išmintį, tu man vis dar esi toks pat vaikiškas (gal poetai tokie būna iki mirties?), toks, kuriam atleidžiama visi jo išsišokimai ir mylima nekreipiant dėmesio į ydas ir neapgalvotus poelgius“36.

Gilioje senatvėje ir Cz. Miłoszas mąstys jau visai kitaip: „Žinau, kad absoliučiai beprotiška meilė Jadwigai W. buvo esminis mano pralaimėjimas, sukėlęs visas vidines kančias. <...> Ir manau, kad tai, jog nepaklusau likimui ir stokojau krikščioniškos meilės Jadwigai, <...> yra didžiausia mano gyvenimo nuodėmė“37. Rašė jai: „Per visus tuos ilgus metus nebuvo dienos, kad apie Tave negalvočiau“38.

Jie planavo susitikti Jugoslavijoje. Bet Jadwiga, matyt, per daug jaudinosi dėl šios kelionės – ją ištiko širdies smūgis ir 1989 m. rugsėjo 11 d. mirė Gdansko ligoninėje. Buvo ambicinga, drąsi, apsiskaičiusi, išmanė literatūrą ir, sprendžiant iš jos laiškų, galėjo būti puiki Cz. Miłoszo gyvenimo partnerė. Liko jo eilėse, gal „Mieste“39.

VARŠUVA: Janina Dłuska-Cękalska,

arba, kaip ją dėl aštraus liežuvio vadindavo pažįstami, „Cyjankalska“ (nuo cianido). Susipažino su Cz. Miłoszu, kai šis 1937 m. atvyko į Varšuvą. Janina gimė tame pačiame Mazovijos kaime Zuzeli kaip ir kardinolas Stefanas Wyszynskis. Dvejais metais vyresnė už Czesławą liekna, pilkaakė blondinė buvo ryžtinga ir energinga, ambicinga ir žinanti, ko nori gyvenime. Studijavo teisę Varšuvos universitete ir dirbo Lenkų radijuje. 1934 m. tapo antrąja režisieriaus Eugeniuszo Cękalskio žmona, bet jau 1937–1938 metais ta santuoka buvo tik formali. Taigi Cz. Miłoszas iš pradžių ieškojo tik dvasinės bendrystės, bet paskui juodu apsigyveno kartu ir bendras gyvenimas truko daugiau kaip trisdešimt metų. Jis – aistringas, vitališkas, jautrus, ji – santūri, aštraus proto, ryžtingai reguliuojanti poeto gyvenimą.

1945 m. gruodžio 4 d. Cz. Miłoszas su Janka išskrenda į Londoną. Čia praleidžia penkias savaites.

1946 metų pradžioje pora išplaukia į JAV. Poetas įsidarbina Lenkijos konsulate Niujorke (laikinuoju kultūros ir spaudos referentu, paskui 1946 m. spalį perkeliamas į Vašingtoną, į ambasadą jau kaip kultūros atašė, o nuo 1948 m. balandžio 1 d. yra antrasis sekretorius). 1946-ųjų paįvairinimas – romanas su lenkų emigrantų dukra Jane Zielonko, jauna, talentinga, puikiai išmanančia anglų ir amerikiečių literatūrą. Jis truko neilgai, nes Jane, gavusi Fulbrighto stipendiją, išvyko į Prancūziją. Vėliau, 1951 m., Cz. Miłoszas dar susitiks su ja, bet tada juos visų pirma suvienys „Pavergto proto“ vertimas į anglų kalbą.

Amerika Cz. Miłoszui kėlė pasibjaurėjimą, ypač intelekto stoka. Jis nuolatos puoselėjo viltį sugrįžti į Europą, tačiau 1949-ųjų pavasarį aplankęs Lenkiją suprato, kad į komunistinio režimo niokojamą šalį sugrįžti neįmanoma. O Janka, vedama motinos instinkto gyventi saugiai ir ramiai auginti 1947 m. kovo 29 d. Vašingtone gimusį sūnų Antonį, nenorėjo palikti bent jau tų minimalių „normalių“ gyvenimo sąlygų, kokias turėjo JAV. Cz. Miłoszas nusivylęs konstatavo: „Amerika beveik sunaikino mūsų širdingus artimus santykius, kurie ištvėrė karo metų išbandymus. Gimus Toniui Janka pasikeitė, o gal aš pradėjau pavydėti, šiaip ar taip, prasidėjo nesutarimai, ypač dėl Amerikos“40.

Tuo metu Cz. Miłoszas rašo „Moralinį traktatą“. Greitai ir Lenkijos valdžia suvokia, kad „Miłoszas ideologiškai visiškai svetimas žmogus“, kad reikia jį atšaukti iš diplomatinės tarnybos JAV ir perkelti į Paryžių. Vėl besilaukianti Janka pakelia triukšmą ambasadoje. Po ilgų skausmingų ginčų Cz. Miłoszas vis dėlto pasirenka jam siūlomą pirmojo sekretoriaus kultūros reikalams postą Lenkijos ambasadoje Paryžiuje – 1950 m. spalio 5 d. išplaukia iš Amerikos, palikdamas joje Janką su pirmagimiu Antoniu. Poetas 1950 m. gruodį aplanko Londoną, Lenkiją ir galų gale apsisprendžia niekada negrįžti į socialistinę tėvynę – 1951 m. sausio 15 d. grįžta į Prancūziją. Dvasinė sumaištis, kaltės jausmas ir dėl paliktos šeimos, ir dėl oficialios tarnystės komunistinės Lenkijos režimui sukelia gilią depresiją. Baimė dėl ateities dar labiau išauga, kai jį pasiekia telegrama iš Amerikos, kad 1951 m. sausio 22 d. gimė antras sūnus Piotras ir kad atvyktų, jeigu dar nori pamatyti žmoną gyvą. Deja, niekas poeto atgalios į Ameriką neišleidžia. 1951 m. vasario 1 d. ambasada jau žino – jis pasirenka pabėgėlio likimą.

Janka 1951 m. vasario 9 d. paprašo Amerikoje politinio prieglobsčio.

PRANCŪZIJA: Jeanne Hersch

Prasideda patys sudėtingiausi Cz. Miłoszo metai, kai jis nuolatos balansuoja ant savižudybės slenksčio. Šį laiką jam padeda ištverti Jerzis Giedroycas, spausdindamas jo tekstus Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“, ir Jeanne Hersch, filosofė, eruditė, Vilniaus žydo, XX a. pradžioje emigravusio į Šveicariją, dukra, su kuria susipažįsta 1950 m. ir kuri tampa ne tik dar vienu puikiu vaistu, gydančiu poeto depresiją, bet ir išverčia į prancūzų kalbą jo specialiai Europos literatūros premijai rašomą „Valdžios paėmimą“.

Taigi 1953 m. kovo 24 d. Ženevoje Cz. Miłoszas kartu su Werneriu Warsinsky’iu pasidalija pirmą premiją ir gauna taip reikalingus penkis tūkstančius frankų. Czesławas ir Jeanne laimingi. Bet neilgai.

Kai Janka vis dėlto pasidavė Cz. Miłoszo spaudimui ir nutarė atvykti į Prancūziją, Jeanne desperatiškai kovojo, norėdama išlaikyti Czesławą, kėlė viešas scenas, sielvartavo, kad jis nori būti vėl su žmona ir netgi planuoja išvykti atgal į Ameriką. Cz. Miłoszas neslėpė savo ryšių su Jeanne ir viską atvirai išklojo žmonai tvirtindamas, kad labai pasiaukoja savo šeimai ir kokia didelė kančia bus mylimajai, kai atvyks Janka... Tačiau žmona buvo itin stipri moteris ir net negalvojo pasiduoti meilužės įtakai. Štai tokį laišką 1952 m. birželio 26 d. rašo savo neištikimam vyrui: „Myliu tave <...>. Žeidėme vienas kitą, bet privalome vienas kitam atleisti. Blogai, kad įpainiojai trečio žmogaus jausmus. Neturėjai to daryti ir dabar man rašyti apie „tragediją“, kurią kažkam sukels mano atvykimas. <...> Czesławai, viliuosi, kad sukursime visavertiškus namus mūsų vaikams, kad nebus jokių pašalinių reikalų nei tragedijų. Jeigu mano atvykimas jai tragedija – tai šitą kaltę turi prisiimti pats. <...> Juk rašei, kad myli mane ir vaikus, ir tai leidžia man kurti ateitį. Esu labai pavargusi ir, perskaičiusi tokį laišką kaip tavo, parašytą pakeltu tonu, prarandu drąsą. „Aš imu vieną atsakomybės pusę... tu imi kitą... Aišku?“ Neišpasakytai skauda širdį, nepajėgiu vaikščioti. Norėčiau turėti jėgų viskam, bet ar turėsiu? Noriu tik miegoti. Visiškai naktimis nemiegu... <...> Tu dar nesupranti, ką reiškia auginti vaikus. <...> Tėvo vaidmuo sunkus – privalai prie jo pratintis. Mokytis. Tai nėra kažkas, ką galima pavargus mesti. Viliuosi, kad pasidalysi su manimi šia našta. Pasakyk sau taip, kaip aš, kad mūsų šeimos susijungimas privalo būti sėkmingas, nes kitaip tai nieko neverta. <...> Įsisąmonink kai kurias savo savybes: egoizmą, pasiutusį egoizmą (aš turių argumentų ir įrodymų, tu sugebi ką nors kitą pasmerkti kančiai, norėdamas sau palengvinti padėtį – paskutinis pavyzdys Jeanne Hersch). <...> Tai nėra įrodymas, kad nesutinku dalytis su tavimi tavo likimu, mūsų bendru likimu – ne ne – sutinku, jau seniai sutikau“41.

Janka su vaikais atplaukia į Prancūziją 1953 m. liepos 12 d. Gyvenimas čia itin sudėtingas: gyvena tai viename, tai kitame išnuomotame bute ar name netoli Paryžiaus, Bons, vėliau Brie-Comte-Robert ir pagaliau Montgeron miesteliuose. Janka rūpinasi ne tik vis nauja gūžta, bet ir sūneliais, jų mokyklomis, perrašinėja vyro straipsnius rašomąja mašinėle ir kartais net nedrįsta nueiti į artimiausią parduotuvę, nes ten jau per daug įsiskolinta... Jos nuotaikos kaitaliojosi, vis dažniau užklupdavo depresijos priepuoliai, ji nemėgo į namus užsukančių svečių. Nors ir Cz. Miłoszas rūpinosi šeima, bet dažniausiai visi šeimyniniai rūpesčiai guldavo ant jos pečių, ypač kai vyras išvažiuodavo į tarptautinius renginius. Gyvenimo pabaigoje apie šį laikotarpį Cz. Miłoszas rašys: „Tai buvo lyg ir santuokos pabaiga, dvasinis išsiskyrimas, kai pastebėjau, kad mano dvasinės kančios jai yra svetimos“42. Kaip jautėsi Janka, nesužinosime, nes užrašų nepaliko. Tačiau faktas, kad visą tą laiką sutuoktinius tik vaidinanti pora (per karo sumaištį Janka taip ir nesugebėjo išsiskirti su buvusiu vyru Cękalskiu) galų gale 1956 m. sausio 13 d. Paryžiaus Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje savo santuoką įregistruoja oficialiai.

virselis-8-9._png.pngPrancūzijoje praleistas nepriteklių, materialinio nestabilumo laikas baigiasi, kai Cz. Miłoszas gauna Berklio universitete laikiną slavų literatūros dėstytojo vietą. 1960 m. spalio 9 d. jis su šeima atskrenda į San Fransiską, o 1962 m. birželį, gavęs Amerikos pilietybę ir patvirtintą nuolatinį dėstytojo etatą, gali sau leisti Berklyje, ant Lokio kalvos, nusipirkti namą. Gyvenimas bėga lyg ir normalia vaga. Bet... prasideda reikštis jaunėlio Piotro psichinė liga. Šis inteligentiškas, žvitrus, žavesio kupinas vaikinukas, ne ką mažiau jautrus nei jo tėvai, deja, jų stiprybės nepaveldėjo. Du kartus išvyksta į Aliaską, kur atšiaurus klimatas ir nuolatinės girtuoklystės dar labiau pablogina jo sveikatą – namo grįžta su ryškiais persekiojimo manijos simptomais. Ir persekioti ima ne ką nors kitą, o tėvą... Prasideda gydymas, psichiatrinės ligoninės. Liga šiek tiek stabilizuojasi tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Beje, 1979 m. Cz. Miłoszas, rašydamas laišką savo bičiuliui Józefui Sadzikui, tvirtino, kad jis nuolatos meldžiasi: tegul aplenkia jį Nobelis, o „vietoj jo“ tegul pasveiksta sūnus. Bet Dievas poeto neišklausė. Piotras Miłoszas iki šiol gyvena žmonių su psichikos negalia pensionate.

Tačiau tai ne vienintelė neganda. 1976 m. suserga Janka – po metų ji gali žengti vos keletą žingsnių su lazdele. Paskui ištinka paralyžius ir telieka susitaikyti su nuosprendžiu: nepiktybinis stuburo navikas – paraganglioma.

Po sėkmingos operacijos Janka vėl šiek tiek vaikščioja, bet ankstesnė sveikata jau niekada nesugrįžo, tuo labiau kad fizinius skausmus lydėjo nuolatinis baimės sindromas dėl vaikų, dėl vyro ir apskritai depresija ir psichozė gilėjo. Cz. Miłoszas, nors jau pensininkas, toliau dėstė, nes reikėjo pinigų ligoninėms ir vaistams, taip pat mokėsi virti, tvarkytis namuose. Jis skundėsi, aimanavo ir vėl taikėsi su savo dramatiška padėtimi, bet net neslėpė, koks yra nelaimingas, nes negali keliauti, susitikinėti su skaitytojais. Sukosi kaip išmanė ir, mėgindamas suprasti, kas vyksta ir kodėl, pradėjo versti „Psalmes“, taip pat... palaikė intymius santykius su knygą apie jį rašančia Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka).

Janka mirė 1986-ųjų balandžio 17 d. Poetas skyrė jai ne vieną eilėraštį, o po jos mirties rašė:

Mylėjau ją nežinodamas, kas ji yra iš tikrųjų.

Skaudinau ją vaikydamasis savo iliuzijų.

Apgaudinėjau ją su kitomis moterimis, o buvau jai vienai ištikimas.

Daug patyrėme laimės ir daug nelaimių,

Išsiskyrimų, stebuklingų išsigelbėjimų43.

JAV: Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka)

Jie susipažino 1978 m., kai jai buvo trisdešimt penkeri, Niujorke. Ši jauna, gabi polonistė 1975 m. atvyko į JAV su stipendija ir dirbo lenkų emigracijos leidinyje „Nowy dziennik“ – rinko medžiagą knygai apie garsius Amerikoje gyvenančius lenkus. Pradėjo įrašinėti pokalbius su Cz. Miłoszu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo jo asistentė sekretorė, kartu su poetu keliavo į literatūrines išvykas po Ameriką ir į Paryžių. 1983 m. pasirodė jos knyga Ewos Czarneckos slapyvardžiu „Pasaulio keleivis: pokalbiai su Czesławu Miłoszu“ („Podróżny świata: rozmowy z Czesławem Miłoszem: komentarze“).

Cz. Miłoszas, kaip visada, dvejojo, blaškėsi ir nežinojo, kaip su tomis jį mylinčiomis moterimis elgtis. 1981 m. rašo J. Waszkiewicz: „Jeanne niekada negalėjo susitaikyti su tuo, kad nenorėjau išsiskirti su Janka ir jos vesti. O aš, tiesiog pripažinkim, praradau Ewą dėl tos pačios priežasties, nes nesugebėjau palikti žmonos, kuri fiziškai ir mentaliai yra devyniasdešimt penkerių. Kokia mylinti moteris gali pakelti dvigubą gyvenimą?“44 Cz. Miłoszo bičiulis K. A. Jeleńskis rašė, kad meilė Ewai, mistiškai trukusi tūkstantį dienų, sutilpo į šimtą septyniasdešimt „Neaprėpiamos žemės“ puslapių. Ir keista, kad Ewa paliko Cz. Miłoszą (priešingai nei atlaidžioji Janka, stebinusi net šmaikštuolį Witołdą Gombrowiczių, kuris niekaip neįstengė suprasti, kaip tokia inteligentiška moteris galėjo ištverti su Cz. Miloszu tiek metų...), kai knyga buvo parengta spaudai. 1984 m. balandį Cz. Miłoszas parašo Ewai skirtą atsisveikinimo eilėraštį „Eloizai“, kurio taip ir neišdrįso išspausdinti.

Tačiau poetas neliūdėjo, jis džiaugėsi, kad Ewa atvėrė jam naujas dvasines plotmes, kad galėjo pajusti eschatologinį džiaugsmą, „jog paprasčiausiai esi gyvas tarp gyvųjų“45.

KROKUVA: Carol Thigpen-Miłosz

Carol buvo didelė seno poeto laimė, jo globėja, patarėja ir bičiulė. Iki santuokos humanitarinių mokslų daktarė dėstė istoriją Emory universiteto Meno ir mokslo koledže Atlantoje. Jie susipažino oro uoste, kur ji atvyko pasitikti universiteto svečio – Nobelio premijos laureato Cz. Miłoszo. Jų susitikimas buvo toks jaudinantis, kad Carol pametė automobilio raktelius ir todėl du ką tik vienas kitą išvydę žmonės buvo priversti praleisti kartu daugiau laiko, nei buvo planuota.

Vedybos su trisdešimčia metų jaunesne Carol įvyko 1992 metais – jos buvo kaip ilgai lauktos poeto svajonės – ramiai ir mylimam leisti senatvę – išsipildymas. Žmona iš karto atsisakė savo profesinės karjeros ir ėmė rūpintis vien vyro sveikata, buitimi, kūryba. Palikusi Kalifornijoje motiną ir brolį, atvyko į visiškai jai svetimą šalį, į Lenkiją, ir čia sugebėjo sukurti poetui mažytę rojaus oazę. Įrengė namus Bogusławskio gatvėje Nr. 6, rūpinosi jo leidžiamomis knygomis, dienotvarke, svečiais, vizitais ir t. t. Buvo nepaprastai miela, inteligentiška, susidraugavo su Krokuvos kultūros žmonėmis, netgi šiek tiek pramoko lenkiškai. Jai buvo viso labo penkiasdešimt aštuoneri, kai netikėtai užklupo vėžys. Išvyko gydytis į Kaliforniją, bet, deja, liga buvo stipresnė. Cz. Miłoszas, rizikuodamas savo sveikata, dar spėjo nuskristi su ja pasimatyti, kol nebuvo praradusi sąmonės. Mirė 2002 m. rugpjūčio 16 d. Palaidota Atlantoje. Cz. Miłoszas po jos mirties parašė vieną gražiausių savo kūrinių „Orfėjas ir Euridikė“46.

Mūzų būta daug, ir jų buvimas jaučiamas ne tik konkrečioms moterims skirtuose eilėraščiuose. Jutiminis pradas, vitališkumas, aistra, meilė gyvenimui ir žmogui – tvirčiausi Czesławo Miłoszo kūrybos pagrindai. Todėl natūraliai skamba išmintingo seno poeto ranka užrašyti žodžiai: „Meilės žmogui paslapties esmė – ne savęs paniekinimas, bet savos asmenybės ugdymo galia ir menas kiekviename sutiktame praeivyje įžvelgti tokią pat svarbią, į mus panašią ir kartu kitokią asmenybę, apdovanotą asmenine, į amžinybę nusidriekiančia paskirtimi ir tik šiai asmenybei skirtais išmėginimų takais. Žmones reikia mylėti sena, gailesčio, vienatvės ir pykčio išeikvota meile47.

 

1 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 156.

2 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – Kraków: Znak, 2011. – P. 393.

3 Ten pat. – P. 35.

4 Ten pat. – P. 33.

5 Ten pat. – P. 36.

6 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – Warszawa: Zeszyty literackie, 2011. – P. 14.

7 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – P. 141.

8 Rok Miłosza. Kalendarz, Luty. – Suwałki: Muzeum w Suwałkach, 2011.

9 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 88.

10 Ten pat. – P. 89–90.

11 Ten pat. – P. 90.

12 O! // Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – Kraków: Znak, 2011. – P. 1154.

13 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 91.

14 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 6.

15 Le transsibérien // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 947.

16 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 109.

17 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 7.

18 Ten pat. – P. 12–13.

19 Ten pat. – P. 17.

20 Ten pat. – P. 19–20.

21 Ten pat. – P. 25.

22 Ten pat. – P. 46.

23 Ten pat. – P. 64.

24 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 175.

25 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 13.

26 Miłosz Cz. Wiersze wszystkie. – P. 83.

27 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 166.

28 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 12.

29 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 180.

30 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 275.

31 Nuotraukas galima rasti knygoje: Gruszka-Zych B., Jonuškaitė B. Mūsų poetas. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012.

32 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 182.

33 Miłosz Cz., Iwaszkiewicz J. Portret podwójny. – P. 86.

34 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 183.

35 Ten pat. – P. 782.

36 Ten pat. – P. 783.

37 Ten pat. – P. 184.

38 Ten pat. – P. 186.

39 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 291.

40 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 433.

41 Ten pat. – P. 520.

42 Ten pat.

43 Na pożegnanie mojej żony Janiny // Miłosz Cz.Wiersze wszystkie. – P. 923.

44 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 705.

45 Ten pat. – P. 709.

46 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 351.

47 Franaszek A. Miłosz. Biografia. – P. 278.