tekstai.lt

Vakarė Smaleckaitė. Vingiuotais laiko aukštais, stringančiu liftu (T. Marcinkevičiūtės „Greitaeigis Laiko liftas“)

Recenzijos, anotacijos

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Greitaeigis laiko liftas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 146 p.

 

b_200_331_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_liftas.jpgDvylikto Tautvydos Marcinkevičiūtės rinkinio eilėraščiai, sugulę į „Greitaeigį Laiko liftą“, atnešė autorei Poezijos pavasario laurus. Daugiau nei šimtas keturiasdešimt puslapių, pripildytų datuotais tekstais, rašytais 2007–2010 metais, išties nemažas pasiekimas. „Greitaeigio Laiko lifto“ eilėraščiai, galima sakyti, pranoksta ankstesnius poetinius T. Marcinkevičiūtės tekstus. Nors reikia prisipažinti: manau, kad ne man vienai pavyko perskaityti tik dalį poetės knygų. Sunku aprėpti gausią jos kūrybą, kuri, deja, iki šiol nėra susilaukusi didelio dėmesio nei literatų, nei akademinėje bendruomenėje.

Knygą aptarti verta imtis nuo paratekstinių elementų, bent dviejų pagrindinių. Pirmuoju laikytinas Romo Oranto dizainas, bene paskutinis šio ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dailininko knygos „apglostymas“. Viršeliui parinkta panoraminė kelio, nužymėto daugybe skirtingomis kryptimis vedančių ir susikertančių juostų, kuriomis rieda pavienės mašinos, fotografija galėtų būti skaitoma kaip pasirinkimo galimybių žemėlapis, kuriame juda T. Marcinkevičiūtės eilėraščių kalbėtojas. Tačiau, kaip paaiškėja vėliau, ribotas žemėlapis su ribotomis galimybėmis rinktis ir judėti: „Greitaeigis Laiko liftas nežada antro bandymo. Jis amžinai remontuojamas“ ( „Greitaeigis Laiko liftas nieko nežada“, p. 59). Antrasis paratekstas – pačios autorės viršelyje išdėstyta poetinė (nors, galėtume sakyti, ir teksto skaitymo) programa, pagal kurią „Poezija – tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščio suvokimo prasmių juos berašant. Šių eilėraščių kūrimo metu buvau absoliučiai įsitikinusi, kad juos įmanoma rašyti tik taip ir niekaip – kitaip“.

Kad žodžių skaidymas, skiemenavimas, žaidimas punktuacija – skliaustais, brūkšniais, kitokiais skyrimais ir atskyrimais – yra eilėraščių veikimo variklis, netrunki suprasti. O tokio lėto variklio vežamas krovinys, pasirodo, dar ir keliauja ne pačiais lygiausiais ritminiais keleliais: kiekvienas žodžių išdarinėjimas, grafiniais ženklais kuriant įmantrius naujadarus, naikina skaitymo tempo tolydumą (mat esi priverstas stabtelti prie akiai nepažinių bur-atinų, d’Alių, upė(t)akių) ir laužo ritminį vientisumą. Tad skaitymas dažnai tampa bėgimu olimpiniame stadione (mėgstama T. Marcinkevičiūtės kalbėtojo situacija) su nepažiniomis kliūtimis, kurias reikia tai peršokti, tai apibėgti, o kartais – tiesiog palikti nuošalyje. Pavyzdžiui, skaitančiojo sąmonę trikdo žodžių rašymas juos suimant į skliaustelius: „kiek daug (šiame pasaulyje) / nereikalingų daiktų“ (p. 37); „Klausimu Kam toks (tokia) aš / Gyvenu?“ (p. 29). Šie skliausteliuose uždaryti žodžiai atrodo tarsi fakultatyvūs, numanomi, lyg nereikalingi – bent jau vizualiniame lygmenyje, tačiau, skaitant eilėraštį garsiai, skliaustelių nelieka ir juose esančius žodžius perskaitome lygiai taip pat, kaip ir visus kitus, kaip įrašytus į vientisą ritminę sistemą. Taigi skliausteliai eilėraštyje yra nefunkcionalūs, netikslingi, panaudojami tik dėl išorinio efekto.

T. Marcinkevičiūtė kalbą išbando ne tik žodžių daryba: dažnas eilėraštis rinkinyje struktūruojamas fonetinio sąskambio, vizualinio atitikimo, asociacijos principu – taip kuriamos reikšme tolimų vienas kitam žodžių jungtys. Tokiu nauju būdu įkalbinti aplink esantį pasaulį poetė naudojasi išties dažnai:

 

Kur, pan, mus veža? Į panevėžį? Bet ar ten veža?

<...>

Veža žvelgiant iš vienuolikto aukšto į apsnigtą miestą,

veža stebint nuo knygos ant knygos skraidančią bitę miesto

bite’bliotekoje, į kurią įteka ne tik nevėžis, bet ir minios

žmonių. O išteka vis tiek daugiausia moterys.

(„Ne-vėžyje nėra vėžių“, p. 12)

 

Atrandami fonetiniai panašumai (veža, panevėžį), morfemų pasikartojimai (įteka, išteka) nuskaidrina kalbą, įskelia žvitrų akibrokštą (buratinas buria ir burba, p. 18; Bur-atinas buria, p. 17), tačiau toks žaismas, deja, dažniausiai nutrūksta, neišsilaiko iki eilėraščio pabaigos. Tai ypač būdinga ilgesniems tekstams, kai skaitytojas eina laikydamasis pasikartojančių sąskambių grandinių, kurioms pasibaigus eilėraštyje nelieka intensyvumo, rišlumo. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Biržų pilis“ (p. 11) pirmasis epizodas kuriamas sutampančiais skiemenimis bir- (birža, biržė, biržyti, birželį), o paskesnis – šakniniais pasikartojimais (vaikai, ne-vaiko; sulyg-ta, sulyg-inta), tačiau pereinant nuo vieno prie kito suvokimo būdo pametama mintis. Eilėraštį reikia pradėti skaityti iš naujo, norint suprasti, kokios pirminės asociacijos plėtoja vėlesnes. Spontaniškumas, netikėtumas, akimirkos švystelėjimas – poezijai itin reikalingi, tačiau, pasak Tomo Venclovos, „iracionalusis, spontaniškas momentas poezijoje yra motoras, o disciplina, įcentrinis momentas – vairas. Mašina be motoro nepajudės iš vietos, bet be vairo labai greitai atsidurs griovyje“.

Kartais atrodo, kad knygoje daugiau žavimasi pačiu skaidymo, skiemenavimo, ardymo ar dėliojimo iš naujo principu, o ne jo kuriamomis reikšmėmis. Kai kurie eilėraščiai netgi vizualiai atrodo pabirę, o jų vidinės jungtys sąlygiškos, neišlaikančios visumos, neapimančios vienio platumos. Pavyzdžiui, kiek perdėtai atrodo noras gretinti (norisi tikėti, kad su intencija kurti naują reikšmę, naują prasmių sąveiką) žodžius m’audynės su audinėm („M’audynės su audinėm“, p. 57), išprotėjęs Protėjas („Išprotėjęs Protėjas“, p. 56), Morfėjas ir morfijus („Kur Morfėjas, ten ir morfijus“, p. 99), dailioji d’Alia („Dailioji d’Alia“, p. 8) ir daugelį kitų. Reikėtų sutikti su Rimvydu Stankevičiumi, linkėjusiu T. Marcinkevičiūtei atskiros eilėraščių proza knygos. Kai atsiranda naratyvas, eilėraščiai linkę geriau sulipti, mintis neužklojama grafinių vizualinių sluoksnių, tuo, kas nepasakoma. Proziški tekstai akylesni, gebantys kurti personažus, pastabesni detalėms, skvarbesni smulkmenoms, ypač nūdienos. Tai laikyčiau vienu iš didžiausių autorės privalumų.

Teminė rinkinio programa, galima sakyti, suformuluota pavadinime – daugiausia dėmesio skiriama laikui. O laikas, ir netgi laikmetis, yra miestiškas, neišsipildęs, kupinas vargų, dažnai pilkas, dvėsuojantis socialiniais sopuliais. Pasirenkamos dvi aiškios laiko fiksavimo pozicijos: pirmoji – eilėraštis pateikiamas kaip dabarties atkarpos scena: nuosekliai stebima ir komentuojama tai, kas vyksta čia ir dabar. Svarbios tampa spalvos, kintančios detalės, konkretus paros (ankstus rytas, naktis) ar metų laikas. Antroji pozicija – tai buvusio laiko, kuris dažnai susijęs su artimais žmonėmis (tėvais, vyru), suvokimas. Šiuo atveju detalėms, kurios išskiriamos, suteikiama daugiau stabilumo, jos yra išliekančios, nuolat permąstomos. Abiem atvejais greitaeigis laiko liftas nenustoja kilti ir leistis.

Vis dėlto taip lengvai suklasifikuoti „laiko“, veikiančio šiuose tekstuose, matyt, nepavyks. Viena aišku, laikas yra gyvenamasis, laiku ir laike gyvenama to gyvenimo jau bent kiek patyrus. Todėl ne kartą užsimenama apie artimojo ligą, lankomus kapus, slaugomus senus tėvus, o galiausiai ir apie tai, ko jauni žmonės nesupranta ar neturi suprasti:

 

Jie neturi draugų, kurie miršta ir miršta,

Nors jų eisenos gatvėje vis dar dairais,

Jie neturi kapų, kur sodinamos mirtos,

Kur kalbi iš širdies su bičiuliais gerais.

<...>

Jie neturi gyvenimo, kaip vynas reto,

Paslapčių, patikėtų vaikų vien tik tau,

Rakto į paauglystę, skaudžią tartum Beretta,

Ir klaidų, kurias aš per vėlai supratau.

<...>

Jie neturi dar baimės, kad keltųs

anksčiausiai,

Jie neturi mirties artimiausios grėsmės –

Jie neturi už ką dar dėkoti Aukščiausiam

Ir skaityt siunčiamos jo Buvimo Giesmės.

(„Ko neturi jauni“, p. 45)

 

virselis-8-9._png.pngLaikas – ir atsiminimai, išsaugota praeitis, kuri tiek asmeninė, patirta (Sausio 13-osios įvykiai, apmąstomi eilėraštyje „West-uvės amžinybėj“), tiek bendra, kolektyvinė („Gedulo ir Vilties diena“), kuri asmeniškai neišgyventa. Su laiku dažnai susitinkama perskaitytose knygose, ritualuose, muziejuose ar situacijose, kurias galėtume pavadinti muziejinėmis: dažnas savęs stebėjimas iš šalies, iš atstumo, vertinant praėjusį laiką, sukuria savasties lankymo įspūdį, nes objektu čia tampa pats lyrinis subjektas. Pavyzdžiui, „<...> Kitokį tos pačios moters pavidalą ir išvysti savo atspindį jos / Sąmonės veidrodyje: viskas keičias viskas dingsta – tik / Į seną pažintį sugrįžti kaip lankytojas į muziejų: / Pasidžiaugti, kad ten niekas nesikeičia“ („Kaip muziejaus lankytojas“, p. 92). Nebijoma ir „keliauti“ laiku, t. y. kreiptis į kitus autorius, rašiusius daug seniau, jų klausti, bandyti juos „įlaikinti“ dabartyje. Ir vis dėlto viskas apibendrinama laiko ritmu bei pabaigos suvokimu: „Iš dumbluose įklimpusio / Gyvenimo / Atsarginio juk neturi / O kažkada galvojai turėsi laiko“ („Kada noriu verkiu, kad noriu dainuoju“, p. 95). Gyvenimo, kuris įtemptas, kurio laikas tankus, gyvenimo, kuriame gali rinktis tik kartą, nes antro bandymo jis nesuteikia, vaizdas panašėja į kasetinių minų lauką, kuriame kas sekundę kliudomas kažkuris iš mūsų: „Po likusį gyvenimo laiką žengiam / Be būtino nerūpestingumo / Kaip po kasetinių minų lauką – / Apsidairydami: / Sekundės dalis – / Ir – kas kitas?“ („Kasetinių minų laukas“, p. 47).

Laikas patiko. Tik gal jis pradingo ir praskydo knygos tekstų platybėje, nes eilėraščiai išvengė negailestingesnės atrankos. Laiko liftas, pakrautas žodžių žaidimais, kiek strigdavo, vis užveždamas į aukštą, kurio net mygtuko nebuvai nuspaudęs.