tekstai.lt

Leonas Stepanauskas. Mažųjų archyvų slėpiniai

Tėvynės varpai 

„Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę...“ – šie žodžiai iš rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko pokalbio su moksleiviais literatais per radiją mano rengtoje laidoje praėjusio šimtmečio viduryje. Juos turbūt įsiminė, o galbūt širdyje ir išsaugojo ne vienas jaunuolis, kuris vėliau pats tapo rašytoju ar literatūros žinovu. Mano sukauptų mažųjų archyvų slėpiniai atskleidžia, kad ir tuomet stengtasi jaunąją kartą nuteikti darbui, tuo pačiu ir šviesesnės ateities ilgesiui:

Kas jaučia savyje kūrybos kibirkštėlę, tas turi pats savo atkakliu darbu ir pasišventimu įpūsti ją iki degančios liepsnos.

Savo mažajame archyve taip pat išsaugojau Vinco Mykolaičio-Putino tekstą, su kuriuo rašytojas atėjo į Vilniaus radijo studiją, į laidą moksleiviams. Kreipimosi pradžia:

Mieli jaunieji literatai,

šiandien aš noriu pasidalinti su jumis viena kita mintimi apie literatūrą ir kaip jums sėkmingiau susivokti ir pasidarbuoti šioje plačioje ir taip įvairioje žmogaus kūrybos srityje. Nežinau, ar jūs esate pakankamai įsisąmoninę, kokį didžiulį ir svarbų vaidmenį atlieka literatūra ir iš viso menas tautos gyvenime. Taigi literatūra ir menas yra vieni iš esminių, svarbiausių tautos pasireiškimo būdų. Tauta gali neturėti geležinkelių, lėktuvų, fabrikų, kariuomenės, net ir savos valstybės, bet nė viena gyva tauta negali neturėti literatūros, meno. Net ir primityviausios, vadinamos nekultūringomis tautos turi savo žodinę kūrybą – dainas, pasakas, legendas – tautosaką, kuri laikinai pavaduoja joms rašytinę literatūrą. Tauta, įsisavinusi raštą, tuojau pradeda kurti rašytinę, knyginę literatūrą. Kaip tautosakoje, taip ir rašytinėje literatūroje ryškiausiai atsispindi tautos gyvenimas, buitis, charakteris, siekimai bei idealai, visuomeninė raida bei idealai ir kelias į išsivadavimą, į šviesesnį bei laisvesnį kultūrinį ir politinį gyvenimą. Tokiu būdu literatūra tampa ne tik tautos dvasinio turinio išraiška, stipriausia tautos jungtimi, bet, antra vertus, ir priemone kovojant dėl pažangos, dėl progreso, dėl šviesesnės ateities. Priemonė labai svarbi ir veiksminga. Juk rašytojas išreiškia kokią nors svarbią idėją, mintį gyvais vaizdais, piešiamais veiksmais, charakteriais, kurių vieni mus patraukia, kiti atstumia, vieni skatina tą ir tą daryti, kiti nuteikia to ir to nedaryti. Literatūros kūrinys žadina jausmus, pasiryžimą, valią, veikia ir protą. Dėl to literatūros kūrinį reikia skaityti su dideliu atsidėjimu, stengtis gerai suprasti, ką rašytojas norėjo juo išreikšti ir – kaip jis tai išreiškia...

Po tokios įžangos apie literatūros, kaip itin svarbios tautos kultūros medžio šakos, vaidmenį kalbėtojas ramiu, įtaigiu balsu aiškino, kaip atsakingai, rimtai dirbant galima ryžtis artėti prie rašytojo pašaukimo įgyvendinimo...

Šiame jaunimui skirtame tekste (jis niekur kitur nepublikuotas, į rašytojo „Raštų“ rinkinius taip pat nepatekęs) laidos svečias reiškiamą mintį vis patikslina. Lyginant su kitais V. Mykolaičio-Putino pasisakymais matyti, kad šįkart norėta labai suprantamai kalbėti:

Čia ir iškyla reikalas tinkamai pasiruošti, kad galėtume kuo vaisingiausiai literatūrą suprasti ir ja naudotis. Tiesa, gerą literatūros kūrinį supranta ir menkesnio išsimokslinimo žmonės. Vis dėlto, norint giliau, visapusiškiau suprasti literatūrą, pilniau ja gėrėtis, yra būtinas tam tikras pasiruošimas, platesnis akiratis, aukštesnė literatūrinė kultūra, išlavintas skonis, kritinis įžvalgumas.

Kaip visa to pasisemti?

Gal tiesioginės transliacijos, gal garso įrašo metu (to atmintis jau neįstengia atgaminti) radijo studijoje teko sėdėti šalia rašytojo. Jo užduotas klausimas, menu, sujaudino širdį. Esu tikras, jis buvo svarbus ne tik man, bet ir daugeliui įvairiose Lietuvos vietose mus klausiusių „radijo literatūros būrelio“ narių. Beje, taip vadinome visus moksleivius literatus, kurie parašydavo laišką, dažniausiai dar pridėdami ir savo kūrybos pluoštelį. Pamažu paaiškėjo, kad tarp klausytojų – nemažai ir lietuvių kalbos bei kitų specialybių mokytojų. Jie mums patardavo, ką nors papildydavo ir pan.

Į savo paties užduotą klausimą V. Mykolaitis-Putinas tuomet taip atsakė:

Pirmiausia reikalingi ir tam tikri įgimti gabumai bei polinkiai. Apie juos aš čia nekalbėsiu. Aš tikiu, kad jūs visi, jaunieji draugai literatai, juos turite. Aš tikiu, kad jūs mylite literatūrą, mėgstate poeziją, grožinę prozą, dramą, kad jūs sugebate pajusti literatūrinio kūrinio grožį, jį išgyventi, juo gėrėtis. Bet to dar per maža [šis ir kiti pabraukimai paties rašytojo, regis, skaitymo prie mikrofono akcentų paryškinimui, – L. S.]. Literatūros menas nėra išskirtas, izoliuotas nuo kitų meno šakų ir nuo viso kultūrinio tautos gyvenimo. Taigi jūs turite stengtis suprasti ir kitas meno šakas – muziką, teatrą, skulptūrą, liaudies meną, jūs turite sekti visą kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą. Ypačiai teatro menas, vaidyba, muzika ir tapyba, dailėtyra artimai susiję su literatūra. Jūs patys pajusite, kaip prasiplės ir praturtės jūsų akiratis, skonis, kai imsite domėtis minėtomis meno šakomis ir stengsitės jas suprasti.

Priartėta prie patarimo, kurį tais laikais daugelis mokytojų kartodavo unisonu: mokytis iš didžiosios rusų literatūros... Iš V. Mykolaičio-Putino lūpų maksima nuskambėjo ne taip tiesmukai:

Tačiau ne vien lietuvių literatūra ir menu jūs turite rūpintis. Jūs turite susipažinti ir su kitų tautų literatūromis, dar senesnėmis ir turtingesnėmis negu mūsiškė. Yra jau nemaža vertimų į lietuvių kalbą, bet jais tenkintis negalima. Jūs turite išmokti bent vieną, o jei galima, tai ir dvi svetimas didžiųjų tautų kalbas bent tiek, kad galėtumėte skaityti knygas tomis kalbomis. Tada atsivers jums didžiuliai kūrybos lobiai, su kuriais susipažinę jūs praturtinsite savo sielos gyvenimą, savo jausmus ir protą! Ir dar du labai svarbūs dalykai...

Tie du labai svarbūs dalykai – literatūros istorija bei teorija ir kritika. Įsakmūs žodžiai:

Susipažinti su literatūros istorija, ne vien savo tautos, bet ir visuotine, būtinai reikalinga kiekvienam literatui. Kiekvienos tautos literatūra yra nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią. Daugelio šių dienų literatūros reiškinių negalime tinkamai suprasti nežinodami jų raidos, jų šaknų praeityje. Be to, reikia atsiminti, kad kiekvienos tautos, taigi ir mūsų, lietuvių, literatūra yra daugeleriopai susijusi su kitų Europos tautų literatūros praeitimi, jų kryptimis ir srovėmis. Nereikia įrodinėti, kad literatūros teorija padeda suprasti kūrybos pagrindus, sudėtingus jos elementus, išmoko, kaip analizuoti ir ko ieškoti literatūros kūrinyje. Literatūros teorijos žinios reikalingos tiek rašytojui, tiek kritikui, tiek skaitytojui.

Vis dėlto V. Mykolaitis-Putinas jaunuosius literatus pamoko kritiškai žiūrėti ir į... pačią kritiką. Negaili ir kitokių įžvalgių patarimų:

Geroje kritikoje jūs rasite viską, ko moko literatūros istorija ir teorija. Ir dar daugiau. Jei kritikas yra aukštos kultūros ir talentingas žmogus, jis duos ir daug ką nauja. Jis atskleis tokius kūrinio atžvilgius, kokių paprastas skaitytojas, tegu jis būtų ir literatas, išsyk nepastebėtų; talentingas kritikas išryškina tai, ko ir pats autorius nebuvo sąmoningai suformulavęs. Ne be pagrindo juk kritika laikoma ne tik mokslu, bet ir menu, kūryba. Išmokime ja naudotis.

Pokalbyje su mūsų „radijo literatūros būrelio“ nariais V. Mykolaitis-Putinas nėkart nenusilenkia to laiko stabams, kaip tuomet buvo įprasta daryti. Netgi priešingai. Paskutiniai per radiją jauniesiems mokyklų literatams skirti žodžiai tokie:

Štai jums, mieli jaunieji literatai, keletas nurodymų, kaip plėsti ir gilinti savo žinias, kaip turtinti savo literatūrinę kultūrą. Reikia ne vien meilės, ne vien žavėjimosi eilėraščiu, apsakymu, romanu, drama, bet reikia dar ir daug darbo, kad tas eilėraštis pasidarytų giliu supratimu ir vertinimu to, ką jūs skaitote. Tik tada jūs prisidėsite prie tolimesnio ugdymo mums visiems taip brangios gimtosios lietuvių literatūros.

Nuolat stiprėjo mūsų laidos ryšys su klausytojais. Moksleivius literatus, kurie atsiųsdavo laiškus, priimdavome į „radijo literatūros būrelį“. Sąrašas ilgėjo, „nariai“ džiaugėsi per transliaciją išgirdę savo vardą. Juk kiekviena laida buvo dar ir kartojama. „Iš viršaus“ lyg ir nebuvo trukdoma. Mano šiandieninė nuomonė: viską lėmė tai, kad į mūsų „žaidimą“ sutiko įsitraukti žymūs, daugelio žmonių širdis užkariavę žmonės. Mes juos vadinome „radijo literatūros būrelio“ mokytojais. Būta ir diplomatijos... Į laidą kviesdavomės ir tuometinės „lietuvių tarybinės literatūros“ autoritetus. Tiesą sakant, taip pat talentingus. Juozas Baltušis, Antanas Venclova, – jų vardai gynė mūsų „žurnalą“ nuo užsipuolimų. Be to, „žaista“ pagal sovietinės mokyklos taisykles. Juk į mokyklų literatūros būrelių susirinkimus taip pat buvo kviečiami rašytojai, skaitoma moksleivių kūryba...

Ant redakcijos stalo vis augo „radijo literatūros būrelio“ narių laiškų kalnas. Kartu su kūrybinga ir labai darbščia talkininke – jaunesniąja redaktore Rita Baltušyte, kuri pati buvo ką tik išsiritusi iš mokyklinio amžiaus, skaitėme, skaitėme... O sumanėme skelbti dar ir kūrinėlių konkursus. Tačiau vertinimams reikėjo autoriteto ir iš šalies... Vėl kreipėmės į A. Venclovą. Jis sutiko, tačiau pridūrė: „Žinote, kad neturiu laiko... Jūsų vaikų eilėraščius atiduosiu skaityti sūnui Tomui.“ Ryšys su A. Venclova netgi stiprėjo, nes jis šias eilutes rašantįjį (studijavusį germanistiką) įjungė į bendras pastangas gelbėti baigiantį sugriūti vokiečių rašytojo Thomo Manno vasarnamį Nidoje. (Apie tai plačiau rašiau savo knygoje „Tomas Manas ir Nida“, ten daugiau papasakota ir apie A. Venclovą.)

Grįžkime į savąjį „radijo literatūros būrelį“. Ne vienas vardas išliko buvusio redaktoriaus atmintyje. Juk su aktyviausiais nariais teko ir susipažinti. Naudojomės tokiomis progomis kaip Dainų šventės ir panašūs sąskrydžiai Vilniuje. „Būrelis“ ne vienam pasitarnavo kaip lieptas į literatūrą. Štai itin kūrybinga tauragiškė literatė Birutė Baltrušaitytė vėliau tapo poete ir literatūrologe (santuokine pavarde – B. Masionienė). Iškilo humoristė iš Vilniaus Vytautė Žilinskaitė (ją į būrelį atvedė sesuo – žymi sportininkė). Dailininkų Kalpokų dinastijos atžala Silvija Kalpokaitė yra ilgametė M. Mažvydo bibliotekos lituanistikos lobių sergėtoja. „Padarė karjerą“ poetė Violeta Palčinskaitė, radijo žurnalistė Erika Musvickaitė. Ir daug kitų – Romualdas Ozolas, Algimantas Bučys, Alfonsas Bukontas, Romualdas Neimantas, anksti miręs, bet mums palikęs įdomių knygų apie Japoniją, Tibetą. Kartais iš vienos mokyklos „ateidavo“ net po kelis literatus. Įsiminiau iš girių miestelio Kazlų Rūdos į „būrelį“ įsirašiusius Ireną Bliuvaitę (ji jau laisvoje Lietuvoje statė juridinį pamatą vaikų teisių gynybai) ir... Aldoną Pupkį (vėliau gabų kalbininką).

Tai tik atkarpa iš ilgo sąrašo.

Malonu prisiminti, kad į mūsų „būrelį“ panoro – simboliškai! – įstoti ir keletas suaugusiųjų. Juos priėmėme kaip garbės narius. Bene ryškiausia asmenybė – Beatričė Grincevičiūtė. Akloji dainininkė dažnai pasirodydavo radijo rūmuose. Mes buvome jau gerai pažįstami, net bičiuliai. Ji ne kartą dainavo Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“, sukurtą mano žodžiais. Dainininkės garbės narystę paliudija mažasis archyvas. Išliko nuotraukos, kuriose ji – „būrelio“ narių susitikimuose.

O dabar būtina pakalbėti ir apie kitus „mokytojus“. Jų sąrašas taip pat ilgas. Jame ir romano „Aukštujų Šimonių likimas“ bei kitų prozos kūrinių autorė Ieva Simonaitytė, kuri, aišku, irgi skundėsi laiko stoka. Po radijo laidos redaktoriui dovanotas rankraštis liudija, kas ir kaip buvo ištarta atsakant į moksleivės literatės laišką:

Turiu atvirai pasakyti, kad nemėgstu ir nemoku veidmainiauti, saldžių žodelių prirašinėti... Pradėsiu iš karto su savo pastabomis... N i e k a d a nesakyk apie save, kad esi keista, į nieką kitą nepanaši ir t. t. Tai tik vaidyba, o vaidybą palikime teatrui. Žmogus, kuris apie save šitaip galvoja, nori lūžt trūks tokį pavaidinti. <...> Keistumas, savotiškumas toli, labai toli nuo rašytojo... <...> Tu sakai, kad aplinkiniai žmonės į tave nepanašūs. <...> Aš niekada nebūčiau drįsusi šitaip ir pagalvoti. <...> Aš mokėjau ir stengiausi pasirinkti žmones, iš kurių aš daug, daug sėmiausi išminties. <....> Ir štai kas svarbu! Neskraidyk padangėmis su debesėliais ir paukšteliais, o abiem kojom tvirtai atsiremk į žemę. <...> Tu prašai nurodymų, „kaip rašyti“... Kad aš ir norėčiau, aš negalėčiau tau duoti jokių nurodymų. Galima paklausti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį, bet – pagal mano supratimą – negalima klausti, kaip rašyti. Kas taip paklausia, tai aš jau prisibijau, kad iš to žmogaus nebus rašytojo... Būsimam ar esančiam pašauktam rašytojui ir sapne neateina mintis paklausti, „kaip rašyti“. Ne, jis rašo... Jam pilasi mintys, byra sakiniai, jis nespėja visko nuosekliai padėti ant popieriaus. Todėl jam reikia vieną ir tą patį dalyką daug kartų taisyti...

Rašytoja I. Simonaitytė atsiprašo mergaitės, kad ji nieko negali parašyti apie savąją mokyklą. Ji tokios neturėjo. Ją lydėjo ligos, nesėkmės. Tačiau ji mylėjo gyvenimą. Tai ir buvo jos mokykla. Todėl svarbiausias patarimas:

<...> reikia mylėti gyvenimą. O jau kaip rašyti, tai pats gyvenimas padiktuos.

virselis-8-9._png.pngMūsų laidos „mokytojai“ – rašytojai vis „jaunėjo“. Atsimenu, kaip į studiją atėjo jauna talentinga poetė Janina Degutytė, jau išleidusi savo pirmąją knygą „Ugnies lašai“. Rašytoją teko pasitikti prie radijo rūmų durų ir padėti kopti laiptais. Ją jau buvo pradėjusi persekioti grėsminga širdies liga... Ir štai emocingo pasakojimo prie mikrofono sraute pasigirdo žodžiai:

Poetui iš sielos gelmių išsprūstančios eilės – tai ne gyvenimo papuošalas. Tai patsai gyvenimas.

Pripažįstama, kad, lygiai taip pat, kaip ir kitose profesijose, rašytojui, o juolab glaustai bylojančiam eilių kūrėjui, būtini geri mokytojai. Poetė juos vardija. Ir tai vardai nuo senojo Homero iki šiandienių gilios minties nešėjų. Turbūt omenyje turimi ne tiktai grožinės literatūros atstovai... Ir dar: nežiūrint geriausių pamokų, ant popieriaus privalu kloti jau subrendusias nuosavas mintis...

Mažasis archyvas leidžia išgirsti jauno poeto Algimanto Baltakio žodžius... Jam davėme paskaityti pluoštelį redakcijai atsiųstų mokinių eilėraščių. Vieno eilėraščio pradžia vertintoją ypač „užkabino“. Štai tokios eilutės: „Rašau šiandieną apie viską, dainelė veržias iš širdies...“ A. Baltakio reakcija:

Toks rašymas apie viską [rankraštyje pabraukta, – L. S.] neleidžia poetui rimčiau susikaupti, pamatyti gyvenime to, kas svarbiausia, kas jaudina daugelį žmonių. Besaikis žodingumas yra didžiausias rašytojo priešas. Imtis plunksnos reikia tik tais atvejais, kada tave kankina svarbios mintys, stiprūs jausmai, kai eilėraščio idėja yra pakankamai subrandinta. Trumpai tariant, rašyk tik tada, kai negali nerašyti. <...> Blogai, kai nereikšminga smulkmena, menkiausias įvykėlis tampa eilėraščio objektu.

Štai dar minčių, subrandintų A. Baltakio asmeninėje „mokykloje“:

Kodėl gerą eilėraštį lengva išmokti mintinai? Kodėl jis ilgam įstringa į atmintį? Ogi todėl, kad gerame eilėraštyje yra parinkti patys ryškiausi žodžiai; šitie žodžiai savo ruožtu yra taip tarp savęs sujungti, kad kuo labiau sustiprėtų emocinis eilėraščio poveikis. Jeigu mes pavartytume didžiųjų poetų rankraščius, tai pamatytume, kad net ir talentingiausi poetai atkakliai dirbo, braukė, rašydavo po keletą to paties posmo variantų, kol pasiekdavo tobulą eilėraščio skambėjimą.

Dabar „pakalbinsime“ ir jauniausią tuometinio radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ svečią. Tai Kazys Saja. Jis taip prabyla žvaliu balsu:

Sveiki, brangūs pažįstami ir nepažįstami bičiuliai! Baisiai nemoku šnekėti per radiją... Norėtumei ką pasakyti, o nežinai, ar, pavyzdžiui, Blinkevičius iš Viekšnių klauso tavęs, ar meškerioti išėjo... Va, jei susirinktume kur nors visi į krūvą, tai bent paplepėtume apie vasarą, apie šienapjūtę ir apie literatūrą... Aš, kaip ir jūs, dar tebesu ieškantis literatas. Taigi kur tasai poezijos šaltinis?

Būna taip… Žydi sodai, gegutė ievos krūme kukuoja, – širdy poezijos per viršų. Taip norėtum kažką gražaus pasakyti. Pabandai – neišeina... Arba kartais, nutarę rašyti, nusiperkam storą sąsiuvinį ir laukiam stiprių išgyvenimų, tokių įspūdžių, kokius būtų verta aprašyti. Lauki, lauki, taip ir nesulauki…

Vis dėlto ir iš jauno žmogaus patirties šis tas nubyra. K. Saja pasakoja, kaip didėjo jo paties pastabumas. To pastabumo išdava – vienas ankstyvųjų rašytojo kūrinių – komedija „Septynios ožkenos“. Sužinome, kad K. Sajos dėdei kaime, kaip ir kaimynams, biurokratų reikalavimu per patį vasaros darbymetį reikėjo pristatyti po tris kiaulės odas. Arba šešis avikailius, arba šešias ožkenas. Ir – per dešimt dienų. Jei ne – grėsė bauda… Iš kur jų gauti? Žmonės buvo pasiryžę už tuos kelis avikailius ar ožkenas gyvą aviną atiduoti. Jaunas rašytojas norėjo dėdei padėti, sėdo ant dviračio ir važiavo minėtų brangenybių ieškoti kituose kaimuose… Patirti įspūdžiai ir paskatino imtis satyros žanro…

Jaunasis „mokytojas“ K. Saja susitikimą su mūsų literatais užbaigė žodžiais:

Rudenį turbūt ne vienas man pritarsite, kad įkvepia ne vien tik lakštingalos, meilė ir berželiai… O man šiandien institute dar liko paskutinis literatūros egzaminas. Iš radijo rūmų einu tiesiai bilieto traukti…

Mažasis archyvas paliudija ir vieną tikrai įsimintiną įvykį radijo „Literatūros žurnalo moksleiviams“ istorijoje. 1952 m., kada reikėjo paminėti A. Vienuolio-Žukausko septyniasdešimtmetį. Per rytinį redaktorių pasitarimą išgirstame, kad... apie tai „nereikėtų skambinti visais varpais“. Toks nurodymas iš aukščiau. Ir tiesioginė transliacija atšaukiama. Minėjimas vyks ne Filharmonijoje (kaip buvo numatyta), o universitete. Ir netikėtas tuomet įtakingo gražiabalsio pranešėjų viršininko pasiūlymas: tegul „moksleiviai“ paruošia reportažėlį Žinių redakcijai, jie juk su „seniu“ noriai bendrauja.

Sunki anų dienų garso įrašo aparatūra iš anksto buvo vežama ir montuojama universitete. Menu, susijaudinęs vakaro kaltininkas su jį lydinčiu rašytoju Mykolu Sluckiu bene pirmieji atėjo... Ir mus susirado. Nudžiugo „senis“, kad nebus „tiesiai“ transliuojama. O dar ir redaktorius pažįstamas. Atmintis neįstengia visko atgaminti, nes reikėjo rūpintis įrašu. Bet magnetofono juostelė liudija tikrą plojimų cunamį salėje, kai rašytojas kreipėsi į jaunimą. To turbūt nesitikėjo tie, kurie A. Vienuolio septyniasdešimtmetį nukėlė į jaunimo tvirtovę – universitetą. Visa rašytojo kalba išsaugota mažajame archyve. Dabar jau susitarta, kad netrukus ji keliaus į Anykščius, bus patikėta svarbiausiai A. Vienuolio atminimo vietai.

Po visų minėjimo „kančių“ A. Vienuolis mus, žmones iš radijo, vėl susirado. Ir paprašė: „Kai kur nusišnekėjau. Iškirpk!“ Norėdamas padėti, atidavė ir ranka rašytą, daugelyje vietų braukytą kalbos rankraštį. Rašytojui neatrodė, kad jis atsiklaupia prieš negailestingą tuometinį laiką. Nors tai buvo skaudi būtinybė... Bet gyvu žodžiu jauniems žmonėms prisipažino, kad yra nelaisvas. Kalbėdamas apie savo tuomet garsų romaną „Puodžiūnkiemis“, dėkojo tokiam Gurvičiui, kuris esą padėjęs rašyti!.. Daugeliui buvo žinoma, kad Borisas Gurvičius – vienas Glavlito vadų... Na, tai sutapimas. Rašytojo kalbėta apie kitą Gurvičių, leidyklos redaktorių. Bet juk tai esmės nekeičia.

Bet štai ką A. Vienuolis pasakė jauniesiems mokyklų literatams:

Kiekvienas rašytojas pats sau turi būti didžiausias kritikas. Jis turi pats suvokti, kas jo kūrinyje yra gera ir kas bloga. Visokios auklės gali išmokyti sudėti eilėraštį, rašinėti vidutinius apsakymus, bet negali išauklėti rašytojo ar poeto, jei jis pats iš prigimties neturi kūrybinės kibirkštėlės. Kas mūsų jaunystės dienose nebandė eiliuoti, nemėgino savo plunksnos atsiminimams, apysakaitėms rašyti, bet tikruoju menininku – rašytoju nepasidarė; per pirmą atsijojimą nubyra visi lengvo pasisekimo mėgėjai... Mane gyvenime irgi daug kas ir mokė, ir barė, ir teisė, bet dažniausiai neteisingai ir mokė, ir teisė.

Pasakodamas apie kuklų savąjį žurnalistinio darbo archyvą, turiu paaiškinti, kad visa tai išsaugoti nebuvo lengva. Jau 1963 metais dėl šeimos aplinkybių keldamasis gyventi į Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinę Berlyną (tuomet Vilniaus radijo programoje užgeso ir „Literatūros žurnalas moksleiviams“), negalėjau nieko su savimi pasiimti. Nuopelnai, kad archyvas išliko, priklauso seseriai – matematikos mokytojai Reginai Stepanauskaitei.

O kaipgi mums pasisekė į jauniesiems mokyklų literatams skirtą radijo laidą įtraukti daug gerbiamų literatūros kūrėjų? Kalbinti V. Mykolaitį-Putiną nebuvo sunku, nes jis jauną redaktorių prisiminė dar ir kaip savo studentą. O ryšys su A. Vienuoliu tikrai turėjo įdomų slėpinį. Prisiminkime, kad garsusis anykštėnas, jau ir žymių veikalų autoriumi tapęs, duoną dar ilgai pelnėsi kaip vaistininkas. Nemaži profesiniai sunkumai jį slėgė. Taip jau nutiko, kad Lietuvos vaistininkų tradicinių susitikimų metu Kaune rašytojas – nuosavos vaistinės provizorius – susipažino su itin patyrusiu, už save vyresniu, mokslus dar senajame Tartu (Estija) universitete baigusiu kolega iš Suvalkų Kalvarijos. Tai buvo Romanas Niziolomskis, paveldėjęs vaistinę iš tėvo, tiesa, užaugęs kitų kultūrų įtakojamas, todėl apie anykštėno literatūrinius nuopelnus net žalio supratimo neturėjęs... Šio teksto autoriui – dar mokantis jaunesnėse tuometinės Kalvarijos progimnazijos klasėse – keletą kartų teko būti abiejų provizorių profesinių diskusijų liudininku.

Kaip nustebo A. Vienuolis, kai jam visa tai priminiau. Ir apskritą įspūdingą Kalvarijos autobusų stotį, ir kartu su „dėde“ Romanu (giminaičiu net per dviejų kartų nuotolį) atėjusį trumpakelnį berniuką. Ir net žalią užuolaidą ant stiklo durų tarp vaistinės ir privataus vaistininkų buto name, kurio karas, deja, nepasigailėjo... Ir pietus, ir kavą, kai mokiniui iš kaimo, per nepalankesnį orą pas giminaičius gyvenusiam, buvo leista kartu sėdėti, tačiau vietoj kavos dar tik kakavą gerti. Ir viską girdėti, tačiau beveik nieko nesuprasti. Nes buvo kalbama apie vaistus, sutartis, pinigus... Tik atmenu, kad vieną kartą A. Vienuolis-Žukauskas jaukiame salone klausėsi fortepijonu Chopiną skambinusios dėdienės Sabinos...

Prisiminimai iš karto suartino. Tačiau bendradarbiavimas nebuvo lengvas. Štai pasikviečia A. Vienuolis į savo butą Vilniuje (dabartinėje jo vardo gatvėje), rodo kalnelį rankraščių bei iškarpų ant stalo. Esą surinko, ką rašęs „jaunimui naudinga tema“. Išsirink, sumesk... Prieš akis kelių dienų triūsas. Nedrąsūs „junginiai“, kuriuos literatūros meistras vėliau tobulina. Ir tai meistriškumo pamoka visam gyvenimui! Gi buvęs „mokinukas“ dar ir gudrauja... Štai norėta pateikti vieną rankraščio citatą (apie „kibirkštėlę“...) radijo programų laikraščiui „Kalba Vilnius“. A. Vienuolis ją taiso. Jau seniai gražu, bet prašoma dar pagerinti... Pagaliau priimta! „Mokytojas“ visus ankstesnius rašto mėginimus nori žerti į šalį. Ne, paprašome dovanoti „žurnalui“. Tai bus dovanėlės „radijo literatūros būrelio“ nariams. Rašytojas sutinka!.. Vienas toks lapelis įteiktas dar studentavimo metais pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidusiai V. Palčinskaitei.

Taigi mažieji archyvai padeda išsaugoti rašytojų mintis.

 

Leonas Stepanauskas

 

Berlynas–Vilnius–Berlynas