tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Trys Vilniaus vaizdeliai

 

Skrybėlaitė su gaidžio plunksna

 

foto manipuliacija.lt
foto manipuliacija.lt
Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą; pailgu, ties skruostais parausvintu veidu, panašiu į žemės riešuto kevalą – tiek raukšlių, raukšlelių, griovelių ir dėmelių jį vagojo; siauromis, tarsi odoje įrėžtas brūkšnys, lūpomis; juodoje burnos angoje styrojo du dantys, vienas apačioje, kitas viršuje; nukarusia ilga nosimi, kone siekiančia viršutinės lūpos kraštą, o pats galiukas užriestas aukštyn, lyg apverstas gaidžio snapas; įmantriai susiraičiusiais gyvaplaukiais ir neaiškios kilmės karpomis apėjęs smakras. Kadangi senė nepraleisdavo progos pašiepti jaunesnių kaimynių, tai dažnai jos šypsnys įgaudavo raukčių pavidalą, primenantį avino kapšą tabokai. Ir nieko nuostabaus, nes ji dažnai čiulpdavo molinę pypkutę, o dūmų kamuolius mokėjo leisti ir per burną, ir per nosį, ir netgi per ausų kriaukles, kaip tikras jūrų vilkas, tikriau, vilkė, piratų burlaivio kapitonė. Be šių įspūdingų portreto bruožų, senė turėjo gerai temperuotą balsą: sykiais, ką nors keikdama ir prakeikdama, ji spiegdavo tarytum greitosios sirena, o štai savo vištas kalbindavo žemu, dusloku ir gergždžiančiu, kaip seniai netepti lūšnos durų vyriai, bambėjimu. Ir vis dėlto įspūdingiausias jos portreto bruožas buvo apranga: nuo tarpukario laikų muilo nematęs, net sukietėjęs nuo nešvarumų ilgas klostytas sijonas, dideli vyriški kaliošai, tie patys žiemą ir vasarą, virve perrišti, kad eidama per klampų kiemą ten, kur netgi karaliai priversti lankytis, senė jų nepamestų. Ir pagaliau – šokiruojantis galvos apdangalo akcentas: koketiškai pakreipta su žalia gaidžio plunksna už šilkinio apvado skrybėlaitė, aiškiai mačiusi ir geresnių laikų, tad neišvengiamai turėjusi senei priminti Želigovskio karininkų linksmas, pikantiškas šėliones, triukšmingus balius ir skambius tostus už lenkiškos kultūros nemirtingumą! Segdamasi šią puošmeną priešais apmusijusį, įskilusį veidrodį, senė giliai užsisvajodavo, jos mažos smigios akytės susidrumsdavo, lūpos imdavo čepsėti tarytum čiulpiant ilgą, grietininiu kremu aplietą saldainį, ir dvi sausos, lyg sudžiūvusio pelyno sėklos, ašaros nuriedėdavo raukšlėtų skruostų įduba, ir senė ilgesingu balsu ištardavo: „Gdzie naša milosc rozkvitla goronca…“ Kad portretas atitiktų senųjų olandų meistrų mėgtą buitinį žanrą, būtina nupiešti ir tą keistą neaiškios plauko spalvos, bemaž plikai nusišėrusį, liesesnį net už pačią šeimininkę žalių akių padarą, kurį senė švelniai vadino „moja Kisia“. Jis kone visą laiką tupėdavo ant jos peties ir, į skarą galąsdamas nagus, mieliausia Dievui kalba murkdavo poterius paciežus. Bendrą portreto koloritą būtų galima apibūdinti taip: juosvai rudai pilkas su pelėsio grybo atspalviais ir ryškiai žalios gaidžio plunksnos akcentu viršutinėje paveikslo dalyje; fonas – vešli bevardžių apvytusių, netvarkingai į puodynes, puodus ir stiklainius susodintų gėlių augmenija, sakytume, apleisto dvaro parko sąvašynas. Tad nenustebtume sužinoję, kad Gražyna Paukštel įsivaizdavo gyvenanti rojuje, kone šalia popiežiaus sosto. Portretas – užbaigtas. Belieka drobės apačioje įrašyti kūrėjo inicialus L. G., sukūrimo datą ir vietą: anno Domini 1952 Wilno

 

Strepetys (jelec)

 

Vilniuje šen bei ten dar rūko griuvėsiai; apdegusių namų sienas dabino plakatų ir garbingų atvaizdų ekspozicijos; nuo gatvės žibintų stulpų sklido ryžtinga pergalės maršų muzika; geranoriškos, ilgos kaip žiurkių uodegos gyventojų eilės prie miltų nutįsdavo jau iš vakaro; geležinkelio stotį saugojo išlaki bronzinė statula, kurios papėdėje sutemus imdavo šmirinėti ilgasijonės moterys su dideliais auksiniais auskarais ausyse, tykančios kokio proftechninės mokyklos mokinio ar žioplesnio kolūkiečio, kad už keletą rublių išburtų meilę ir šviesų rytojų; krosnys buvo kūrenamos akmens anglies dulkėmis ar durpėmis, o maistas ruošiamas ant paskutinės mados išradimo kerogazo. Ir vis dėlto Vilnia sruvo taip pat, kaip filomatų ir filaretų laikais, kai autochtoniškos pavardės buvo keičiamos, tad Mažulis tapdavo Mažul, o Korkutis – Korkut. Neris (Mickevičiaus Vilija) iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalvų plukdė skaidrius vandenis į buvusios laikinosios sostinės Nemuną. Tačiau, kaip įprasta visos civilizuotos Europos miestuose, staiga pasikeitus jų valdytojams ir netgi herbams, gatvės vaikigaliai gyveno laisvas, nuo nieko nepriklausomas dienas, tad jiems visiškai nerūpėjo istorijos vingiai, posūkiai ir netikėtumai. Įsižiūrėję ką gi matome? Ogi du trylikamečius neišskiriamus draugus Vitą ir Andžejų, su meškerėmis ir šūdmusių dėžikėmis ankstų rytą keliaujančius prie Neries ir Vilnios santakos, tos geriausios žvejybos vietelės. Saulė jau pakilusi virš senojo Bekešo, pučia švelnus pietų vėjelis, kelios suvargusios ir apšepusios vilniškės varnos snaudžia žvirgždėtame kyšulyje, sklando viena kita upinė žuvėdra ir klyksmu pasveikina atėjusius vyrus. Tai šen, tai ten lygų kaip veidrodis vandens paviršių sudrumsčia ūmai iššokusios žuvies sukeltos bangelės, tačiau ir jos po akimirkos išnyksta. Žvejyba žada būti smagi ir su gausiu laimikiu. Bet žuvys, matyt, kaip dažnai gyvenime atsitinka, yra visiškai priešingos nuomonės – nekimba, ir baigta! O laikas nepastebimai slenka, saulė jau slepiasi už elektrinės kamino. Ir staiga Vito plūdė panyra! Meškerykočio kirtis! Ir strepetys – ant kranto! Andžejus išsprogina veizolus, nusikeikia, trenkia į akmenį savo meškerę, prilėkęs stveria laimikį ir sušunka: „To dobry jelec! Srebrna ryba!“ Ir, nespėjus Vitui net mirktelt, nusitraukęs kelnes, vienu taikliu, nedvejojančiu, stumiamu judesiu susikiša strepetį į angą tarp sėdmenų! Atlikęs šį įspūdingą akrobatinį triuką, ima šokti kažkokį karingą šokį ir didžiu balsu traukti: „Do dupy jelca! Do dupy jelca!“ Ir susigėdusi saulė juosvais kamino dūmais prisidengia akis. Vyniodamas ant meškerykočio valą, Vitas galvoja: „O juk būčiau ir pats atidavęs, tereikėjo jam paprašyti…“

 

Halė

 

Virselis-10.pngDabar Vilniaus Halėje jų nepamatysi (greičiausiai juodvi jau mirusios), bet prieš keturiasdešimt metų tos dvi senės kas sekmadienį susikūprinusios sėdėdavo nuošaliausio prekystalio gale. Viena aukšta, stambi lyg dvaro ekonomė, didžianosė, plačiaburnė, rudomis rūstokomis akimis, dar negalutinai pražilusi, gyvaplaukiais apžėlusiu valdingu smakru; kita mažytė it žiogas ar boružėlė, smulkučiu raudonskruosčiu veideliu, švelnaus ir baimingo žvilgsnio senutė. Iš visko buvo matyti, kas čia vadas ir dirigentas! Labai anksti atkrypavusios, jos užimdavo savo postą ir iš maišų maišelių pradėdavo ant prekystalio lentų dėti ir dėlioti vaistažolių ryšulėlius, bedantėmis burnomis čiulpdamos plutas ar džiūvėsius. Draugės ligi grabo lentos! Nors stambianosės žodis, lygstant su pirkėja dėl kainos, buvo lemiamas ir neskundžiamas, kaip Konstitucinio Teismo pirmininko. Iš turgaus jos išeidavo paskutinės, mat ilgai kuisdavosi prie tų ryšulėlių. Stambioji buvo greitesnė, tad, susikrovusi visą turtą, imdavo vaikščioti aplink plušančią draugę, kažką po nosimi murmėdama ir užsimetusi už nugaros rankas – tikras generolas su sijonu! Mažajai dažnai pritrūkdavo virvelių, tai gailiu balseliu paklausdavo: „Može maš šnurek?“ Generolas nestabteldamas bosu atsakydavo: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Apsuka ratą ir vėl: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Tad boružėlei tekdavo verstis tuo, ką turi. Pagaliau prie jų prieidavo turgaus sargas ir įsakydavo: „A nu, babenki, ubiraites!“ Nes jam, matai, metas rakinti vartus. Didžioji plačiu ilgapirščiu delnu mosteldavo tarsi nubaidydama įkyrią musę ir piktokai pasiųsdavo senį „do djabla!“ Kiek pastovėjęs, jis nusispjaudavo ir nukėblindavo į savo būdą. Po pusvalandžio aukštoji vedlė išsivesdavo boružėlę iš turgaus. Pirmą sykį jas matydamas praeivis galėjo pagalvoti, kad jos Aušros vartų elgetos, tačiau būtų didžiai suklydęs – žolininkės atstovavo privačiam smulkiajam verslui! Šios dvi senos lenkės (o gal tik atsisakiusios Dievui nemalonios ir nesuprantamos kalbos ir ją užmiršusios), sostinės priemiesčio senbuvės, Halei suteikdavo savito kolorito, nes galbūt ir pačios įsivaizduodavo, kad vis dar tęsiasi prieškaris, spigūs rėksnių balsai kviečia „na Kowno!“; gatvių grindinys bilda nuo daugybės vežikų karietų ratų ir skęsta garuojančiuose arkliašūdžiuose; iš pakrypusių balkonėlių sklinda Peterburgskio tango ir jo garsai pinasi su ponių išpučiamais mentaliniais, laisvamaniškais cigarečių dūmais; palaikį vežimėlį su sendaikčiais ir skudurais stumia pakumpęs, suvargęs žilabarzdis senis; rėžtukas cypdamas rėžia stiklus Pohuliankos langams; mažos krautuvėlės dvelkia silkėm, degutu, aliejumi ir pakulinėmis virvėmis. Ir ant viso šio skurdaus pasaulėlio krinta baltas Trijų kryžių šešėlis…