tekstai.lt

Blaise Cendrars. Pasakojimas Apie Sibiro ekspresą ir mažąją Joaną Prancūzietę.


       B l a i s e ' a s  C e n d r a r s a s  (tikrasis vardas – Frédéric Sauser, 1887–1961) – šveicarų kilmės prancūzų poetas, prozininkas, žurnalistas, scenaristas, dailėtyrininkas, nugyvenęs nepaprastai įdomų gyvenimą. Būdamas bebaimis keliautojas išmaišo visą Aziją ir Afriką. Šešiolikos metų pabėga iš namų ir, sėdęs į pirmą pasitaikiusį traukinį, nuvažiuoja iki Maskvos, o iš ten – į Kiniją. Keliaudamas su kažkokiu ponu Rogovinu, verčiasi pardavinėdamas karstus ir įvairiausius menkniekius. Iki 1907 m. dirba Sankt Peterburge pas vieną šveicarų juvelyrą. Imperatoriškosios bibliotekos, kurioje dažnai lankosi, direktorius paskatina jį rašyti. Tada jis parašo „Legendą apie Novgorodą arba apie pilkąjį auksą“ („La légende de Novgorod ou de l'or gris“), kurią Sozonovas išverčia į rusų kalbą ir išleidžia 14 egz. tiražu, atspausdintą baltomis raidėmis ant juodo popieriaus. Į Prancūziją pirmą kartą atvyksta būdamas dvidešimties. Draugauja su G. Apollinaire'u, M. Chagallu, A. Modigliani, Robertu ir Sonia Delaunay. Atsibeldžia į Briuselį ir Londoną. Pastarajam mieste jis tampa žonglierium viename iš miuzikholų ir gyvena viename kambaryje su jaunu, tuo metu dar niekam nežinomu žmogeliu, kurio vardas – Charlis Chaplinas. Veda ir išeina kariauti, Pirmojo pasaulinio karo metu netenka dešinės rankos – skaudi likimo ironija žmogui, kuris rašė, žongliravo ir mėgo groti pianinu. Tačiau ir be jos sukrauna didelį kūrybinio palikimo kalną. 1925 m. nusprendžia rašyti prozą, kurios pagrindinis herojus – talentingas avantiūristas (pvz., romanuose „Auksas“, („L'Or“), 1925 ir „Romas – Žano Galmo avantiūra“ („Rhum – L'aventure de Jean Galmot“), 1930).
         „Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją Joaną Prancūzietę“ (1913) pasirodė kaip atskira knyga drauge su Sonios Delaunay iliustracijomis. Tai buvo sulankstoma, dviejų metrų ilgio poema. Šis tekstas laikomas vienu kertinių moderniosios prancūzų poezijos akmenų. Sinkopinis rašymo būdas ir ritmiška, neretai stačiokiška kalbėjimo maniera, įsiliejanti į sąmonės srauto bei asociacijų upę, atliepia vidinės ir išorinės kelionės pojūčius, kurie neatsiejami nuo demoniško, siautulingo ir žiauraus pasaulio aktualijų bei besikeičiančios traukinių judėjimo ritmikos ir melodikos. B. Cendrarsas teigė: „Savo plunksną mirkau ne į rašalą, o į gyvenimą.“ Ši poema atveria daug įdomių ir skausmingų kelionės Sibiro ekspresu pastebėjimų ir išgyvenimų.



Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas


 

 
Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją
Joaną Prancūzietę

                                                         Skiriu muzikams                                                    

Tuo metu buvau paauglys
Vos šešiolikos metų ir jau nebeprisimindavau savo vaikystės
Buvojau 16 000 savo gimimo vietų
Maskvoje – tūkstančio ir trijų varpinių mieste su septyniom
                                                            geležinkelio stotim
Bet man nepakako septynių stočių bei tūkstančio ir trijų bokštų
Nes mano paauglystė buvo tokia apkvaitus ir tokia ugninga
Kad mano širdis degė kaip Efeso šventykla ar kaip Maskvos Raudonoji aikštė
Leidžiantis saulei.
O mano akys apšviesdavo senuosius kelius.
Ir jau tada buvau toks blogas poetas
Kad nemokėjau eit iki galo.

Kremlius buvo kaip milžiniškas traškus totorių pyragaitis apibarstytas auksu
Su didžiuliais baltutėliais katedrų migdolais ir medumi apglaistyto aukso varpais…
Vienas senas vienuolis man skaitė legendą apie Novgorodą.
Norėjau valgyt
Ir dešifravau dantiraščius
Po to staiga virš aikštės praskrido Šventosios Dvasios balandžiai
Ir plakdamos kaip albatrosų sparnai nuskrido ir mano rankos
Ir tai buvo paskutiniai atgarsiai apie paskutinę dieną
Apie paskutinę kelionę
Ir apie jūrą.

Kad ir ką sakytum buvau labai prastas poetas.
Aš nemokėjau eit iki galo.
Norėjau valgyt
Ir visos dienos ir visos moterys kavinėse –
Norėjau jas išgerti o stiklus sudaužyti
Ir visos vitrinos ir gatvės
Visi namai ir gyvenimai
Visi fiakro ratai kurie braškėdami sukosi ant išklerusio grindinio –
Norėjau juos įkišti į kalavijų krosnį
Ir sumalti visus kaulus
Ir išrauti visus liežuvius
Ir išlydyti visus šiuos didelius keistus ir nuogus kūnus, sulindusius
į mane siutinančius drabužius…
Nujaučiau Rusijos revoliucijos raudonojo Kristaus atėjimą
O saulė buvo piktžaizdė
Kuri atsivėrusi kepino tarsi žarijos.

Tuo metu buvau paauglys
Vos šešiolikos metų ir jau nebeprisimindavau savo gimimo
Viešėjau Maskvoj, čia norėjau maitintis liepsnom
Ir man nepakako bokštų ir geležinkelio stočių kurias žvaigždėmis nusagstė mano akys
Sibire griaudėjo patrankos – tai reiškė karą
Badą šaltį marą cholerą
O dumblini Amūro vandenys nešė milijonus maitos gabalų
Visose stotyse mačiau, kaip išvyksta visi paskutiniai traukiniai
Nieks daugiau negalėjo išvykti nes nebebuvo bilietų
Nors iškeliaujantys kareiviai būtų mielai pasilikę…
Senas vienuolis man dainavo legendą apie Novgorodą.

O aš, blogas poetas, nenorintis niekur išvykti, galėjau keliauti kur tik norėjau
Kaip ir prekeiviai vis dar turėję tiek pinigų
Kad keliautų ir bandytų kažkur kitur pagauti fortūną.
Jų traukiniai pajudėdavo kiekvieno ketvirtadienio rytą.
Visi tik ir kalbėjo, kad daug mirusių.
Vienas vežėsi šimtą skrynių žadintuvų ir Švarcvaldo gegučių
Kitas dėžes, pilnas kepurių, cilindrų, ir visą asortimentą Šefildo kamščiatraukių
Dar vienas Malmės karstus, pilnus konservų dėžučių ir sardinių su aliejumi
Paskui pasirodė daugybė moterų
Moterys tie išnuomojami taip pat pasitarnauti galėję šakumai
Karstai
Jos visos buvo apmokestintos
Kalbėjo, kad tenai daug žuvusių
Jos keliavo už mažesnę kainą
Ir visos turėjo einamąją sąskaitą banke.

Ak, penktadienį ryte pagaliau atėjo ir mano eilė
Buvo gruodis
Ir aš išvykau lydėdamas papuošalų prekeivį, jis vyko į Harbiną1
Mes užėmėm dvi kupė eksprese ir gabenom 34 skrynias Pforcheimo juvelyrinių dirbinių
Ir vokiškų prekių „Made in Germany“
Jis mane gražiai aprengė, o aš lipdamas į traukinį pamečiau sagą
– Pamenu tai, gerai pamenu tai, nuo tada apie tai dažnai galvojau –
gulėjau ant tų dėžių ir buvau laimingas galėdamas žaisti su
nikeliuotu brauningu kurį jis man taip pat patikėjo

Buvau labai laimingas ir lengvabūdis
Maniau kad žaidžiu plėšikus
Mes pavogėm Golkondos lobį
Ir Sibiro ekspresu gabenam jį paslėpti kitam pasaulio gale
Turėjau jį apsaugoti nuo Uralo vagių kurie puldinėdavo Žiulio Verno klajojančius akrobatus
Nuo kunguzų, Kinijos bokserių
Ir Didžiojo Lamos patrakusių neūžaugų mongolų
Alibabos ir keturiasdešimties plėšikų
Nuo tų, kurie tiki tūžmingu Kalnų seniu
Ir ypač – nuo pačių šiuolaikiškiausių gyvių –
Viešbučio žiurkių
Ir tarptautinių ekspresų žinovų.

Ir visgi, ir visgi
Buvau liūdnas kaip vaikas
Traukinio dūžiai
Amerikiečių psichiatrų „geležinkelis – stuburo smegenys“2
Varstomos durys balsai girgždančios ašys virš apšalusių bėgių
Auksinis mano ateities pinigėlis
Mano brauningas pianinas kortuojančių žaidėjų keiksmai gretimam kambary
Ir nepaprastas Žanos buvimas
Mane vis nužvelgdamas koridorium nervingai vaikštinėjo žmogus mėlynais akiniais
Moterų pačiuženimai
Ir garų šnypštimas
Ir amžinas įniršusių ratų dundėjimas dangaus vėžėmis
Apšerkšniję stiklai
Ir jokios gamtos!
O už mūsų Sibiro plynės, žemas dangus ir dideli Tyliųjų3 šešėliai, jie kyla ir leidžiasi
Gulėjau apsiklojęs pledu
Margaspalviu
Kaip mano gyvenimas
Bet mano gyvenimas šildo mane ne daugiau nei šis škotiškas šalikas
O lekiančio ekspreso pirmagaly šmėstelėjo visa Europa
Nieko nėra turtingesnio už mano gyvenimą
Už mano vargšą gyvenimą
Šį šaliką
Išsidraikiusį ant aukso pilnų dėžių
Su kuriomis keliauju
Svajoju
Rūkau
Ir vieniša pasaulio ugnelė tampa
Vargšele mintimi…

Iš širdies gelmių man tvenkiasi ašaros,
Meile, jei galvoju apie savo valdovę;
Iš tiesų jinai tik mergaitė, kurią suradau tokią
Pablyškusią, skaisčią bordelio gilumoj.

Tai tik mergaitė, šviesi, juki ir liūdna,
Ji nesišypso ir neverkia niekad;
Bet jos akių gelmėje, kai ji leidžia iš jos atsigerti,
Suvirpa švelni sidabrinė poeto gėlė – lelija.

Ji nepriekaištingai švelni ir tyli,
Jūs artinatės, ir ją užvaldo virpulys;
Tačiau kai ateinu pas ją iš ten, iš šen, iš šventės,
Ji žengia žingsnį, užsimerkia – ir žengia vėlei.

Nes ji – manoji meilė, o kitos moterys
Tėra auksinės suknios ant didelių ugningų kūnų,
Manoji vargšė draugė – ji vieniša be galo,
Ji visiškai nuoga, neturinti net kūno – ji pernelyg varginga.

Ji ne kas kita kaip nekalta laiba gėlė,
Gėlė poeto, vargšė sidabrinė lelija,
Sušalus, vieniša, ir jau tokia suvytus
Kad ašaros man sunkiasi kai tik mąstau regiu jos širdį.

Ir ši naktis tokia pati kaip šimtas tūkstančių kitų kai lekia traukinys per naktį
– Kometoms krentant –
Kai moteris ir vyras, kad ir jauni, smaginasi besimylėdami.

Dangus lyg apiplyšus vargingo cirko palapinė, išskleista
Flandrijos žvejų kaimelyje,
Saulė kaip rūkstanti kabinamoji lempa
O pačioje viršūnėje ant trapecijos tarsi mėnulis kaba moteris.
Klarnetas pistonas šaižiai skambanti fleita ir prastas būgnas
O štai ir mano lopšys
Manasis lopšys
Jis visada būdavo šalia pianino kai mano motina tarsi Madam Bovary
                                                          grodavo Bethoveno sonatas
Mano vaikystė praėjo Babilono kabančiuos soduos
O mokslai dykinėjant po stotis šalia išvykstančių traukinių
Dabar gi aš priverčiau visus traukinius važiuoti paskui mane
Bazelis – Timbuktu
Taip pat lošiau lenktynėse Otejyje ir Longšame4
Paryžius – Niujorkas
Dabar gi priverčiau visus traukinius važiuoti išilgai mano gyvenimo
Madridas – Stokholmas
Ir pralošiau visas lažybas
Telieka vien Patagonija, vien Patagonija, atliepianti mano beribį
                                      liūdesį, Patagonija, ir kelionė Pietų jūromis
Esu kelyje
Visada buvau kelyje
Visada esu kelyje su mažąja Joana Prancūziete
Traukinys atlieka saltomortalę ir vėl krenta ant visų savo ratų
Traukinys vėl krenta ant visų savo ratų
Traukinys visada krenta ant visų savo ratų

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

Esam toli, Žana, tu keliauji septynias dienas
Esi toli nuo Monmartro, nuo tave maitinusios Kalvos5
Nuo Šventosios Širdies6, prie kurios tu glaudeisi
Paryžius pradingo kaip ir jo milžiniška liepsna
Teliko nesibaigiantys pelenai
Krintantis lietus
Išsipūtusios durpės
Besisukantis Sibiras
Sunkios plytinčios sniego paklodės
Ir pamišimo žvangutis skambantis kaip paskutinis noras pamėlusiam ore
O traukinys plakasi švininių horizontų šerdyje
Kaip ir tavo apgailėtinas sielvartas…

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

Nerimas
Užmarštis ir nerimas
Visos suskilinėjusios stotys gula ant kelio
Pakimba ant telegrafo laidų
Ant besivaipančių stulpų kurie mostaguoja ir jas atstumia
Pasaulis tempiasi, ištįsta ir susitraukia kaip sadistiškos rankos kamuojamas akordeonas
Pro dangaus įtrūkius
Ir pro skyles
Pralekia pasiutę garvežiai,
Svaiginantys ratai burnos balsai
Ir ant mūsų įrankių lagaminėlių lojantys nelaimės šunys
Nuo grandinių atitrūkę demonai
Smulkios monetos
Visi jie kaip nevykęs akordas
Ratų brum rum rum
Smūgiai
Šokinėjimai
Mes esam po kurčiojo kiaušu griaudinti perkūnija…

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

O taip taip, nenervink, juk puikiai žinai, kad esam toli
Garvežy bliauna įsikarščiavusi beprotystė
Kaip įkaitusios žarijos virš mūsų kelio pateka maras ir cholera
Mes pranykstam kare pačioj tunelio gelmėj
Badas – tas išgama įsitveria į pakrikusius debesis
Ir tuštinasi dvokiančių lavonų krūvomis
Daryk kaip jisai, atlik savo reikalą…

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

Taip, mes toli, mes toli
Šioje dykumoje padvėsė visi atpirkimo ožiai
Išgirsk šios nususėlės kaimenės skambaliukus: Tomskas Čeliabinskas
Kainskas Obė Taišetas Verkneudinskas Kurgana Samara Penza Tulunas
Mandžiūrijoj siaučia mirtis
Ji mūsų debarkaderis mūsų paskutinė landynė
Ši kelionė siaubinga
Vakar ryte
Ivanas Uljičius buvo baltais plaukais
O Kolia Nikolajus Ivanovičius penkiolika dienų graužiasi nagus…
Daryk kaip jie – Mirtis ir Badas – atlik savo reikalą
Tai kainuoja šimtą su, eksprese tai kainuoja šimtą rublių
Suolai jau kaista nuo aistros, tad karščiuok po stalu
Pianinu groja velnias
Jo gysloti pirštai sukursto visas moteris
Prigimtį
Kekšes
Atlik savo reikalą
Kol neprivažiavom Harbino…

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

Na jau… atstok nuo mano galvos… duok man ramybę
Tavo klubai kampuoti
Tavo pilvas rūgštus, o tavy gonorėja
Tai viskas ką Paryžius įdėjo į tavąją sterblę
Taip pat šiek tiek sielos… nes tu nelaiminga
Man gaila man gaila tavęs tad ateik pas mane ateik į manąją širdį
Ratai – tai vėjo malūnai iš pasakų šalies
O vėjo malūnai – ramentai, sukami elgetos
Šitoj erdvėj mes esam luošiai
Mes riedam ant savo keturių žaizdų
Mums apkarpė sparnus
Mūsų septynių nuodėmių sparnus
Ir visi traukiniai tėra velnio stačiuliai
Aptvaras naminiams paukščiams
Šiuolaikinis pasaulis
Greitis čia nieko negali
Šiuolaikinis pasaulis
Toliai pernelyg toli
Ir kelionės pabaigoje siaubinga būti vyru su moterim…

„Blezai, sakyk, ar esam labai toli nuo Monmartro?“

Man gaila, man gaila tavęs ateik pas mane
Papasakosiu tau vieną istoriją
Ateik pas mane į lovą
Ateik pas mane į širdį
Tuoj papasakosiu tau vieną istoriją…

Tad ateik! Ateik!

Fidžyje viešpatauja amžinas pavasaris
Ir tingulys
Alpstant meilei aukštoje ir šiltoje žolėje gulinėja poros o po bananų
                                                                medžiais šlitinėja sifilis
Įženk į pasiklydusias Ramiojo vandenyno salas!
Jų vardai Feniksas, Markizės
Borneo ir Java
Ir katės formos Sulavesis.

Mes negalim vykt į Japoniją
Tad atvyk į Meksiką!
Ant jos plynaukščių žydi tulpmedžiai
Lianos su čiuptuvais ten – saulės ševeliūra
Sakytum dailininko paletė ir teptukai
O spalvos kurtinančios kaip varpo dūžiai,
Ten buvo Ruso,
Ten jis apžavėjo savo gyvenimą
Toj paukščių šaly
Brazdena rojaus paukštis, lyrauodegis
Tukanas, paukštis pašaipūnas
O juodųjų lelijų gilumoj lizdą suka kolibris
Ateik!
Pasimylėsim didinguose actekų šventyklos griuvėsiuose
Tu būsi manasis stabas
Įvairiaspalvis vaikiškas bjaurokas ir keistokai svetimas stabas
Tad ateik!

Jei nori, mes keliausim lėktuvu ir apskrisim visą tūkstančio ežerų šalį,
Naktys ten neapsakomai ilgos
Priešistorinis protėvis baidysis mano motoro burzgimo
Paskui nusileisiu ant žemės
Ir iš mamuto kaulų ir fosilijų pastatysiu savo lėktuvui angarą,
Mūsų vargšę meilę
Ir virdulį
Sušildys paprasčiausia ugnis
Ir mes miesčioniškai mylėsimės prie poliaus
Ak ateik!

Žana Žaneta Nineta pupa pupytė papulis
Mažulė meilutė pupulė manoji Peru
Miegelis varpelis
Saldainis saldėsis
Mieliausia širdelė
Kekšytė
Švelnioji ožkelė
Mano miela nuodėmėlė
Kvailutė
Kukutė
Ji miega.

Ji miega
Ir nepasiglemžė nė vienos iš visų pasaulio valandų
Visų tų stotyse šmėstelėjusių veidų
Visų tų laikrodžių
Paryžiaus valandos ir Berlyno valandos Sankt Peterburgo valandos ir
                                                                      visų stočių valandų
O Ufoje kruvinas artileristo veidas
O Grodne žvėriškai švytintis ciferblatas
Ir nuolat juda traukiniai
Kiekvieną rytą mes perstatinėjame laikrodžius
Traukinys skuba, o saulė vėluoja
Ir nieko nepakeisi, girdžiu varpų gausmą
Dievo Motinos didįjį varpą
Per Baltramiejų skambėjusį slegiantį Luvro varpą
Aprūdijusius Briuž la Morto kurantus
Elektroninius Niujorko bibliotekos skambučius
Venecijos šurmulį
Ir Maskvos varpus, Port Rūžo laikrodį
Mušusį valandas kai sėdėjau biure
Ir savo prisiminimus
O traukinys dunda ant grįžračių
Traukinys rieda
Gramofonas gergždžia čigonišką maršą
O pasaulis kaip Prahos žydų kvartalo laikrodis sukasi į priešingą pusę.

Nuskabyk vėjų rožės lapus
Ir pamatysi kaip triukšmauja įsišėlusios audros
Traukiniai rieda sūkuriuodami painiausiu kelių tinklu
Jie lyg velnio žaisliukai
Vieni traukiniai niekada nesusitinka
Kiti pasimeta kely
Stoties viršininkai žaidžia šachmatais
Triktraką
Biliardą
Karamboliais
Parabolėm
Geležinkelis – tai naujoji geometrija
Sirakūzai
Archimedas
Ir gerklę jam perrėžę kareiviai
Galeros
Jūriniai laivai
Ir jo išrastos stebuklingos mašinos
Ir visos skerdynės
Senovės istorija
Šiuolaikinė istorija
Verpetai
Laivų katastrofos
Net to paties „Titaniko“ apie kurį skaičiau laikrašty
Tiek reginių-asociacijų, kad net negaliu tęsti eilėraščio
Nes tebesu labai prastas poetas
Nes pasaulis mane veda iš kantrybės
Nes neapsidraudžiau nuo geležinkelio avarijų
Nes nemoku eit iki galo
Bijau.

Bijau
Ir nemoku eit iki galo
Kaip ir mano draugas Šagalas galėčiau pateikti seriją pamišėliškų paveikslų
Bet kelionės metu nieko neužsirašinėjau
„Atleiskite už mano nemokšiškumą“,
„Atleiskite kad nebemoku senoviškai rašyti eilėraščių“, –
Kaip sako Gijomas Apolineras
Apie karą galima paskaityti Kurapatkino atsiminimuose
Arba taip pat baisingai iliustruotuose japonų laikraščiuose
Kuriems galams man žymėtis
Aš atsiduodu
Savosios atminties šuoliams...

Pradedant Irkutsku kelionė tampa pernelyg lėta
Pernelyg ilga
Mes traukiny kuris pirmasis apvažiavo aplink Baikalo ežerą
Mes papuošėm garvežį vėliavom ir žibintais
Ir išvažiavom iš stoties lydimi liūdnos Caro himno melodijos
Jei būčiau dailininkas ištėkščiau galybę raudonų bei geltonų dažų
Ir tai reikštų šios kelionės pabaigą
Nes esu tikras kad visi nors truputį esam pamišę
Kad artėjant
Prie ūžiančios kaip gaisras Mongolijos
Įnirtusius mano bendrakeleivių veidus sukruvino milžiniška dejonė.
Traukinys lėtino savo eigą
Ir be perstojo vaitojant ratams girdėjau
Amžinosios liturgijos
Pamišėliškus kirčius ir raudas.

Mačiau
Mačiau tylinčius traukinius juodus traukinius sugrįžtančius iš
                         Tolimųjų Rytų ir pravažiuojančius tarsi vaiduokliai
O mano akis tarsi galinis garvežio žibintas dar ir dabar bėga paskui šiuos traukinius
Taigoje be priežiūros miršta 100 000 sužeistųjų
Lankiau ligonines Krasnojarske
Kiloke prasilenkėm su išprotėjusių kareivių konvojum
Sanitariniam punkte mačiau išsižiojusias ir kliokiančias žaizdas
O aplink šoko ar į atšiaurų orą lėkė amputuotos kūno dalys
Gaisru degė visų veidai ir visų širdys
Į visus stiklus beldė idiotiški pirštai
Ir nuo baimės įtampos lyg votys sproginėjo žvilgsniai
Visose stotyse degė visi vagonai
Ir mačiau
Mačiau 60 lokomotyvų virtinę, kuri visu greičiu lėkė persekiojama
rujojančių horizontų, ir būrius kranklių, kurie pamėkliškai kilo
ir pradingo nuskridę Port Arturo kryptim.

Čitoje turėjome kelias dienas atvangos
Sustojome penkioms dienoms nes buvo užgriozdintas kelias
Tad laiką leidome pas poną Jankelevičių, jis norėjo atiduoti savo
                                                      vienintelę dukrą man į žmonas
Paskui traukinys pajudėjo.
Dabar jau aš sėdau prie pianino ir grojau su skaudančiais dantimis
Kai noriu vėl matau tą ramų interjerą tėvo parduotuvę ir dukros,
                                    ateidavusios vakarais pas mane į lovą, akis
Musorgskis
Hugo Volfo romansai
Ir Gobio smėlynai
O Kailare baltų kupranugarių karavanas
Manau kad daugiau nei 500 kilometrų buvau girtas
Bet grojau pianinu ir tai viskas ką mačiau
Kai keliaujame turime užmerkti akis
Miegoti
O tada taip norėjau miegoti
Aš atpažįstu visas šalis užsimerkęs iš jų kvapo
Atpažįstu visus traukinius iš jų keliamo triukšmo
Europos traukiniai muša keturis o traukiniai iš Azijos – penkis ar
                                                                               septynis taktus
Kiti važiuoja tyliai tarsi lopšinės
Ir yra tokių kurių monotoniškas ratų bildėjimas man primena sunkią
                                                                         Meterlinko prozą
Tad iššifravau visus supainiotus ratų tekstus ir surinkau visą
                                                          audringą išsibarsčiusį grožį
Kurį valdau
O jis mane prikausto.

Kikiharas ir Harbinas
Toliau nevykstu
Tai mano paskutinė stotelė
Išlipau Harbine jaučiaus tarsi ką tik padegė Raudonojo kryžiaus
                                                                                   kabinetus.

O Paryžiau
Didžiulis karštas židiny su susipynusių gatvių nuodėguliais ir
                                          senaisiais namais kurie tarsi senoliai
Palinksta iš aukštai ir susišildo
O štai ir afišos, raudonos žalios įvairiaspalvės kaip mano trumpa
                                                                            geltona praeitis
Geltona – tai laukinė Prancūzijos romanų spalva užsienyje.
Mėgstu trintis po didelius miestus maršrutiniais autobusais
Sen Žermeno–Monmartro linija kursuojantys autobusai mane tiesiog
                                                                        sviedžia nuo Kalvos
Jų motorai bliauna kaip aukso veršiai
Prietemų karvės šlamščia Šventąją Širdį
O Paryžiau
Tavo centrinė stotis – tai užgaidų prieplauka neramiųjų kryžkelė
Tik prekeiviai spalvomis šiek tiek spinduliuoja nuo savo durų
Tarptautinė Miegamųjų vagonų kompanija ir Europos Didysis
ekspresas man atsiuntė savo lankstinuką
Su pačia gražiausia pasaulyje bažnyčia
Kai kurie draugai mane prilaiko lyg turėklai
Jie bijo kad išvyksiu ir negrįšiu
Kartu su graudžiais semaforų judesiais ir liūdnais žvilgsniais lietuje
Virš horizonto stypso visos mano sutiktos moterys
Bela, Agnesa, Katerina ir mano sūnaus motina Italijoj
ir mano meilės motina Amerikoj
Yra sirenų kurių riksmai man drasko sielą
O ten, Mandžiūrijoj, pilvas tevirpa tarsi per gimdymą
Norėčiau
Norėčiau būt niekada nekeliavęs
Šį vakarą mane kamuoja didelė meilė
Ir užmiršęs save mąstau apie Joaną Prancūzietę.
Būtent per vieną liūdesio vakarą jos garbei ir parašiau šį eilėraštį
Žana
Mažoji kekšyte
Esu liūdnas liūdnas
Nueisiu į „Vikrųjį triušį“ 7ir prisiminsiu savo prarastą jaunystę
Ir gersiu iš mažyčių taurelių
Paskui vienas sugrįšiu

Paryžiau

Didžiųjų Kartuvių ir Kankinimų Rato mieste su nepakartojamu Bokštu

 

 
Paryžius, 1913

 

Versta iš:
Blaise Cendrars. DU MONDE ENTIER. POÉSIES COMPLE³TES 1912–1924.
Gallimard, 2004



       _______________-
 
       1 Harbinas – miestas šiaurės rytų Kinijoje, Heilongdziango provincijos sostinė, pagrindinis regiono verslo, pramonės ir transporto centras. Miestą kaip geležinkelio centrą 1898 m. įkūrė rusai, tiesdami Transmandžiūrijos geležinkelį. Senesniuose Harbino rajonuose iki šiol galima surasti rusiškos architektūros pavyzdžių.

       2 Šį mįslingą teiginį pavartojo vengrų medikas ir rašytojas Maksas Nordau (1849–1923). Jis reiškia lemtingą civilizacijos poveikį žmogaus nervų sistemai.

       3 Turimos omeny Sibiro taigos.

       4 Otejis (Auteul) ir Longšamas (Longchamp) – Paryžiaus rajonai, kuriuose įkurti hipodromai.

       5 Turima omeny ta pati Monmartro kalva.

       6 Šventoji širdis (pranc. Sacré Coeur) – įžymioji XIX a. pabaigoje pastatyta romaninio–bizantinio stiliaus bazilika ant Monmartro kalvos.

       7 Vikrusis triušis (Au Lapin agile) – legendinis Monmartre įkurtas Paryžiaus kabaretas, iš pradžių vadinęsis „Žudikų kabaretu“ („Cabaret des Assassins“). Bet ant pastato sienos karikatūristo André Gillio pavaizduotas iš puodo sprunkantis triušis, ant dešinės letenos nešantis vyno butelį, suteikė šiai užeigai naują vardą.