Vlado Braziūno nuotr.

 

Gyvenimas ėjo ir nebegrįžo

 

Atlėkė vėjas į miško palaukę,
Švilpė varnėnai lyg iš natų,
Laikrodis tyliai pro šalį plaukė,
Tau tik atrodė, kad sukas ratu.

 

Ir, palingavęs nuo pietryčių vėjo,
Rasai nukritus ant avižų,
Nieko nelaukęs, gyvenimas ėjo
Ir nebegrįžo. Buvo gražu.

 

 

Debesys išgena vasarą

 

Pažvelgęs į vandenį švarų,
Supranta žmogus: tebesu.
Tik vasarą jau išvaro
Per lauką pulkai debesų.

 

Ji lapų ošimą nutildo –
Spalvotoji lapų dama.
Ir šoka pati nuo tilto
Vandenį išpildama.

 

Baigės rugpjūtis

 

Jau baigės rugpjūtis. Į žemę pabiro
Nuo vasaros vaišių atlikusios žvaigždės.
Dar geria arklys vakarais iš kibiro,
Ir pilnas mėnulis lyg koks kunigaikštis

 

Apžiūri pulkus skruzdėlių darbininkių
Ir bičių, ir mūsų, protingųjų žmogelių,
Kurie kaip Sizifas (gyveno toks graikas) sulinkę
Tą akmenį neša, ridena ir kelia.

 

Taigi, baigės rugpjūtis. Anokia čia naujiena,
Net vaikai, kur užaugo per sprindį, tai žino.
Sutemsta anksti, ir regėti, kaip sienom
Bėga šviesos praėjusio amžiaus mašinų.

 

 

Langines mėnesiena uždaro

 

Mėnesiena lėtai užsidaro
Nuo pasaulio – tavęs ir manęs.
Ir užlieja mėnulio sidabro
Šviesa praviras langines.

 

Ten, už jų, visą amžių gyvena
Jau ne šito pasaulio tamsa.
Ir į žemę pareina po vieną
Mineralinė kaulų vėsa.

 

Ir, per visa gyvenimą ėję,
Grįžti jau nebegali čia, nes
Mėnesiena lėtai metalėja
Ir užlieja trobos langines.

 

 

Kregždės

 

Kregždės naktį pastogėj čiurlena
Lyg šaltinis per sausą šieną.
Kregždės tik vieną kartą gyvena –
Kitaip ir joms neišeina.

 

 

Biro vasara

 

Kilo vėjas ir darės gūdu,
Saulė buvo pilna žarijų.
Sunkės vasara iš grūdų,
Vos tik juos kuliamoji prarijo.

 

Buvo laikas toksai, kai dangus
Nebežino: grūmoti ar lyti,
Ir, pakilusi ant bangos,
Ieško klėties bevardė pelytė.

 

 

Genys

 

Paukštis kalė. Tikriausiai genys
Darė tai, ką per amžius išmoko.
Taip gyvenimas kala vinis
Į be laiko nutilusį žmogų.

 

Laikas degė lyg žemės ugnis,
Į visatą duris atidaręs,
Ir tiesioginis sakinys
Buvo laidininkas varis.

 

 

Tolstantys traukiniai

 

Ten keliavo jauni, ir gražiai
Ėjo laikas su jais į miestus.
Pradundėdavo garvežiai;
Jų metalas prieš aušrą skaistus

 

Darės po vėlyvųjų šalnų,
Kai mėlynės pražysta šile
Ir pašvaistė atsiskiria nuo
Atspindžių šaltame metale.

 

Kol visi sužaliuos ir pražys,
Pelkės galvas į viršų išties,
Jau nutolstantis garvežys
Kartais ūkteli iš atminties.

 

Muziejuje

 

Po stiklu – niekada.
Trūni žodžiai sausi.
Išmušta valanda
Užsidaro ausy.

 

Praeitis kaip kreida –
Ligi kaulų vėsi.
Amžinybės gaida
Pažymėtas esi.

 

Balsas

 

Olafui Gūtmaniui

 

Kažin kas aplinkui šaukia
Visą amžių ant ribos.
Uždarytas jis nejaugi
Požemy šitos trobos?

 

Kur jį radus reiks padėti,
Ar nukritęs nesuduš?
O! Visai šalia girdėti
Aido pilnas jo vidus.

 

Kur, kada, kokioj kertėj
Jis tave suranda, nes
Balsas šitiek priartėja –
Tarsi eitų iš manęs.

 

 

Augantis medis

 

Atsiskyręs nuo tavo rankų, –
Taip egles gintarėja sakai, –
Visą amžių jis tyli į dangų,
Ką į žemę tu jam pasakai.

 

Sudžiovina garuojančią tylą
Gelmėje sudurpėję seniai
Tavo metai – pavasariais kyla
Į paviršių keisti junginiai.

 

Ir atrodo: kiekvienas tylėtų,
Jei galėtų suvokti tai,
Ką savy atsidaro prieš lietų
Tikrovės ištroškę daiktai...

 

Jau iš turgaus visi išvažiavę –
Kas laiku, kas po laiko – gatve.
Visą amžių jis auga į žemę,
Bet į dangų gyvena save.

 

 

Ar viskas

 

Žodžių galūnės – atsiklojėję linai
Ir žodžiai kaip spaliai limpa prie duonos.
Į sakinius byra karšti pelenai,
Bet kraujo neskauda todėl, kad raudonas.

 

Jis lekia nuo žiedo ant žiedo pro jus,
Išmokusius rasti, kai laikas pamesti.
Kol aidi plojimai, kas gaisrą pajus? –
Spalvotas metalas įkaitina miestą.

 

Ir pučia šviesa – žodžio vėjas, aukštai
Pasilipa pelkės, kai sugula miškas.
Erdvė užsidaro, ir viską matai,
Arba bent gali pagalvoti, jog viskas.