Liftas
Aš sulaužiau eilutę ir laiptais į viršų kilau.
Tu lipai iš paskos, nežinodamas, kur tave veda.
Žemė sukos toliau, tik žaliau ir šiek tiek apvaliau.
Gali būt, kad įkliuvom. Gali būt, kad patekom į bėdą.
Bet padėk man sapnuot, ar iš tikro matyti kiaurai
šitą gražų pasaulį, kurio įsitverti sunku.
Jei nukrisiu nuo krašto, sugriebsi mane už plaukų,
arba ne, nežinau, ką žaibuojant iš baimės darai.
Viskas šičia kaip reikiant, nekrūpčiok dabar per miegus.
Nesikrimsk, ko čia krimstis, be vargo nušoksim, štai krantas.
Pagaliau gali būti ir toks banalus variantas,
kai žaibolaidžio liftas nuleidžia abu iš dangaus.
Vizija
Juodi vandenai į mane atsiklaupę žiūrėjo,
atvėrę gelmes atsiduodančių rožinių perlų,
spindėjo kaip veidrodžiai kriauklės, geldelių apleistos,
oranžiniai laumžirgiai nešė vėlyvą saulėlydį
į mėlyno marmuro krantą, parimusį medžių alkūnėm,
ir į kitą, šviesesnį – abu ištempti kaip lygiagretės,
užsklęsti geležinėmis sklendėmis slenkančių tiltų.
O čia pat plakė bangą pažįstamos man brigantinos
su bėglių dezertyrų muliažais ant žvilgančių rėjų,
metė ilgus šešėlius žuvų, kur stovėjo be žado
švyturių vertikalės, padangių skivytais suvystytos.
Vos tik nusviedžiau nuorūką gelmei, ištvėrusi žvilgsnio hipnozę,
pajutau, kaip prie vaizdo ūmai prisijungė sirenos.
Jos man smogė tarp menčių garsų aštriabriauniais stiletais,
merkės akys pavargusios, skriejo spalvoti verpetai –
skystas gintaras,
vandenys,
laivo inkliuzas
sustingęs...
*
Forma, kuri tolumoj, panaši į sugriuvusio namo
griaučius – tarytum per stogą iškišęs pirštus
demonas stumdytų debesis, pilnus švelnumo,
į atšiaurius, į aštrius horizonto kraštus.
Forma, kuri kiek arčiau, panaši į kvadratą –
aš nežinau, o ir tu nežinai, kas jame
virpina uždengtus langus, kas verda, o dreba
keturios suskliaustos sienos veiksme slaptame.
Forma, kuri jau čia pat, yra plastantis moters šešėlis.
Ji per gležna, kad ieškotum stiprybės joje.
Aš tik matau, kaip ten mainosi gylis ir mėlis.
Bet nematyt, kokia forma suslūgs viduje.
Šulinys
Šuliny, nepažįsti manęs?
Juk tave aš lankiau paskutinė.
Spiegė velenas per dienas,
geležinė barškėjo grandinė.
Rentinys – čia rėmiaus krūtine.
Juodas dangtis – čia dėjau ranką.
Slinko debesys ten, dugne,
daug greičiau, nei iš tikro slenka.
Šuliny, nesipiktink manim.
Aš iš tų, kur į širdį tai ima.
Aš prispjoviau nesyk vandenin,
kad sulaužyčiau tyčia draudimą.
Man nuvyto ranka, man sunku.
Spiegia velenas skardžiai, garsiai.
Šitą rankeną vos suku –
kur prispjoviau, iš ten ir gersiu.
Aš skubu, nes jau greitai tems.
Surūdijus grandinė pokši.
Nematyti dar to vandens,
bet žinau, kad be jo nutrokšiu.
*
Kažkur toli ant kranto – ankstyvas prabudimas.
Bangoj mėnuliai mainos sidabriškai žali.
Varpai aušroj pasvirę, raudonas jų gaudimas
kaip gaisrinės viražai pažliugusiam kely.
Mes ten aukšti stovėjom ant akmenio nužengę
ar molinės statulos apsenusiais veidais.
Mes buvome neblaivūs ir padegėm padangę
su paukščiais ir lėktuvais, ir aukso apvadais.
Kažkur toli ant kranto raudonos liepsnos plūsta.
Varpai aušroj pasvirę, suluošintais kaklais,
ilgais liežuviais plakas ir gaudžia, ir nedūsta,
kol žaizdrėje įtūžta ir plyšta gabalais.
Ir vėl tas pats kaip vakar – švelnus vandens slydimas
ir varlės, ir lėktuvai, ir varpinė rami.
Ir seno tavo veido geltonas apskritimas
tarp saulės ir mėnulio keliauja dangumi.
*
Ar matei
ugnyje sūkuriuojančią upę,
spirgant ėglį, kaip žvakę lajinę,
raudonas pušis,
kada moterys, veidus paslėpusios,
savy susikaupusios,
mėto šventintą duoną
kilniai, lyg aukotų mišioms?
Aš tenai dar mergaitė,
man liko ugnies negatyvas,
greitai judantis vaizdas
miške užblokuotos dienos.
Mano tėvas, lazda pasirėmęs,
dar gyvas –
jis išpjovė vytelę su lapais
užplakti liepsnoms.
Pelenai, pelenai...
Jie vis biro ir biro, ir gulė
kaip įjuodus drobulė,
o žemė vis smilko ir smilko.
Bet man buvo graudu,
kai pasilenkė pilnas mėnulis,
pabučiavo tuos pelenus
pilkus.
*
Kai aš ieškojau rudenio radastų,
raudoni buvo dangūs po šalnų
ir linko žiedas tų šalnų pakąstas,
ir biro žiedlapiai ant akmenų.
Raudojo, plėšės vėjas ant kalnų,
sparnais skylėtais plakė, kad neskęstų
tamsybėse srauniųjų vandenų.
O aš gailėjau rudenio radastų.
O aš bijojau laiko ir žmonių,
kurie manęs, ko gero, nesuprastų,
kodėl man reikia rudenio radastų
ir žiedlapių, kaip plastančių ugnių,
kad jie iš oro ant delnų nusklęstų.
*
Bėgant metams niekas nekinta,
tik prižels patirties kaip žolės.
Kad užgimtum, reikia instinktų,
kad išliktum, reikia uoslės.
Ir eini kaip šuo pėdsekys
batų įspaudais priešo – rudens,
o šviesa išlaižo akis
iki atspalvio balos vandens.
O tame drumstame vandeny –
vienas vargas ir dar daugiau.
Bet gerai, kad dar paeini.
Ten, kur neša, galbūt blogiau.
Baimė
Pirma valanda nakties.
Dabar kažkas atsitiks.
Kažkas sugirgždins grindis,
įsėlins ir pasiliks.
Atsisės kampe ant kėdės,
savo daiktus ten pasidės.
Pirma valanda nakties.
Dabar kažkas prasidės.
Užuolaidos sujudės,
bėgs skruzdėlės per mentes.
Sienos keturios atspindės
baltą veidą, laukimą mirties.
Kažkas pasikels nuo kėdės,
mostu laikrodį sustabdys.
Tada pirštą prie lūpų pridės.
Dabar kažkas atsitiks.
Bet nieko, tik daužos širdis
tarsi vilką išvydus avis.
Pagaliau užgiedos gaidys.
Pagaliau, pagaliau prašvis.
