tekstai.lt

Dalia Bozytė. Eilėraščiai

Aldonos Þemaitytës nuotr.
Aldonos Þemaitytës nuotr.

 

Liftas

 

Aš sulaužiau eilutę ir laiptais į viršų kilau.

Tu lipai iš paskos, nežinodamas, kur tave veda.

Žemė sukos toliau, tik žaliau ir šiek tiek apvaliau.

Gali būt, kad įkliuvom. Gali būt, kad patekom į bėdą.

 

Bet padėk man sapnuot, ar iš tikro matyti kiaurai

šitą gražų pasaulį, kurio įsitverti sunku.

Jei nukrisiu nuo krašto, sugriebsi mane už plaukų,

arba ne, nežinau, ką žaibuojant iš baimės darai.

 

Viskas šičia kaip reikiant, nekrūpčiok dabar per miegus.

Nesikrimsk, ko čia krimstis, be vargo nušoksim, štai krantas.

Pagaliau gali būti ir toks banalus variantas,

kai žaibolaidžio liftas nuleidžia abu iš dangaus.

 

 

Vizija

 

Juodi vandenai į mane atsiklaupę žiūrėjo,

atvėrę gelmes atsiduodančių rožinių perlų,

spindėjo kaip veidrodžiai kriauklės, geldelių apleistos,

oranžiniai laumžirgiai nešė vėlyvą saulėlydį

į mėlyno marmuro krantą, parimusį medžių alkūnėm,

ir į kitą, šviesesnį – abu ištempti kaip lygiagretės,

užsklęsti geležinėmis sklendėmis slenkančių tiltų.

O čia pat plakė bangą pažįstamos man brigantinos

su bėglių dezertyrų muliažais ant žvilgančių rėjų,

metė ilgus šešėlius žuvų, kur stovėjo be žado

švyturių vertikalės, padangių skivytais suvystytos.

Vos tik nusviedžiau nuorūką gelmei, ištvėrusi žvilgsnio hipnozę,

pajutau, kaip prie vaizdo ūmai prisijungė sirenos.

Jos man smogė tarp menčių garsų aštriabriauniais stiletais,

merkės akys pavargusios, skriejo spalvoti verpetai –

skystas gintaras,

                   vandenys,

                             laivo inkliuzas

                                            sustingęs...

 

 

*

 

Forma, kuri tolumoj, panaši į sugriuvusio namo

griaučius – tarytum per stogą iškišęs pirštus

demonas stumdytų debesis, pilnus švelnumo,

į atšiaurius, į aštrius horizonto kraštus.

 

Forma, kuri kiek arčiau, panaši į kvadratą –

aš nežinau, o ir tu nežinai, kas jame

virpina uždengtus langus, kas verda, o dreba

keturios suskliaustos sienos veiksme slaptame.

 

Forma, kuri jau čia pat, yra plastantis moters šešėlis.

Ji per gležna, kad ieškotum stiprybės joje.

Aš tik matau, kaip ten mainosi gylis ir mėlis.

Bet nematyt, kokia forma suslūgs viduje.

 

 

Šulinys

 

Šuliny, nepažįsti manęs?

Juk tave aš lankiau paskutinė.

Spiegė velenas per dienas,

geležinė barškėjo grandinė.

 

Rentinys – čia rėmiaus krūtine.

Juodas dangtis – čia dėjau ranką.

Slinko debesys ten, dugne,

daug greičiau, nei iš tikro slenka.

 

Šuliny, nesipiktink manim.

Aš iš tų, kur į širdį tai ima.

Aš prispjoviau nesyk vandenin,

kad sulaužyčiau tyčia draudimą.

 

Man nuvyto ranka, man sunku.

Spiegia velenas skardžiai, garsiai.

Šitą rankeną vos suku –

kur prispjoviau, iš ten ir gersiu.

 

Aš skubu, nes jau greitai tems.

Surūdijus grandinė pokši.

Nematyti dar to vandens,

bet žinau, kad be jo nutrokšiu.

 

 

*

 

Kažkur toli ant kranto – ankstyvas prabudimas.

Bangoj mėnuliai mainos sidabriškai žali.

Varpai aušroj pasvirę, raudonas jų gaudimas

kaip gaisrinės viražai pažliugusiam kely.

 

Mes ten aukšti stovėjom ant akmenio nužengę

ar molinės statulos apsenusiais veidais.

Mes buvome neblaivūs ir padegėm padangę

su paukščiais ir lėktuvais, ir aukso apvadais.

 

Kažkur toli ant kranto raudonos liepsnos plūsta.

Varpai aušroj pasvirę, suluošintais kaklais,

ilgais liežuviais plakas ir gaudžia, ir nedūsta,

kol žaizdrėje įtūžta ir plyšta gabalais.

 

Ir vėl tas pats kaip vakar – švelnus vandens slydimas

ir varlės, ir lėktuvai, ir varpinė rami.

Ir seno tavo veido geltonas apskritimas

tarp saulės ir mėnulio keliauja dangumi.

 

 

*

 

Ar matei

ugnyje sūkuriuojančią upę,

spirgant ėglį, kaip žvakę lajinę,

raudonas pušis,

kada moterys, veidus paslėpusios,

savy susikaupusios,

mėto šventintą duoną

kilniai, lyg aukotų mišioms?

Aš tenai dar mergaitė,

man liko ugnies negatyvas,

greitai judantis vaizdas

miške užblokuotos dienos.

Mano tėvas, lazda pasirėmęs,

dar gyvas –

jis išpjovė vytelę su lapais

užplakti liepsnoms.

 

Pelenai, pelenai...

Jie vis biro ir biro, ir gulė

kaip įjuodus drobulė,

o žemė vis smilko ir smilko.

Bet man buvo graudu,

kai pasilenkė pilnas mėnulis,

pabučiavo tuos pelenus

pilkus.

 

*

 

Kai aš ieškojau rudenio radastų,

raudoni buvo dangūs po šalnų

ir linko žiedas tų šalnų pakąstas,

ir biro žiedlapiai ant akmenų.

 

Raudojo, plėšės vėjas ant kalnų,

sparnais skylėtais plakė, kad neskęstų

tamsybėse srauniųjų vandenų.

O aš gailėjau rudenio radastų.

 

O aš bijojau laiko ir žmonių,

kurie manęs, ko gero, nesuprastų,

kodėl man reikia rudenio radastų

ir žiedlapių, kaip plastančių ugnių,

kad jie iš oro ant delnų nusklęstų.

 

 

*

 

Bėgant metams niekas nekinta,

tik prižels patirties kaip žolės.

Kad užgimtum, reikia instinktų,

kad išliktum, reikia uoslės.

 

Ir eini kaip šuo pėdsekys

batų įspaudais priešo – rudens,

o šviesa išlaižo akis

iki atspalvio balos vandens.

 

O tame drumstame vandeny –

vienas vargas ir dar daugiau.

Bet gerai, kad dar paeini.

Ten, kur neša, galbūt blogiau.

 

 

Baimė

 

Pirma valanda nakties.

Dabar kažkas atsitiks.

Kažkas sugirgždins grindis,

įsėlins ir pasiliks.

 

Atsisės kampe ant kėdės,

savo daiktus ten pasidės.

Pirma valanda nakties.

Dabar kažkas prasidės.

 

Užuolaidos sujudės,

bėgs skruzdėlės per mentes.

Sienos keturios atspindės

baltą veidą, laukimą mirties.

 

Kažkas pasikels nuo kėdės,

mostu laikrodį sustabdys.

Tada pirštą prie lūpų pridės.

Dabar kažkas atsitiks.

 

Bet nieko, tik daužos širdis

tarsi vilką išvydus avis.

Pagaliau užgiedos gaidys.

Pagaliau, pagaliau prašvis.

 

Virselis-10.png