tekstai.lt

Arvydas Juozaitis. Paslaptingiausias laiškas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai. Vertė Algis Kalėda

Iš praeities

b_200_264_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_Mikalojus_Konstantinas_Ciurlionis.jpg1960 metais dienos šviesą išvydo ilgai laukta knyga – solidi, lietuviška drobele aptraukta – „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“. Ją sudarė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Žodis krito kaip grūdas į išalkusią dirvą. Reikia tik pagalvoti, kokia epocha buvo ką tik pasibaigusi! Dar visai čia pat 1953 metai (Stalino mirtis) ir 1956 metai (Stalino nuvainikavimas). Ir visai nenuostabu, kad žmonės laukte laukė žemės atodūsio. Ir sulaukė – į mūsų kultūrą prabilo genius loci, tikras M. K. Čiurlionis, tikras jo žodis. Knyga skroste perskrodė stalinizmo ir komunizmo luitą – Lietuva gavo šansą pažvelgti į savo ištakas.

M. K. Čiurlionis prabilo į mus savo pasaulėžiūros, estetikos ir etikos mintimis. Atskirą knygos dalį sudarė laiškų pluoštas. Jų tarpe – laiškai Sofijai, savo sužadėtinei ir žmonai.

1973 metais, artėjant M. K Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis šiuos laiškus paruošė spaudai atskiru leidiniu, surūšiavo ir pakomentavo. Mirties 100-mečiui sudaryta nauja knyga (2011), jau be dirsčiojimų į sovietinę cenzūrą. 57 laiškai papildyti kultūros kontekstu. Šiame leidinyje pagaliau paskelbtos ir kelios ištraukos iš paskutiniojo M. K. Čiurlionio laiško. Kodėl tik kelios? Ir kodėl tik su vienaprasmiu komentaru?

Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai, praleisti Pustelnike, šaukte šaukiasi teisingumo. Kaip juos nugyveno genijus? Kiek toje baisioje tyloje buvo ligos, kiek tariamos ligos, kiek prievartinio „gydymo“? Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago. Atsakymų nėra.

Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso: šv. Velykų savaitę Mikalojus Konstantinas išėjo anapilin.

Vargu ar džiugus šis faktas – kad tik dabar, praėjus 102 metams po M. K. Čiurlionio mirties, „Metai“ pagaliau skelbia visą paskutinįjį jo laišką. Tačiau tai reikėjo padaryti, nes be jo mes negalime matyti „viso Čiurlionio“.

 

Arvydas Juozaitis


 

 

[1910.XII]

 

Brangiausieji Tėveliai.

Pirmuose savo laiško žodžiuose sakau Garbė Jėzui Kristui, kuris ką tik užgimė. Tikiuosi, kad atsakysite Per amžių amžius amen, visi kaip vienas Čiurlionių Šeima. Senas jaunas Didelis mažas liesas riebus trumpas storas plonas gležnas silpnas, stiprus ligotas paliegęs, kurčias aklas nebylys, kvailas protingas išmintingas, durnius mažakalbis ir plepus, išvaizdus ir bjaurus, gražus ir šlykštus, kvepiantis ir smirdintis, skylėtas ir sulopytas, [suvytęs (?)] ir išdžiūvęs, sąmojingas ir nerangus kelmas, vienu žodžiu, visos sielos, garbinančios Viešpatį Dievą ir gimusios, paleistos bet kokiu būdu iš kūno. Visi taip [sakote], o aš savo laiško pokalbį tęsiu toliau ir taip sakau. Kas ten pas Jus, tokie jūs anokie, girdėti, kaip [kodėl] tas teisėtai atsiradęs, [vos truputį] panašus į savo motiną. Vėliau turėtų būti mandagus, gerai išauklėtas ir mielas, beje, veršiukui tokių gerų bruožų įgyti nesunku, jie visada mieli, malonūs ir simpatiški. Su motina karve turi gerai bendrauti, sugyventi santarvėje ir pavyzdingai, jokių nesusipratimų niekada neturėtų būti. Jokiu būdu. Karvė, kaip manau, kainuos apie 80 rublių, ir tai jau su sūnumi arba dukra, o jeigu ne – tai ir 90 arba 100-tą; tiek sugebėtume. Vienu žodžiu, karvė galėtų kainuoti iki 150 rublių, na, ir taip. O dabar [dar] šieno karvei, pirmai pradžiai 10 maišų, tik gražaus, gegužę [pjauto]. Ir [dar] 20 pintinių pelų, o vėliau tai jau tik reikės melžti ir gerti pieną. O tai lengva, juo labiau kai pienas baltas ir riebus bei skanus. Gera karvė neturėtų pieno gailėti ir turėtų per dieną duoti nuo 8 iki 14, 20 gorčių. Pieną bus galima pardavinėti po 5 [?] kvortą, ir brangiau, arba daryti iš jo labai skanius sūrius, sūrio pyragą, pasukas, sviestą, grietinę, grietinėlę; įvairių rūšių sūrius – kaip šveicarišką, olandišką, lietuvišką, žemaičių, Rokforo, [Pri Rozentovo (?)], vengrišką brinzą ir apskritai viską, ką tiktai įmanoma. Apskritai, kai karvė yra, tai jau yra ir didelė įvairovė – ir to, ir ano, ir nieko netrūksta. Su karve žmogus nepražus – tai visas palivarkas, tai turtas, tai lobis, ir ką aš čia tuščiai kalbu. Karvė tai yra Karvė, net pats Nietzsche kalbėjo, kad Karvė – tai atrajojantis [kramtantis] gyvūnas ir patarė, kad žmonės daugiau kramtytų, nes tai labai geras įprotis, ir būtinai reikia pirkti karvę, taip. Taigi dabar reikia jos paieškoti, surasti. Važiuoti į Seirijus, į Merkinę, į Marcinkonis, Varėną, į Pariečę, į Gardiną, į Ratnyčią, į Mizarus, į Baltašiškę, Janapolį ir t. t.

Tai tokie juokai. Taip, o dabar vėl apie ką kita. Apverskime karvę [uodega į viršų] ir pažiūrėkime, kas tenai matosi. Taigi visų pirma mus nustebina, kas yra po uodega. Nieko įdomaus, o vis dėlto geras dalykas. Tad pašnekėkime tik dar truputį. Taigi tokia karvė jau yra, ir viskas gerai, pasižiūrėkime į visa tai iš arčiau.

Karvę, suprantama, reikia prižiūrėti ir gerai pašerti; kai bus šieno, tai viskas bus gerai. Tad toliau kalbu, jog tvarka, matome, kaip viskas į gera išvirsta. Reikia tik pagalvoti, apsvarstyti. Karvė jau nupirkta, šieno yra pakankamai, nieko netrūksta, turbūt tiktai paukščių pieno. Tačiau tai šen, tai ten, tai čia matome, kad dar ano trūksta, o tas nesutvarkyta etc. Tvartelį reikia gerai aptvarkyti, na, ir taip. Ką ten daugiau, aha, tegu Tėtis pirmiausia gerai sutvarko tvoras, vėliau stogą, dar vėliau [pamatus], langus etc. Bet Darbo bus, oi, bus, tačiau darbas mylimas, nes savo [namuose] ir sau – buitį pagerinti, kad būtų gerai, nepaprastai gerai, geriausiai geriau negu pas [kitus] žmones.

Siunčiame čia truputį [pinigų (?)], tegu Tėtis iškart nuperka medžiagų namo remontui. Reikia jau ruoštis, Pavasaris čia pat; lentelių reikia porą tūkstančių nupirkti, na, ir statybinių medžiagų, kadangi statysime naują trobesį. Na, ir taip. Iš mano kambarių prašom į balkoną išnešti paveikslus, kad išdžiūtų, nes, atrodo, netrukus bus reikalingi. O dabar pakalbėkime apie ką kita. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Čiurlioniai pirko paršiuką, o veikiau kiaulikę; taigi sveikinu; taip, taip, kiaulė labai gerai, bet karvė taip pat, o dar geriau. Taigi dabar visų pirma ilgėkimės [laukime] Karvės. Karvė, kaip žinia, turi būti gera, išvaizdi, meili, simpatiška, turi būti su uodega, ragais, galva, [turi turėti] keturias kojas, pilvą, drėgną snukį, baltai rausvą liežuvį ir t. t. Visa tai labai lengva į karvę žiūrint surasti. Ši karvė privalo nemėgti raudonos spalvos, turi būti veršinga ir būti nors su vienu veršiuku.

Virselis-10.png[Reikia] džiaugtis ir juoktis iš džiaugsmo. Aš, pavyzdžiui, kai pasakysiu vieną dalyką, tai visi taip apsidžiaugs, kad net baisu. Kalbu apie Petriuką; jis vargšas jau nusikamavo sėdėdamas tuose Druskininkuose, tad nusprendėme jį paimti į Piterį ir atiduoti į konservatoriją, tegu turi, tegu mokosi, tiktai reikia, kad Petriukas imtų plušti daugiausia su Harmonija, nes reikės laikyti egzaminą, o tai ne juokai, Peterburge baisiai kala, taigi reikia ir gerai pasirengti. Petriukui reikia išlaikyti kontrapunktą, ir privalo išlaikyti gerai, kad man nebūtų gėda – na, ir tikiuosi, kad išlaikys kuo geriausiai. – Taigi Švenčių, vadinasi, ruošiamės, ir važiuoja Petriukas, Jasiukas, Valė, Tėtis, Mama. O mama važiuos į Vilnių, kad pagaliau išsigydytų tą akį ir dantis. Ten yra l. [abai] geri daktarai ir dantistai. Gimbutaitė [owna] neabejotinai už darbą nieko neims, tiktai už medžiagas – taigi kainuos kelis zlotus ir keliolika grašių, o tai smulkmė. Dabar toliau.

[Ir t. t.] Kai mes atvažiuosime, tai padėsime ir Žodžiu, ir darbu. Tik prašau, nesibarkite su mumis, nes mes to nemėgstame. Na, ir taip. Šulinį taip pat reikia kuo greičiau sutvarkyti ir apskritai reikia susiimti. Tėtei tikrai netrukus bus kokia nors gera vieta, rašiau Kunigui Jarulaičiui, žadėjo, kad išsistengs ką nors gero, na, ir taip, o dabar prašau. Kai atvažiuosime, tai geriau pasitarsime, o dabar prašau tiktai prisiminti, kad mes iš visos širdies trokštame, kad būtų gerai, na, ir suprantama, kai atvažiuosime, tai iškart kibsime į darbą. Ko jau ko, o darbo lig valiai, šis prie vieno, tas prie kažko kito, pamatysite, net dulkės rūks. Svarbiausias dalykas, kad būtų geras sutarimas, o kitkas – niekai [prieššventinių dienų (?)], ot, ir gerai bus. Tuojau pat imsimės šulinio daržo karvės medelių veršiuko, imsimės namo stogo lubų langų durų krosnių tvoros priebučio priemenės ir visko. Taip pat gerai būtų viso to imtis su įkarščiu, kaip mums ir pritinka. Nei darbo, nei pinigų nereikia gailėtis, kadangi, kaip žinoma, tai yra menkas ir įgyjamas daiktas, o [pinigų] šiais metais turėsiu daugiau kaip proto, kaip dumblo, kad tik, duok Dieve, užtektų fantazijos, kur juos dėti, tai jau su kitais dalykais bus gerai.

O dabar tai jau viską aptarėme, na, ir taip.

 

Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda

 

Verčiant atsargiai, atsižvelgiant į galimas autoriaus intencijas, taisyta skyryba, kadangi M. K. Čiurlionis, kaip atrodo, – ypač laiško pradžioje – sintaksinius darinius grupuoja į tam tikras sekvencijas, išskirtas kableliais. Kadangi kai kurie fragmentai nėra rišlūs, galimi vertimo nenuoseklumai. Taip pat siekta išsaugoti kolokvializmus ir pašnekesiui būdingus jaustukus, pasikartojimus. Neaiškūs originalo žodžiai, taip pat galimi vertimo variantai rašomi laužtiniuose skliausteliuose. – Vertėjo pastaba.