tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Ragaujant kalbą (V. Morkūno „Reportažas iš kiaušinio“)

Recenzijos, anotacijos

 

Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

 

b_200_322_16777215_0___images_iliustracijos_2013_metai_reportazas_is_kiausinio.jpg2012 m. pasirodęs Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ kultūrinėje spaudoje didelio atgarsio nesulaukė. Prie to veikiausiai prisidėjo ir rinkinio pavadinimas – keistas, tačiau neviliojantis, nekviečiantis skaitytojo imti knygos į rankas, neperduodantis jokios žinutės – taip pretenzingai knygas gali vadinti autoriai, kurie jau turi savo skaitytojų ratą, tačiau ne tie, kuriems savojo skaitytojo dar reikia paieškoti (turint omenyje, kad šis apsakymų rinkinys yra antroji V. Morkūno knyga, autorius priskirtinas būtent ieškančiųjų grupei). Vis dėlto vertėtų konstatuoti, kad taip pavadindamas knygą autorius padarė meškos paslaugą ne sau, o skaitytojui, praradusiam progą susipažinti su dėmesio vertu kūriniu.

Gerą prozą sudaro keli esminiai komponentai: sklandi kalba, įtaigi siužetinė linija ir gebėjimas ją plėtoti. Deja, dauguma prozininkų pamiršta juos visus – pasirinkę fragmentiškus prozinius karpinius disponuoja kelių šimtų žodžių žodynu, eliminuoja siužetą ir dedasi esą modernūs. Čia V. Morkūnas ir ima džiuginti: visų pirma, minėtina jo apsakymų kalba. Jau ant knygos galinio viršelio perskaičius tokius žodžius, kaip dvakas, įkvapinti, kalbos gurmanui pasidaro „skanu“ – šio autoriaus žodynas iš tiesų platus, nepasiduodantis nei laikui, nei madoms – kartais artimas tarmiškai šnekai, kartais net gana individualus (kai kurie leksiniai vienetai, jau senokai išnykę iš visuomeninės vartosenos, aiškiai atsinešti iš namų aplinkos), tačiau niekada – skurdus ar kičinis. Kaip jau užsiminta, V. Morkūnas traukia iš užmaršties seniai pamirštus žodžius ir grąžina juos į literatūrinės kalbos gyvumą (pvz., „Iš niekad netrinktų ir nešukuotų mergaitės pluskų išropojo stambi, pripampusi utėlė, nurėzlino prakaituota kakta, paišinu skruostu ir ties kairiąja ausimi vėl įlindo į plaukų veltinį“, p. 40). Įdomu tai, kad šio autoriaus vartojami retesni, ypač jaunesniems skaitytojams neįprasti žodžiai neatrodo „ne savo vietoje“: V. Morkūno kuriamame pasaulyje kalba yra ne priemonė kurti, o organiška kuriamo pasaulio dalis, susiliejanti su juo į vieną visumą. Paprasčiau sakant, skaitant nejaučiamas rašytojo darbas – knyga kalba pati.

Kitas, jau minėtas, svarbus prozos teksto komponentas yra siužetas – šiuo požiūriu skaitydami V. Morkūno apsakymus susiduriame su savitu ambivalentiškumu. Viena vertus, visuose apsakymuose pasakojama apie kažką – yra konkretūs veikėjai, veiksmas (kartais, beje, virstantis vyksmu ir taip suteikiantis šio autoriaus tekstams poezijos gerąja prasme), vieta ir t. t. Kita vertus, siužetas dažnai keistas, siurrealus – V. Morkūno personažais tampa miruoliai (pvz., apsakyme „Savaitgalis“), pati mirtis (to paties pavadinimo apsakyme), arba veikėjai, sakytume, pasislepia už paties pasakojimo, pvz., apsakymas „Angelas nulūžusiu pimpaliuku“ sudarytas iš fragmentiškų, iš pažiūros menkaverčių refleksijų. Tačiau šis „menkavertiškumas“ yra vienas esminių       V. Morkūno kūrybos bruožų – jis rašo apie didelius dalykus, tačiau rašo taip, kad nebūtų justi nei pompastikos, nei patoso. Prozininkas bendrauja su skaitytoju labai savitai – ne per pačią pasakojamą istoriją, o per vaizdus, detales, konotacijas, kurias gali sukelti viena ar kita istorija. Kitaip sakant, V. Morkūnui rūpi perteikti ne pačią istoriją, t. y. ne papasakoti, kas įvyko, o komunikuoti bendražmogiškas patirtis – rašyti apie tėvų ir vaikų santykius, mirtį, vienatvę ir pan.

Tai pagrindinės V. Morkūno prozos temos. Jo apsakymų pasaulis toks, sakytume, švelniai mirstelėjęs – jame daug tamsos, klampaus negatyvo, o tai kiek primena Samuelio Becketto teatrą. Apsakymuose gausu ribinių situacijų: čia ir alkoholikė motina, ir jos kvailelė dukra, laidotuvės, vaikų internatas, ligoninė. Situacijos „nepatogios“ – tokios, kurios turėtų tampyti skaitytojo nervus ir kelti norą mesti knygą šalin. Minėtina ir tai, kad dauguma vaizdų, piešiamų šio autoriaus, yra labai buitiški – seni daugiabučiai, veikėjai – paprasti žmogeliai, – herojų čia nerasime. Iš puslapių sunkte sunkiasi nykus, iki kaulo smelkiąs žmogiškas primityvumas. Tačiau šis „šlykštukiškas“ pasaulis vis dėlto netampa atgrasus. Kodėl? Visų pirma todėl, kad, kaip jau užsiminta, V. Morkūnas nieko nedeklaruoja ir nemoko – teigiamai vertintinas šio rašytojo žinojimas, kada reikia sustoti, mokėjimas reikiamai „iškirpti“ kasdienybės fragmentus ir deramai „suklijuoti“ juos į koliažą, taip pat sugebėjimas laiku padėti tašką. To pasiekti padeda polinkis į jau minėtą siurrealumą – V. Morkūnas žvelgia į tam tikras situacijas kitu kampu, apverčia jas, paverčia paradoksaliomis, absurdiškomis, taip krestelėdamas „patogią“ skaitytojo sąmonę ir priversdamas atsibusti iš kasdienybės letargo (vaikai virsta fazanais ir kiaunėmis, numirėlis važinėjasi dviračiu, senelis žiūri pro medicininio varžto paliktą skylę senelės kūne ir t. t.). Taigi – vykusiai išlaikoma riba tarp realybės ir banalybės.

Virselis-10.pngDar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, yra ypatingas V. Morkūno juslumas – šio autoriaus novelėse labai svarbus kvapas, garsas, lytėjimas. Daiktiškumas čia įgauna naują prasmę. Autorius iššaukia iš skaitytojo pasąmonės tokius pojūčius, apie kuriuos šis veikiausiai seniai pamiršo – kvapai, garsai, spalvos čia apibrėžiami labai taikliai, netikėtai. Net kiek pedantiškai ieškoma specifinių niuansų, kuriais išskiriamas ypatingas garsas, kvapas ar spalva (pvz., „mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais“, p. 14). Regis, autorius fiksuoja kiekvieną supančio pasaulio smulkmeną ir vėliau jas perkelia į apsakymo tikrovę. Toks ypatingas dėmesys detalėms rodo jautrumą pasauliui – kaip žinoma, be jo gera literatūra neįmanoma.

Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tobulumui ribų nėra – V. Morkūnas taip pat dar turi ką veikti prozos dirbtuvėse. Visų pirma, mokytis skaidrinti tekstą – yra vietų, kur autorius nebesuvaldo įmantraus kalbėjimo srauto (pvz., apsakymas „Prieplauka“ gerokai perkrautas vingraus naratyvo), jis ima varginti skaitytoją. Taip pat svarstytinas kai kurių šiurkštesnių išsireiškimų tikslingumas. Suprantama, tokia kalba norima pabrėžti veikėjų socialinį statusą ir pan., bet to puikiai pasiekiama tiesiog pasakojant istoriją, o elementarūs nusišikt, šūdas, snarglys ir t. t. gerokai disonuoja su subtiliu, vyriškai jautriu šio autoriaus apsakymų kontekstu ir kalbos elegancija.

Apibendrinant reikėtų pripažinti, kad Vido Morkūno knyga gali nepatikti daug kam – pirmiausia tiems, kurie ieško literatūroje idėjų ir universalių tiesų. Taip pat ir tiems, kurie tingi galvoti. Kenksminga ją skaityti bijantiems ieškoti atsakymų į skaudžiausius žmogaus būties klausimus. Tiesa, tiems, kurie tikisi rasti prasmingų atsakymų į tuos klausimus, taip pat nebus jokios naudos. „Reportažas iš kiaušinio“ turėtų sužavėti skaitytojus, kurie pavargo nuo pigios beprasmybės, banalaus plepėjimo ir mitybos leksiniu greitmaisčiu – šis išskirtinis apsakymų rinkinys rekomenduotinas mąstantiems kalbos gurmanams.