tekstai.lt

Birutė Jonuškaitė. Literatūros seimelis

Tėvynės varpai

Literatūros seimelis Krasnagrūdoje

 

Važiuojant į Lenkiją per Lazdijus, tuojau už Lietuvos sienos yra Alnų ežeras, o kitoje jo pusėje, sename parke – Krasnagrūdos dvaras – Jogailaičių laikų Abiejų tautų respublikos atminimo paveldėtojas. 1676 metų rašytinis šaltinis skelbia, kad Krasnagrūdos savininkė buvo Kristina Giblytė, Vilniaus miestelėno dukra. Nuo XVIII a. pabaigos iki 1939 m. šį dvarą valdė žemvaldžių Eismontų ir Kunatų giminės. Iš pastarųjų buvo kilusi Czesławo Miłoszo motina Weronika: jos tėvas Zygmuntas valdė Šetenių dvarą Kėdainių rajone, o jo broliui Stanisławui, užauginusiam dvi dukras – Gabrielą ir Janiną – priklausė Krasnagrūdos dvaras. Cz. Miłoszas, gimęs savo senelių Józefos ir Zygmunto Kunatų dvare Šeteniuose, daug savo paauglystės ir jaunystės vasarų praleido tetulių dvare Krasnagrūdoje, kuri jam tapo „prieštaringų išgyvenimų vieta“ ir vienu jo širdžiai artimiausių gimtosios Europos kampelių. 1989 m., džiaugdamasis savo sugrįžimu, jis panoro, kad dvaras – nepaisant istorijos nuosprendžių – atgytų ir tarnautų kaip jungiamoji tautų ir kultūrų grandis. Kartu su broliu Andrzejumi jis simboliškai perdavė Krasnagrūdą Seinų Paribio fondui (1990 m. Seinuose įkurtam ir Palenkės vaivadijos maršalkos bei Kultūros ir tautinio paveldo ministro globojamam fondui ir centrui „Menų, kultūrų, tautų paribys“) ir tapo Tarptautinio dialogo centro garbės globėju. TDC buvo įkurtas restauruotame Krasnagrūdos dvare ir kituose šešiolikos hektarų plote stovinčiuose pastatuose, kuriuos Paribio fondas, užsiimantis edukacine ir menine veikla daugiakultūrėse visuomenėse, išsinuomojo ilgiems metams ir restauravo gavęs finansinę Norvegijos paramą ir Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerijos finansavimą.

Nuo 2004 m., kai Paribio fondas tapo Krasnagrūdos šeimininku, dvare vykdomas projektas „Krasnagrūdos traktas“, kuriame dalyvauja paribio lenkų–lietuvių jaunimas, aplinkinių vietovių gyventojai, vietos savivalda, kunigai ir mokytojai. Į daugybę renginių mielai atvyksta iškilūs Lenkijos, Lietuvos ir viso pasaulio meno ir mokslo žmonės, ypač kai dvare iškilmingai minimas Cz. Miłoszo gimtadienis, organizuojami jo mirties metinių minėjimai. Čia ne kartą buvo suvaidintas „Isos slėnis“, kurį su vietos jaunimu pastatė Małgorzata Sporek-Czyżewska. Taip buvo atkurta šios vietos praeitis, vystomos tradicijos, rengiamos archeologijos, erdvės formavimo, ekologijos ir socialinės komunikacijos kūrybinės dirbtuvės, organizuojami tarptautiniai poezijos susitikimai. Tarp visų šių renginių puikiai įsikomponavo ir Literatūros seimelis, kuris, tikėkimės, pasistengus abiem pusėms, taps tradiciniu kasmetiniu vertėjų iš Lietuvos, Lenkijos, o gal ir kitų kaimyninių šalių sambūriu.

 

Profesionalus vertėjų „raganavimas“

 

Paribio fondo iniciatoriai ir jo vadovai, Małgorzata ir Krzysztofas Czyżewskiai, labai entuziastingai priėmė Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pasiūlymą surengti Krasnagrūdoje Literatūros seimelį. Šis renginys sąjungos planuose buvo numatytas kaip vienas svarbiausių, skirtų 2013-iesiems – Lenkų literatūros metams. Nuo pavasario vyko susirašinėjimas, pokalbiai ir galų gale buvo suderinta, kad į Literatūros seimelį renkamės rugpjūčio 19–21 dienomis. Iš Lietuvos atvyko Irena Aleksaitė, Vladas Braziūnas, Vytautas Dekšnys, Vyturys Jarutis, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Irena Potašenko, Kristina Sprindžiūnaitė, Kazys Uscila. Lenkų vertėjų būrys buvo daug gausesnis: Joanna Bożeńska, Paulina Ciucka, Małgorzata Gierałtowska, Alicja Jankowska, Tomaszas Jędrzejewskis, Bartłomiejus Kowalas, Emilia Kolinko, Alina Kuzborska, Michałas Piątkowskis, Agnieszka Rembiałkowska. Visam šiam gražaus jaunimo būriui labai profesionaliai vadovavo vertėjų guru, vertėjų dirbtuvių Varšuvoje vadovas, Lenkijos PEN klubo pirmininkas Adamas Pomorskis ir nepailstanti, žavioji mūsų kultūros atašė Lenkijos Respublikoje Rasa Rimickaitė. Lietuvių kalbos Varšuvos universitete išmokę jaunieji vertėjai kartu su geranoriškai jiems padedančiais Rasa ir Adamu verčia į lenkų kalbą mūsų poetų kūrybą, rengia spaudai lietuvių poezijos antologiją. Taigi dirbtuvės Krasnagrūdoje jiems tapo sudėtingos, bet įdomios vertimų praktikos tąsa: visą dieną kartu gliaudėme Liūnės Sutemos eilėraštį „Raganauju“ ir Eugenijaus Ališankos „prarandu tašką ir kablelį“. Apie tai, ką atradome šiuose eilėraščiuose, jų autoriai, ko gero, nė sapnuose nesapnavo. Tokio darbo praktika akivaizdžiai parodė, kad į vertėjų dirbtuves būtina atvykti ir autoriams (jeigu, žinoma, jie gyvi), tada patys paaiškintų, kas už jų žodžių slypi, ar teisingai vertėjai juos supranta. Beje, E. Ališanka kaip tik ir turėjo dalyvauti šiame seimelyje, bet, deja, negalėjo, todėl teko mums patiems aiškintis, nuo ko ir kaip jis „kiekvieną sekmadienį nubraukia dulkes“... Taigi, kaip ir dera seimelyje, diskusijų buvo daug ir geriausią vertimo variantą išrinkdavome „balsų dauguma“, o kad „sesijos“ nesitęstų per ilgai, tvarką palaikė simpatiškoji mūsų globėja, viską išmananti Agata Szkopińska, Seinų centro „Menų, kultūrų, tautų paribys“ projektų vadovė.

Šalia praktinių užsiėmimų buvo ir nemažai informatyvių pranešimų: M. Sporek-Czyżewska papasakojo apie Paribio fondą, Seinų centrą „Menų, kultūrų, tautų paribys“, Tarptautinį dialogo centrą, supažindino su dvare veikiančia nuolatine Cz. Miłoszui skirta ekspozicija, Irena Aleksaitė ir šių eilučių autorė pristatė lenkų literatūros Lietuvoje bibliografiją ir supažindino su šiais metais Lietuvoje organizuojamu skaitomiausios lenkų rašytojų knygos konkursu. V. Jarutis skaitė pranešimą „Vertimo demonų apstas“ , o K. Uscila – „Jerzy’io Giedroyco ir Czesławo Miłoszo korespondencija – nelengvos draugystės ir vaisingo bendradarbiavimo veidrodis“.

Dvaro rūsiuose įsikūrusioje kavinėje, pavadintoje pagal Cz. Miłoszo eilėraštį „Dainelė apie porcelianą“, buvo galima paragauti geros kavos, išgerti taurę vyno ir vieną vakarą pasiklausyti Seinų teatro klezmerių kapelos bei solistės M. Sporek-Czyżewskos koncerto „Ejbike Mame“, o kitą – lenkų ir lietuvių poezijos bei prozos. savo kūrybą skaitė V. Braziūnas, Pawełas Huelle, A. A. Jonynas, B. Jonuškaitė, Joanna Osewska.

Lietuvių grupei, manau, buvo itin įdomu išgirsti A. Pomorskio ir kaip tik tuo metu Krasnagrūdoje su Paribio fondo stipendija viešinčio rašytojo P. Huelle’s samprotavimus apie Cz. Miłoszą, Witoldą Gombrowiczių (apie pastarąjį šiuo metu Pawełas rašo pjesę) bei kitus autorius, kurie iškildavo iš atminties tą popietę, diskutuojant su vertėju V. Dekšniu, pernai išvertusiu į lietuvių kalbą jo knygą „Mercedec-Benz“.

 

Redaktoriaus postas dingo kartu su komunizmu

 

Taip teigė A. Pomorskis, kalbėdamas apie literatūros ir knygos situaciją Lenkijoje. Etatinių redaktorių nėra. Kartais jie samdomi vienai ar kitai knygai, bet jų vis mažiau, nes senieji profesionalai išmirė, o jaunieji tokio pat lygio, kaip ir daugelis vertėjų, kurių kalba gana skurdi. Apskritai lenkų kalba labai suprastėjusi, ir ne tik ta, kuri skamba gatvėje, mokykloje ar internete, o dar blogiau – žurnalistų, peninčių klausytojus vien „pretenzinga žemiausių socialinių sluoksnių kalba“. Apklausos rodo, kad šešiasdešimt procentų lenkų per metus perskaito ne daugiau kaip tris kompiuterinius puslapius teksto.

Kokia tokioje visuomenėje lietuvių literatūros vieta?

Adamas papasakojo, kad prieš dvejus metus vykdamas į Vilnių, į susitikimą su Lietuvos PEN klubo nariais, P. Huelle atliko apklausą tarp Gdansko inteligentų: kokius Lietuvos menininkus jie žino. Atsakymuose nuskambėjo trys pavardės: Čiurlionis, Venclova, Eidrigevičius.

Kodėl tokia situacija? Lenkų susidomėjimas mažų tautų literatūromis prasidėjo po 1990-ųjų, bet ne Baltijos šalių, o Vidurio Europos autoriais. Maždaug prieš dešimt metų ypač populiarios pasidarė Balkanų tautų knygos, taip pat rinką užplūdo čekų, ukrainiečių, baltarusių literatūra, aišku, visada buvo ir yra populiari rusų. Vertimai iš lietuvių kalbos pasirodydavo itin retai, jie buvo atsitiktiniai, dažniausiai versta iš tarpinės – rusų, o ne lietuvių kalbos. Kita, anot Adamo, dažna problema, kad po Nepriklausomybės paskelbimo lietuvių literatūros vertėjais tapo nemažai Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovų, gerai nemokančių lietuvių kalbos ir, deja, neišmanančių ir dabartinės lenkų kalbos, ką jau kalbėt apie stilių, visus specifinius niuansus... Taip nėra nutikę nei Ukrainoje, nei Baltarusijoje, iš šių kalbų verčia Lenkijoje gyvenantys profesionalai. Keista, bet net ir vertimai iš latvių ir estų kalbų daug geresni nei iš lietuvių. Turbūt čia neigiamos įtakos turėjo ir turi nuolatos eskaluojami konfliktiniai Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Gal jie šiek tiek atbaido ne tik vertėjus, bet ir leidėjus, ir jau ypač skaitytojus, nes jų nevilioja Lenkijos žiniasklaidos juodžiausiomis spalvomis nupieštos Lietuvos literatūra.

Beje, čia turbūt pati geriausia vieta prisiminti tai, kad ir A. Pomorskis, ir P. Huelle savo pašnekesį Krasnagrūdoje pradėjo atsiprašymu už lietuvius įžeidžiantį Poznanės futbolo klubo „Lech“ sirgalių plakatą „Lietuvos chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Didžiausia problema, jų nuomone, ne tas aistruolių iškeltas plakatas, o tai, kad jis, milžiniškas, akis badantis, kabojo per visas varžybas, o tai reiškia, kad Lenkijoje toleruojami nacionalistų išpuoliai... ir tai tikrai negerina kaimyninių santykių.

 

Iš arčiau geriau matyti

 

Džiaugiamės, kad Varšuvos universitetas jau yra išleidęs visą būrį jaunų žmonių, mokančių lietuvių kalbą. R. Rimickaitė tvirtino, jog, deja, yra ir nemažai problemų. Štai Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete esanti katedra, kurios pavadinime žodis „Baltistika“ buvo pagrindiniu žodžiu, dabar jau vadinasi Bendrosios kalbotyros, lyginamosios kalbotyros, Rytų Azijos ir baltistikos katedra. Taigi pats laikas sunerimti, kad lietuvių ir latvių kalbos neatsidurtų už šios katedros ir apskritai už Varšuvos universiteto durų.

Taigi šioje katedroje nėra lietuvių literatūros vertėjo specializacijos. Per beveik dvidešimt metų Lenkijoje neišugdėme profesionalių literatūros vertėjų. Antra, nėra net išsamaus lietuvių literatūros istorijos vadovėlio lenkų kalba (neminint senesnių, dar Lenkijos Liaudies Respublikos laikais išleistų abejotinos mokslinės reputacijos asmenų knygų, skirtų lietuvių literatūrai. Prof. Mieczysławo Jackiewicziaus „Dzieje literatury litewskiej do 1917 roku“ išleista 2003 m. ir, deja, su klaidomis ir tiesiog pasenusia, iš tarybinių lietuvių literatūros šaltinių rinkta informacija, o puiki, nors labai trumpa ir nedidelė, taip pat 2003 m. išleista prof. Algio Kalėgos knyga, kurią gal ir galima būtų laikyti vadovėliu, „Dzieje literatury litewskiej. 1918–2000“, baigiasi Romualdu Granausku ir debiutuojančiu Juozu Erlicku bei apsiriboja enciklopedinėmis žiniomis). Nėra programinių lietuvių literatūros, kultūros, filosofijos, istorijos tekstų antologijos lenkų kalba. Nėra ir suremontuotų, tik Baltistikos katedrai (vartoju mums artimesnį pavadinimą) skirtų, nors ir nedidelių, bet kalbos mokymui pritaikytų auditorijų. Reikalinga profesionali pagalba tvarkant lituanistinę biblioteką, pageidautinas būtų pastiprinimas iš Lietuvos, o ir iš kitų užsienyje veikiančių lituanistikos centrų. Tiesą sakant, Baltistikos katedra ar greičiau lietuvių literatūros, kultūros, istorijos dėstymas laikosi tik dėl dėstytojų entuziazmo, todėl vertėtų pagalvoti ir apie jų skatinimą.

Viskas, anot R. Rimickaitės, mūsų pačių rankose. Reikia Lietuvos Seimo, Vyriausybės, atitinkamų ministerijų dėmesio lietuvių kalbos, literatūros, kultūros tolesnio egzistavimo Varšuvos universitete klausimui (kartais tiesiog užtektų valstybinių vizitų metu vienam ar kitam asmeniui ištarto svaraus žodžio). Nenuostabu, kad lenkai nėra pernelyg suinteresuoti Baltistikos katedros klestėjimu, jei mes patys snaudžiame. Gal užtektų sudominti Lietuvoje veikiančias lenkų įmones ir Lenkijoje verslą turinčias lietuvių įmones lituanistų ugdymu, nes juk katedros absolventai ateityje galėtų tapti tų firmų darbuotojais. Todėl gal vertėtų kreiptis, o tokios įmonės būtų pačios suinteresuotos vienos ar kitos auditorijos remontu. Gal užtektų sudominti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetus veiksmingais bendradarbiavimo projektais keičiantis dėstytojais, dalijantis mokymo programomis, metodine medžiaga.

Jauni Lenkijoje lietuvių kalbos besimokantys studentai žino, kad iš vertimų galima, bet sunku išgyventi. Štai prieš kelerius metus uždavus klausimą tuometinio antrojo baltistikos kurso studentams, kas ką ketina veikti baigęs studijas, tik vienas jų (Krasnagrūdos vertėjų seimelio dalyvis M. Piątkowskis) atsakė norįs būti literatūros vertėju. Visi kiti ieško kitų būdų pragyvenimui užsidirbti: gerai, jei nepraranda kontakto su kalba ir įsidarbina įvairiose lenkų–lietuvių įmonėse, tačiau dažniausiai susiranda darbą, visiškai nieko bendro neturintį su lietuvių kalba (tad iškyla klausimas, dėl ko tiek žmonių metų metus deda daugybę pastangų lietuvių kalbos mokymui?) Taigi Lietuvai derėtų vykdyti labai kryptingą vertimų skatinimo politiką, kuriai nereikėtų didelių lėšų, ugdyti tokius jaunus vertėjus, kad jie ne tik kalbą gerai išmoktų, bet išmanytų ir kontekstą – Lietuvos istoriją, kultūrą, tradicijas. Jauniesiems vertėjams reikėtų teikti nuolatinę paramą, palaikyti su jais ryšį, tiesiog nepaleisti iš lietuvių literatūros ir kultūros, taip pat ir iš jų gimtosios lenkų literatūros ir kultūros akiračio: skirti jiems stipendijas, organizuoti įvairius ne tik vertimo meistrystei skirtus kursus. Tikslinga būtų pakviesti į Varšuvą Lietuvoje dirbančius lenkų literatūros vertėjus ir užsienyje dirbančius lietuvių literatūros vertėjus ir surengti jiems paskaitų ciklą. Tik tada galėsime reikalauti iš lietuvių literatūros vertėjų į lenkų kalbą tikrai kokybiškų, lietuvių literatūrai gėdos nedarančių poezijos ir prozos vertimų. Nes, pasak R. Rimickaitės, tarp lenkų literatūros kritikų, istorikų, vertėjų vyrauja nuomonė, kad daugelis iš iki šiol pasirodžiusių lietuvių literatūros vertimų galėtų būti geresni, nedarantys žalos kūriniui ir jo autoriui. Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į išverstų tekstų redagavimą: vertėtų rimtai pagalvoti apie specialią eilutę lietuvių literatūros vertimų paramos programų biudžetuose...

Galiausiai reikia kryptingai dirbti su leidėjais ir autoriais. Pastariesiems taip pat turėtų rūpėti į lenkų kalbą išverstų jų knygų likimas. Lietuvių autoriai galėtų būti aktyvesni, atviresni, komunikabilesni stengiantis sudominti savo knygomis kaimyninės šalies skaitytojus. Svarbus ir verstinės knygos išleidimo laikas. Štai Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ pasirodė Lenkijoje labai pavėluotai, panašiai atsitiko ir su Renatos Šerelytės knygomis – jos tiesiog nebuvo pastebėtos, nes skaitytojui rūpėjo jau kitos problemos, kitos aktualijos. Kitas rūpestis – informacijos apie lietuvių autoriaus knygą, pasirodžiusią Lenkijos rinkoje, sklaida. Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinktinė jau seniai yra lenkiškai, bet niekas nieko apie ją Lenkijoje negirdėjo... O jeigu kalbame apie pastaruosius metus, tai į lenkų kalbą išverstas lietuvių knygas galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų... Stebimės, kodėl artimiausi kaimynai mūsų nesupranta. O kaip mus suprasti, jei neturime mūsų gyvenimą, mūsų džiaugsmus ir baimes, mus pačius aiškinančių tekstų vertimų?

Taigi gal tokie literatūros seimeliai galėtų tapti ne teoriškais, o labai realiais tiltais tarp knygos žmonių, tarp pačių vertėjų, kurie išvykę iš Krasnagrūdos dalykiškai bendrautų ir tiesiogiai, ir virtualiai, teikdami vieni kitiems profesionalią pagalbą ir dalydamiesi aktualia informacija apie dėmesio vertas knygas.

Tokius Rasos ir mūsų visų, seimelio dalyvių, pasamprotavimus galima būtų užbaigti vienu žodžiu: „Amen“, bet dar liko nepaminėti

 

Pakelės šunyčiai ir kiti veikiantys asmenys

 

Virselis-10.pngAlnų ežeras su plačia, nuo Alnukų dvaro (jame įkurtas viešbutukas, kuriame gyvenome) nusileidžiančia pakrante, su galingais medžiais, kurie, ko gero, dar mena buvusius dvaro savininkus, su atokia, didžiule pavėsine tiems, kurie pavargsta nuo saulės ir žmonių, su tarp meldų ir nendrių pasislėpusiu mediniu tilteliu mauduokliams, mėgstantiems šokti, o ne bristi į vandenį, ir su vaizdu į kitą ežero krantą, kur labai pasistengus galėtum išvysti iš senojo Kunato parko išnyrantį ir į vandenį šokantį jauną Czesławą... Du ežero krantai, du vienas prieš kitą įsikūrę dvarai su spalvinga savo praeitimi. Iš vieno į kitą plaukdavome ne valtimis, o važiuodavom mašinomis, Žagarų kryptimi, tų pačių, kuriuos ne kartą yra minėjęs ir Cz. Miłoszas, ir Albinas Žukauskas. Nors vakarienės vadinamojoje Paukštidėje užsitęsdavo gana ilgai, sugrįžusiems į nakvynės vietą – Alnukus – dar praversdavo stalo tenisas – kai kas lietuvių kalbos kirčiuotes keitė į kirčius raketėmis, jeigu ne stalo teniso, tai badmintono, kurį jaunos lenkų vertėjos žaisdavo jau gerokai po vidurnakčio, prailgindamos paskutinių šiltų vasaros naktų valandas.

Nors Krasnagrūdoje praleistos dienos buvo labai darbingos, užsiėmimai, pokalbiai vyko iki išnaktų, vis dėlto šis seimelis paliko keistos ramybės, darnos, savotiškos mistiškos oazės įspūdį: iš dvare įrengtos ekspozicijos nuolatos dudenantis Cz. Miłoszo balsas: „Obłoki, straszne moje obłoki“ („Debesys, mano kraupieji debesys...“), tai šen, tai ten snaudžiantys arba po visas patalpas šmirinėjantys du „pakelės šunyčiai“ (vienas jų, rusvaplaukis taksas, net ir į sceną mėgstantis užlipti, ypač kai joje stovi jo šeimininkė Małgorzata), pieva su aplinkinių kaimų vaikų, dalyvavusių čia neseniai vykusiose meno dirbtuvėse, keisčiausiais „kūriniais“ ir dvikalbiais užrašais po jais, pvz., „Sraigė Zavilė. Tai faini sraige Moka išjuokinti kiekvieną“, pirmame dvaro aukšte įkurta biblioteka, administraciniame pastate – modernus biuras su kompiuteriais, internetu tiems, kurie be jo net ir seimelyje negali tverti. O vakare dvaro verandoje Andrzejaus Franaszeko ir K. Czyżewskio pasakojimai apie audringą Cz. Miłoszo jaunystę ir pavydėtinai orią, išskirtinai brandžią senatvę, iki mirties jam tarnavusią atmintį ir šviesų protą...

Regis, pirmoji seimelio sesija praėjo sėkmingai. Tikėkimės – ji nebus paskutinė.