Tėvynės varpai

 

Jonathanas Crary'is, Kolumbijos universiteto profesorius, savo knygoje „24/7. Terminal capitalism and the ends of sleep" analizuoja šių laikų visuomenę, kuri visaip skatinama ištisą parą vartoti.

Ar mes išsimiegame, nakčiai neišjungdami kompiuterių, mobiliųjų telefonų, fakso aparatų ir kitų elektroninių prietaisų? Šiuolaikinis žmogus miega mažiau ir prasčiau, nemiga jau tapo patologiniu reiškiniu, iš kurio sėkmingai pelnosi vaistų pramonė. Noras neprarasti ryšio su elektronine erdve vis labiau gožia mūsų būtį, tuo tarpu kiekvienas TV pultelio mygtuko spustelėjimas, spragtelėjimas kompiuterio pele, naršymas po internetą yra registruojamas, kaupiamas, analizuojamas įvairių įmonių, žinybų bei valstybių ir naudojamas jų tikslams. Mes ne tik patys vartojame, bet sąmoningai leidžiamės, kad mus pačius kažkas vartotų.

J. Crary'is pasakoja apie baltagalvius žvirblius, kurių pulkai kiekvieną pavasarį traukia Vakarų Amerikos pakrante į šiaurę, o rudenį tuo pačiu keliu grįžta atgal. Šis paukštis įstabus tuo, kad gali septynias paras skristi be miego. Ta jų savybė sudomino Amerikos gynybos departamentą. Tiriama, kaip šią savybę pritaikyti žmonėms, kad jie kuo ilgiau išbūtų nemigę arba pasitenkintų snauduliu. Per praėjusio šimtmečio karus kareiviams šiam tikslui būdavo skiriamas amfetaminas. Įminus baltagalvio žvirblio paslaptį, gal būtų įmanoma sukurti naują bemiegę būtybę, kurios nekamuotų šalutinis narkotiko poveikis.

Anot J. Crary'io, modernių laikų karinės naujovės greitai pasklinda visuomenėje: bemiegis kareivis, bemiegis darbininkas ar šiaip vartotojas. „Pritaikius agresyvią vaistų įmonių rinkodarą, miegą slopinantys produktai iš pradžių būtų skiriami tam tikro gyvenimo būdo žmonėms, o galiausiai taptų daugelio būtinybe."

Tas paukštelio pavyzdys atrodytų kaip pavienis fenomenas, bet J. Crary'is pateikia ir kitą netikėtą pavyzdį: prieš keletą metų rusai siūlė sykiu su europiečiais sukonstruoti ir į kosmosą pakelti milžiniškus skydus, kurie net ir naktį tam tikriems regionams atspindėtų saulės šviesą. Bet juk draudimas užmigti – iki šiol naudotas žmonių kankinimo būdas.

Įvairūs nemigos gydymo metodai parodė kitą reikšmingą dalyką: miegas tebėra viena iš nedaugelio žmogaus sričių, kurių, anot J. Crary'io, negali okupuoti technologijom paremtas kapitalizmas. Miegodami mes nei vartojame, nei ką nors gaminame. Šiandieniame vartotojiškame – 24/7 – pasaulyje miegas tampa kliuviniu, grėsme, subjektyviu ir privačiu dalyku, kurį mums visiems yra suteikusi gamta. Miegas tarsi slenkstis, saugantis privačią, labiausiai pažeidžiamą visuomenės savastį.

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai besivystanti skaitmeninė technika užgriuvo kaip lavina, stelbianti bet kokią vartojimo prasmę. Vartojimas tarsi „kolonizuoja" asmeninį mūsų pasaulį. Internetinėje žiniasklaidoje visada aptiksi daugiau informacijos, netikėtų malonumų, imponuojančių pramogų nei kasdienėje, įprastoje aplinkoje. Elektroninė erdvė jau keičia mūsų laiko, aplinkos, privatumo, bendruomeniškumo supratimą.

Tad ką daryti? Negailestingai kritikuodamas besaikį komercinį vartojimą, J. Crary'is siūlo grįžti prie J.-P. Sartre'o iškeltos kolektyvinės tapatybės, kurios svarbiausiais bruožais turėtų būti rūpinimasis vieni kitais, pagalba, pakantumas vieni kitiems. Tai svarbūs, visuomenę telkiantys dalykai.

O miegas? Kol kas jis tebėra riba, kuri skiria žmogų nuo ypač galingos techninės ar ekonominės mašinos. Miegas teikia viltį, kad tebeegzistuoja tai, ko neįmanoma įsprausti į jokias programas ir racionaliai analizuoti. Miegas – paslaptinga sapnų erdvė, kurioje neegzistuoja nei tai, ką jau turime, nei tai, ko mums reikia. Tai viena unikaliausių mūsų būties sudedamųjų dalių.

 

Parengė Zita Mažeikaitė